GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
  / Asmeninio archyvo nuotr.

Moters geriausias draugas – akordeonas

Danguolė BARAUSKIENĖ - 17:09 Gruodžio 28d. 2020

„Visai neblogai. Pakartokime dar kartą šią dainą. Tik švelniau, jausmingiau...“ – taip prasideda Aldonos Sasnauskienės vadovaujamos Kėdainių Šv. Jurgio parapijos kapelos „Parapija“ repeticija.

Visą gyvenimą atsidavusi kultūrinei veiklai, vadovavusi ne vienam ansambliui, A. Sasnauskienė neįsivaizduoja savo gyvenimo be muzikos ir geriausio savo draugo – akordeono, kurį pamilo nuo mažumės. Gyvenimas šios moters nelepino, siuntė įvairius išbandymus, kurie ją tarsi užgrūdino. Po netekčių, po netikėtai užklupusių sveikatos negalavimų, ji atsitiesdavo ir vėl imdavo į rankas instrumentą.

Šiuo metu pasaulyje siaučianti pandemija visur pristabdė kultūrinę veiklą, tačiau A. Sasnauskienė nusiteikusi optimistiškai.

„Ir jei ne ta koronė, jei laimingai išgyvensime – ir toliau dainuosime, džiaugsimės. Kol groju, kol dainuoju, dar nejaučiu tokios senatvės ir vienumos“, – teigia A. Sasnauskienė.

Kapela „Parapija“ – labai jaunas, nė metų dar neturintis kolektyvas, bet jau galintis pasigirti savo populiarumu ir surengtais koncertais Šv. Jurgio parapijos šventėse, Kėdainių lenkų draugijos 20- mečio minėjime Daugiakultūriame centre, pagyvenusių žmonių klubo „Rudenėlis“ šventėje.

A. Sasnauskienės vadovaujamas vokalinis ansamblis „Giedra’’ Gandrų palydų šventėje Sirutiškyje./Asmeninio archyvo nuotr.Savo daina ir muzika kapela „Parapija“ džiugino Šventybrasčio, Beinaičių, Šėtos slaugos namų, kaimyninio Radviliškio rajono Grinkiškio ir Baisogalos klausytojus. 

Veiklią, energingą bei charizmatišką vadovę pastebėjo ir vadovauti susibūrusiam ansambliui taip pat pasikvietė asociacija „Kėdainių samariečiai“. A. Sasnauskienė sakosi, kad visur suspėjanti ir tik besidžiaugianti dainuoti norinčiais žmonėmis. Prieš tai ji, dar dirbdama Devynduonių kultūros namuose, 12 metų vadovavo Kėdainių neįgaliųjų draugijos ansambliui „Giedra“ ir tuo pačiu metu – 10 metų Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos Kėdainių skyriaus ansambliui, taip pat besivadinusiam „Giedra“.

Be to, ji 25-erius metus dirbo su ne tik rajone, bet ir respublikoje buvusia garsia humoro grupe „Mes neatsiprašome“.

Čirpino nuo mažens

A. Sasnauskienės tėvų namuose muzika buvo neatsiejama gyvenimo dalis. Jos mama labai mėgo dainuoti ir turėjo puikų balsą, neatsiliko ir broliai. Todėl ir savo vaikus – du sūnus ir dukrą – A. Sasnauskienė leido į muzikos mokyklą. Ir nors jie nepasirinko su muzika susijusių specialybių, įdiegta meilė muzikai, kaip pomėgis, lydi iki šiol.

Na, o kaip pati Aldona susidraugavo su muzika? Kokia buvo pradžia?

„Man, mažutei, septynerių metų, nupirko akordeonuką. Pradėjau nuo dainos „Kaip gražu miške“. Ir kaip aš ten čirpindavau, kol nemokėjau groti! Gyvenome aštuonios šeimos viename name, tai, būdavo, mano mamą koliodavo visos kaimynės, – nelinksmais muzikavimo pradžios prisiminimais dalijosi A. Sasnauskienė. – Mama labai norėjo, kad aš gročiau, tai pasitaupiusi mokėdavo po penkis rublius muzikos mokytojui, kad tasai mane po pamokų pamokytų.

Tad jau pirmosiose klasėse, besimokant Vilkijos P. Cvirkos mokykloje, man teko pažinti natas.“

Betygala

Tačiau svajojusi apie mokslus J. Gruodžio muzikos mokykloje Kaune, po vidurinės mokyklos baigimo A. Sasnauskienė pasirinko žemės ūkio technikumą, kur įgijo augalų apsaugos agronomės specialybę.

A.Sasnauskienės vadovaujamas ansamblis ,,Giedra’’ ne kartą surengė koncertus Šv.Jurgio bažnyčioje./Asmeninio archyvo nuotr.Tačiau su akordeonu neišsiskyrė – pradėjo groti žemės ūkio technikumo liaudiškos muzikos kapeloje, kur ją ketvirtame kurse pastebėjo tuometinio Betygalos „Raudonosios vėliavos“ kolūkio pirmininkas ir, baigus mokslus, pakvietė dirbti į savo kolūkį.

