Muzikos kosmonautė
„Labai ryžtingai buvau nusprendusi mesti Muzikos mokyklą. Kuo tada būčiau tapusi? Gal kosmonaute, nes be galo traukė skraidyti“, – šypsosi Kėdainių muzikos mokyklos Teoretinio skyriaus vedėja ir solfedžio mokytoja Žaneta MARKOVA. Tolimosios Kinijos šaknų iš senelio ir tėčio turinti moteris prisimena muzikės geną aptikusi atsitiktinai, kai darželyje lyg niekur nieko ėmė ir triola surinko močiutės nuolat dainuotą melodiją. Vis tik absoliučia klausa apdovanota Žaneta kompozitorės keliu nenuėjo. Ji tapo muzikos tiksliuke, „sausą“ teoriją pagardinančia aštriais prieskoniais.
– Mokote vaikus solfedžio. O koks buvo Jūsų pirmasis muzikinis prisiminimas?
– Pirmasis prisiminimas iš darželio laikų. Jis buvo visiškai atsitiktinis. Buvau 4–5 metų. Auklėtoja davė tokį žaislą triolą. Tai lūpinė armonikėlė su spalvotais klavišais. Papūčiau aš tą armonikėlę ir tiesiog iš klausos surinkau melodiją. Mano a. a. močiutė buvo puiki dainininkė. Ji labai daug dainuodavo ir man tos dainos galvoje skambėdavo.
– Užaugote su močiutės dainomis?
– Taip (šiltai nusišypso). Tad surinkau aš tą melodiją. Mama atėjo pasiimti manęs iš darželio ir auklėtoja jai pasakė, kad triola pagrojau melodiją. Grįžome namo. Namie turėjome labai gražų pianiną, bet jis tebuvo interjero detalė. Mama pasodino mane prie pianino ir paprašė pagroti tą pačią melodiją. Pagrojau. Dar prisimenu – tai buvo Lemano daina: „Man saulėje suskeldėjo lūpos, prisirpo mėlynės šile.“ Dabar galvoju, kad ta melodija ganėtinai sudėtinga, o tebuvau ketverių ir surinkau ją pianinu. Man buvo tarsi atrakcija: kas nors paspaudžia garsą, aš jį atkartoju.
Paaiškėjo, kad turiu absoliučią muzikinę klausą. Kai sulaukiau šešerių, mane išleido mokytis muzikos privačiai, nes Muzikos mokyklai buvau per jauna, nors jau nuo penkerių mokėjau skaityti. Tiesa, pirmiau rusiškai nei lietuviškai, nes mano tėtis buvo rusas ir kantriai mokė mane skaityti.
– Menai daugeliui neatrodo rimta profesija, nebent papildoma veikla. Kodėl vis tik pasirinkote muzikos pedagogiką?
– Manau, tam įtakos turėjo mano specialybės mokytoja Roberta Brasimovaitė. Ji nuolat akcentuodavo, kad esu be galo talentinga. Tačiau visiems mokiniams trečioje ketvirtoje klasėje ateina lūžio momentas, kai pervargsti ir mieliau norisi leisti laiką lauke su draugais nei mokytis. Man irgi taip nutiko. Mokytoja buvo ką tik baigusi mokslus ir pradėjusi mokyti, tad jai netrūko griežtumo, reiklumo, vertė daug groti. Taip ir dingo mano noras mokytis. Buvau dvylikos, kai surinkau knygas ir ėjau pas ją atsisveikinti.
– Nusprendėte visiškai mesti muziką?
– Taip, visiškai.
– O mama nebandė atkalbėti?
– Bandė. Ir mama, ir močiutė. Ypač močiutė. Ji man turėjo didelės įtakos renkantis muzikos kelią. Tačiau užsispyriau – nenoriu. Mama nuleido rankas. Jei jau mama nuleido rankas, vadinasi, viskas – pasiekiau savo. Aš – už knygų ir pas mokytoją. Dar dabar prisimenu, su kokia plačia šypsena ir kokia laiminga padėjau jai ant stalo knygas. Sakau: „Mokytoja, atėjau atsisveikinti.“ Nežiūrėjau jai į akis, nes lyg viduje kažkas sukirbėjo: „Ką aš darau? Gal nereikia? Gal skaudinu mokytoją, skaudinu mamą?“ Vis tik nuginiau tas mintis ir įtikinau save, jog paskui man bus labai gerai. Mačiau, kad mokytoja jaudinosi dėl manęs, apgailestavo, jog noriu nutraukti mokslus.
