GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Sausio 13-osios įvykiuose dalyvavęs, tuomet vos penkiolikos sulaukęs Aurimas (nuotr. centre) sako, kad ši patirtis jam buvo tikras patriotiškumo skiepas.  / Asmeninio archyvo nuotr.

Sausio 13-ąją kėdainietis matė savo akimis: patirtis pastūmėjo gyvenimą susieti su karyba

Eglė KUKTIENĖ - 08:02 Sausio 12d. 2021

1991 metai. Naktis iš sausio 12-osios į sausio 13-ąją. Kėdainiečiai budi prie Radijo ir televizijos komiteto rūmų. Tarp jų – ir penkiolikos ką tik sulaukęs Aurimas. Vaikinas su savo tėvais ir būriu kitų kėdainiečių atsiliepė į kvietimą kuo skubiau rinktis prie šio pastato Konarskio gatvėje Vilniuje.

Palyginus ramus vakaras, kurį laiką skaidrintas grupės „Armonika“ muzikos, per keletą akimirkų tapo mūšio lauku, kur taikūs beginkliai civiliai savo kūnais gynė šalies laisvės simboliais tapusius pastatus nuo okupantų karių.

Sprogimai, šūviai, grumtynės, įvažiuojantis tankas, žyrantys langų stiklai, nušautas bendraklasės tėtis... Ir likusi sumaištis mintyse, kuri po kurio laiko išsigrynino į supratimą, kad okupantų kojos daugiau niekada neturi trypti mūsų Tėvynės. Patirtis, kuri išaugino jauname žmoguje patriotą pačia gryniausia ir šviesiausia prasme.

Laisvės gynėjų dienos išvakarėse – pokalbis su Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės 202 pėstininkų kuopos vadu, vyr. leitenantu Aurimu ŽVIKU.

Po 23 metų savanoriškos karo tarnybos A. Žvikas gavo pasiūlymą tapti profesinės karo tarnybos kariu ir pradėjo karininko karjerą./Asmeninio archyvo nuotr.– Papasakokite apie save vaikystėje. Kur mokėtės, koks vaikas buvote ir kaip taip nutiko, kad sulaukęs vos 15 patekote į patį sausio 13-osios įvykių sūkurį?

– Esu tikras kėdainietis. Gimiau, augau ir didžiąją savo gyvenimo dalį čia ir praleidau. Kadangi gyvenome visai prie pat anuometinės Kėdainių 2-osios vidurinės mokyklos, dabartinės „Atžalyno“ gimnazijos, ją kurį laiką ir lankiau. Vėliau pastatė tuometinę Kėdainių 6-ąją vidurinę, dabartinę „Aušros“ progimnaziją, perėjau ten ir šią mokyklą ir baigiau.

Buvau vidutinis mokinys. Tikslieji mokslai sekėsi, o tai vedė prie to, kad baigiau mechaniką VGTU. Bet labiausiai man visgi patiko istorija. Tai buvo tas dalykas, kuriuo visada domėjausi.

Mano tėvukas dirbo tuometinėj Melioracijos statybos valdyboje Pelėdnagiuose, o mama – Kėdainių elektros aparatūros gamykloje. Abu tėvai baigę aukštuosius mokslus, inžinieriai.

Buvome patriotai. Sekėme visus politinius įvykius, turėjome savo viltis ir vizijas apie tai, kokia Lietuva galėtų ir turėtų būti. Pagal galimybes dalyvaudavome vietoje vykstančiuose susibūrimuose, tad kai atsirado proga vykti į Vilnių – nedvejojome.

Nebuvau aš labai griežtai auklėjamas, saugojamas ar kontroliuojamas. Buvau savarankiška, nelabai kontroliuojama tėvų asmenybė. Jie pasitikėjo manimi, mano protu.

Man buvo ką tik suėję 15 metų, bet tėvai manimi visiškai pasitikėjo.

– Papasakokite, kaip viskas vyko. Kaip iškeliavote, kaip prasidėjo grumtynės, koks jūsų, jauno vaikino, vaidmuo jose buvo?

