Neįmanoma suklysti renkantis tai, kuo degi

Kaune gyvenanti pernaraviškė Laura ŽYGĖ (27) jau pusmetį džiaugiasi jos gyvenimą papildžiusiomis naujomis pareigomis – motinyste. Pirmagimę dukrą Godą meiliai glaudžianti jauna moteris sako, kad šiuo metu jai nieko netrūksta: šalia mylimas vyras Remigijus, krykštaujantis jųdviejų kūdikis, o netoli – fotoaparatas. Būtent šis komunikacijos agentūroje žurnalistinį darbą dirbusios Lauros gyvenimo laivą nuplukdė į kitą profesinį krantą. Paskatinta vyro pašnekovė paliko įdomų darbą agentūroje ir visa širdimi atsidavė tikrajai savo gyvenimo aistrai – fotografijai. „Neįmanoma suklysti renkantis tai, kuo degi“, – ryžtingo sprendimo nesigaili Laura.

– Laura, kuo gyveni šiuo metu?

– Dukros auginimu ir fotografija.

– Kaip motinystė pakeitė Tavo pasaulį?

– Tikriausiai kiekviena mama pasakys, kad vaikas radikaliai viską pakeičia, kitaip sudėlioja prioritetus. Nieko geresnio ir didingesnio už motinystę pasaulyje nėra. Negaliu sakyti, kad vaikas pristabdė mano profesinį gyvenimą, nes turiu nuostabų vyrą, kuris dvejiems metams išėjo vaiko priežiūros atostogų. Tad didžiąją laiko dalį namie su dukryte būna vyras, o aš sėdžiu prie kompiuterio ir tvarkau fotosesijų nuotraukas. Taigi man motinystė – begalinis džiaugsmas. Mėgaujuosi ir ja, ir profesine veikla.

[quote author=“Laura“]Nieko geresnio ir didingesnio už motinystę pasaulyje nėra.[/quote]

Tiesa, kas įdomiausia – kai susilaukiau kūdikio, nebuvau ta mama, kuri lakstė su fotoaparatu ir fiksavo kiekvieną akimirką. Net kai pirmąsyk maudėme dukrelę, vyras priminė: „Gal atsinešk fotoaparatą, nes vaiką pirmą kartą maudome.“ (nusijuokia) Pirmas motinystės dienas nebuvo jokių minčių apie fotografavimą. Buvau tarsi kažkur išėjusi – reikėjo prisitaikyti prie naujo gyvenimo.

– Kas labiau jaudina: profesinių tikslų įgyvendinimas ar motinystės atradimai?

– Smagu, kai gali pasigirti nuostabiais klientais, pozityvia patirtimi bendraujant su žmonėmis, kai gali džiaugtis savo darbu, fotografijų kadrais, bet prioritetą vis tiek skirčiau šeimai. Negaliu pasakyti, kad konkrečiai motinystei – tiesiog šeimai ir artimiesiems. Kaip bebūtų, šeima yra pats svarbiausias dalykas gyvenime. Gera, kai sekasi profesinė veikla ir tave vertina, bet šeima – nepakeičiama.

– Šeima – viena laimingo gyvenimo dalis. Visavertė būtis žmogui neįsivaizduojama be saviraiškos. Tau tai yra fotografija. Kaip ji atsirado Tavo gyvenime?

– Neseniai sužinojau, jog kai buvau maža, dvejų ketverių metukų, norėdami ramiai atlikti namų ūkio darbus tėvai man paduodavo nuotraukų albumą. Aš tas nuotraukas pertvarkydavau savo nuožiūra – dažniausiai iš jų likdavo tik skuteliai (šypteli). Kaip dabar juokiuosi, tapau fotografe, nes noriu kompensuoti tuos nuostolius.

O šiaip būdama vienuoliktokė už sutaupytus pinigus nusipirkau vadinamąją muilinukę. Iš pradžių, kaip ir visi, fotografuodavau gėlytes ir bitutes. Paskui bebaigiant universitetą mano būsimas vyras su savo tėveliais nusprendė mane pradžiuginti ir padovanojo veidrodinį fotoaparatą. Taip po truputį fotografija pradėjau domėtis profesionaliai. Iš tiesų tai buvo didžiulis vyro postūmis. Jis skatino nebijoti pasinerti į fotografiją visa galva, nes man, neslėpsiu, kilo abejonių: ar verta, kaip čia dabar atrodys, jei mesiu pagrindinį darbą ir užsiimsiu tik fotografija.

– Kokios buvo Tavo studijos?

– Baigiau lietuvių filologijos ir reklamos studijas, o paskui žurnalistikos magistrantūrą. Dvejus metus dirbau komunikacijų agentūroje. Darbas buvo be proto įdomus: interviu, reportažų filmavimai, straipsnių rašymas. Daug svarsčiau, ar verta pamesti tokį darbą. Vis tik nesigailiu ir visiems patariu: jei turite mylimą veiklą, nebijokite dėti tvirtą žingsnį ir pasirinkti tai, dėl ko „kaifuoji“, kas padeda realizuoti save. Esu tikra, kad neįmanoma suklysti pasirenkant tai, kuo tu degi.

– Ką labiausiai patinka fiksuoti žvelgiant per fotoobjektyvą?

– Labiausiai patinka fiksuoti jausmus.

– Kaip nuotraukose fiksuojamas jausmas?

