GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
„MG Horses“ žirgynas pulsuoja gilia meile žirgams, puikia jų priežiūra, kokybišku ruošimu ir ilgamete patirtimi.   / Asmeninio archyvo  nuotr.

Gyvenimas su žirgais: į laisvę iš mūsų pačių susikurto rutinos kalėjimo

Eglė KUKTIENĖ - 14:29 Gruodžio 12d. 2020

Apie tai, kad Josvainiuose yra žirgų, žino tikriausiai kiekvienas kėdainietis. Tačiau tik visai neseniai Josvainių žirgynas atgimė iš naujo. Nuo šiol jis nebėra tik „kažkur ten Josvainiuose, kur ganosi arkliai“. Nepaisant to, kad žirgyno pagrindiniu darbu išlieka sportinių žirgų ruošimas ir pardavimas, jis tapo labiau prieinamas visiems kėdainiečiams. Čia vyksta ir pramoginiai pasijodinėjimai, ir edukacijos apie žirgų gyvenimą ir priežiūrą, vestuvinės ir šventinės fotosesijos ir net valandų valandas lauke trunkantys pašėlę gimtadieniai.

Tačiau lai šis blizgesys jūsų neapgauna – „MG Horses“ žirgynas pulsuoja gilia meile žirgams, puikia jų priežiūra, kokybišku ruošimu ir ilgamete patirtimi. Čia laukiamas kiekvienas – ir smalsus vaikas, norintis pirmą kartą gyvai pamatyti arklį, ir įnoringas pirkėjas iš užsienio, kuris renkasi sau sportinį žirgą pagal griežčiausius įmanomus reikalavimus.

Žirgams skirti visi 25 hektarai ploto – praktiškai po vieną hektarą kiekvienam žirgui. Kiek žirgų, tiek hektarų

Žirgyną rasti nesunku – pasukus į Žiedupio gatvę Josvainiuose tiesiog atsitrenki į didžiulius plotus, ištryptus žirgų.

Sustojusi šalia arklidžių pasiruošiu skanėstų – į svečius be vaišių negalima, tad žirgams pasimeilinti atsivežu maišelį morkų ir keletą obuolių. Ir tik pamačiusi, kiek ten ganosi šių įspūdingų gyvūnų suprantu, kokios mano vaišės skurdžios.

Atvykusi Irma Grūdė iškart aprodo valdas, o rodyti yra ką, nes žirgams čia skirti visi 25 hektarai ploto – praktiškai po vieną hektarą kiekvienam žirgui. Laimė, kad vėstelėjus orams žirgai ganosi arčiau arklidžių, antraip košiant vėjui tektų kulniuoti labai toli iki mėgstamiausios žirgų laigymo vietos. Su vaišėmis pirmiausia patraukiame vienos bandos link.

„Žirgas turi nuolat judėti, jam reikalinga laisvė, todėl visą vasarą jie laisvai ganosi laukuose. Kumeles su kumeliukais, atšilus orams, išleidžiame į didžiausią ganyklą, ten jie savo pamėgtame beržynėlyje laksto ir leidžia dienas.

Džiaugiamės nuostabiu ir ilgu rudeniu, ir kol nėra didelio šaltuko, žirgai laiką leidžia lauke, nors ir mažesnėje ganykloje, arčiau arklidžių. Orui atvėsus, pervesime visus į arklides“, – pasakoja moteris, arkliams vis duodama tai morką, tai obuolį.

Skanėstams arkliai pasiduoda – grūdasi artyn, vis suprunkšdami ir susipykdami, jei kažkuris iš panosies nugvelbia skanesnį kąsnelį.

„MG Horses“ valdose – 27 žirgai, ir laukiama pagausėjimo. Tikimasi sulaukti keturių kumeliukų, tiesa, ar tiek jų ir bus, dar neaišku. Pernai taip pat laukė tiek pat mažylių, deja, bet vienas neišgyveno.

Senelio meilė ir aistra

Josvainiečiai tikrai žino, kad žirgai – ne kieno kito, o Vilgelmo Grūdės palikimas. Vienu metu žirgų jis turėjo net 120, vėliau banda kiek sumažėjo. Tačiau savo sūnui Mariui ir marčiai Irmai jis paliko ne ką mažiau įspūdingą skaičių – net 80 šių taurių gyvūnų.

