PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS

 Kėdainiuose gimusi ir augusi kūrėja Indrė Makelytė.   / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

„Skausmą, nusivylimą, liūdesį – viską potėpiuose palieku“

Justina ŠVEIKYTĖ - 20:00 Rugpjūčio 30d. 2019

„Man saviraiška padėjo ne tik atsikratyti neigiamų emocijų, bet ir išreikšti save, išlaisvinti vidinius savo išgyvenimus.

Galbūt tai tik sutapimas, tačiau sulig pirmuoju savo tapybos darbu, sukurtu tuomet, prieš penkerius metus, įvyko didelis stebuklas ir mano siela išsilaisvino nuo ją taip stipriai gniaužusio skausmo“, – pasakoja Kėdainių daugiakultūriame centre jau antrąją autorinę savo tapybos darbų parodą „Dvi pusės“ pristačiusi menininkė Indrė MAKELYTĖ (33).

Ši paroda – jau antroji, kurią daugiau nei dešimtmetį laikinojoje sostinėje gyvenanti I. Makelytė eksponuoja savo gimtajame mieste.

Kūriniuose – ribinės situacijos ir sunkūs išgyvenimai

– Naujasis jūsų dvylikos darbų ciklas „Dvi pusės“ byloja apie dviejų pasaulių susijungimą: vyro ir moters, gamtos ir žmogaus, religijos ir tikėjimo. Apie ką pasakoja ši ekspozicija, Indre?

– Šiuose paveiksluose atsiskleidžia įdomus ir gilus mano pasaulis, kuris iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai spalvingas, pozityvus, paprastas ar netgi lengvabūdiškas.

Vis dėlto pažvelgę giliau pastebėsite, jog savyje jis slepia prasmingumą, mąslumą, didelius išgyvenimus, egzistencinius klausimus, net ir skaudžias, ribines situacijas.

Daugiausia kuriu, kai jaučiuosi blogai – tokias emocijas norisi palikti drobėje, o geromis trokštu dalintis su žmonėmis. I. Makelytė

Dvi pusės – sugrupuoti, suporuoti darbai, vienas kitą papildantys, bet tuo pačiu metu ir parodantys didžiulius skirtumus tarp savęs.

Tai – tarsi dviejų pasaulių susijungimas.

Visa tai mano darbuose atsispindi per įvairius motyvus, bet daugiausia – gamtos. Pastaruosius aš tiesiog myliu tapyti.

„Visi mes klystame, klumpame, keliamės ir žygiuojame toliau. Tik taip galime mokytis ir tobulėti“, – sako Indrė Makelytė./ Algimanto Barzdžiaus nuotr.Kūriniuose – labai daug vandens, lietaus. Vaizduojama jūra, jos dugnas, kalbantis apie gyvenimo posūkius.

Vienas mano darbų pakrikštytas pavadinimu „Gyvenimas jūros dugne“. Šis kalba apie akimirką, kuomet žmogus pasiekia savo gyvenimo dugną, kuomet atrodo, jog belikusios dvi išeitys – arba galutinai paskęsti, arba išplaukti į paviršių.

Atrodo, tiek ryškių spalvų šiame kūrinyje, tiek erdvės tame jūros dugne!.. O iš tiesų – beridės erdvės, kuriose tu nebegali laisvai kvėpuoti pilnais plaučiais, nes tave kažkas gniuždo ir slegia.

„Gyvenimą jūros dugne“ suporavau su kitu kūriniu – „Skęstančia valtimi“. Mintis tokia, jog plaukiame per gyvenimą valtyje ir kartais mus tiesiog iš gyvenimo valties į gyvenimo dugną išstumia kiti žmonės, kartais – iššokame patys, būna, jog ir gyvenimo audros įverčia – mes pradedame skęsti.

Taip pat šiame cikle atsiranda žmonių figūros. Priežastis paprasta – tai, kad darbuose kalbu apie žmogaus sąsają su tam tikrais gamtos elementais.

– Siekiate, jog jūsų darbuose parodos lankytojai įžvelgtų tam tikrą jūsų paliktą žinutę, o gal priešingai – kiekvienas gali atrasti tai, ko reikia būtent jam?