– Tai yra būtent porų fotografija – vestuvių fotosesijos. Mano akimis, tada labiausiai atsiskleidžia jausmai. Žmonės spinduliuoja emocijas. Galimybė kartu su jais džiaugtis vienintele ir nepakartojama jų gyvenimo diena yra nepaprasta. Man labai patinka, kai žmonės tiesiog džiaugiasi vienas kitu. To aš jaunųjų visada ir prašau: džiaukitės ta diena ir vienas kitu, negalvokite apie tai, kad suklysite šokdami ar kaip reikės užimti svečius. Tai tėra detalės, į kurias po penkerių metų niekas neatkreips dėmesio. Svarbiausia – kaip patys jausitės vestuvių dieną. O norint jaustis gerai, reikia vertinti vienam kitą, džiaugtis ir nebijoti, nes lietuviai bijo parodyti savo jausmus, bijo liesti vienas kitą. Taigi savo fotografuojamoms poroms dažnai rekomenduoju pažiūrėti romantinį filmą ir pastebėti, kaip aktoriai liečia vienas kitą, kokia yra įsimylėjėlių kūno kalba. Deja, bet mes linkę varžyti save. Gera matyti, kai vestuvių dieną žmonės atsiskleidžia ir nebebijo, kaip aš sakau, pasičiupinėti, pasimyluoti. Tai labai gražu.

[quote author=“Laura“]Man gražiausias tikras žmogus. Toks, kuris nebijo parodyti savęs, atrodyti svajingai ar šypsotis tiek, kad net paskaustų skruostus. Toks, kuris nebijo ką nors daryti ir atsiskleisti. Tikrumas visada nugali ir žavi.[/quote]

– Ar jauti, kad pati sugeri tas žmonių emocijas?

– Tikrai taip. Nesu energijos vampyras (nusijuokia). Tai visai kas kita. Fotografuodama ir dūsauju, ir ploju rankomis, ir džiaugiuosi. Po fotosesijų namo išvažiuoju būdama puikios nuotaikos. Nors galva, kojos būna pavargusios, bet jaučiuosi pakylėta.

– Pastebėjai, kad pradėjusi fotografuoti žmones tarsi įgavai daugiau įžvalgos? Juk gamta, kokią ją matome, tokia ir yra, o žmonės kartais slapstosi po kaukėmis, bando slėpti ar vaidinti emocijas.

– Labiausiai įžvalgos reikia, kai žmogus vienas ateina asmeninės fotosesijos. Pora – bendrauja vienas su kitu, jausmai juos užvaldo. O kai žmogus būna vienas, bandai jį perprasti, pamatyti, kokios emocijos jam labiausiai tinka, koks jis dažniausiai būna. Vienam žmogui tinka šypsena, kitam – būti rimtam, susimąsčiusiam, svajingam. Vis tik čia netiktų žodis kaukė. Kiekvienas turime savo būdą. Atsistoti prieš objektyvą – tarsi išnuoginti save. Atsiverti tikrai sudėtinga.

– Kokį žmogų fotografuoti Tau patinka labiausiai? Koks tau jis yra gražiausias?

– Man gražiausias tikras žmogus. Toks, kuris nebijo parodyti savęs, atrodyti svajingai ar šypsotis tiek, kad net paskaustų skruostus. Toks, kuris nebijo ką nors daryti ir atsiskleisti. Tikrumas visada nugali ir žavi.

– Fotografija – meno rūšis, o menas neatskiriamas nuo estetikos. Visgi susilaukusios kūdikio aplinkos estetiką nori nenori greičiausiai pamiršta daugelis mamų.

– (juokiasi) Man pačiai prieš save būna gėda, kaip kartais atrodo namai. Bet taip turbūt dar yra ir dėl to, kad aš dirbu namie ir aukoju savo laiką dėl dar kelių papildomų sutvarkytų nuotraukų.

Pradžioje, kai dar nebuvau tiek pasinėrusi į fotografiją, grįždavau iš agentūros 18 val. namo ir visi darbai būdavo atlikti. Tada buvau namų pedantė ir su šluoste vaikydavau kiekvieną dulkę, bet kai išėjau iš oficialaus darbo ir mano darbu tapo fotografija, pradėjau nebeskaičiuoti darbui skiriamų valandų ir ilgainiui susigyvenau su ta mintimi, kad namai nesugrius, jei bus rečiau tvarkomi. Nebeturiu to maniakiško estetizmo.

[quote author=“Laura“]Be jausmų, be emocijų fotografija tebūtų mygtuko spaudymas. Turi išjausti, matyti, suprasti, ką patiria žmogus, esantis kitapus objektyvo.[/quote]

– Minėjai, kad Tau patinka fiksuoti jausmus. O ar pačiam fotografui reikia jausmingumo savo darbe? Esi tokia?

– Be abejo. Be jausmų, be emocijų fotografija tebūtų mygtuko spaudymas. Turi išjausti, matyti, suprasti, ką patiria žmogus, esantis kitapus objektyvo.

– Šiuolaikinė visuomenė daug kalba apie laimės receptus. Kada Tu jautiesi laimingiausia?

– Dabar jaučiuosi laimingiausia, kai aš, mano vyras ir mūsų mergytė atsigulame vakare po darbų į lovą ir tiesiog gulime: vaikas krykštauja, deda pėdutes į burnytę, o aš žiūriu ir galvoju, kaip žavu. Kad ir kaip smagu, gera, miela būti su kitais žmonėmis, dirbti, bet turbūt gražiausias akimirkas patiri būdamas su šeima.

– Ką įvardytum didžiausia savo gyvenimo dovana?

– Visų pirma tai pats gyvenimas – kad aš esu ir gyvenu. Be abejo, mano vyras, vaikas, tėvai. Išties viskas, kas yra aplink mus, yra dovana.