– Jau kurį laiką dar prieš sausio 13-ąją žmonės buvo pradėję budėjimus prie įvairių objektų. Kažkas viską koordinavo taip, kad žmonės iš skirtingų miestų prie objektų budėdavo skirtingomis dienomis – matyt, kad mažiau sumaišties būtų. Taip ir išpuolė, kad sausio 12-ąją–sausio 13-ąją prie Radijo ir televizijos komiteto rūmų važiavo kėdainiečiai.

Jaunėlį brolį, kuriam tuo metu buvo penkeri, tėvai nuvežė pas senelius į Panevėžį, o mes visi trys autobusu išvažiavome į Vilnių. Vėliau tais autobusais, atvežusiais žmones iš Kėdainių, buvo atitverta aikštė nuo gatvės – iš jų padaryta tam tikra barikada.

Žmonių ten buvo gal apie porą šimtų. Dienos metu lakstė vaikai, visi bendravo, kalbėjosi. Ten susirinkę visi vieni kitus daugmaž pažinojo, tad šnekos užteko. Vietiniai atnešdavo arbatos, sumuštinių tiems, kurie budi. Degė laužas.

Vakarop su tėvuku nuėjome iki Seimo – pamenu, mane labai nustebino, kad ten buvo labai daug žmonių. Dar pagalvojau, kad galėtų dalis jų pas mus ateiti.

Kiek pabuvę ten, grįžome prie Rūmų. Vėlai vakare atvažiavo tuomet populiarus „Armonikos“ ansamblis, grojantis liaudies muziką. Jie surengė gyvą koncertą žmonėms. Viskas buvo kaip koks įdomus renginys. Atėjo naktis, „Armonika“ baigė savo koncertą.

Jiems baigus koncertuoti po kelių minučių užvirė visa pekla.

Šalia kažkoks vyriškis sušuko: „Lenkis!“. Abu susilenkėm, viršuje kažkas sprogo. Tokiu būdu jis mane apsaugojo nuo sužeidimų. A. Žvikas

Kadangi prie Televizijos bokšto veiksmas prasidėjo anksčiau, pirmiausia mes išgirdome dunksėjimą ir pamatėme pašvaistę, kylančią nuo tos pusės. Kažkas dar spėjo sušukti: „Žiūrėkit, ima, šturmuoja!“. Toliau viskas vyko taip greitai, kad net nespėjome išsigąsti – į gatvę įsuko karinė sovietų technika, iš jos iššoko kareiviai ir ėmė bėgti mūsų link.

Pamatę įsukančias mašinas mes visi puolėme prie Radijo ir televizijos komiteto rūmų laiptų, kūnais užtverdami pagrindinį įėjimą. Aš dar bebėgdamas pakeliui stabtelėjau prie laužo, norėdamas susirasti kokį pagalį. Galiausiai išėjo taip, kad laiptų aikštelę pasiekiau kone paskutinis, bėgau jau kartu su sovietų kareiviais.

Prie to paradinio įėjimo mūsų buvo nedaug. Visi subėgo, užpildė laiptų aikštelę – aš stovėjau pačioje jos apačioje, į mane braudamasis viršun įsirėmė kareivis.

Jie bandė veržtis, o žmonės, susikibę rankomis per alkūnes, sudarė kūnų sieną.

Jie brovėsi, mes juos stūmėm.

Jie šaudė į viršų, mėtė sprogstamuosius paketus.  Kažkas krito ant galvos, nemačiau kas.

Šalia kažkoks vyriškis sušuko: „Lenkis!“. Abu susilenkėm, viršuje kažkas sprogo. Tokiu būdu jis mane apsaugojo nuo sužeidimų. 

Kadangi iš priekio kareiviams prasiveržti nepavyko, jie ėmė veržtis per šoną, bet kelis juos nuo laiptų nustūmė. Tuomet jie ėmė lipti per langus, kelti vieni kitus. Galiausiai pamatėme, kad kariai jau pastato viduje ir iš vidaus laužia tas duris, kurias mes saugojome iš išorės.