Jauna, gabi specialistė, grojanti akordeonu, greitai pelnė visų žmonių simpatijas. Atidarius „Raudonąjį kampelį“, kadangi kultūros namų nebuvo, jaunajai agronomei buvo pasiūlyta jam vadovauti. Ir Aldona aktyviai ėmėsi veiklos, kuri jai buvo prie širdies: ne tik vesdavo šokių vakarus, bet sugebėjo suburti kapelą ir ansamblį.

„Jungiau, dariau, kaip sugebėjau, sėmiausi patirties iš kitų kultūros darbuotojų. Maironio tėviškėje daug buvo muzikalių žmonių. Mokėjau juos pritraukti. Žmonės šeimomis pas mane dainavo, po 10 km dviračiais atvažiuodavo į repeticijas“, – pasakojo A. Sasnauskienė.

Žiežmariai

Po dvejų metų, praleistų Betygaloje, Aldona sukūrė šeimą ir persikėlė gyventi į Žiežmarius Kaišiadorių rajone – miestelį, kaip ji pati sako, kvepiantį obuoliais ir gėlėmis.

Po motinystės atostogų pradėjo dirbti Žiežmarių zoniniuose kultūros namuose.

„Zoniniuose kultūros namuose dirbome aštuoniese. Ir Petras Kazlauskas, dainininkas, ten dirbo. Aš gavau choreografės darbą, deja, neturėdama jokios patirties. Buvo sunkoka, bet sugebėjau.

Mano paruoštas kolektyvas respublikoje pelnė II vietą, gavau Garbės raštą, pasirašytą kompozitoriaus E. Balsio. Džiaugiausi savo pirmuoju tokiu aukštu apdovanojimu“, – pasakojo A. Sasnauskienė.

Dirbdama Žiežmariuose, Aldona įstojo mokytis neakivaizdiniu būdu į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, fortepijono klasę, tačiau nesisekė su harmonija, kurią dėstė J. Gaižauskas. Perėjo mokytis masinių renginių režisūros Vilniaus kultūros mokykloje – čia sekėsi puikiai.

„Vilniaus kultūros mokykla, pamačiusi mano gabumus, sudarė sutartį ir praktikai atsiųsdavo paskutinio kurso studentus. Ir kokia laimė man buvo pažinti vieną iš jų – Mildą Verkauskienę. Puikių charakterio savybių, tikra šaunuolė. Ją vėl susitikau, kai atvykau į Kėdainius – subrendusi, išgražėjusi, žinoma visiems kėdainiečiams, visų mylima – draugaujame iki šiolei, ji juokais mane dar mokytoja pavadina“, – šypsojosi Aldona.

A.Sasnauskienė su grupe bendraminčių.Devynduoniai

Vingiuotas gyvenimo kelias 1983 m. atvedė Aldoną Sasnauskienę į Kėdainių kraštą, į Devynduonių kaimą.

„Buvo pasirinkimas: ar į Krakes, ar į Josvainius ar į patį rajono užkampį Devynduonius, kur, beje, kaip man sakė, dirba pats geriausias kolūkio pirmininkas Pranas Šemežys.

Man patiko gražūs Devynduonių kultūros namai, naujai pastatytas butas, tai, sakau: noriu pas gerą kolūkio pirmininką. Ir pataikiau į dešimtuką. Ten aš buvau gerbiama, mylima, man be galo padėjo. O kai kolūkio pirmininku tapo Aloyzas Žičius, tai ir jis pats dainavo, ir žmones į repeticijas su viliuku vežiodavo.“ 

Devynduoniuose Aldona greitai subūrė kaimo kapelą, etnografinį ansamblį bei agitbrigadą, pasižymėjo kaip gabi organizatorė, išmananti choreografiją, muziką bei kitas saviveiklinio meno sritis.

To meto spaudoje dažnai buvo minima Aldonos, tuo metu ne Sasnauskienės, o Dabkienės pavardė. „Dirbu rajono užkampyje, bet šito niekada nejaučiu. Žemaitės kolūkio pirmininkas Pranas Šemežys, partinės organizacijos sekretorius Konradas Kasiulis visada man padeda“ – Devynduonių kultūros namų direktorei Aldonai Dabkienei, tariusiai šiuos žodžius, daugelis pavydėjo. Kur jau ne – turėti gerą paramą – didelis dalykas.

Beje, po susirinkimo profsąjungos komiteto pirmininkė Violeta Berlėtaitė užsiminė, kad ten, Devynduoniuose, simpatijos abipusės. Ūkio, apylinkės vadovai labai patenkinti veiklia, energinga kultūros namų direktore, o tai, sutikime, daug ką reiškia, ir pripažinkime – ne kiekvienas kultūros darbuotojas išsikovoja sau tokį autoritetą.

Vienam sutrukdo atsakomybės stoka, kitam, galbūt, žinių pritrūksta, trečias gal iš viso į viską ranka numoja“, – rašė tuometinis laikraštis „Tarybinis kelias“.

Didelį žmonių pasitikėjimą pelniusi Aldona 1987 m. buvo išrinkta Gudžiūnų apylinkės tarybos deputate, vėliau ir kaimo seniūnaite.