– Iš tiesų mano darbų pavadinimai parodos stebėtojui palieka šokią tokią užuominą, bet aš siekiu, kad juose kiekvienas žmogus įžvelgtų savo.

Vienas mano darbų pakrikštytas pavadinimu „Gyvenimas jūros dugne“. Šis kalba apie akimirką, kuomet žmogus pasiekia savo gyvenimo dugną, kuomet atrodo, jog belikusios dvi išeitys – arba galutinai paskęsti, arba išplaukti į paviršių.  I. Makelytė

Sakykime, aš nutapiau smulkius gėlės žiedelius, kurie kitam primins visai ne žiedelius, bet ašaras.

Ir nors visuose darbuose yra mano pačios išgyvenimų fragmentai, tai, ką juose įžvelgia vis kitas žmogus, manau, lemia kiekvieno vidinių išgyvenimų patirtys ir asociacijos.

Nestandartinės improvizacijos

– Indre, net ir vaizduodama gamtos motyvus juos perkuriate pagal savą pasaulėžiūrą. Nepavadintume tų darbų tikrais peizažais, esu teisi?

– Tikra tiesa (šypteli). Niekada nevaizduoju to, ką gali atspindėti nuotrauka, kadangi manau, jog tai daryti būtų beprasmiška.

Kam tapyti tai, ką tu matai ir gali įamžinti skaitmeninėmis technologijomis?

Perteikiu viską taip, kaip regiu pati. Mano darbuose daugiau koloristinių, netgi sykiais ir animacinių motyvų, tačiau – ne natūralistinių (šypteli).

– Šį darbų ciklą kūrėte net dvejus metus. Daug laiko ir širdies paliekate savo darbuose?

– Mano darbai kuriami lėtai. Nesu iš tų menininkų, kurie „iškepa“ po kelis darbus per mėnesį (šypteli).

O juose ne vien laiką ir širdį sudedu. Savo skausmą, nusivylimą, liūdesį – viską potėpiuose palieku (šypteli).

Taip jau išeina: dvylika mėnesių metuose – dvylika ir darbų (juokiasi).

„Tapyba man – ir grožis, ir meditacijos forma, ir menas, ir nusiraminimas, ir saviraiška“, – patikina Kėdainiuose gimusi ir augusi, jau kiek ilgiau nei dešimtmetį laikinojoje sostinėje gyvenanti I. Makelytė./ Algimanto Barzdžiaus nuotr.– Vadinasi, įkvėpimo semiatės būtent iš emocijų? Daugiau kurti jus, Indre, įkvepia liūdesys, neviltis, skausmas, o galbūt priešingai – džiugios, saulėtos dienos, kuriomis nepaliaujate šypsotis?

– Tapyba man – ir grožis, ir meditacijos forma, ir menas, ir nusiraminimas, ir saviraiška. Emocijos išliejimas į drobę. Išliedamas į drobę tu tą emociją iš savo vidaus tiesiog išlaisvini.

Išlieji, išgyveni... O po kurio laiko pažvelgęs į kūrinį ramiai prisimeni, kaip tada jauteisi.

Vienam reikia psichologo paslaugų, kitam pakanka nutapyti ką nors ant drobės (šypteli).

Tad taip, mano įkvėpimo šaltinis – emocijos impulsas. Daugiausia kuriu, kai jaučiuosi blogai – tokias emocijas norisi palikti drobėje, o geromis trokštu dalintis su žmonėmis (šypteli).

Atrado tik prieš trisdešimtmetį

– Indre, jūs meną, kaip saviraiškos ir terapijos formą, atradote tik būdama dvidešimt aštuonerių. Kur buvote anksčiau? Kodėl nevarstėte Kėdainių dailės mokyklos durų, kaip jauniesiems kūrėjams įprasta, jau nuo septynerių metų?

– (šypteli) Tapybai ir apskritai dailei silpnybę jutau nuo mažens. Nenuostabu, jog dailės pamokos buvo vienos mėgiamiausių mokykloje, o greta savęs nuolat turėdavau daug pieštukų, kurdavau eskizus, kurie būtų tikę iliustruoti pasakų knygelėms.

