GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Kėdainių lopšelio-darželio „Pasaka“ ikimokyklinio amžiaus (5 m.) vaikų piešiniai. Ikimokyklinio ugdymo mokytoja Rasa Juknevičienė.

Piešimas: kaip paskatinti vaikus piešti ir ką reiškia jų piešiniai?

Rasa JAKUBAUSKIENĖ - 10:30 Vasario 14d. 2021

Karantinas – visiems nelengvas metas, kai reikia ne tik mokytis, bet ir susirasti papildomų veiklų namuose. Viena iš jų vaikams neretai būna piešimas, spalvinimas. Vaikų ir paauglių psichologo, Mykolo Romerio universiteto (MRU) lektoriaus Aleksandro Segal teigimu, tai yra viena iš svarbiausių vaiko raidos etapų veiklų.

Tiesa, galbūt ne visi vaikai drįsta ir nori piešti vien dėl to, kad paprasčiausiai nemoka to daryti. Tačiau Kėdainių lopšelio–darželio „Pasaka“ ikimokyklinio ugdymo pedagogė Rasa Juknevičienė pataria, jog piešti nesunkiai galima išmokti taikant geometrinių figūrų metodiką.

Geometrinės figūros – svarbus piešimo pradžiamokslis

Pedagogė primena, jog nemokėdami nei rašyti, nei skaityti, žmonės primityviomis priemonėmis piešė ant olų sienų. Piešiniai buvo svarbiausia bendravimo priemonė ir tik dėl to, kad jie išliko, mes žinome apie pirmykščių žmonių gyvenimą.

„Neretai tenka išgirsti nuomonę, kad piešimui reikia gabumų, o kai jų nėra, neverta net pradėti mokytis, nei mokyti to kitus. Tačiau negalvojama, ar mažiau reikia gabumų matematikai, kalboms ir kitiems mokslams.

Piešimo, kaip ir kiekvieno dalyko, yra mokoma. Jis turi savą metodinę sistemą ir principus. Piešimo, kaip ir visų kitų dalykų, turėtų būti mokoma(si) sistemingai ir nuosekliai“, – pažymi R. Juknevičienė.

Aleksandras Segal: „Psichologai kreipia dėmesį į labai daug dalykų – ar vaikas spalvina, piešia lėtai, ar greitai, ar spaudžia pieštuką, flomasterį, kitą pie- šimo priemonę, ar ne, nes tokie dalykai gali rodyti įtampą, ribų pojūtį, smulkiosios motorikos išsivystymo lygį ir kitus svarbius dalykus.“/ Asmeninio archyvo nuotr.Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad natūrali vaiko piešimo gebėjimų raida aktyviausia yra pradinėje mokykloje, o jeigu toliau nesimokoma intensyviai piešti, tai šių gebėjimų raida sustoja.

„Manau, kad jau ikimokykliniame amžiuje reikėtų skirti didelį dėmesį piešimo pagrindų mokymui. Aktualus tampa retai naudojamas piešimo mokymas taikant geometrinių figūrų metodą.

Norint pasiekti teigiamų rezultatų, reikia skatinti vaikų motyvaciją mokytis piešti.

Vaikai pradeda spontaniškai braukyti, piešti nepatyrę išorės poveikių.

Išmokus vedžioti, keverzoti, brėžti įvairias linijas, būtina mokyti piešti geometrines figūras“, – pabrėžia pašnekovė.

Geriausia mokytis piešti ikimokykliniame amžiuje

Pedagogė sako, kad piešimas – viena iš vaiko veiklų, padedanti jam išreikšti savo jausmus, pažintinius siekius, požiūrį į supantį pasaulį.

Piešimas saviraiškos požiūriu – aktuali vaiko veikla.

Mokant piešti reikėtų remtis principu – nuo paprasto prie sudėtingo. Vaikus piešimo pagrindų ir taisyklių mokyti reikia nuosekliai ir sistemingai (forma, konstrukcija, proporcijos, padėtys, tonai). Remiantis šiais pagrindais, kuriamas piešinys.