„Dauguma mūsų turimų žirgų yra gimę, užauginti ir išveisti mano amžiną atlisį uošvio Vilgelmo Grūdės. Jis, būdamas 45 Čia – „MG Horses“ išveistas žirgas LARGO II MG. Jis pirmasis iš Lietuvoje išveistų ir užaugintų žirgų, kuris pasaulio čempionato kvalifikacijoje surinko net 8,7 balų už risčią.metų, Kaliningrade nusipirko pirmuosius žirgus, nuo jų viskas ir prasidėjo.

Visą gyvenimą jis mylėjo žirgus. Jo mama sakydavo: „Arba pats užsimuši, arba arklį pribaigsi“. O jis sakydavo, negalintis kitaip – tik joti.

Tais laikais, kai buvo kolūkio pirmininkas, visi važiuodavo į laukus motociklais, o uošvis visada įjodavo arkliu. Jis nemokėjo ramiai joti, užsėsdavo ir pilvu žemę braukdavo“, – šypsosi atsiminimais dalindamasi I. Grūdė.

Tuo metu, kai žirgyną valdė senelis, jie priklausė Aklių augintojų asociacijai. Tačiau jam mirus, žirgyną į savo rankas perėmus sūnui su marčia, daug kas pasikeitė. Jie nepajėgė išlaikyti tokio kiekio žirgų, tačiau visiškai atsisakyti jų irgi negalėjo. Galų gale meilė žirgams degė ir Mariaus Grūdės širdyje – juk jis nuo mažens su jais augo ir dirbo.

„Su vyru tuomet abu turėjome kitus darbus, buvo labai sunku ir darbą dirbti, ir tiek žirgų išlaikyti. Svarstėme ar jų atsisakyti visai, ar sumažinus apimtis pasilikti. Visgi tai buvo senelio meilė ir aistra, tad nusprendėme ir toliau likti su žirgais, tik eiti kiek kita kryptimi.

Bandą susimažinome, norime galiausiai likti prie 25 žirgų. Išsigryninsime kraują, pasiliksime pačius geriausius.

Atsivežėme tris kilmingus žirgus iš Vokietijos, Holšteinų ir Vokietijos hanoverių veislės – I‘m Special, Escudo ir Balu. Visų jų tėvai arba seneliai yra dalyvavę pasaulinėse ar Europos varžybose, pelnę apdovanojimus“, – pasakoja Irma. Paaiškėja, kad žirgo kilmė – nepaprastai svarbus dalykas renkantis kompanjoną konkūro varžyboms. O kartu ji paaiškina ir kodėl eržilai laikosi pavieniui.

 „Jiems galvoje tik viena, – juokiasi Irma, bet tuoj pat surimtėja. – Jų charakteris toks, stiprus vyriškas ego, kad jie su niekuo nesugyvena. Suleidus du eržilus į vieną aptvarą, jie vienas su kitu kovos dėl valdžios ir kova gali tęstis iki mirties“.

„MG Horses“ žirgyno naujoji veiklos taktika pasiteisino. Būtent jie yra pirmieji Lietuvoje išveisto žirgo, įvykdžiusio visus kvalifikacinius reikalavimus dalyvauti pasaulio FEI/WBFSH jaunų žirgų dailiojo jojimo čempionate, veisėjai.

„Dauguma į pasaulio čempionatą atrinktų žirgų yra išveisti Vokietijoje, Belgijoje, o štai LARGO II MG  žirgas mūsų pačių užaugintas Lietuvoje. Jis kvalifikacijoje surinko net 8,7 balų už risčią – mums tai didžiulis pasekimas.  Pasaulio FEI/WBFSH jaunų žirgų dailiojo jojimo čempionatas įvyks 2020 m. gruodžio 9–13 dienomis Vokietijoje, Verdene. Linkime sėkmės Largo MG ir jo raitelei bei savininkei Deimantei Budnikaitei, didžiuojamės, kad  Lietuvos vėliava plazdės jaunų žirgų dailiojo jojimo čempionato arenoje!“, – džiaugiasi Irma.