Tėveliai nemanė, kad man dailė tiek brangi, leido į fortepijono ir dramos būrelius.

Tiesa, tuo metu galbūt nebuvo ir pakankamai finansinių išteklių, kad galėčiau dailės mokintis rimčiau.

Todėl nenuostabu, kad tapyba sugrįžo pas mane ir savarankiškas pradedančiosios menininkės kelias tiestis pradėjo po pertraukos – tada, kai atsirado daugiau laisvo laiko ir finansų.

Sugrįžo pas mane tapyba su trenksmu prieš penkerius metus. Išsikovojo svarbią vietą gyvenime ir niekur trauktis nė neketina (šypteli).

– Pirmasis apskritai jūsų pačios drobėje įamžintas vaizdinys – „Šokančios žuvys“. Jame vandenyno dugne šoka dvi ryškios žuvelės. Sakykite, ką šis darbas vaizduoja?

– Jį nutapiau 2015-aisiais. Tuo metu mano gyvenimą purtė didelės permainos ir lūžiai, man prisireikė veiklos, kuria užsiimdama nusiraminčiau, bent trumpam mintimis atsitraukčiau nuo sunkumų, galų gale – rasčiau taip reikalingą vidinę ramybę.

Pajutau, kad turiu kažkur išsilieti. Dar nė neturėjau tinkamo supratimo, kaip taisyklingai tai daryti, bet nusipirkau drobę, pieštukus, aliejinius dažus, ir pasiraitojusi rankoves kibau į darbus.

Jaučiau, jog tam pribrendo laikas.

Tapiau ilgai. Kokius du–tris mėnesius (šypteli). Kaip įsivaizdavau, kaip jaučiau – taip ir tapiau.

Pirmąjį savo darbą nutapiau 2015-aisiais. Tuo metu mano gyvenimą purtė didelės permainos ir lūžiai, man prisireikė veiklos, kuria užsiimdama nusiraminčiau, bent trumpam mintimis atsitraukčiau nuo sunkumų, galų gale – rasčiau taip reikalingą vidinę ramybę. I. Makelytė

Užtrukau, kadangi aliejiniai dažai labai ilgai džiūva. Man reikėjo vieną sluoksnį paruošti ir išdžiovinti, po to sekė dar keli (šypteli).

Šiame kūrinyje – besibaigiantis mano ir mano širdies draugo gyvenimo šokis. Po vandeniu – todėl, kad tu nebekvėpuoji, todėl, kad tas bendro gyvenimo šokis jau pasiekė savo dugną, pabaigą.

Manau, kad būtent tapyba padėjo man išgyventi skaudžias skyrybas, padėjo man nepalūžti ir galiausiai išgydė mano sielos žaizdas.

Pajutau nepaprastą palengvėjimą... ir šį išsilaisvinimo metodą – tapybą – ėmiau taikyti vis dažniau. Tik užplūsta emocijos – pradedu ieškoti savo teptukų (juokiasi).

O ir dabar, žvelgdama į „Šokančias žuvis“, jaučiu tik palengvėjimą (šypsosi).

Trisdešimt trejų metų menininkė gimtajam Kėdainių miestui puoselėja ypatingus jausmus./ Algimanto Barzdžiaus nuotr.Gaili metų be molberto

– Galbūt jau vaikystėje skambindama fortepijonu ir įkūnydama skirtingus personažus dramos studijoje vis dėlto vogčiomis žvelgdavote į kokio nors menininko darbus ir svajodavote vieną dieną sukurti ką nors panašaus?

– (šypteli) Namuose kabėjo menininko Algirdo Railos darbas. Vienas iš šio menininko darbų vis dar puošia sieną virš mano močiutės Danutės lovos.

A. Railos kūryba žavėjausi jau nuo mažų dienų. Sėdėjau, žiūrėjau į jo darbus valandomis ir niekaip nerasdavau atsakymo į klausimą, kaipgi įmanoma šitaip stebuklingai piešti: idealiai, smulkmeniškai, skrupulingai.

Šiuo metu mano įkvėpėjas ir idealas – dailininkas realistas Valdemaras Šemeška.