Tada nugriaudėjo didesnis sprogimas visai prie pat manęs, žmonių minioje. Žmonės atšoko, išsisklaidė. Pamačiau ant laiptų atbrailos nukritusį žmogų.

Kaip supratau, greičiausiai ten buvo žuvęs Alvydas Kanapinskas.

Tada žmonės ėmė bėgti nuo tų durų – ginti nebebuvo ko, kariai buvo pastato viduje. Iš galo visi ėmė stumdytis, o aš buvau pačiame minios priekyje. Prieš mane nukrito vyriškis, aš nukritau ant jo. Kažkas bėgdamas perbėgo per mane, nepamatė – atsidūrėme visiems po kojomis.

Kai atsistojau – vėl pasijutau bėgantis kartu su kareiviais.

Iš priekio užstatyti autobusai, už nugaros kareiviai, iš kairės ir dešinės – kariai lupo pasigavę žmones. 

Nebuvo kur dėtis.

Tada pamačiau, kad priešais esančio vieno autobuso durys buvo atviros. Įšokau į tą autobusą, pasileidau bėgti į galą, bet pamačiau, kad du kareiviai kažką ten jau muša. Galvojau, šakės, kur dabar lįsti? Bet pasisukęs pamačiau, kad už autobuso kabinos atitvaro išdaužtas langas, o kažkokia moteris, matyt, visai kaip aš, atsidūrusi spąstuose, bandė pro tą langą išlįsti lauk. 

Tik ji iš to streso bandė išlįsti galva į priekį, ir niekaip neišlindo, nes galva žemyn kristi, aišku, nesinorėjo. Nesugalvodama, kaip kitaip išlįsti, ji vis muistėsi pirmyn ir atgal.

Aš pasisukau ir pamačiau, kad gale buvę kareiviai pamatė mus, ir vienas jų jau ėmė link mūsų eiti, pasiruošęs pasigauti ir sumušti. Laimė, kad gatvėje buvę vyrai pamatė moterį, prišokę ją ištraukė. Aš įsikabinau rankomis į išdaužto lango rėmą ir, permetęs kojas per langą, iššokau lauk. Akimirka, ir mane būtų pačiupęs tas kareivis, bet aš kaip kulka išlėkiau iš autobuso.

Gatvėje žmonių buvo daug, visur panika. Tankas kelis sykius šovė, aišku, tuščiais šoviniais, bet garsas buvo toks, kad vienu metu visų aplink buvusių daugiabučių namų stiklai sudužo ir pažiro žemėn. Šukės lėkė, o žmonės spruko nuo namų tolyn.

Aplink pilna greitosios pagalbos automobilių, medikai nešė sužeistuosius.

Vaikščiojau ieškodamas tėvų, nes pačioje pradžioje nuo jų atsiskyriau. Per visą sumaištį pasimetėme. Beieškant tėvų jau atsirado baimė, suvokimas, kas nutiko.

Pirmiausia susitikau tėvuką, kuris irgi visur ieškojo manęs ir mamos. Jam buvo sužeista koja, gilus pjūvis. Aš buvau stiklą į ranką susivaręs, tuomet, kai šokau iš autobuso, griebiausi už išdaužto lango rėmo. Vėliau suradome ir mamą, ji buvo nesužeista.

Vėliau kažkas pavežė mus iki stoties ir kažkaip parsibeldėme namo, į Kėdainius. Tiesa, po tokių įvykių, jau bevažiuojant namo kone miegojau. Po didelio adrenalino antplūdžio, kai viskas baigiasi, staigia apleidžia jėgos, pajauti visą nuovargį, kurio nejautei įvykių metu.

Sausio 13-oji buvo sekmadienis, taigi tądien dar sekėme tolimesnius įvykius, o pirmadienį jau ėjau į mokyklą.

– Ir kaip viskas buvo mokykloje? Kaip į situaciją žvelgė mokytojai, mokiniai?

