GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Viršelio autorė – Miglė Datkūnaitė.

Verta perskaityti: „Kapai ir žmonės“: žinojimas ateina iš nežinios

Rūta ŠVEDIENĖ - 10:02 Balandžio 14d. 2021

Pristatome naują, vertingą, labai gražiai išleistą archeologo, akademiko, profesoriaus, Seimo nario Eugenijaus Jovaišos knygą „Kapai ir žmonės“. Knygą sudaro 8 skyriai, beveik 300 psl. Vienas skyrius – „Plinkaigalis. Karaliai, aisčiai ir gotai“. Knygą greitai turės ir mūsų biblioteka.

Bendrai apie knygą

„Kodėl ne žmonės ir kapai? Senųjų laikų tyrėjams iš pradžių kapai, o vėliau ‒ žmogaus gyvenimo paieškos, kurios, deja, labiau primena atskirų pažinimo akimirkų dėliones negu vientisą gyvenimo giją.

Juo labiau kai kalbama apie tuos tolimus laikus, kai nėra raštiškų paliudijimų ne tik kad apie tą vieną žmogų, bet mažai kas palikta apie iškiliuosius praėjusių laikų žmones, jų nuveiktus darbus, įkurtas gyvenvietes ar nutiestus toliausius prekybinius kelius.

Kad ir apie pasaulį sukrėtusį vėlyvųjų romėnų laikų ledynmetį, kuris užklupo apie 530–536 metus. Viso labo liko šešios nedidelės žinutės, kurias ir pramanu galima palaikyti, jei ne kiti šiuolaikiniai mokslai. Tie laikai ir jų žmonės būtų prasmegę į užmarštį.

Niekas nebūtų žinojęs, kaip rengėsi, kuo puošėsi, ką valgė, ką medžiojo, ką augino, kokius namus statėsi, kokiais laiveliais plaukiojo ir kokiais žirgais jojo.

Viską būtų uždengusi nežinios skraistė, bet yra ikirašytinę istoriją tiriantis mokslas ir jo galimybės, kurios šiais pažangos laikais yra tiesiog beribės. Buvusio gyvenimo paieškos įtraukia vis daugiau mokslų, ir ateityje net atskiro žmogaus gyvenimo metraštis bus ne toks ūkanotas kaip šiandien.

Aš tuo tikiu, kaip tikiu ir visą mano gyvenimą užbūrusia svajone nors trumpam persikelti į aisčių senovės laikus. Aisčiai „ugnies garbintojų“ laikais buvo laisvi žmonės.

Jie nepatyrė Romos pasauliui įprastos vergovės. Jų gyvensenai tokių vergų nereikėjo. Aisčiai nestatė akmeninių miestų, netiesė akmenimis grįstų kelių, neišvystė kaip romėnai pasaulinio masto prekybos, neturėjo romėnams įprasto rašto ir rašytinės teisės, vainikuotų valdovų ir renkamų žmonių atstovų.

Tai tiesa. Kaip tiesa, kad to neturėjo ir kitos Europos tautos ar gentys – keltai, germanai, finai. Bet, kaip sakoma, viskam savas laikas. Ir tas laikas atėjo V amžiaus pabaigoje, kai Europos genčių ir valstybių žemėlapį sudrebino tos pačios šiaurinės tautos, kurios keitė į praeitį smingantį Romos pasaulį ir vergais pagrįstą ūkį.

Besikuriančių valstybių kelius vagojo ir aisčių kariai, dar Gintaro kelio galybės laikais I–III amžiuose pažinoję tuos kelius. Etruskai, romėnai, sarmatai, germanai, gotai, hunai ir vikingai – tai tas pasaulis, kuris buvo greta, buvo pas mus ir mes pas juos. Ką aisčiai parsinešė iš tų kelionių į gimtąsias erdves, kokių pasaulinių įvykių liudininkais ir veikėjais jie galėjo būti, – apie tai šis pasakojimas.“

Taip prasideda pratarmė šios nuostabios E. Jovaišos knygos „Kapai ir žmonės. Knyga tarsi apibendrina jo, kaip archeologo, svarbiausius darbus, taip pat yra gyva legenda tapusios knygų trilogijos ‒ mokslininko magnum opus „Aisčiai“ tąsa.

