Kiekvieną vaidmenį reikia prisijaukinti

„Štai gauni naują vaidmenį, ir tiesiog negali jo neprisileisti arti savęs. Pamažu tas personažas, tas vaidmuo tau tampa labai labai artimas.

Mano įkūnyti personažai vienas nuo kito skyrėsi kaip diena ir naktis. Pradžioje atrodė, kad vieno ar kito vaidmens atlikti aš nepajėgsiu, kad man nepasiseks, aš juk ne tokia, kokią turiu suvaidinti. O vėliau pasirodo, kad tokį personažą taip pat galiu įkūnyti. Nejučiomis neigiamiems personažams netgi atrandu pateisinimų. Net jeigu tai buvusi narkomanė“, – pasakoja beveik prieš dešimtmetį karjerą pradėjusi, šiandien – žinoma serialų, kino filmų aktorė, renginių ir televizijos laidų vedėja Sandra DAUKŠAITĖ-PETRULĖNĖ (34).

Su aktore per Velykas šnekučiuojamės Vainikuose, lauko pavėsinėje. Lengvas vėjelis kresteli šviesių plaukų sruogą tuo metu, kai ji vandeniu iš garuojančio arbatinio užpilinėja du kavos puodelius.

 „Jau kurį laiką nebuvau pas tėvus – ruošėme dviejų spektaklių premjeras. Tačiau kiekvieną kartą čia sugrįžti labai gera“, – šypteli aktorė ir prisėda šalia manęs.

Geras aktorius – tas, kuris įtikina

– Narkomanė, striptizo šokėja, koketė, viliokė – kokių tik vaidmenų tau nėra tekę atlikti. Ar kada yra atsitikę taip, kad žmogus iš tavo atliktų vaidmenų susidarytų tam tikrą nuomonę, o susipažinęs nustebtų: juk tu – visai kitokia.

– Ko gero, būna. Tačiau negali vaidinti vien tik teigiamus personažus vildamasis, kad pasaulis apie tave turėtų susidaręs tik gerą nuomonę. Jei žiūrovai iš tikrųjų patiki, kad tu esi blogas ar geras, kad tu esi intrigantė, vienokia ar kitokia, vadinasi, gerai atlikai savo darbą.

O kai susitinki ir pradedi kalbėtis, su žmogumi bendrauji kaip Sandra. Tada jie mane pažįsta kaip Sandrą, nebe kaip personažą.

– Esi lengvai atpažįstamas žmogus. Ar nepavargsti nuo žmonių žvilgsnių, nuo praeivių, kurie tave užkalbina gatvėje, banke, parduotuvėje?

– Prieina, pakalbina, nusifotografuojam, pasirašau. Pirmąjį autografą daviau prieš beveik dešimt metų. Aš žinojau, kad kažkada gali tekti tai daryti, tačiau buvo labai keista. Nė nežinojau, kad reikia pasirašyti (juokiasi).

Vienas, antras, trečias, ketvirtas – ir tai tampa neišvengiama tavo darbo dalimi. Man labai smagu, kai prie manęs prieina žmonės, pasako savo nuomonę, pasikalbame.

– Sandra, kokio vaidmens atlikti nesutiktum?

– Tokio dar negavau (šypteli, delnus šildydama kavos puodeliu). Turbūt tas, kurio nesuprasčiau. Nesuprasčiau, kodėl tas personažas turi elgtis vienaip ar kitaip.

[quote author=“S. Daukšaitė-Petrulėnė“]Niekada nesu girdėjusi nė iš vieno savo draugo, artimesnio žmogaus, kad mane mano darbas pakeitė. Kiekvieną kartą sau sakau, kad kiekvienas pasiekimas, kiekvieno kalno viršūnė man yra tik kito kalno papėdė.[/quote],

Filmavimo aikštelėje telpa visas gyvenimas

– Mes – eiliniai filmų mylėtojai, žiūrovai, vertiname tik galutinį produktą. Kas slepiasi kitoje barikadų pusėje?

– Vaje, kiek ten visko daug!… Tai yra visas gyvenimas – daug baimių, abejonių, ašarų, daug techninių dalykų, kurių žiūrovas, žmogus, neprisilietęs prie kino, nė neįsivaizduoja. Kinas yra iliuzija. Jis sukurtas specialiai žmogų sujaudinti viename arba kitame taške. Viskas padaryta iš labai daug detalių, tokių kaip šviesa, garsas, muzika, žinoma, dialogai, tekstas. Pluša režisierius, aktoriai, apšvietėjai, operatoriai, montažo režisierius.

Kai susideda visi šie komponentai, išryškėja galutinis vaizdas. Į jį įdėta tiek darbo!.. Dirbi prie filmo metus, o to rezultatas – greitai pro akis prabėganti valanda ar pusantros.

– Ko gero, filme vaidinant kokiems dvidešimčiai aktorių už kamerų sukiojasi bent penkis kartus didesnė komanda?

– Tikrai taip. Ir kiekvienas žmogus yra labai svarbus. Ir tas, kuris filmuoja, ir tas, kuris atneša tau vandens, ir tas, kuris tau nešioja skėtį virš galvos.