Man labai patinka viena jo frazė: „Yra trys kūrėjų lygiai. Vaikai, studentai tapo tai, ką mato. Jei toliau tapoma, autorius pradeda vaizduoti tai, ką jaučia. Aš priklausau trečiajam lygiui – tapau tai, ką mąstau. Tačiau jis neįmanomas be pirmųjų dviejų.“

Sėdėjau, žiūrėjau į jo darbus valandomis ir niekaip nerasdavau atsakymo į klausimą, kaip gi  įmanoma šitaip stebuklingai piešti: idealiai, smulkmeniškai, skrupulingai. I. Makelytė

Žaviuosi ir jo asmenybe, ir jo sprendimais, ir perteikimo būdais tapyboje.

– Ar liūdna tų praeitin nugrimzdusių metų, kuriuose nebuvo vietos drobėms ir aliejiniams dažams?

– (juokiasi) Ir dar kaip! Dabar, peržvelgusi pralėkusius metus, suprantu, jog buvau užsiėmusi kitais dalykais, kurie, žvelgiant iš šiandienos prizmės, net ir nebuvo labai reikšmingi...

Kai atrandi savo hobį, gal ir per drąsu sakyti, bet ištarsiu – pašaukimą – pasidaro gaila laiko, kuriame nebuvo vietos tam malonumui.

Dėl šitos priežasties dabar šimtu dvidešimčia procentų kabinuosi į tapybą. Lankau kursus pas menininką Arvydą Martinaitį, apskritai domiuosi naujausiomis tendencijomis, kultūrine, menine veikla.

Ir pastebiu, jog tai mane kuo toliau, tuo labiau įtraukia.

Netgi prieš keletą savaičių, ruošdama dukrelės gimtadienio šventės užkandžius, nutaikiau laisvą valandėlę, ištrūkau į tarptautinį plenerą, pabuvau, atsigavau nuo kasdienės rutinos ir parbėgau į virtuvę užbaigti ruošti vaišių (juokiasi).

„Nors visuose darbuose yra mano pačios išgyvenimų fragmentai, tai, ką juose įžvelgia vis kitas žmogus, manau, lemia kiekvieno vidinių išgyvenimų patirtys ir asociacijos“, – sako Indrė Makelytė./ Algimanto Barzdžiaus nuotr.Bėgioja ir svajoja apie nuosavą studiją

– Laisvu laiku, šalin atidėjusi molbertą ir teptukus, aunatės sportinius batelius ir leidžiatės į bėgimo trasą. Ar menininkei jau seniai yra artimas sportas?

– (šypteli) Panašiai, kiek ir tapyba – penkerius metus. Visa tai prasidėjo nuo paprasto, moteriško tikslo – palaikyti gerą formą. Ne vien atrodyti atletiškai, bet ir jaustis gerai.

Pamažu bėgimas iš hobio tapo gyvenimo būdu – perėjau prie varžybų ir rimtesnių treniruočių.

Pastebėjau, kad aktyvi veikla padeda įveikti stresą. Tapo sportas savotiška terapija – bėgioju dėl savęs, savo emocinei būsenai gerinti, energijai užsikrauti, mąstymui suaktyvinti.

Mano mėgiami atstumai – nuo 5 iki 25 kilometrų. Du kartus varžybose teko bėgti pusmaratonį (šypteli).

Pasisekė ir prizinių vietų „nuskinti“. Keletą taurių turiu savo kolekcijoje (šypteli).

– Pamokos, parodos, nuolatinis tobulėjimas, netgi sportas... O ar turite didesnių planų, susijusių su tapyba?

– Taip. Turiu vieną idėją, kurią planuoju įgyvendinti ateityje, ir labai viliuosi, jog netolimoje (šypteli).

Ketinu vesti tapybos užsiėmimus, tačiau – netradicinius. Ne su teptuku, bet su siūlais, grandinėle.

Mano darbai kuriami lėtai. Nesu iš tų menininkų, kurie „iškepa“ po kelis darbus per mėnesį.  I. Makelytė

Ne kiek kūrybinius, kiek meditacinius. Mano tikslas – kad žmogus per spalvą, per dažų koloristiką galėtų išlieti savo emocijas ir tokiu būdu palengvinti savo būtį.