„Jeigu gerai įsižiūrėsime į aplinką, tai pamatysime, kad daiktai arba jų dalys pagal kontūro liniją dažnai būna panašūs į kokias nors geometrines formas arba figūras.

O kai kurie daiktai yra tiesiog vientisa geometrinė forma, pavyzdžiui, sviedinys, obuolys, saulė ir kai kurie kiti daiktai, – pastebi R. Juknevičienė. – Kiekvieną daiktą galima suvesti į keturias pagrindines formas: apskritimą, ovalą, keturkampį, trikampį.

Kuo aktyviau vaikas stebi daiktus ir erdvinius reiškinius, kuo dažniau jais operuoja, tuo daugiau jis sukaupia žinių apie erdvę.“

Anot pašnekovės, piešimo gebėjimų ugdymas ikimokykliniame amžiuje yra ypač svarbus.

Vienas iš mokymo būdų piešti – įsisavinti piešimo techniką: mokėti vaizduoti elementariausią geometrinę formą, gebėti įžvelgti iš kelių dalių susideda daiktas, kokios to daikto proporcijos bei padėtis.

Taip pat svarbu laikytis piešinio eigos taisyklių.

„Žmogaus raidos procesą lemia daugelio veiksnių visuma, paveldimumas, brendimo dėsniai ir kiti dalykai ir kurių svarbiausias – ugdymas.

Tinkamos ugdymo sąlygos, gyvenimo aplinka sudaro palankią dirvą vaiko įvairiems gabumams tobulėti. Piešimo mokymo metodika taip pat yra siejama su vaiko psichologija, ji nuolat tobulinama, todėl pasiekiama vis geresnių rezultatų.

Gebėjimas piešti priklauso nuo vaiko amžiaus, jo mąstymo vystymosi požymių“, – teigia pedagogė.

Ji išskiria kelis raidos etapus ir kokie turėtų būti piešiniai kiekviename iš jų.

„Sensomotorinėje stadijoje (nuo gimimo iki 2 metų) vaiko piešiniuose dominuoja atsitiktiniai brūkšniavimai, keverzonės.

Priešoperacinėje (nuo 2 iki 7 metų) stadijoje vaiko mąstymas yra simbolinis, piešiniai scheminėje stadijoje.

Jaunesniajam mokykliniam amžiui (nuo 7 iki 11 metų) yra būdinga konkrečių operacijų stadija, kurios metu vaikai pradeda logiškai mąstyti. Šioje stadijoje vaikui reikia konkrečių pavyzdžių.

Formaliųjų operacijų stadijoje (nuo 12 metų ir suaugęs žmogus), augant vaikui, piešinys sudėtingėja (maždaug iki 16 m.), nuo konkretaus mąstymo pereinama prie abstraktaus“, – aiškina R. Juknevičienė.

Kai vaikas pradeda piešti, jau galima bandyti tuos piešinius interpretuoti. Svarbu yra stebėti, ar vaiko piešiniai keičiasi. Jeigu taip, kaip jie keičiasi ir ką tai galėtų reikšti, ar vaiko piešiniai yra daugmaž stabilūs ir vienodi. A. Segal

Svarbu ugdyti vaizduotę

Anot Rasos Juknevičienės, yra keli piešimo raidos etapai./Asmeninio archyvo nuotr.Pirmieji vaiko piešiniai, kaip sako pedagogė, pagrįstai gretinami su vaiko kalba. Vaiko vystymuisi kalbos reikšmė labai didelė.

Tobulesnė kalba padeda formuluoti mintis ir reguliuoti veiklą. Išlavinta kalba skatina ir plėtoja mąstymo procesus, skatina kūrybingumą, vaizduotę, formuoja ir padeda išsiskleisti vaiko individualybei, ugdo estetinį skonį, padeda išreikšti mintis, jausmus, bendrauti ir bendradarbiauti.

„Piešti vaikui bus daug paprasčiau, jeigu savo vaizduotėje suvoks pagrindinę objekto formą. Vaizduotė padeda vaikui lengviau naudotis patirtais įspūdžiais ir kurti naujus, todėl vaizduotės ugdymas yra labai svarbus.