O reziumė tokia, kad aš piktu veidu susikraunu knygas ir einu bambėdama: „Norėjau mesti, bet mane perkalbėjo.“ (nusijuokia)
– Pykote ant savęs?
– Pykau. Pykau, kad pasidaviau. Mokytoja man pažadėjo aukso kalnus. Sakė, jog nerašys pažymių, galėsiu groti kaip noriu – kad tik lankyčiau toliau. Ji bet kokia kaina siekė mane išlaikyti. Taigi ne tik baigiau Muzikos mokyklą, bet ir įstojau į Muzikos konservatoriją studijuoti muzikos teorijos bei chorvedybos.
– Jei tada būtumėt laikiusis savo, kaip manote, ką šiandien veiktumėte? Kuo dar tada svajojote būti?
– Labai norėjau būti stiuardese. O dar didesnis troškimas buvo tapti kosmonaute ir nuskristi į kosmosą.
[quote author=“Žaneta Markova“]Niekam nesi įdomus, jei esi susiraukęs. Be to, sau labiau patinku ir geriau jaučiuosi, kai šypsausi.[/quote]
– Skristi į kosmosą – ne kokiu laivu Atlantą perplaukti. Reikia drąsios širdies.
– Vaikystėje, jaunystėje buvau labai drąsi. Manau, daugelis vaikų neturi baimės jausmo. Jis atsiranda vėliau. Be to, mano tėtis buvo lakūnas. Nuolat sekdavau jį akimis, kai pakildavo virš Kėdainių ir skraidydavo – labai norėdavau skristi kartu.
Tėtis vis žadėdavo mane pasiimti. Pagaliau išaušo ta diena – atėjo tėtis ir pasakė: „Rytoj pasiimsiu tave paskraidyti.“ Aš visą naktį nemiegojau!
Atėjome į aerodromą. Visi susėdome, pasiruošėme. Buvau tokia laiminga! Tai buvo mano didžiausios svajonės išsipildymas! Sėdėjau pačiame priekyje. Maniau, viską matysiu, žemė bus po kojomis. Taigi lėktuvas užveda variklį ir… sustoja. Tėtis išlipa ir sako: „Na, šį kartą pakaks.“ Kaip aš verkiau! Tėtis niekaip negalėjo manęs nuraminti (nusijuokia).
Taigi galbūt būčiau buvusi stiuardesė ar dirbusi su skrydžių valdymu. Vienaip ar kitaip mano specialybė būtų buvusi danguje (šypteli).
– Grįžkime prie to, kas vis tik nutiko. Mokytoja gyrė Jūsų talentą, tad kodėl netapote muzikos kūrėja – menininke?
– Teoriškai turėjau galimybę tapti kompozitore, bet manęs tai „neužkabino“. Gal neturėjau kūrėjo gyslelės? Nors stengiausi kurti ir man tai patiko. Turbūt labiau buvau linkusi į tą „sausą“ teoriją su aštriais prieskoniais. Man patikdavo solfedžio, harmonija, kūrinių analizė.
– Taigi buvote muzikos tiksliukė.
– Taip (nusišypso).
– O kokiu instrumentu groti tiksliukę patraukė?
– Ir mokykloje, ir konservatorijoje grojau fortepijonu. Beje, šiandienė mūsų fotosesija straipsniui buvo mano antroji avantiūra, tad papasakosiu ir apie pirmąją, nes ji susijusi su grojimu.
Pernai su kolegėmis gurkšnodamos arbatą sumanėme surengti koncertą atvirkščiai: visada moksleiviai groja mokytojams, o šįsyk mokytojai gros moksleiviams. Puiki idėja! O kažkas dar pasiūlė ir instrumentais apsikeisti.
Pasirinkau saksofoną. Jis absoliučiai skiriasi nuo fortepijono, bet aš taip užsidegiau ta idėja, kad per gerus du mėnesius išmokau gražiai pagroti vieną kūrinėlį.
– Kaip įvertino moksleiviai?
– Pati nieko neatsimenu (nusijuokia), nes eiti į sceną man – tragedija. Tik pabaigoje pamačiau, kad visi plojo, švilpė – palaikymas buvo didžiulis.
– O iš kur scenos baimė?