Esu įsitikinusi, jog kiekvieno žmogaus gyvenime būna juodų, sudėtingų periodų, tačiau nebūtina pulti į kraštutinumus, tarkime, į priklausomybes.

Ir tai sakau iš savo patirties – man save išgydyti sudėtingo išsiskyrimo metu padėjo ne kas kitas, o tapyba.

– Netgi keletas jūsų „kūdikių“ – pirmosios autorinių darbų parodos – „Gyvenimo sagos“ eksponatų – jau rado naujuosius savo namus. Vadinasi, tapyba kol kas – tik malonumas, bet ne pragyvenimo šaltinis?

– Dirbu dieninį darbą, kaip ir daugelis žmonių. Pirmadienį–penktadienį nuo 8 ryto iki 17 valandos esu vieno biuro Kaune padalinio vadovė (šypteli).

Iš tapybos šiais laikais pragyventi sudėtinga. Gal ateityje ir pavyks (šypteli).

Nebijo kritikos ir nepasiduoda nepagrįstoms baimėms

– Kokius prisiminimus kelia jūsų gimtasis miestas – Kėdainiai? Miesto gatvės, kuriomis kaskart sugrįžusi prasieinate?

– Kėdainiai – mano širdies miestas. Čia aš gimiau ir užaugau, susiformavau. Baigiau Šviesiąją gimnaziją.

Kėdainiai – miestas šviesus ir gražus su begale prisiminimų – ir pirmoji meilė, ir pirmosios įsimintinos šventės, pasibuvimai su draugais...

Pirmosios, tikrosios draugės, su kuriomis ryšys išlikęs iki šios dienos.

Kėdainiuose – mano tėvai Algirdas ir Vida, mano mylima močiutė Danutė ir kiti giminaičiai.

Močiutė kuria eiles, irgi šiek tiek tapo, dainuoja, koncertuoja.

Tėvai – ne „prie meno“, todėl esu įsitikinusi, jog tą menininkės gyslelę ir genus paveldėjau būtent iš močiutės (šypteli).

Man į Kėdainius sugrįžti gera. O dar mieliau – jau antrąjį kartą atvykti pristatyti savo autorines parodas (šypteli).

– Esate tik pradedančioji menininkė, o mes, lietuviai – pirmi kritikuoti, bet paskutiniai pagirti... Indre, ar tenka išgirsti, esą „kaip nieko nebaigusi dailininkė, per drąsiai demonstruojate save visuomenei“?

– Tenka (šypteli). Tačiau mano atsakymas yra paprastas: visuomet atsiras žmonių, kuriems tavo darbai nepatiks, kurie juos kritikuos, tačiau jeigu bent jau vienas ar du parodos lankytojai mano darbais susidomės, mėgausis, jeigu į juos žvelgdami ką nors pajus, ką nors pergalvos – mano misija bus įvykdyta.

Mąstau paprastai ir per daug neapkraunu savęs neigiamomis mintimis, kritika, nepagrįstomis baimėmis – jeigu manai, kad kurioje nors srityje sugebi save išreikšti, drąsiai rodyk tai aplinkiniams ir neleisk baimėms ar kompleksams tavęs stabdyti.

Visi mes klystame, klumpame, keliamės ir žygiuojame toliau. Tik taip galime mokytis ir tobulėti (šypteli).

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Pasaulis, iš atviro laivo denio jūrmylėmis išmatuotas

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
14:58 Spalio 08d. 2019
img

Širdyje užgimus stebuklams, rankomis kuria pasakišką grožį

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
10:34 Rugsėjo 04d. 2019
img

Aš gimiau tam, kad kurčiau muziką

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:14 Rugpjūčio 20d. 2019
img

Kitoks „tiksliukas“: maisto technologas, bėgantis maratonus

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
13:32 Liepos 09d. 2019
img

Gėlė, pražydusi pačiomis gražiausiomis spalvomis

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
13:55 Birželio 20d. 2019
img

Kitiems ji ta, kurios pačiai kadaise trūko

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:57 Gegužės 27d. 2019
img

G. Gaižius: „Tiek daug dar kelionių laukia...“

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
14:47 Gegužės 23d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!