Kiekvieno vaiko vaizduotė bei kūrybiniai sugebėjimai yra nevienodi.

Vaizduotė formuojasi ne tik mokymosi procese, bet ir per tiesioginius įspūdžius (parodų lankymas ir panašios patirtys)“, – atkreipia dėmesį moteris.

Su ikimokyklinukais dirbanti pedagogė pažymi, kad piešdamas vaikas pažadina savo emocijas, koreguoja elgesį, kalbą. Kai vaikas yra pakilios nuotaikos, jo piešinys yra vienoks, o liūdnos – kitoks.

Piešiant svarbu kūrybinis procesas, ne rezultatas, tačiau vaikai mokosi pozityviai vertinti save ir draugus, bendrauti bei bendradarbiauti.

Svarbu, kad vaikas piešdamas pajustų kuo daugiau teigiamų emocijų, nes emocijos keičia mąstymą, turi įtakos asmenybės vystymuisi.

„Dažniausiai skiriami trys pagrindiniai piešimo gebėjimų raidos etapai: keverzonės, schema ir realistinis piešinys.

Ikimokyklinio amžiaus vaikų vizualinė raiška apima keverzojimo (2 metai), ikischematinę (3–4 metai) ir schematinę (6 metai) stadijas.

Kiekvieno vaiko piešimo gebėjimų raidos tempas yra individualus“, – paaiškina pašnekovė.

Viskas priklauso nuo praktikos

R. Juknevičienė pasakoja, kad vaiko piešimo gebėjimai labai priklauso nuo praktinės patirties. Vaikas turi suvokti, atpažinti daiktą, jame įžvelgti geometrines formas, per kurias ir pavyksta pavaizduoti realų daiktą plokštumoje.

Neišmokus pakankamai gerai piešti geometrinių figūrų, vėliau vaizduoti realius daiktus plokštumoje gali būti sunku.

Iš paprastų geometrinių formų galima nupiešti įvairias figūras, įvairiausiais būdais atvaizduoti augalus, gyvūnus ir pan.

Mokant piešti svarbu lavinti vaikų pastabumą, vaizdinę atmintį, taip pat sudaryti sąlygas vaikams įgauti praktinių piešimo įgūdžių nevaržančioje aplinkoje, taip pat būtina atsižvelgti į kiekvieno vaiko gebėjimus.

„Jei pažvelgsite į jus supantį pasaulį, suvoksite, jog jis yra kupinas skirtingų linijų, įvairiausių formų ir spalvų. Kurkite ir ugdykite vaizduotę paprastais pavyzdžiais“, – patarė pedagogė.

Pedagogė Rasa Juknevičienė sako, kad piešimas – viena iš vaiko veiklų, padedanti jam išreikšti savo jausmus, pažintinius siekius, požiūrį į supantį pasaulį./Asmeninio archyvo nuotr.Piešimas ar spalvinimas?

Vaikų ir paauglių psichologas Aleksandras Segal taip pat pabrėžia, kad piešimas yra labai svarbi veikla vaiko raidoje ir jis gali turėti skirtingas reikšmes.

„Viena iš reikšmių – būdas vaikams lavinti savo fantaziją. Kita – išreikšti savo emocijas, kas yra ypatingai svarbu.

Spalvų pasirinkimas, piešiamų figūrų kontūrai – visa tai gali indikuoti apie vaiko savijautą“, – aiškina psichologas.

Anot jo, psichologiniu požiūriu piešimas ir spalvinimas yra skirtingi dalykai.

„Jeigu vaikas piešia, t. y. baltame lape jis turi nuo nulio kažką nupiešti, tai reikalauja daug daugiau kognityvinių gebėjimų nei spalvinimas – turi geriau veikti vaiko vaizduotė, nes jam reikia sugalvoti, ką jis nori piešti, kaip tai padaryti ir pan., o kai vaikas ima kokį nors vaizdą ir tikslas yra nuspalvinti, minėtų gebėjimų reikia kiek mažiau, – teigia MRU lektorius. – Stebint, kaip vaikas spalvina – ar jis užlenda už kontūro, ar ne, ar kruopščiai spalvina, ar chaotiškai – visa tai yra labai svarbūs rodikliai, kurie parodo, kokiame raidos etape yra vaikas bei kur ir kiek jam dar reikia tobulėti.“

Piešinių kalba

Tiek iš spalvinimo, tiek iš piešimo, anot A. Segal, galima įtarti, kitaip tariant, galima kelti hipotezę, apie vaiko būseną.

