Nesaldi prancūziška svajonė

Beveik prieš 20 metų išvykdama į Prancūziją kėdainietė Aurelija PŠANAŠKAITĖ turėjo dvi svajones – Paryžių ir mediciną. Nuvykus paaiškėjo, kad įgyvendinti šiuos troškimus bus be galo sunku. Vis tik darbšti lietuvė atkakliai tiesė sau geltonų plytų kelią ir šiandien džiaugiasi svajonę įspraudusi į tikrovės rūbą.

Grįžusi į gimtuosius Kėdainius aplankyti artimųjų Aurelija jaučiasi tarsi svečiuose. Čia gera, užplūsta energija, o mintys sulaukia tikros atgaivos. Vis tik gimus dukrai moteris tikraisiais namais galutinai pajuto esant Prancūziją. Didelių galimybių, bet emociškai šaltą, dirbtinio nuoširdumo ir perspausto įvaizdžio kraštą, kaip apibūdina pati Aurelija. „Ar ten jaučiuosi laiminga? Atsakysiu atvirai – nesijaučiu“, – nustebina pašnekovė ir priduria, kad būtent prancūzams iš lietuvių būdo yra ko pasimokyti – darbštumo, motyvacijos bei paprastumo.

– Kokie vėjai Jus, Aurelija, kadaise nugynė į Prancūziją? Regis, lietuviams ne tokia įprasta šalis.

– Iš pradžių važiavau turėdama norą išvykti iš namų, o kas manęs laukia nė neįsivaizdavau. Nuvykusi nesupratau nė vieno žodžio, nors prancūzų kalbos mokiausi mokykloje. Maniau, kad kalbos įgūdžiai man padės, bet nuvykusi supratau, jog tai tebuvo tuščios viltys (nusijuokia) – tikroji prancūzų kalba, regis, buvo visai kita nei mokėjau aš. Neatpažinau nė vieno žodžio – jokie garsai nebuvo panašūs į tuos, kuriuos mokėjau.

– Kaip jautėtės po tokio šalto dušo?

– (Nusijuokia) Lagaminą grįžti namo kroviausi turbūt dešimt kartų! Buvo labai sunku.

Iš pradžių važiavau dirbti į viešbutį. Ši istorija irgi tikras nuotykis. Kūrendama ugnį pas močiutę namie radau laikraštį, kuriame buvo skelbimas, kad Ukmergės agentūra ieško lietuvių Prancūzijoje skinti braškes. Parodžiau skelbimą tėčiui. Sakiau, gal visai gerai pradžiai būtų toks darbas, pramokčiau kalbą. Nuvykome į agentūrą. Pasirodo, grupė jau surinkta ir daugiau žmonių nebereikia. Tėtis pasakė, kad aš moku prancūzų kalbą, tad man reikia rimtesnio darbo (prisiminusi šypteli Aurelija). Jie pasiūlė iš tokio atlaso pasirinkti 10 viešbučių, skambinti ten ir pačiai susitarti dėl darbo. Jei man pavyks, tada jie ima 10 proc. mano honoraro ir galiu važiuoti. Žinoma, man su tokia prancūzų kalba, kokia kalbėjau tada, nepavyko nieko susitarti. Dabar suprantu, kad tada mano kalbos tiesiog niekas negalėjo suprasti (juokiasi). Tik viena moteris, kuri jau turėjo darbo patirties su užsieniečiais, pasiūlė atsiųsti gyvenimo aprašymą. Laimė! Ji man perskambino. Kadangi dėl darbo susitariau pati, tėtis nusprendė, kad agentūrai nėra ko mokėti – išvažiavome iš Ukmergės ir į Prancūziją keliavau savarankiškai.

– Į išsvajotąjį Paryžių?

– Ne, pirmiausia važiavau į pačius Prancūzijos pietus. Dabar prisiminusi negaliu net suvokti – aš nežinojau, kur važiuoju! Į Prancūziją važiavau autobusiuku. Tėvai nuvežė mane į stotį. Mama klausė vairuotojo: „Tai kur ji važiuoja?“ Vairuotojas parodė Prancūzijos žemėlapį: „Paryžius yra čia, o ji važiuoja čia – 800 km į kitą pusę.“ Mama taip ir nugriuvo (šypteli): „Ne, ne, niekur nevažiuok!“ Bet buvau apsisprendusi ir keliavau išbandyti savo laimę. Juk buvau 22-ejų.

