Papuošalų kūrėja: „Gražiausia – laiminga moteris“

„Nešioti daug papuošalų vienu metu nemėgstu. Dažniausiai segiu tik auskarus“, – nustebina jau dešimtmetį įvairius papuošalus kurianti gydytoja Rimantė HOFMANIENĖ. Moteris atskleidžia retai besidabinanti ir savo rankų darbo kūriniais. Vis tik pagrindinė menininkės taisyklė – kurti tik tokius papuošalus, kurie patiktų jai pačiai. Kiekvieną kūrinį menininkė išglosto ir išmyluoja. Jei reikia, ardo, dėlioja karoliukus, detales iš naujo, kol galiausiai mintyse blykstelėjusi idėja atgimsta jos rankose.

„Labiausiai nemėgstu kurti vien juodų papuošalų, nors mūsų moterys būtent tokių dažniausiai ir prašo“, – pasakoja Rimantė. Ji, kaip menininkams ir tinka, mieliau kuria asimetriškus, išskirtinių spalvų ir detalių tekstūrų derinius. Tiesa, tokiais pasipuošti išdrįsta anaiptol ne kiekviena santūraus būdo lietuvė.

[quote author=“R. Hofmanienė“]Žingsniavau Vilniaus senamiesčiu ir užėjau į karoliukų parduotuvę. Nežinau, kas ir kaip galvoje susidėjo, bet prisipirkau daug.[/quote]

– Įsivaizduojame, kad gydytojai yra tiksliukai ir meno pasaulis, kūryba nėra juos traukianti žemė.

– Iš tiesų tai daugybė gydytojų turi su menu susijusių hobių ir daugybė jų yra menininkai. Tiesiog mūsų darbas toks, kad ne visada turime galimybę tai parodyti, todėl mūsų kūriniai telieka labiau hobis.

– Kada susikirto Jūsų ir meno keliai?

– Aš širdy visada buvau menininkė ir visą laiką tai paišydavau, tai kažką kita darydavau – žodžiu, kurdavau (nusišypso). O būtent papuošalų kūryba susidomėjau prieš dešimtmetį. Žingsniavau Vilniaus senamiesčiu ir užėjau į karoliukų parduotuvę. Nežinau, kas ir kaip galvoje susidėjo, bet prisipirkau daug (nusijuokia).

– Bet tada greičiausiai manėte, kad papuošalus gaminsite tik sau?

– Taip, tačiau vėliau tie papuošalai surado namus pas mano drauges. Buvau labai pasinėrusi į papuošalų kūrybos pasaulį. Vėliau vaikai, darbas truputį tą pomėgį nustūmė. Paskui pagrindine mano kūrybinio gyvenimo vinimi tapo veltinis. Kol vaikai buvo maži, vėliau visokias tapkutes, o dabar vėl sugrįžo papuošalai – ir sugrįžo su trenksmu. Papuošalų kūrimas – atgaiva dūšiai. Turiu nusižiūrėjusi ir karoliukų parduotuves: vienoje perku karoliukus, antroje – juostelės gražios, trečioje – užsegimai, kitoje – metalinės detalės. Jau žinau, kur ir ką man reikia pirkti. Tose parduotuvėse išleidžiu daugybę pinigų (nusijuokia).

– O kaip jaučiatės ten nuėjusi? (šypteliu matydama, kokios entuziazmo liepsnelės žybsi pašnekovės akyse)

– Labai gerai (iš pradžių atsako santūriai). Oi, rojus… (užsisvajojusi nusijuokia). Kaip aš vadinu, tos parduotuvėlės – absoliuti mano smėlio dėžė. Kai galiu sau leisti, ten praleidžiu galybę laiko – juk visos detalės, karoliukai pagal tekstūrą, spalvą turi tarpusavy derėti. Tad išsirinkti užtrunka.

[quote author=“R. Hofmanienė“]Moteriai duota tokia dovana, kad ji sugeba kurti grožį, pati būti tuo grožiu ir geba tą grožį suprasti. [/quote]

– Kurį laiką labai populiarūs buvo dekupažas, tapyba ant šilko. Tai nebuvo suvilioję?

– Tapyba ant šilko kol kas nebuvau susižavėjusi, tačiau nesakau ne – galbūt ateis ir jai metas. O dekupažo laikas mano gyvenime tikrai buvo (nusišypso). Taip pat, be vilnos vėlimo, buvau susidomėjusi sutažo – iš juostelių daromų papuošalų kūryba. Šie papuošalai labai gražūs – gražiai atrodo. Visada kuriu tik tokius papuošalus, kokius pati nešiočiau, nors savo darbais retai puošiuosi.

– Nustebinot. Kodėl jais nesipuošiat?

– Todėl, kad aš jau juos išglostau, jais atsidžiaugiu bekurdama, supakuoju ir padovanoju, atiduodu, parduodu – jie randa savo šeimininką. Tikrai labai retai nešioju savo papuošalus.