„Psichologai kreipia dėmesį į labai daug dalykų – ar vaikas spalvina, piešia lėtai, ar greitai, ar spaudžia pieštuką, flomasterį, kitą piešimo priemonę, ar ne, nes tokie dalykai gali rodyti įtampą, ribų pojūtį, smulkiosios motorikos išsivystymo lygį ir kt.

Taip pat svarbus spalvų pasirinkimas, ar kontūrai statūs, ar jie labiau apvalūs – tai gali indikuoti kaip vaikas jaučiasi – piktas ar ne“, – požymius vardija MRU lektorius.

Vis dėl to, psichologas pabrėžia, kad piešinių interpretacija niekada nebuvo ir nėra tikslusis mokslas, jis yra tik interpretacinio pobūdžio.

„Galiu pateikti pavyzdį: jeigu vaikas spalvina tik tamsiomis spalvomis, tai gali nieko nereikšti – tiesiog vaikui patinka tamsios spalvos.

Jeigu tėvai žino, kad vaikui patinka šviesios spalvos, bet staiga jo piešiniai tampa labai tamsūs, pilki ir pan., tai gali būti rodiklis, kad kažkas vaiko pasaulyje vyksta ir į tai verta atkreipti dėmesį“, – teigia pašnekovas.

Paklaustas, nuo kelių metų vaiko piešiniai kažką reiškia ir galima juose įskaityti jo būseną, A. Segal sako: „Nuo pat mažens. Kai vaikas pradeda piešti, jau galima bandyti tuos piešinius interpretuoti.

Svarbu yra stebėti, ar vaiko piešiniai keičiasi. Jeigu taip, kaip jie keičiasi ir ką tai galėtų reikšti, ar vaiko piešiniai yra daugmaž stabilūs ir vienodi.

Pavyzdžiui, jeigu berniukas nuolatos piešia mašinėles ir jo piešiniai yra įprasti, tai tie piešiniai mums informacijos apie pasikeitimus vaiko vidiniame pasaulyje gali nesuteikti. Bet, jeigu berniukas, ilgą laiką piešęs vienų spalvų, tarkim, šiltų spalvų, mašinėles, staiga pradeda piešti tamsių spalvų monstrus, tai gali reikšti, kad vaikas galbūt išgyvena kažkokį sunkų laikotarpį, gal jam atsirado kažkokios baimės.

Labai svarbu, kaip keičiasi piešiniai ir koks yra kontekstas, galbūt vaiko aplinkoje įvyko kažkokių pokyčių...“

Vaikų ir paauglių psichologas pastebi, kad nebūtinai nuolatos šautuvus ar kokius nors agresyvius dalykus piešiančio vaiko vidinė būsena yra bloga. Aut. past.

Piešimas – ne kiekvienam

Tačiau, kaip pastebi vaikų ir paauglių psichologas, nebūtinai nuolatos šautuvus ar kokius nors agresyvius dalykus piešiančio vaiko vidinė būsena yra bloga.

„Pavyzdžiui, turėjau tokį atvejį, kai beveik visi berniuko piešiniai buvo apie ginklus, šautuvus. Tačiau vaiko abu tėvai yra susiję su kariuomene ir namuose yra daug karo atributikos. Tokiu atveju jo piešiami ginklai gali nieko nereikšti, nes vaikui tai yra norma, jis gyvena tokioje aplinkoje.