– Matote, aš nesu atlikėja, aš – teoretikė. Mus konservatorijoje buvo galima atpažinti pagal tai: nešini krepšiu knygų, pilkais veidais ir be emocijų.
Mes į savo galvas turėjome sudėti labai daug: teorija, taisyklės, kompozitorių gimimo datos, biografijos, kūryba, kūrinių analizė, harmonijos uždaviniai. Gilinomės į tai, iš ko muzika sudaryta. Tai „sausino“ galvą ir tarsi užrakino kūrėją viduje. Atlikėjai gyveno emocijomis. Jie buvo ruošiami kaip oratoriai, artistai. O mes buvome ne emocionalūs, bet racionalūs. Mus labiau ruošė kaip taisyklių kalikus.
– Bet kartais vis tik tenka ant scenos užlipti. Kaip tada jaučiatės?
– Nenoriu sakyti žodžio „klaikiai“ (nusijuokia), bet jaučiu diskomfortą. Tačiau tik tą akimirką, kai reikia išeiti į sceną, o išėjusi tarsi nuimu nuo savęs visą jaudulį. Lyg perlipu barjerą, dingti nėra kur – viskas, darai tai, ko į sceną atėjai.
– Taigi scena ir fotosesijos Jums – iššūkis. O ar dažnai iššūkių sau skiriate?
– Vienas iš paskutinių buvo nardymas Turkijoje. Buvau labai užsidegusi tai išbandyti, bet žiūriu, kad čia viskas taip rimta: instruktažas, visai kitaip kvėpuojama – pro burną, ne pro nosį. Kai jau leidausi į jūrą, galvojau: „Koks velnias mane nešė į tą galerą?“ Bet paskui nusiraminau ir buvau savimi labai patenkinta.
– Kiek muzikos yra Jūsų gyvenime, kai nedirbate mokykloje?
– Turbūt muzikos neklausau tik tada, kai miegu.
– O sapnuose muzika nesklinda?
– Keista, bet ne (akimirkai susimąsto). Tačiau muzika mane supa nuolat. Gatvėje einu su ausinuku. Tada pagalvoju: „Žaneta, turi amžiaus, turėk ir proto.“ (juokiasi). Juk jaunimui taip labiau tinka nei mano amžiaus moteriai. Bet einant man reikia muzikos. Reikia ir važiuojant automobiliu ar tvarkantis sode. Be muzikos liūdna.
– Visi mano, kad muzikos pedagogai klausosi tik klasikos.
– Klasikinės muzikos klausausi tada, kai reikia susikaupti, susikoncentruoti. Mėgstu džiazą – tai muzika, kuri dabar mane valdo.
– Meno pamokoms pagrindinėse mokyklose nėra skiriama daug dėmesio. Švietimo sistemai svarbiau tikslieji, humanitariniai mokslai. Ką vaikui duoda muzikinis lavinimas?
– Atėjęs į Muzikos mokyklą ne tik išmoksti groti, dainuoti. Muzika išlavina daugelį gebėjimų: loginį mąstymą, vysto intelektą, atmintį, padeda kitaip suvokti grožį, pasėja mumyse gėrio pradą.
– Esate užsiminusi, kad dabar mokytojai kur kas artimiau bendrauja su mokiniais – tampa kone draugais.
– Taip, vaikai, ypač jaunesnių klasių, pamato mane ir šaukia: „Labas, Žana!“ Jie net nesako „mokytoja“. Pribėga, apsikabina. Tada, jei ir esi pavargęs ar prislėgtas, viską pamiršti. Man patinka. Labai nenoriu būti su vaikais per rankos atstumą.
– Jūsų klasės sieną puošia įvertinimas „Mokytoja Metų šypsena“. Kaip Jums pavyksta šypsotis kiekvieną akimirką? Juk lietuviai šypsosi tik tada, kai šviečia saulė.
– Saulę labai myliu (šypteli). Ko gero, šypsausi dėl vaikų. Pamatau juos ir man nepavyksta nesišypsoti. Tad gal jau įpratau, o gal tai genai? Ir mano tėtis, ir močiutė nuolat šypsodavosi, niekad nerodydavo blogų emocijų. Niekam nesi įdomus, jei esi susiraukęs. Aš ir pati nenoriu bendrauti su paniurėliais. Be to, sau labiau patinku ir geriau jaučiuosi, kai šypsausi.
– Koks linksmuolės gyvenimo kredo?
– Gyvenime reikia lenktyniauti nes su kitais, o su savimi.