O kalbant apie estetiką ir grožį apskritai, tai , mano nuomone, moteriai duota tokia dovana, kad ji sugeba kurti grožį, pati būti tuo grožiu ir geba tą grožį suprasti. Tad grožis moters gyvenime, mano akimis, yra labai svarbus. Vis tik turbūt nieko nėra gražiau už laimingą moterį.

– O laiminga moteris yra..?

– Švytinti. Kada ji pati sau graži, kada ji viduj gerai jaučiasi, tada moteris yra graži ir laiminga. Nesvarbu, kaip ji atrodo, kiek jai metų. Jei moteris pati save myli ir pati sau patinka, ji bet kokiu atveju atrodys gražiai. O tai, ar moteris laiminga, geriausiai atskleidžia jos akys. Laimingos moters akys žiba.

– Atskleidėte, kad savo papuošalus nešiojate retai, bet ar mėgstate apskritai papuošalais puoštis?

– Dažniausiai turiu kokį nors vieną papuošalą, kurio reikšmė man ypatinga. Tarkime, dovanotą svarbaus žmogaus. Tada tas papuošalas kažkuriuo momentu yra mano favoritas ir aš jį nešioju – ilgai ir tą patį. Pavyzdžiui, iš mamos paveldėti papuošalai. Mano mamytė mirusi, todėl jos papuošalai man yra labai brangūs ir turi ypatingą vertę mano papuošalų skrynelėje.

– O papuošalų dėžutė Jūsų gausi ar vis tik batsiuvys be batų?

– Labai gausi (nusijuokia). Būna, kad papuošalas guli nenešiojamas metų metus ir galvoju, kad juo jau niekada gyvenime nepasipuošiu. Bet štai po penkerių metų atrandu tą papuošalą iš naujo, regis, būtent jo tąsyk trūko.

– Kasdien daug papuošalų nešiojate?

– Ne. Niekada nenešioju žiedų. Ko gero, dažniausiai segiu tik auskarus.

– Koks buvo pirmasis Jūsų sukurtas papuošalas? Kas juo puošiasi?

– Pirmasis kurtas papuošalas pas mano draugę Šiauliuose. Padovanotas, stiklinių karoliukų, rudas.

– Kurdama papuošalą stengiatės įsivaizduoti, kokia moteris jį nešios? Svajinga romantikė, veikli miesto dama…

– Dažnai galvoju, nes yra papuošalų, kuriuos užsidėti išdrįstų ne kiekviena moteris. Mano papuošalai turi asimetriją. Pavyzdžiui, vienas auskaras yra ilgesnis, kitas trumpesnis. Aš išdrįsiu segėti tokius auskarus, bet kokia konservatyvi moteris tikrai ne.

– Dešimt metų kurdama papuošalus pastebėjote, ką lietuvės labiau mėgsta: kokias spalvas, detales?

– Tai priklauso nuo moters. Štai drugeliai, paukšteliai, gėlytės visada mėgstami (nusišypso), nes tai moteriškumo, mergaitiškumo simbolis. Kiekvienos moters viduje išlieka ta maža mergaitė. Lietuvės labiau mėgsta pastelines papuošalų spalvas, ryškių nenešioja. Daugiausia vyrauja balta, pilka, raudona ir juoda spalvos. Vis tik dažniausiai prašo juodos spalvos papuošalų, o man taip sudėtinga juos kurti! Prašo: „Noriu tokio ar tokio juodo papuošalo.“ Man sudėtinga (nusijuokia) – vis tiek norisi kokia nors kitokia detale pagyvinti.

– O ar lengva kurti pagal užsakymą?

– Sudėtinga, be galo sudėtinga. Tarkime, paprašo sukurti trijų eilučių juodą apyrankę. Galiu kankintis penkias dienas prie tos juodos trijų eilučių apyrankės, nes nežinau, kaip žmogus mato tą trijų eilučių apyrankę. Juk aš ją matau galbūt kitaip. Tada galvoju: padarysiu ir nepatiks, o gal jis šį papuošalą įsivaizduoja ne tokį? Man geriausia, kai padarau papuošalą pagal save ir tada žmogui patinka – jis išsirenka. Tada labai smagu.

[quote author=“R. Hofmanienė“]Esu labai savikritiška. Kurdama papuošalą nedarau eskizo ir būna, kad sukūrusi papuošalą jį išardau, nes kažko trūksta, kažkas jame nelimpa, kažko reikia pridėti. O būna, kad pavyksta tiesiog iškart.[/quote]

– Kaip vyksta pats kūrybos procesas? Sėdite apsikrovusi pluoštais eskizų, braižinių..?

– Ne, niekada nieko nepaišau ir nebraižau. Papuošalai gimsta tiesiog iš kažkur. Svarbu yra gera nuotaika, gera aplinka, galiausiai – dega žvakė.

– Šiek tiek romantiškas nusiteikimas? (šypteliu)

– Visiškai romantiškas. Kūryba iš esmės yra romantika.