Kiek kainuoja žirgas?

Žirgyno damos: (iš kairės) raitelė Ema, trenerė Dovilė, raitelė Aušra, savininkė Irma.Žirgas kainuoja beprotiškai daug – tiek supratau iš susitikimo su I. Grūde. Kainuoja daug laiko, pirmiausia. Kantrybės. Žinių. Įgūdžių. Kartais jaudulio, bemiegių naktų, priežiūros ir popinimo, kaip kokio mažo vaikelio. Žirgo priežiūra, atrodo, kardinaliai skiriasi nuo jo stoto.

Tačiau gera kraujo linija, kokybiška priežiūra gali ir atsipirkti, nes gerų sportinių žirgų kainos...Na, tarkime, vidutinių lūkesčių žmogus galėtų porą butų nusipirkti.

„Mūsų pagrindinis darbas – ruošti žirgus pardavimui bei varžyboms. Daug mūsų žirgų iškeliauja į Skandinaviją, Vokietiją, vienas yra iškeliavęs į JAV. Žinoma, yra ir kas Lietuvoje perka sportui arba sau, mėgėjiškam jodinėjimui. Tik kainos būna skirtingos.

Sportui einamiausi žirgai – nuo penkių metų ir vyresni. Juos mes paruošiame, nes dauguma nori paruošto žirgo, filmuojame, ir talpiname pardavimo skelbimus su pilna žirgo informacija, kraujo linija, tėvų laimėjimais.

Užsieniečiai žirgus taip ir renkasi – pamato video medžiagą, paskaito aprašymą. Jei jiems patinka, skambina ir tariasi dėl veterinaro apžiūros. Veterinaras atvyksta su rentgeno aparatu, daro nuotraukas, kurios būsimam pirkėjui rodo, ar žirgas sveikas, ar neturėjęs traumų, ar nėra įgimtų ligų ir kt.

Tada, jei nuotraukos tenkina, daromas vadinamas vetcheck, tai visokie kojų užlenkimai, kai palenkiama koja, palaikoma ir atleidžiama – žiūrima, ar žirgas nešlubuoja, kaip bendrai reaguoja ir pan.

Galiausiai padarome pilną kraujo tyrimą, ir, jei viskas tinka, įvyksta sandoris. Kaip ir žirgo užauginimas ir paruošimas, taip ir pardavimas – sunkus ir ilgas procesas.

Lietuvoje kai perka, viskas būna kiek paprasčiau, be to, pirkėjas visada gali į vietą atvykti ir apžiūrėti žirgus gyvai“, – pasakoja Irma.

Ji sako, kad jų neseniai įsigyto eržiliuko Balu giminaitis Vokietijos aukcione buvo parduotas už 150 tūkst. eurų.Marius ir Irma Grūdės žirgyną paveldėjo. Mariaus tėtis Vilgelmas Grūdė vienu metu turėjo net 120 žirgų. Dabar žirgynas ženkliai sumažėjęs ir eina ne kiekybės, o kokybės linija.

Smalsuoliai

Bekalbėdamos mudvi nuklystame į vieną aptvarą. Kol Irma žirgus vaišina skanėstų likučiais, džiaugiuosi galimybe pasigrožėti žirgais iš arti. Ir staiga susivokiu, kad situacija man darosi nelabai jauki. Kuklios vaišės išseko, o nespėjusieji paragauti jų ėmė grūstis artyn, ieškodami, ar tik neturim kur pasislėpusios kokio obuolio. Žirgai eina vis arčiau, kai kurie neramiai suprunkščia, ir visas mano „oi ne, žirgų aš nebijau“ staiga jau sprunka nuo manęs tolyn.

Keturiomis lendam į kitą aptvarą, kur ganosi kumelaitės. Bet ir čia nė kiek  ne ramiau – damos pamačiusios, kad vyrukai gavo skanėstų, tuoj pat supuola artyn, tikėdamosis gauti savo dalį.