– Prieš beveik 20 metų ir tas užsienis kitaip lietuviams atrodė.

– Taip, bet baigiau mokslus – tapau sesele, ligoninėje padirbau pusmetį, o paskui nebuvo darbo, nes tik pakeisdavau kurį laiką kitas seseles. Reikėjo kabintis į gyvenimą, tad kelionė į Prancūziją buvo grynai laimės reikalas.

– Iškeliaudama labai rizikavote – visai kiti laikai. Kaip dabar Jums atrodo ši Jūsų ambicija?

– Siaubingai (nusijuokia). Kur mano protelis buvo?

– O kodėl būtent Paryžius, ne kitos šalies miestas?

– Iki tol Paryžiuje teko būti du kartus, tačiau tai tebuvo kelionės. Man labai patiko – Paryžius atrodė svajonių miestas. Dar prisidėjo tai, kad maniau mokanti kalbą. Na, turbūt likimas.

– Kaip sekėsi su Lietuvos mokykloje įgytomis prancūzų kalbos žiniomis išsiversti tarp tikrų prancūzų?

– Mano darbas buvo tvarkyti viešbučio kambarius. Iš pradžių daug kalbos nereikėjo. Žmonių pasitikėjimą užkariavau grynai savo darbštumu. Šeimininkė manimi labai pasitikėjo, matė, kad dirbu kruopščiai, ir vėliau ėmė laikyti mane šeimos nare. Iki šių dienų sutariame. Ji man tapo kaip mama, globojo mane, kartu valgydavome, važiuodavau į jos šeimos šventes, nors juk viešbutyje dirbo ir kitų žmonių. Žinoma, tobulinti savo kalbą stengiausi pati. Vakarais klausydavausi televizijos laidų, ieškodavau žodyne išgirstų žodžių.

Taip ten prabuvau vasarą ir vėliau važinėdavau po tris mėnesius, nes tuo metu tik taip buvo galima. Paskui pati šeimininkė mane paragino ieškoti darbo, susijusio su mano mokslais. Rašiau daug kartų į Lietuvos ambasadą Prancūzijoje. Ten Sveikatos ministerija užsieniečiams duoda lygiaverčius kvalifikacijos diplomus, bet tada mes dar nepriklausėme Europos Sąjungai ir man atsakė, kad reikia visų dokumentų iš Lietuvos, patvirtinančių mano išsilavinimą. Žinoma, viskas turėjo būti išversta per tam tikrą agentūrą, kad būtų pripažinta.

Viską padariau, bet mano išsilavinimas neatitiko reikiamo lygio. Medicinos sesutėms ten reikia gerokai daugiau žinių, mat atsakomybė labai didelė. Jos dirba savarankiškai ir priima daug sprendimų. Ten man pravertė tik Lietuvoje įgytos praktikos žinios: kaip leisti vaistus, statyti lašelinę. Visa kita buvo visiškai kitaip.

Ministerija dėl mano dokumentų sprendė ketverius metus. Per tą laiką baigiau dirbti viešbutyje ir išvažiavau į Paryžių. Gydytojų šeimoje dirbau jų vaikų aukle. Jie mane taip pat skatino ieškoti darbo pagal specialybę. Vis tik pinigų dirbant aukle nebuvo daug, tad norėjau veikti nors šį tą susijusio su mano mokslais. Savaitgaliais bei kitu laisvu metu rūpinausi sunkiai sergančia senyvo amžiaus moteriške. Jos šeima mane išsirinko atsižvelgę į tai, kad turiu seselės kvalifikaciją, nors ir nedirbau pagal specialybę Prancūzijoje.

Galiausiai sulaukiau oficialaus leidimo dirbti ne sesele, bet slaugytoja, o tai Prancūzijoje irgi svarbus, pripažįstamas darbas. Taigi pirmasis leidimas man atvėrė duris. Įsidarbinau senelių namuose. Čia mane taip pat iš pradžių priėmė be reikiamų dokumentų. Direktorius iškovojo, kad tapčiau lygiateise darbuotoja.

– Kaip prancūzai žiūrėjo į tai, kad užsienietė bando įsitvirtinti jų šalyje – ir ne kokių braškių skinti, o rūpintis jų ligoniais?

– Manau, kad man padėjo darbštumas ir geranoriškumas. Kai žmogus pamato, kad tu tikrai nori, stengiesi, nedirbi atmestinai, tada susikuri visai kitokį aplinkinių požiūrį į save. Jie nori suteikti galimybę. Žinoma, ne visi.