Kai filmavausi Armėnijos kalnuose, kamavo didžiulis karštis. Atlikau moters iš psichiatrinės vaidmenį. Skėtį virš galvos man nešiojo tam, kad neįdegčiau – juk serganti moteris, dienas leidžianti beprotnamyje, turi būti šviesios odos.

Premjeros laukia su nekantrumu

– Armėnų režisieriaus Jivano Avetisyano filmas „Paskutinis gyventojas“, kuriame tu kūrei pagrindinį vaidmenį, kine pasirodys jau šių metų liepos mėnesį. Ar lauki premjeros?

– Ir laukiu, ir bijau. Filmą įsivaizduoji vienaip, kadangi filmuojiesi tik savo scenose, o kitų scenų nematai. Kai pamatai save filme, galvoji: „Kaip blogai suvaidinau, atrodo, ir tą, ir tą buvo galima padaryti geriau“ (juokiasi).

– Gal mes tiesiog esame per daug savikritiški?

– Manau, kad priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Aš esu ganėtinai savikritiška. Nemanau, kad tai yra blogas dalykas. Jei įsivaizduosi, kad viską atlieki puikiai, kas toliau?

Gal iš to ir atsiranda „žvaigždiškumas“, kuomet dingsta kritika, kai matai save gražų, talentingą, protingą ir visokį kitokį. Aš savęs tokios nematau.

– O ar tavęs žvaigždžių liga nekamavo?

– Sunku pasakyti. Niekada nesu girdėjusi nė iš vieno savo draugo, artimesnio žmogaus, kad mane mano darbas pakeitė. Kiekvieną kartą sau sakau, kad kiekvienas pasiekimas, kiekvieno kalno viršūnė man yra tik kito kalno papėdė.

Ir tai labai padeda. Na, ir kas, kad tu dabar esi čia – kiek darbų dar reikia nuveikti… Kiek yra žmonių, kurie labai daug pasiekę, yra išmintingi, protingi, talentingi. O tai, kad truputėlį sublizgėjai, nedaro tavęs žvaigžde. Žvaigždė juk ne todėl yra žvaigždė, kad ji žiba, o todėl, kad už jos slepiasi kažkokia istorija. Ta istorija ją ir padaro žvaigžde.

– Ar skaitai komentarus internete po straipsniais apie tavo veiklą, šeimą, gyvenimą?

– Labai retai. Kartais būna juokinga, kartais graudu, kartais liūdna. Man tik gaila, kai žmonės, nepažindami kito žmogaus, kalba apie jį netiesą. Manau, kad doras ir teisingas žmogus niekada nepasakys nieko, ko tiksliai nežino. Bet čia kiekvieno žmogaus sąžinės reikalas. Jei jo sąžinė leidžia jam kalbėti negražiai ir netiesą apie kitą žmogų – tebūnie. Tegu jie kalba, jeigu jiems nuo to bus geriau.

Ir jeigu man kas nors pasako ką nors tokio, kas įžeidžia mane, įskaudina, ar net gatvėje kažkas šūkteli, kad pasistačiau automobilį ne vietoje, aš tik sakau: „Duok Dieve, Jums sveikatos.“

Laiminga galėdama daryti tai, apie ką svajojo

– Sandra, kas tau pačiai arčiau širdies – kinas ar teatras?

– Tai yra du visiškai skirtingi dalykai. Vis dėlto kinas man – artimiau. Kameros ir filmavimo aikštelė yra stebuklas. Nežinau, kas atsitinka, nežinau, kas joje įvyksta, bet tai yra magiška. Pradedi filmuotis ne nuo pirmosios serijos, ne nuo pirmos scenos. Galbūt net nuo filmo vidurio ar net pačios paskutinės scenos. Turi susikaupti, viską daryti čia ir teisingai. Staigumo momentas mane ir žavi. Prieš filmuodamasis sužinai scenarijų ir jam ruošiesi. Kiekvienam vaidmeniui, taip pat ir filme „Paskutinis gyventojas“ ruošiausi labai ilgai ir atsakingai. Kadangi teko atlikti moters su psichikos sutrikimais vaidmenį, lankiausi Lietuvos ir Armėnijos psichiatrinėse klinikose, kad suvokčiau, kokia yra ta liga, kaip žmonės, sirgdami ja, elgiasi, kokie jų fiziniai judesiai, kalbos sutrikimai. Reikėjo perskaityti ir nemažai teorinės medžiagos.

– Teatre darbo specifika, ko gero, visiškai kitokia?

– Tiesa. Tu repetuoji, repetuoji, vėl ir vėl repetuoji, ir tada, kartu su premjera prasideda spektaklio gyvavimas. Spektaklį pradedi nuo pradžių, nuo pirmosios jo scenos, po truputėlį intriguoji žiūrovą, ir suvaidini viską nuo pradžios iki galo. Teatre tu neturi antro dublio. Tai – labai gyva, tai vyksta čia ir dabar. Išėjai į sceną ir padaryk ką gali geriausio.