– Yra mėgstamiausia detalė, kurią vienu ar kitu metu būnate tiesiog įsimylėjusi?

– Šiuo metu tai oda. Praktiškai visi papuošalai, kuriuos dabar darau, yra su oda.

– Kūrėjai dažnai turi kūrinį numylėtinį, kurio niekad nesutiktų padovanoti ar parduoti. Jūs tokį jau sukūrėte?

– Taip, bet tai ne papuošalas. Tai veltiniai batukai, kuriuos vėliau tada dar negimusiam sūnui. Tie batukai stovi kaip reliktas. Vis tik kai sūnus gimė, batukai jam buvo gerokai per maži (nusijuokia).

– O ar pati perkate papuošalus?

– Labai mėgstu pirkti kitų kūrėjų rankų darbo papuošalus. Mėgstu ir nešioju juos.

– Lengva išsirinkti, kai pati irgi kuriate?

– Lengva, nes pamatai papuošalą ir jis tau limpa arba nelimpa. Nesu iš tų, kurios labai ilgai renkasi. Iškart matau: tiks arba ne.

– Pavyksta į tuos papuošalus žvelgti kaip eilinei pasipuošti norinčiai moteriai ar vis tik kūrėjos akys niekad neužsimerkia?

– Ne, ne, ne (nusijuokia). Be abejo, žiūriu kaip papuošalų kūrėja: pažiūriu, ar nekreivas, ar geri uždegimai. Kitaip neišeina.

– O kaip jaučiatės išvydusi moterį, pasidabinusią Jūsų kūriniu?

– Labai gerai, aišku. Tai kiekvienam kūrėjui glosto širdį. Kiekvienam kūrėjui jo darbai – jautri tema. Rodydamas savo kūrinius tarsi atveri dūšią.

– Esate kritiška savo kūriniams? Ilgai juos tobulinate, dailinate? Ar vis tik įgyvendinti sumanytą idėją pavyksta iš karto?

– Esu labai savikritiška. Kaip sakiau, kurdama papuošalą nedarau eskizo ir būna, kad sukūrusi papuošalą jį išardau, nes kažko trūksta, kažkas jame nelimpa, kažko reikia pridėti. O būna, kad pavyksta tiesiog iškart. Dažniausiai taip nutinka su neplanuotais papuošalais. Tiesiog atsisėdau, pamačiau, pagalvojau ir padariau. O tie, kuriuos ilgai planuoji, galvoji, dėlioji ar tie, kuriuos paprašo padaryti būtent tokius, tai oi… Ilgai galvoji, galvoji, kelis kartus tenka išardyti.

– Iš kur gimsta idėjos papuošalams?

– Net nežinau. Būna, sukuri papuošalą, o kitą dieną ar po kiek laiko pamačiusi nustembi: „Čia aš sukūriau? Čia mano darbas? Oho, kaip gražu!“ (nusijuokia)

Kurdama stengiuosi nežiūrėti į kitų kūrėjų darbus, nes nori nenori tas vaizdas atminty lieka ir išeina kažkas panašaus. To nemėgstu. Kiekvienas menininkas turi savitą kūrybos braižą. Man patinka, kai darbuose gali tai įžvelgti.

Mėgstu, kad kiekvienas kūrinys būtų unikalus, kiek tai įmanoma, nes juk karolių iš naujo nesugalvosi. Karoliai yra karoliai, bet gali savitai parinkti spalvas, detales. Galiausiai – įpakavimas svarbu. Juk gali tą patį papuošalą įdėti į paprastą polietileninį maišelį arba gali labai gražiai įpakuoti į kokybiškas medžiagas ir tai atrodys visiškai kitaip. Tada tas papuošalas netgi jausis kitaip, o jį įsigijęs žmogus irgi.

– Kaip šeima vertina Jūsų pomėgį kurti papuošalus? Ypač vaikai, juk jie nuoširdžiausi.

– Taip, vaikai yra absoliučiai nuoširdžiausi. Kalbant apie vaikus, esu labai turtinga mama (švelniai nusišypso). Vaikai palaiko mano pomėgį, džiaugiasi, didžiuojasi. Aišku, nori patys kažką padaryti – ypač mažiausias sūnus. Jis kur buvęs, kur nebuvęs tuos karoliukus panagrinėja. Kiek yra jų galimybių ribose, tai vaikai man padeda ir pasiūti kažką, ir paklijuoti, jei reikia, ir padėlioti, ir parūšiuoti karoliukus. Tada jie būna labai laimingi.

– Pastebėjote, kad kūryba būtų ką nors pakeitusi Jūsų gyvenime?

– Man kūryba yra nusiraminimas. Esu labai laiminga turėdama tokį hobį. Kurdama papuošalus realizuoju save. Galiausiai netgi pailsiu po darbo. Kurdama iš galvos išvalau visiškai visas mintis.

– Dėkoju už pokalbį.