Taigi tada nusprendžiau, kad liksiu Paryžiuje, nes grįždama į Lietuvą daug ką prarasčiau – juk nuėjau ilgą, sunkų kelią, daug paaukojau, kad ten pritapčiau, nors tėvai ne kartą sakė grįžti namo. Vis tik norėjau eiti į priekį, kovoti.

Galiausiai gavau galutinį patvirtinimą, leidžiantį dirbti. Tada jau turėjau labai gerą darbą dideliame sveikatos centre. Buvo vidinis susitarimas su visa komanda, kad aš dirbu sesele, bet popieriuose nesu kvalifikuota – neturėjau to statuso, kurį duoda diplomas.

Vieną dieną telefonu sulaukiu žinios, kad man reikia jų šalyje baigti trečiuosius seselės specialybės mokslo metus ir gausiu oficialią jų valstybės kvalifikaciją. Turėjau apsispręsti tą pačią akimirką – metu viską ir einu mokytis ar toliau dirbu, bet be oficialiai pripažintos kvalifikacijos. Sutikau, nors labai savimi dvejojau. Mokantis teko įdėti beprotiškai daug darbo, bet visada save palaikiau mintimi, kad man tai bus į naudą. Metai buvo be galo sunkūs – reikėjo žinoti vaistus, rašyti mediciniškus terminus prancūzų kalba. Baigusi mokslus sulaukiau daug darbo pasiūlymų – visi kvietė dirbti. Tiesa, jų tvarka tokia, kad mokydamasis negali dirbti. Bet juk man reikėjo save išlaikyti. Taigi buvome sutarę, kad jei sugebėsiu derinti, galiu naktį dirbti reanimacijoje. Beje, ta reanimacija buvo privačioje klinikoje. Paskui čia ir likau dirbti 10 metų.

Kai gavau diplomą, atsivėrė visos durys. Viskas tapo lengva, paprasta, sėkmingai klojosi. Gavau Prancūzijos pilietybę, susipažinau su savo vyru, susilaukėme dukros. Dabar dirbu privačiai – vykdau savo veiklą. Esu seselė ir važinėju sergančius žmones prižiūrėti į jų namus. Dažnai tai būna labai sunkiai sergantys žmonės.

Prancūzijoje sveikatos priežiūros sistema gerokai labiau išvystyta nei Lietuvoje. Ten žmogus gauna visą kompleksą priežiūros paslaugų. Pavyzdžiui, jei sunkiai sergančiam ligoniui reikia, tai viena agentūra atvažiuoja ir sutvarko namus, antra teikia psichologinę pagalbą, trečia, ką darau aš, teikia medicinines paslaugas. Viską ligoniui apmoka valstybė.

– Aurelija, o ar nesijaučiate tarsi tarp dviejų pasaulių: užaugote Lietuvoje, bet gyvenimą, šeimą su vyru prancūzu kuriate Prancūzijoje?

– Nesijaučiu tarsi dviejuose pasauliuose. Su laiku viskas išsilygino. Grįžtu į Lietuvą ir tarsi mygtukas persijungia – čia aš lietuvė, tik su dukra kalbu prancūziškai.

Tiesa, Prancūzijoje visi klausia, iš kur esu, nes kalbu su akcentu. Savo akcentu didžiuojuosi ir nesiruošiu jo atsikratyti, nes tai mane daro unikalią. Vis tik išvaizda – šviesūs plaukai ir mėlynos akys, klijuoja Rytų europietės etiketę.

– Tai bloga etiketė?

– Jiems Rytų Europa – Rusija, o tai, jų požiūriu, jau nelabai gerai. Visada primenu, kad Lietuva jau nepriklausoma šalis ir yra Europos Sąjungos narė. Tada jų požiūris pasikeičia. O jei nežinantiems, kur yra Lietuva, sakai, kad ji šalia Rusijos, tada prancūzams esame rusai. Tai nepadeda kurti teigiamos nuomonės. Rytų europietės moterys jiems atrodo lengvabūdės.

– O kaip vyro šeima priėmė užsienietę?

– Iš pradžių priėmė vos ne kaip egzotiką (nusijuokia). Mano vyro kilmės šaknys – Centrinė Afrika. Tai visiškai kitas pasaulis nei Lietuva ir mes abu susitikome Paryžiuje. Vis tik niekas nešokiravo. Abu buvome subrendę žmonės ir drauge kabinomės į gyvenimą ten. Jo šeima matė mūsų gražius santykius, todėl mane priėmė labai gerai. Puikiai sutariu su vyro šeima.