Knygoje harmoningai dera puikios iliustracijos ir jas lydintys tekstai, aprašantys radinius aštuoniose kapavietėse, pasakojantys aštuonių vėlyvosios antikos laikų aisčių bendruomenių istorijas.

E. Jovaiša apibendrina: „Jas galbūt išgyveno ir visos tų laikų aisčių erdvės tautos glaudžiausiais ryšiais, o visų pirma Gintaro keliu susietos su Romos imperija ir laisvu šiaurės barbarų pasauliu. Paliečiama ir oimperinė Romos ir aisčių istorija gotams užkariavus Romą.

Šias istorijas parašyti paskatino neįtikėtini atradimai tyrinėtuose aisčių laidojimo paminkluose, – Raudonėnuose (I a. pirmoji pusė), Plinkaigalyje (V a. antroji pusė – VI a. pradžia), Lauksvyduose (IV–V amžiai), Krūvanduose (VII amžius), Ruponionyse (III, VI ir XI–XIII amžiai), Šaukėnuose (III–V amžiai), Dauglaukyje (I–III amžiaus vidurys), Vėluikiuose (IV–V amžiai).“

Autorius sakosi knygoje norėjęs atskleisti ir įstabų senovės menininkų pasaulį, jų neabejotinai žavią technologijų, formos ir tobulos linijos visumą, kuri dabar stebina savo naujumu, papasakoti to meto gyvenimo akimirkas, kurios tarsi ant ieties smaigalio iškelta vėliava rodo buvusiųjų gyvenimo pilnatvę.

Kapų radiniai Plinkaigalyje atskleidė daugiabriaunį kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą: ginklų įvairovę, medžio darbams ir kovai skirtus kirvius, dailidės įrankius, žemdirbių ir gyvulių augintojų padargus, namų ūkio įrankius. Aut. past.

Apie skyrių „Plinkaigalis. Karaliai, aisčiai ir gotai“

Sidabrinė antkaklė ruplėtais galais, žalvarinė storėjančiais galais apyrankė, aukštaaulių vyro baltų dirželių sagtys su apkalais, kaulinis amuletas, žalvarinė lankinė segė trikampe kojele, Gintaro kelio sargybinio ženklas – gintarinis karolis, gintariniai karoliai, žalvarinė segė ilga kojele ir su pusrutulio formos buoželėmis, žalvarinė storėjančiais galais apyrankė, žalvarinė segė ilga kojele ir su pusrutulio formos buoželėmis, žalvarinė įvijinė apyrankė, žalvarinė lankinė laiptelinė segė, hunų segė, geriamasis ragas ‒ tokie ir kiti radiniai rasti Plinkaigalio kapinyne.

Dabar jie yra Lietuvos nacionaliniam muziejuje. Knygoje pateiktos atkurtų radinių nuotraukos ir atstatomieji piešiniai (geriamasis skandinaviškas ragas).

„Tai vienas didžiausių Lietuvoje ir pirmasis iki galo ištirtas kapinynas, kurio 90 % kapų datuojama V‒VI amžiumi. Jis laikytinas etaloniniu to laikotarpio vidurio Lietuvos paminklu“, ‒ po septynerių tyrinėjimo metų pasakys garsusis Vytautas Kazakevičius.

„Plinkaigalio tyrinėjimai atvėrė naują aisčių istorijos puslapį. Jo turtai dar kartą prabilo apie nuolatinius ryšius su Romos kultūros palikimu gyvenančia Europa. Jie buvo glaudūs ir nuolatiniai ‒ kitaip negalima paaiškinti gausybės Alpių spalvotojų metalų to meto aisčių palikime, viduriniajam Dunojui ir net Skandinavijai būdingus segių pavidalus ir skandinavams būdingus puošybinius raštus toli rytuose, Šušvės upės pakrantėse“, ‒ rašoma knygos skyriuje apie Plinkaigalį.