Pasidavusi ištiesiu rankas, kumelės savo šilkines nosis sukiša prie telefono. Kurį laiką šnopščia, suprunkščia, ir ima brautis pro šoną. Už manęs – elektrinis piemuo, priešais lėtai pro akis slenka didžiulis žirgo kūnas, o aš nosimi kone braukiu šoną.

Vienai praėjus, kita kumelė jau kiša savo nosį artyn – kiek nurimusi ją paglostau, ir merginos išsiskirsto.

„Žirgai yra smalsūs gyvūnai. Jiems viskas įdomu, jie nori dalyvauti, matyti, – ramina Irma, tačiau dėl šventos ramybės paliekame aptvarą ir keliu patraukiame arklidžių link. Visgi man, asfalto vaikui, ši patirtis buvo kiek per drąsi, nors neužilgo jau norėjau lįsti atgal ir pabandyti dar kartą. – Kai taip arti prieina didelis gyvūnas, normalu, kad būna baisu. Bet esmė ta, kad jie tikrai nieko nepadarys.Man pačiai visą gyvenimą patiko žirgai, tik aš neturėjau galimybės su jais būti. Bet jei tik pasitaikydavo nors menkiausia proga, būdavau pirma eilėse prieiti prie žirgo, jodinėti, kad ir be balno.

Kai nutekėjau čia, viskam vadovavo uošvis, mes atvažiuodavome tik pasižiūrėti ir į jo reikalus nesikišome. Žinoma, mano vyras Marius padėdavo, nes su tokiu kiekiu žirgų pagalbos rankų būtinai reikėjo. Jis turi daug žinių ir patirties, nuo vaiksytės su žirgais. Jis profesionalus raitelis, dalyvavęs varžybose Lietuvoje ir Škotijoje, pelnęs laimėjimų, keletą metų ir Škotijoje su žirgais dirbęs“, – pasakoja Irma pridurdama, kad tokios vyro žinios labai gelbsti turint žirgyną, nes daugelį dalykų jis moka padaryti pats – skiepyti, pakaustyt, drožti kanopas  ir pan.

Kaip „užkalbėti“ žirgą?

Irma sako – paruošti žirgą sportui trunka be galo ilgai, mat žirgo skubinti negalima. Negalima jo pradėti treniruoti per anksti, negalima jo per daug spausti. Žirgas mokosi palaipsniui. Svarbiausia – prieš išmokstant dirbti, žirgas turi išmokti gerbti žmogų. Manote, tai lengva? O, ne.

„Pabandyk prieiti prie laukinuko žirgo, ir uždėjus kantarą jį vestis. Jis atsistos piestu, ir baigsis visas komandavimas.

Žirgą reikia „užkalbėti“, kad jis suprastų, kas tas žmogus, kad jam imtų jausti pagarbą. „Užkalbant“ žirgą jis išmoksta bendro supratimo apie žmogų, vėliau jis įvedamas į darbinę rutiną – vaikomas, tada dedamas balnas, o galiausiai užsėda raitelis ir prasideda darbas poroje – jojimas.„Žirgas viską jaučia, jo jausmai tikri, nesumeluoti. Jei įgysi žirgo pasitikėjimą, turėsi draugą visam gyvenimui“, – I. Grūdė.

Bet viena yra ištreniruoti žirgą, kita yra turėti su juo ryšį. Viskas priklauso nuo to, kiek laiko praleidi su žirgu. Žirgas atskiria balsą, kvapą, jis jaučia žmogų ir atpažįsta tą, kuris ištisai su juo būna.

Jis viską jaučia, jo jausmai tikri, nesumeluoti. Jei įgysi žirgo pasitikėjimą, turėsi draugą visam gyvenimui“, – pasakoja Irma pridurdama, kad stipraus ryšio ji, deja, nėra užmezgusi nė su vienu iš žirgų. Ji savo meilę ir rūpestį turi padalinti visiems 27-iems, o tai reiškia, kad vieno išskirtinio žirgo ji tiesiog fiziškai negali turėti.

Tačiau ji pasakoja, kad žirgyną lankanti Ema tokį ryšį su savo žirgu Boremi MG turi. Ji ne tik rūpinasi juo ir su juo dirba, bet net... skaito jam knygas.