– Mokykloje mus visus sukvietė į aktų salę. Buvo ten mokytojai susirinkę, direktorius. Visų veidai išsigandę, visi pasimetę.

Pasakojo jie apie nakties įvykius. Kažką sakė, bet ką – negirdėjau. Sėdėjau gale, savose mintyse paskendęs ir nelabai atsimenu, kas ką sakė. Pamenu tik, kad galvojau:  „Velnias, juk aš ten buvau, nėra ko man klausyti to pasakojimo“.

Su A. Kanapinsko vaikais kartu mokiausi. Su dukra buvome bendraklasiai vienu metu. Jis mūsų gatvėje gyveno, netoliese.

Taip, visi žinojo, kad žuvo mokinių tėtis.

Atmosfera buvo kažkoks pasimetimo, nežinios, nuostabos mišinys. Žmonės gal nelabai galėjo patikėti, kad tai, kas vyksta, yra realu. Kai pagalvoji, dalykai vyko baisūs. Sunku gal priimti faktą, kad tai visai čia pat. Neapibrėžtumo faktas, nežinia, kas toliau bus, kuo viskas baigsis – visa tai lėmė slogias mintis.

Jie bandė veržtis, o žmonės, susikibę rankomis per alkūnes, sudarė kūnų sieną. A. Žvikas

– Su kokiomis mintimis vykote į Vilnių? Kai kurie sausio 13-osios dalyviai yra sakę, kad važiuodami nesitikėjo tokių įvykių. Gal reikėtų sakyti – vylėsi, kad to tąnakt nebus.

– Mes tikrai galvojome, kad taip gali būti. Žinoma, žmonės, kurie anksčiau važinėjo į budėjimus prie objektų, gal tų minčių ir neturėjo.

Bet jau prieš sausio 13-ąją visoje Lietuvoje vyko užėmimai. Prieš važiuojant, blaiviai mąstant, buvo galima įvertinti, kad susirėmimų tikimybė yra didelė.

Klausimas buvo ne „ar jie bus?“, bet „kada jie bus?“.

– Tarp žuvusiųjų sausio 13-osios gynėjų yra ir septyniolikmečių, ir vos 20-metį perkopusių. O kokie žmonės buvo šalia jūsų tądien?

– Dieną ten buvo visokio amžiaus žmonių. Aplink juk gyvenamieji namai, tai vietiniai vaikai buvo. Vakare gretos praretėjo, o daugiausia buvo, matyt, vidutinio amžiaus žmonių, nuo 30 iki 50 metų amžiaus. Brandesnių, sąmoningesnių.

Aš, ko gero, buvau jauniausias iš visų, kurie tuomet pateko į tą peklą. Jaunimas gal daugiau prie Seimo buvo susirinkęs.

O čia – vyko bendradarbiai, panašaus amžiaus žmonės. Žuvęs Vytautas Koncevičius buvo mano tėčio bendradarbis. Tėvukas po visko dar spėjo aplankyti jį ligoninėje...

– Praėjus baimei, susidėliojus mintims, kas liko galvoje po tos nakties įvykių? Kokie akcentai buvo sudėlioti?

– Visi tie įvykiai padėjo tvirtesnį pagrindą mano mintims, mano politinėms nuostatoms, mano apsisprendimui dėl tolimesnių gyvenimo etapų. Tai buvo geras patriotiškumo skiepas.

Ką tada pagalvojau, tai kad tikrai nenoriu, jog šitos šalies žemę tryptų kažkokie okupantai. Aišku, buvau jaunas dar, bet su laiku vis tiek mano gyvenimas krypo į tai, kad aš daugiau mažiau buvau susijęs su kariuomene, tuometine Savanoriškąja krašto apsaugos tarnyba, dabartinėmis Krašto apsaugos savanorių pajėgomis.

– Papasakokite apie savo, kaip kario, gyvenimo kelią.

– Maždaug po metų nuo sausio 13-osios, Lietuvos kariuomenės dieną mūsų mokykloje lankėsi tuometinės Kėdainių karių kuopos vadovybė.

