Moters laimė – ir karjeroje, ir šeimoje

Šeima ir karjera – vieni reikšmingiausių šiuolaikinės moters gyvenimo polių. Todėl būtų sunku rasti jauną moterį, kuri nors kartą gyvenime nebūtų pasvajojusi apie darnią šeimą ar nebūtų pabandžiusi siekti karjeros. Nors daugeliui atrodo, jog darbas moteriai tėra jos pasirinkimo reikalas, nes kur kas svarbiau – jos pažangos puoselėti šeimą ir užauginti dorus vaikus, tačiau tikroji šios paslapties tiesa slypi visai ne čia… „Visame kame turi vyrauti harmonija. Tik tuomet moteris galės jaustis laiminga“, – įsitikinusi Kėdainių konservų fabriko personalo ir teisės skyriaus vadovė Jurgita KEMEŽIENĖ (34 m.)

Svarbu įveikti savo baimę

– Jurgita, pirmiausia pradėkime nuo priešistorės. Esate tikrų tikriausia kaunietė, tačiau jau daugelį metų dirbate Kėdainiuose.  Kokie gyvenimo vingiai jus atvedė į šį nedidelį Radvilų dvasia alsuojantį miestą?

– Kaip tik tuo metu, kai baigiau darbo teisės magistrą, auginau savo pirmąjį vaikutį ir nutariau, jog noriu dirbti pagal įgytą specialybę. Grįžusi iš motinystės atostogų palikau buvusią darbovietę ir nusprendžiau kandidatuoti į Krekenavos agrofirmos personalo vadybininkės poziciją. Priėmė po pirmo pokalbio (šypsosi).

– Ar nekilo abejonių, kad darbo vieta ne gimtąjame mieste, o Kėdainiuose?

– Kilo (šypsosi), tačiau mane sudomino pati įmonė, jos veikla, apimtys, dydis. Įsivertinau visas aplinkybes ir tariau sau, jog tai bus puiki praktika. Žinoma, niekas negalėjo planuoti, žinoti, kiek laiko ten užtruksiu, tačiau praėjo jau šešeri metai, o  aš vis dar Kėdainiuose (juokiasi).

– Dar telefonu sakėte, jog nėra, ko slėpti, nes darbe Jums išties sekasi.

– Turbūt galima sakyti ir taip. Pradėjusi dirbti Krekenavos agrofirmoje personalo vadybininke, vėliau buvau paskirta į personalo vadovės pareigas. Susilaukusi antros atžalos, motinystės atostogose pabuvau vos devynis mėnesius, po jų grįžau į kita koncerno įmonę „Vikstata” ir čia užėmiau personalo vadovės pareigas. Čia darbavausi pusmetį, kol personalo direktorė pakvietė mane dirbti „Vikondos“ ofise personalo projektų vadove. Na, o nuo rugpjūčio mėnesio darbuojuosi Kėdainių konservų fabrike personalo ir teisės skyriaus vadove.

– Tai bent (maloniai nustembu)! Neabejoju, jog daugeliui keičiant pozicijas, kylant karjeros laiptais kyla nemažai dvejonių, baimių – ar pasiseks, ar viskas bus gerai. Ar Jus tokios mintys aplenkė?

– Iki šiol turiu labai gerą mokytoją, tai – personalo direktorė Virginija Ragauskienė, ji man yra pavyzdys. Esu iš jos gavusi labai daug pamokų. Per vieną mano gimtadienį palinkėjo nustoti bijoti ir atsikratyti visų savo baimių (juokiasi). Nuo tada jos ištarti žodžiai lydi mane kasdien. Net jeigu širdyje apsireiškia baimė, visuomet prisimenu jos žodžius.

Dabar suprantu, kad nereikia bijoti, reikia žinoti, ką žmogus gali ir ko negali. Negaliu sakyti, kad nieko nebijau, tačiau jos pamokos veda mane pirmyn.

Kaunas-Kėdainiai – ne kliūtis

– Ar atsimenate pirmąsias dienas, pirmuosius metus, kai atvykote dirbti į Kėdainius. Kokie pirmieji įspūdžiai buvo?

– Kėdainiai man iškart pasirodė kaip labai jaukūs ir, o apsilankymas senamiestyje iki šiol paliko gilų įspūdį. Žinote, geriausiai atsimenu tą metalinį agurką, prisodintą gėlėmis. Tąkart iškart toptelėjo mintis: „Kėdainiai – tikrai agurkų sostinė” (juokiasi).

–Kur šiuo metu praleidžiate daugiau laiko – Kėdainiuose ar Kaune?

– (juokiasi) Vienareikšmiškai Kėdainiuose! Kiekvieną rytą į Kėdainius įvažiuoju dar laikrodžiui nė neišmušus 8 valandos ir visą darbo dieną praleidžiu šiame mieste.

– Kol Jūs čia, jūsų šeima už šešiasdešimties kilometrų. Atstumas lyg ir nedidelis, tačiau ar negąsdina, ar nesinori būti arčiau?

– Esame pratę prie tokio gyvenimo ritmo, kokį gyvename dabar. Nesame sėslūs žmonės, labiau – aktyvūs. Vyras žino mano būdą, charakterį, jog net ir būdama arčiau negalėsiu nusėdėti vienoje vietoje. Tiesiog mes gyvename su ta mintimi, kad mano darbo vieta kitame mieste ir niekas nesvarsto galimybės kažką keisti. Na, o laiko pabūti kartu mums užtenka, tam vakarai, yra savaitgaliai, kurie būna skirti šeimai. Darbas ir namai – du atskiri dalykai. Šia mintimi visuomet ir vadovaujuosi.

– Vadinasi kelionė Jums nėra trikdis siekti karjeros?