Ir knygų skaitymas su žirgu yra ne tik būdas užmegzti ryšį ir prisijaukinti žirgą, tai ir puiki terapija žmogui.

„Kitą kartą po sunkios dienos atisėdi tarpdury ir klausaisi. Žirgai iškišę galvas iš gardų tai sužvinga, tai suprunkščia. Rupšnoja, sutrypia kanopomis. Paukšteliai, susisukę arklidėse lizdus, čiulbena. Tai mano meditacija, nieko daugiau tokiomis akimirkomis nereikia“, – ilgesingai žvelgdama į tolį sako Irma.

Ne veltui viena iš paslaugų, teikiamų šiame žirgyne – edukacija ir terapija. Būtent terapija. Įveikti savo prigimtinę baimę už save didesniam gyvūnui, pajusti jo neįtikėtiną jautrumą ir jėgą – tokie dalykai gydo.

Didieji jautruoliai

Kad ir koks žirgas yra didelis, stambus, stirpus ir ištvermingas, atitinkamai tiek jis yra lepus ir jautrus. Paradoksalu, bet žirgams reikia daug fizinės priežiūros, o ir ligų ligelių jie turi pačių įvairiausių, kartais labai grėsmingų, nors plika akimi nematomų.

„O, kiek žirgas serga! Jie labai lepūs, jautrūs. Jie serga, jiems diegliuoja pilvukai. Jei prisivalgo kažko negero, ima diegliuoti, jei diegliuojasi ir per naktį niekas nepamato, jie užsivarto, žarnos susisuka ir gali mirti.

Būna tų baisių ligų, oj, laimė, pas mus žirgai mažai serga.

Bet žirgus ruošiant būna traumų. Kiti ruošiami susižeidžia, suklumpa, pasitempia, suspyktsa, užsigauna. Tada vėl slaugai, gydai. Nelieti. Lauki.

Žirgas viską jaučia, viską girdi. Negalima prie žirgo eiti staigiais judesiais, nes jis išsiąs. Reikia palaipsniui, iš šono prieiti, duoti jam laiko“, – sako moteris ir sako dažnai susidurianti su baime žirgams. Ypatingai tada, kada nepatyręs raitelis užsėda ant žirgo, ir sustingsta, bijo net galvą pasukti.

„Žirgas jaučia raitelio baimę, ir tai turi įtakos jo veiksmams, paklusnumui. Raitelis turi užsėsti ir valdyti žirgą. Dabar aš vadovausiu! Turi pasitikėti savo jėgomis. Žirgui reikia raitelio ramybės“,– akcentuoja I. Grūdė.

Ir mokslai, ir žaidimai

Be žirgų ruošimo sportui, „MG Horses“ vykdo edukacijas šeimoms – ir patikinti SAM gali jas ir toliau vykdyti net karantino metu. Taip pat ir pramoginis jojimas, jojimo abonementas, fotosesijos su žirgais ir gimtadieniai gamtoje.

„Trenerė Dovilė mokina mažuosius jodinėti. Dauguma pas mus – mergaitės, kurios mokosi jojimo. Yra ir du berniukai – mažiausiasis Jurgis jodinėja poniu Biliu, vyresnėlis Adomas joja kumele Boremi MG. Visgi žirgui reikia tvirto charakterio, didelio įdirbio ir kantrybės, ir mergaitės čia lenkia berniukus. Iš senosios kartos raitelių taip – vyrų daugiau, bet naujoji karta yra kone vien moterys.

Bendradarbiaujame su keliais fotografais, vizažistėmis, galime pasiūlyti karšto maisto iš  kavinės „Grūdynė“. Ieškome ir kitų ilgalaikių partnerių, norime kėdainiečiams ir miesto svečiams tapti patrauklia vieta, kurioje viskas, ko tik reikia pačioms įvairiausioms progoms.

Kada nors ateityje galvojame ir apie dienines vasaros vaikų stovklas... O gal, kada nors, kai pasibaigsime priestatą, ir ilgesnes“, – ateities planais pasidalina Irma.

Kaip manote, kokia eilė vaikų lauktų į tokią vasaros stovyklą?...

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!