Kapų radiniai Plinkaigalyje atskleidė daugiabriaunį kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą: ginklų įvairovę, medžio darbams ir kovai skirtus kirvius, dailidės įrankius, žemdirbių ir gyvulių augintojų padargus, namų ūkio įrankius. „Mes pirmą kartą sužinome, ką avėjo ankstyvųjų viduramžių aisčiai, to laiko aisčių ir užjūrio papuošalų naujoves ‒ visą žvaigždyną žalvarinių, dengtų sidabru ar auksuotų ar gryno sidabro dirbinių, kurių raštai žavi savo įvairove ir iš gamtos nusižiūrėtais raštais.

Visuomeninės sanklodos įvairovę paliudijo kapų turinys. Išskirtiniai įkapių rinkiniai atvėrė gausų karinės viršūnės sluoksnį tiek vyriškoje, tiek ir moteriškoje visuomenės dalyje“, ‒ rašo E. Jovaiša.

Truputis teksto, kad labiau suprastume, kaip ir apie ką rašoma knygoje. Galbūt tai paskatins paieškoti knygos ir ją bent jau pavartyti, bent jau perskaityti tą dalį, kurioje rašoma apie radinius Plinkaigalio kapinyne.

„Antrojo Plinkaigalio kaimo vyro kapo įkapių įvairovė gali sutrikdyti bet kurį kapų tyrinėtoją, svarstantį, kuo tas aukštas, bent 180 cm ūgio, vyras buvo gyvenime ‒ karo vadu, amatininku ar dar kuo nors. Kad dvidešimt penkerių metų vyras skyrėsi iš kitų, liudija ir papuošalai. Nešiojo jis iš gryno sidabro padarytą sunkią antkaklę.

Ant rankos mūvėjo sunkią žalvarinę apyrankę, prie diržo jam buvo prisegtas sidabru apkaustytas geriamasis ragas, avėjo aukštaaulius odinius batus. Taip ir regi stotingą raitelį, kurio sidabriniai papuošalai daug ką pasako: ne kiekviename kape jų rasi, o su geriamaisiais ragais laidojo karinės diduomenės žmones ‒ kunigaikščius, karo vadus arba rinktinius karius.

Ir jaunas, ir aukštas. Kalbant apie amžių, tai tų laikų žmonės pilnamečiais tapdavo anksti ‒ gal net ir trylikos. Tai dvidešimt penkerių sulaukęs pats galėjo turėti ūgtelėjusius vaikus ir nemenką kario patirtį. Bet šit ūgis trikdė ne tik mane, bet ir žmones tyrinėjančius. Mat Plinkaigalio vyrų palaikų matavimai rodė neįtikėtinus skaičius ‒ 195 centimetrai, 185 centimetrai ‒ visai kaip mūsų laikais.

„Lyginant su dabartiniais aštuoniolikmečiais, Plinkaigalio vyrai buvo tik 5, o moterys ‒ 4 cm žemesnės“, ‒ rašo Rimantas Jankauskas.

Justinos Kazokaitės nustatytas tikrasis antrojo kapo vyro ūgis nedera su įprastu vaizdiniu apie priešistorės ir net viduramžių žmonių ūgius. „Nedidelio ūgio ir menko kūno sudėjimo; gamta nenorėjo skirti grožio ir geros išvaizdos tam, kurį taip gausiai apdovanojo kitais privalumais“, ‒ taip XV amžiaus pabaigoje apie Lietuvos Didįjį kunigaikštį Vytautą rašė lenkų metraštininkas Janas Dlugošas (Jan Długosz).

Gintautas Česnys gyvai susidomėjo šiuo nepaprastu reiškiniu ir ėmėsi žmonių ūgio tyrimo. Rezultatai buvo nelaukti. Kažin kokių apčiuopiamų priežasčių, dėl kurių atskirais laikotarpiais ūgio kreivė ‒ tai aukštesni, tai žemesni, ‒ nerado ir iškėlė mintį, kad, galimas dalykas, ūgis priklauso ne tik nuo geros ar blogos mitybos ir gyvenimo sąlygų.

Svarbus veiksnys buvo... jausminė aplinka ‒ ar tauta laisva, ar nelaisva.