Jie papasakojo apie atsikuriančią Lietuvos kariuomenę ir vyresnių klasių moksleivius pakvietė jungtis prie besiformuojančios Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos kuopos. Nuėjau į susitikimą ir nuo tada prasidėjo mano veikla, susijusi su kariuomene.

Eidavome į žygius, turėjome instruktorių, kuris vedė mokymus. Viskas nuo to prasidėjo, o sulaukęs 18-os prisiekiau, kaip karys savanoris.

Dirbau įvairiuose civiliuose darbuose, 23 metus kartu vykdydamas kario savanorio veiklą, kol prieš beveik trejus metus gavau pasiūlymą tapti profesinės karo tarnybos kariu ir pradėjau karininko karjerą.

Dabar pilnai jaučiuosi esantis ten, kur turiu būti. Kariuomenė, karyba ilgą laiką buvo mano pagrindinis pomėgis, hobis. Faktas, kad tai virto mano pagrindiniu darbu, pateisina mano visus lūkesčius ir tikrai jaučiuosi esantis ten, kur ir norėčiau būti.

Kariuomenė yra dinamiška. Čia nėra rutinos, čia viskas nuolat keičiasi – tai nuolat besitransformuojantis ir besivystantis mechanizmas.

– Neretai keliamas klausimas ar dabar, jei pasikartotų sausio 13-osios scenarijus, lietuviai susitelktų? Kovotų už laisvę, kaip anuomet?

– Manau, susitelktų. Visuomenė buvo ir yra nevienalytė. Bet manau, kad kilus kažkokioms išorinėms grėsmėms, žmonės mobilizuotųsi ir jų būtų daug.

Tų žmonių, kurie nesupranta okupacijos reikšmės ir dažnai tik kelia erzelį – mažuma. Tiesiog jie garsiai rėkia ir kiša savo niekam neįdomią nuomonę ten, kur jos visai nereikia. Tai tik rodo, kad jie turi įtartinai daug laisvo laiko. 

Tačiau yra žymiai daugiau žmonių, kurie savo laisvą laiką, kartais laiką su šeima aukoja tam, kad galėtų savanoriauti, padėti niekieno neverčiami ir už tai negaudami jokio atlygio.

Lietuvos šaulių sąjunga, mano kuopos kariai savanoriai. Visi tie, kurie padeda medikams, kurie padeda policijos pareigūnams. Apie daugumos jų pagalbą mes nežinome ir nesužinosime, nes jų tikslas – ne savireklama. O ir tie pasakojimai socialinėje erdvėje apie savanorių patirtis atsirado veikiausiai vien dėl noro atsverti tuos, kurie garsiai sako, kad nieko čia nėra, jokios ligos, o ligoninės tuščios.

Tad taip, žmonės susitelktų. Gerų žmonių yra dauguma.

1 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Kūrėjos atkaklumas padėjo įveikti ligą ir išmokė lieti žvakes

Kuriantys gražesnį pasaulį
1
07:58 Kovo 01d. 2021
img

Joga padeda į pasaulį ir į save pažvelgti kitu kampu

Kuriantys gražesnį pasaulį
09:48 Vasario 27d. 2021
img

Turime savo vardyno specialistą – Rytą Tamašauską

Kuriantys gražesnį pasaulį
09:46 Vasario 24d. 2021
img

Fotografės objektyve – išskirtiniai automobiliai, šeimos ir šunys

Kuriantys gražesnį pasaulį
10:14 Vasario 21d. 2021
img

Einant per Lietuvą teko atsiremti ir į neišbrendamas pelkes

Kuriantys gražesnį pasaulį
16:50 Vasario 19d. 2021
img

Sniego valymas sutelkė gyventojus – padeda vieni kitiems

Kuriantys gražesnį pasaulį
09:32 Vasario 17d. 2021
img

Per gyvenimą – taškiukų ir burbuliukų ritmu

Kuriantys gražesnį pasaulį
1
08:27 Vasario 15d. 2021

SKELBIMAI

touched by digitouch!