Būtų svarbu atkreipti dėmesį, jei jis nustotų piešti tuos šautuvus, – apie vaikų piešinių interpretacijas pasakoja A. Segal. – Kitas atvejis, jeigu vaiko aplinkoje niekas apie ginklus nekalba, jis to nuolatos nemato ir staiga pradeda juos piešti, tada tai galėtų kažką reikšti, tačiau nebūtinai tai agresija – visada reikia žiūrėti į vaiko gyvenimo kontekstą.“

Pašnekovas sutinka, jog piešimas gali būti ir puikus nusiraminimo būdas, – kad galėtum piešti ir spalvinti, reikia atsisėsti patogiai, susikaupti. Tai yra veikla, kuri užima kažkiek laiko, ji nėra trumpalaikė. Taigi susikaupimas ties šia veikla vaikui gali padėti nusiraminti.

„Nėra taip, kad spalvinimas ir piešimas tinka kiekvienam vaikui.

Galima pastebėti, kad berniukams mažiau patinka piešti ir spalvinti negu mergaitėms.

Jeigu vaiką yra bandoma priversti tai daryti, be abejo, per prievartą niekada gero rezultato nebus“, – pažymi psichologas.

Jo teigimu, didelio skirtumo, kokias piešimo priemones rinktis – pieštukus, flomasterius, kreideles, dažus – nėra. Priklauso nuo vaiko pomėgio.

Nepavykus nupiešti – supyksta

Vis tik būna atvejų, kai vaikui, nepavykus nupiešti jo įsivaizduojamo piešinio, šis susierzina, sulamdo popieriaus lapą ir meta...

„Toks elgesys yra labai svarbus ir jį reikia stebėti, nes tai gali būti kažkokio netinkamo elgesio ar problemos požymis.

Jeigu vaikui kažkas nepavyksta ir jis linkęs iš karto sunaikinti tą kūrinį, tai gali būti, pavyzdžiui, perfekcionizmo požymis, kuris nebūtinai reiškia gerą bruožą, nes tai rodo, kad vaikui nebus lengva. Bet tuo pačiu tai gali ir nieko nereikšti. Tai gali būti momentinės vaiko būsenos išraiška ir tokiu atveju netgi, sakyčiau, būtų tinkama išraiška, nes geriau vaikas suplėšys popieriaus lapą negu eis ir muš, daužys viską iš eilės.

Tačiau psichologiniu požiūriu reikia kiekvieną atvejį analizuoti atskirai“, – dar kartą pabrėžia A. Segal.

Paprastai mažieji menininkai savo kūriniais mėgsta apdovanoti tėvus. Pastarieji, nenorėdami įžeisti atžalos, darbelius kaupia, kol vieną dieną supranta, jog visos vaikystės piešinių išsaugoti nepavyks. O jei vaikų namuose yra dar ne vienas, krūva iš tiesų susidaro nemenka. Tad, ar verta saugoti visas vaikų dovanas ir kaip tinkamai reikėtų į jas reaguoti?

„Sakyčiau, kaip įmanoma natūraliau. Bet greičiausiai, jeigu vaikas atneša ir dovanoja savo piešinį tėvams, jis tikisi, kad tas piešinys bus priimtas ir, kad jis tuo piešiniu juos kažkaip pamalonins, nustebins.

Be abejo, tėvai gali nebūti linkę saugoti absoliučiai visų piešinių. Taigi reikėtų pabandyti priimti taip kaip yra tikimasi, o ką toliau tėvai darys su tuo piešiniu, tai yra jų reikalas, ne visais atvejais vaiką reikia tiesiogiai informuoti“, – šypsosi vaikų ir paauglių psichologas.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Kėdainiai Lietuvių kalbos dienoms nusiteikę optimistiškai

Kelrodis informacijos triukšme
08:12 Vasario 18d. 2021
img

Melagienos. Kaip jas atskirti?

Kelrodis informacijos triukšme
09:25 Vasario 08d. 2021
img

Bibliotekininkas jau seniai nebėra tik knygų tylos saugotojas

Kelrodis informacijos triukšme
19:00 Vasario 05d. 2021
img

Naudodamiesi internetu esame pažeidžiami, todėl turime būti atidūs

Kelrodis informacijos triukšme
16:00 Vasario 05d. 2021
img

Pirmo karantino pamokas išmoko laiku

Kelrodis informacijos triukšme
08:00 Vasario 03d. 2021

SKELBIMAI

touched by digitouch!