Pastebėta, kad vėlyvaisiais vi duramžiais, XIII‒ XIV amžiais, ūgis buvo nedidelis ‒ vyrų buvo tik 167‒168, o moterų ‒ apie 155‒157 cm. Kai matai ūgio pokytį dabartinės laisvės laikais, gal iš tiesų viena iš laisvės dovanų yra ūgis? Kaip iš tiesų ‒ sunku pasakyti, bet mintis įdomi.“

Knygoje harmoningai dera puikios iliustracijos ir jas lydintys tekstai, aprašantys radinius aštuoniose kapavietėse, pasakojantys aštuonių vėlyvosios antikos laikų aisčių bendruomenių istorijas. Aut. past.

Puikios iliustracijos, graži kalba

Knyga išleista prabangiai: didelė, stora, geras popierius. Pilna puikiausių iliustracijų.

Kiekvieno skyriaus pradžioje parodyti vertingiausi aptariamo kapinyno radiniai. Taip mes galime susidaryti įspūdį apie to laikotarpio kultūrą, apie jos amatininkystės aukštumas ir meninį skonį, pagaliau ir apie senųjų menininkų kūrybines galias.

Knygos dailininkė ‒ Miglė Datkūnaitė, piešiniai ‒ Ingos Mrazauskaitės. Menininkės sukūrė stebėtinai slėpiningus kiekvieną kapinyną įprasminančius piešinius, apipavidalino knygą, sukūrė knygos viršelį. Didelį darbą dėl šios knygos nudirbo ir Kazimieras Barišauskas, žymus auksakalys.

Jis padarė iškiliausių meno paminklų ‒ antkaklių, vėrinių, segių, apyrankių, žiedų atitikmenis, kad skaitytojai galėtų pamatyti, kaip tie meno stebuklai atrodė, kai buvo „gyvi“, kai juos nešiojo protėviai. Jas leidiniui nufotografavo Vytautas Abramauskas.

Lietuvos nacionalinio muziejaus tyrėjų Alinos Žemienės, Linos Ausiejienės, Eglės Raškovskienės dėka atgijo Plinkaigalio moteris. Tikros to meto medžiagos, tikros tuo metu žinomos audinių spalvos, tikri raštai ‒ visa tai jų dėka.

Kaip kalbininkę mane labai žavėjo tai, kad knyga parašyta labai gražia kalba, gerai suredaguota kalbininkų Grasildos Blažienės ir Kęstučio Kaminsko. Autorius rašo: „Kai ėmiausi rašyti, maniau, kad skaitytojų patogumui prireiks komentarų ar net viso aiškinamojo žodyno.

Tačiau dabar man aišku ‒ jokio žodyno nereikia. Nereikia bent dėl dviejų priežasčių. Skaitytojas, manau, pastebės, kad knygoje kaip įmanydamas vengiau tarptautinių žodžių. Ir turiu pasakyti, kad vietomis reikėdavo gerokai galvą pasukti, kad mintį lietuviškai išrašyčiau.

Bet tai pasiteisino ‒ didelei savo nuostabai supratau, kad už tarptautinių žodžių slėpdavaus lyg už kokios priedangos. Kitaip nei gimtąja rašant ‒ čia nėra kur dėtis. Palaužęs galvą, galėjau žymiai tiksliau ir aiškiau mintį išdėstyti.“

Knyga išleista 1000 egz. tiražu. Profesorius E. Jovaiša archeologijos ir istorijos sklaida užsiima jau seniai: išleido net septyniolika kompaktinių ir vaizdo diskų, iš kurių žymiausi – „Žvilgsnis į Aukso amžių. Baltai pirmaisiais amžiais po Kristaus“, „Lietuva iki Mindaugo“, „Gimtoji istorija“, „Įdomioji istorija. Valstybė.

Menas Visuomenė“, „Lietuva 1009–2009“.

Reikia didžiuotis, kad turime tokių mokslininkų ir jų išleistų solidžių knygų, padedančių mums suvokti istoriją ir dabartį. Šios knygos dvasiai artima Umberto Eko išmintis:

„Tikiu, kad atmintis ‒ mūsų siela. Praradę atmintį prarandame sielą“. Tai tiesa.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!