Kita vertus, žiūrovai labai „pakrauna“, duoda teigiamų emocijų, energijos. Visai kita, kai vaidini per repeticijas ir kai vaidini žiūrovui. Vienas nuostabiausių jausmų yra tas momentas, kuomet įeini į sceną, užsklanda uždaryta, o žmonės salėje jau šurmuliuoja, laukia spektaklio.

Visada džiaugiuosi būdama užkulisiuose. Galvoju: „Dieve, kokia aš laiminga, kad man pasisekė daryti būtent tai, apie ką aš svajoja. Tai yra didelis stebuklas“.

Šešiametė dukra – didžiausia kritikė

– Tavo sutuoktinis Aurimas kilęs iš Josvainių. Kartu jūs – jau beveik dvidešimt metų. Ar jo buvimas šalia turėjo įtakos tavo karjerai?

– Taip. Josvainių vidurinėje mokykloje mokėmės vienoje klasėje. Jis į mūsų mokyklą atėjo dešimtoje klasėje, susipažinome ir jau po kelių pradėjome draugauti. Netrukus bus dešimt metų, kaip mes vedę. Nemanau, kad būčiau tas, kas esu šiandien, tokia, kokia esu, jei šalia manęs nebūtų buvęs Aurimas. Jo supratimas, palaikymas, jautrumas, didžiulė kantrybė yra tai, be ko nežinau, kaip man reikėtų išgyventi.

Jis žiūri visus filmus ir serialus, kuriuose aš vaidinu, ir visada pasako savo pastabas, kurios yra konstruktyvios, labai teisingos ir niekada neįžeidžiančios, visada tik palaikančios. Aurimas moka labai gražiai pasakyti, jei kažkur kažkas ne taip padaryta, kad kitą kartą pataisyčiau tai. Tačiau niekada nebūna piktų ar negražių komentarų. Vėlgi tai, ką jis mato seriale ar filme, ne aš. Tai – mano personažas.

[quote author=“S. Daukšaitė-Petrulėnė“]Gyvenime labai svarbu mylėti žmones. Turiu daug gerų draugų, žmonių šalia, stengiuosi daryti jiems gero, kiek galiu.[/quote]

– Ko gero, jis yra tas žmogus, kuris lieka su judviejų šešiamete dukra Elze, kai tu būni filmavimuose?

– O taip, jie labai geri draugai. Kartu ir krepšinį, ir futbolą, ir barbėmis žaidžia (juokiasi). Kai tenka išvykti filmuotis į užsienį, aš jaučiu visišką ramybę, ir tai labai padeda darbe. Gali atsiduoti darbui visu šimtu procentų.

– Ar Elzė dažna viešnia filmavimo aikštelėse, kuriose dirba jos mama?

– Ji mėgsta būti netoli. Ji susipažįsta su visais ir su viskuo. Viską iššniukštinėja, išklausinėja. Ji laba mėgsta analizuoti mane, ji – pati pirmoji kritikė. Jeigu repetuodama pamirštu kokią eilutę, ji tuoj mane sudrausmina ir pasako, kad pamiršau tą ar tą. Ji pirma manęs išmoksta visus mano tekstus. Sako, kad užaugusi bus aktorė ir anglų kalbos mokytoja.

Kiekvieną vakarą – bučinys vienas kitam

– Kodėl pasirinkai dvigubą pavardę?

– Mano pavardė – Daukšaitė – labai graži (juokiasi). Dėl to ir pasilikau. Pasiėmiau ir vyro pavardę, juk jis – mano gyvenimo dalis. Radome kompromisą. Abi pavardės viena kitai netrukdo.

– Ar turite ritualų, kurie kasdien yra privalomi Petrulėnų namuose?

– Jeigu įmanoma, kartu vakarieniaujame. Sėdime svetainėje, kalbamės, juokaujame. Pastaruoju metu man įtemtas laikas, grįžtu vėlai.

Tačiau kiekvieną vakarą peržegnojame vienas kitą. Elzė pakviečia mane, peržegnojame viena kitą. Tada paprašo pakviesti tėvelį – peržegnoja jį, apkabina, pabučiuoja. Ji – labai mielas, šiltas, puikus vaikas.

– Žiūrint į jus, regis, prieš akis – tobula, pavyzdinė šeima. Viena iš retesnių pramogų pasaulio šeimų, neapipinta jokiomis paskalomis, nepaskendusi skandaluose.

– Kiekvienam savo. Tai, kas tinka vieniems, gali visiškai netikti kitiems. Mes – priešingybės, gal tai ir padeda.

Santykiuose pirmiausia reikia supratimo. Atsidavimo vienas kitam, kantrybės. Reikia leisti vienas kitam augti, siekti savo tikslų, o ne užgožti kitą. Reikia palaikyti savo antrąją pusę. Iš to ir susideda meilė. Nereikia nei kartoti „myliu“ – tam tikri dalykai byloja už tave.

O gyvenime labai svarbu mylėti žmones aplink. Turiu daug gerų draugų, žmonių šalia, stengiuosi daryti jiems gero, kiek galiu. Jie man tuo pačiu atsidėkoja. Be žmonių, be tarpusavio supratimo, be nuoširdumo, ko gero, nieko nebūčiau pasiekusi.