„Mes neatsiprašome“

Didelį pasisekimą turėjo Aldonos suburta agitbrigada „Mes neatsiprašome“ (vėliau humoro grupė), kuri gyvavo apie 25-erius metus. Rajono meninių agitbrigadų apžiūroje užėmusi antrąją vietą, Devynduonių agitbrigada kartu su pirmosios vietos laimėtoja Kęstučio Valionio vadovaujama agitbrigada „Širšės“ buvo atrinktos į zoninį turą Mažeikiuose respublikinei „Tiesos“ laikraščio taurei laimėti. Ten abi agitbrigados pelnė prizines vietas, o prasidėjusi pažintis su K. Valioniu tęsiasi iki šių dienų.

Dirbdama Kėdainių neįgaliųjų draugijoje, Aldona neapsiribojo vien vokalinio ansamblio „Giedra“ veikla, švenčių ir renginių organizavimu.

Radusi bendraminčių, ji subūrė humoro grupę, kurią taip pat pavadino „Mes neatsiprašom“. Su šia humoro grupe respublikinėje neįgaliųjų draugijų humoro grupių apžiūroje, kuri vyko 2009 m. Jonavoje, sugebėjo nuskinti laurus – laimėjo I vietą bei pelnė žiūrovų prizą – mikrobangų krosnelę.

Ir jei ne ta koronė, jei laimingai išgyvensime – ir toliau dainuosime, džiaugsimės. Kol groju, kol dainuoju, dar nejaučiu tokios senatvės ir vienumos. A. Sasnauskienė

Degantis šalmas

Per savo kultūrinės veiklos metus daug scenarijų įvairioms šventėms parašė Aldona, daug renginių organizavo ir vedė. Bet savo pirmųjų, 1985 m. Devynduoniuose rengtų Gudžiūnų seniūnijos kultūros ir meno dienų tikriausiai niekada nepamirš.

„Dvi mergaitės skaitė eiles apie Tėvynę, Lietuvą. Viena jų, mano dukra, rankose laikė duonos kepalą, o kita – virš galvos iškėlusi kareivišką šalmą, iš kurio turėjo žibėti taikos liepsnelė.

Liepiau jai į šalmą įsidėti žvakelę, o ji, deja, prisikišo į jį laikraščių, kurie uždegti taip pradėjo plieksti, kad įkaitęs šalmas ėmė mergaitei deginti rankas.

Tai pamačiusi R. Dabkienė šoko į kulisus, o ten ant kėdės atlošo K. Valionis buvo pasidėjęs naujus, ką tik pasiūtus raudonus marškinius, su kuriais ruošėsi eiti į sceną. R. Dabkienė, daug negalvodama, čiupo juos ir pribėgusi užmetė ant šalmo, tuomet L. Lapienis tą šalmą išnešė į lauką ir sviedė į pusnį, – pasakojo Aldona. – O paskui man tą šalmą reikėjo surasti, nes jis buvo pasiskolintas iš muziejaus.

Kol naršiau po pusnis, likau iki pusės šlapia. O kai radau, tas šalmas atrodė kaip sušaudytas – šitaip išdegė, o man gi jį reikia grąžinti muziejui! Dieve, galvoju, ką daryt? Nei atpirkt, nei ką... Ėjau su saldainių dėže, ir vos manęs „nepakorojo“.

O K. Valionis ilgai savo marškinių nepamiršo, iš kurių sveikos liko tik rankovės, ilgai dar mane „kuravojo“.

Muzika – gyvenimo džiaugsmas

Devynduonių kultūros namuose A. Sasnauskienė išdirbo beveik 20 metų, ir būtų dar tebedirbusi, jei ne ištikęs insultas, tiesiog scenoje. Kultūrinę veiklą teko nutraukti, daugiau laiko skirti poilsiui. Tačiau be muzikos Aldona sakosi negalinti gyventi – tai jos atgaiva, sielos ramybė ir gyvenimo džiaugsmas.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Kūrėjos atkaklumas padėjo įveikti ligą ir išmokė lieti žvakes

Kuriantys gražesnį pasaulį
1
07:58 Kovo 01d. 2021
img

Joga padeda į pasaulį ir į save pažvelgti kitu kampu

Kuriantys gražesnį pasaulį
09:48 Vasario 27d. 2021
img

Turime savo vardyno specialistą – Rytą Tamašauską

Kuriantys gražesnį pasaulį
09:46 Vasario 24d. 2021
img

Fotografės objektyve – išskirtiniai automobiliai, šeimos ir šunys

Kuriantys gražesnį pasaulį
10:14 Vasario 21d. 2021
img

Einant per Lietuvą teko atsiremti ir į neišbrendamas pelkes

Kuriantys gražesnį pasaulį
16:50 Vasario 19d. 2021
img

Sniego valymas sutelkė gyventojus – padeda vieni kitiems

Kuriantys gražesnį pasaulį
09:32 Vasario 17d. 2021
img

Per gyvenimą – taškiukų ir burbuliukų ritmu

Kuriantys gražesnį pasaulį
1
08:27 Vasario 15d. 2021

SKELBIMAI

touched by digitouch!