– Kokia dabar Jums atrodo Prancūzija ir patys prancūzai?

– Prancūzijoje man patinka tai, kad ten labai daug galimybių. Darbštus ir iniciatyvus žmogus gali save visapusiškai išreikšti. O erzina nepagrįsti kultūriniai prancūzų nusistatymai. Mūsų šeima – netipiška: abu esame užsieniečiai, nors ir turime Prancūzijos pilietybes, bet neturime prancūziškų šaknų.

Prancūzai to nepripažįsta, bet jie yra radikalūs rasistai. Gyvendama su juodaodžiu ir augindama mulatę dukrytę jaučiu tai. Kai laukdamasi važiuodavau metro, žmonės man netgi specialiai neužleisdavo vietos atsisėsti.

Iš pradžių prancūzai bendrauja mandagiai, regis, jauti jų palankumą, tačiau vėliau prasiveržia rasistinės pažiūros, ypač jei tau sekasi. O prancūzai tikri tinginiai, jie nesistengia ko nors pasiekti. Jie turi gausybę lengvatų. Pavyzdžiui, gali puikiai gyventi ir nedirbdami. Turbūt dėl to jie nėra motyvuoti siekti daugiau ir smunka kaip asmenybės. Tokius žmones ima erzinti sėkmė tų, kurie stengiasi.

Paryžiuje daug užsieniečių – tikra tautų maišalynė ir iš pirmo žvilgsnio žmonės atrodo tolerantiški, bet taip tik atrodo. Tikrieji paryžiečiai skeptiškai žiūri į kitataučius. Kai gimė dukra, iš Paryžiaus išvykome gyventi į Orleaną. Ne vien dėl varstančių žvilgsnių, bet ir dėl to, kad ten gyventi pigiau, o ir ramiau nei sostinėje.

Gyvenant ten, reikia susikurti savo pasaulį, savo ratą. Mano gyvenimo pagrindas Prancūzijoje – šeima ir darbas. Šiandien gyvenu atsiribojusi nuo ten esančio išorinio pasaulio. Man nepriimtinas jų dirbtinumas, mandagumas tik tol, kol esi šalia: dirbtinės šypsenos, dirbtinis geranoriškumas, draugiškumas. Jokio nuoširdumo. Jie vaidina, kuria tobulų paryžiečių, prancūzų įvaizdį. Ten visą laiką turi įrodinėti, kad esi kažko vertas, kažko pasiekęs, nuolat savęs klausinėji, ar gerai vieną ar kitą darai, abejoji, bijai, kad tave smerks, teis, aptarinės. Ten žiūrima, kas ką apsirengęs, kokiu automobiliu važinėja. Neįsiminsi žmogaus veido, bet įsiminsi jo batus. Nieko nėra natūralaus – tik sukurtas įvaizdžio burbulas.

Vis tik nesigailiu to kelio, kurį Prancūzijoje nuėjau, tačiau nueiti jį iš naujo irgi nenorėčiau, nesiryžčiau. Tam, ką pasiekiau ten, atidaviau tiesiog visą save, visą. Jei dabar reikėtų viską pradėti iš naujo – nė už ką. Tiek to, bandyčiau kurti kažką Lietuvoje.

– Pabaigai esminis klausimas – ar pasiekusi tą prancūzišką svajonę jaučiatės laiminga ten?

– Tikėjausi šio klausimo ir atsakysiu nuoširdžiai – ne, nesijaučiu ten laiminga. Negražiai skamba, o dar kai tiek pastangų sudėta… Trūksta nuoširdaus, paprasto bendravimo, natūralumo, laisvės, tolerantiško, nekritiško kitų požiūrio. Net važiuodama į mokykla privalai išsitrinkti plaukus, pasidažyti – turi atitikti jų sukurtą šabloną. Jei neatitinki, viskas – tave išmeta į užribį. Vyras yra pasakęs, kad aš ten esu per daug gera, per daug atsidavusi, per daug save investuoju. O aš net nejaučiu, kada yra per daug. Tai tiesiog įsuka. Grįžtu į Lietuvą ir lietuviai man atrodo netgi per daug mandagūs, malonūs (šypsosi). Kartais tai netgi trikdo, nežinai, kaip elgtis. Tiesiog gyvendama Prancūzijoje įpratau prie šalto, paviršutiniško bendravimo.

– Ačiū už atvirą pokalbį.