– Daugelis sako, jog ilga kelionė į darbą yra didelis trūkumas. Aš tame įžvelgiu tik privalumus. Nuo Kauno iki Kėdainių yra labai palankus laikas, nes važiuojant į darbą man užtenka laiko įsijungti mintimis į darbą, o važiuojant namo – mintimis jau būti su šeima.

Šeima ir karjera suderinami poliai

– Jurgita, nevyniosiu žodžio į vatą ir drąsiai paklausiu: ar laikote save karjeriste?

– (šypsosi) Tokia, kuri lipa per galvas, – ne. Esu ta karjeristė, kuri tendencingai siekia užsibrėžto tikslo. Aš nesiekiu pareigų, priešingai, siekiu atsakomybės, kad nestovėčiau vietoje. Noriu patirti kažką naujo, kažko išmokti, tobulėti, sukaupti daugiau patirties ir ją panaudoti. Antpečių, kad esu kažkuo ypatinga, užsidėti nenoriu. Tiesiog, jei vadovas man suteikia tam tikrus įgaliojimus ir atsakomybę, aš tai labai vertinu. Viskas, ką jis man duoda, tai reiškia manęs ir mano darbo įvertinimą.

– Ne viena moteris klausia savęs, kaip suderinti šeimą su darbu. Jums tai puikiai sekasi, kur slypi paslaptis?

– Galbūt man pasisekė, bet tiesa ta, kad man suderinti šeimą su darbu nėra sunku. Tai padaryti man padeda mano artimiausi žmonės – vyras ir mama. Kaip jau minėjau, kol esu darbo vietoje, mano galvoje sukasi darbinės mintys, tačiau sugrįžus namo visas mano dėmesys atitenka patiems brangiausiems žmonėms, tai – mano šeima.

–  O ką galvojate apie stereotipines moteris, kurios daugiausiai laiko praleidžia namuose augindamos vaikus?

– Tai, kad kai kurios moterys renkasi būti namų šeimininkėmis, nematau nieko blogo. Kiekvienas pasirenka, ko gyvenime nori, kiekvienas renkasi tą poziciją, kurią nori užimti. Pati tokio tikslo niekada neturėjau. Net ir augindama pirmąjį savo vaiką, įtemptai mokiausi, lankiau paskaitas, laikiau egzaminus. Kitos visą savo dėmesį skiria šeimai ir vaikams, nes kitaip savo gyvenimo neįsivaizduoja. Nevertinu to skeptiškai, juk tikriausiai ne visos moterys gali būti karjeristėmis.

– Karjera – sėkmė ar kiekvieno žmogaus įdirbis?

– Niekada nelaimėsi loterijos, jei nenusipirksi bilieto (juokias). Jei tikėtume tik sėkme ir nieko nedarytume, tikrai nieko nepasiektume. Karjera – tai sunkus darbas ir nenutrūkstantis procesas –  knygų skaitymas, kvalifikacijos kėlimas, viskuo domėjimasis, pasaulėžiūros plėtimas. Kad galėtų siekti karjeros, žmogus turi plačiai mąstyti, būti atviras, bendrauti su žmonėmis, keistis informacija.

– Kokios žmogaus savybės reikalingos kopiant karjeros laiptais?

– Svarbiausia – motyvacija. Žmogus turi norėti, turi žinoti, ko jis nori, eiti kryptingai savo tikslo link.

– Ar darbo sėkmei turi įtakos kolegos?

– (susimąsto) Teoriškai tu ateini dirbti, tad tavęs kaip ir neturėtų jaudinti aplinkiniai žmonės, tačiau visgi visi mes esame žmonės ir darome vieni kitiems tam tikrą įtaką. Tačiau jei jauti, jog kolega tau kelia nepatogumų, vadinasi, turi pats išmokti dirbti su savimi.

– Su kokiais žmonėmis Jums patinka bendrauti?

– Su vienais patinka, su kitais tenka (juokiasi). Tenka ir su tais, su kuriais ne visada malonu, bet ir čia galima įžvelgti pliusų. Visuomet malonu bendrauti su tais, kurie yra įdomūs, turi ką papasakoti, kurie dalinasi savo patirtimi, kurie nėra savanaudžiai.

Šeima – neįkainojamas turtas

– Jurgita, esate iš tų mamų, kurios išties daug laiko praleidžia darbe. Kaip tai išgyvena Jūsų vaikai?

– Ko gero vaikai tai supranta ir yra prie to įpratę. Grįžusi po darbo aš visą save atiduodu jiems, džiaugiuosi, kai tai lieka įvertinta. Kai grįžtu namo, mes žaidžiame, važiuojame, kalbamės, kartu atliekame namų ruošos darbus: kartu plauname indus, kartu gaminame. Niekuomet nesakau vaikams: „Jūs pažaiskite, kol aš padarysiu valgyti“. Mes viską darome kartu, todėl manau, kad dėmesio jiems užtenka. Na, bent jau vaikai dėl to nesiskundžia (juokiasi).

– Kas Jums yra šeima?

– Šeima – tai kumštis. Man ji simbolizuoja vienybę, kai ištikus bėdai mes galime kalbėtis ir spręsti problemą kartu, palaikyti vienas kitą. Jei vieni kitiems išsakome savo bėdas, vadinasi mes esame atviri, tame ir slypi kitos savybės, kurios būtinos tvirtai šeimai. Žinoma, labai svarbu pagarba. Tai viena didžiausių vertybių, kurią ugdau ir savo vaikams. Pasitikėjimas. Jei nejausime pasitikėjimo vienas kitu, kokia gi bus šeima?

– Akimirkos patirtos su šeima neįkainojamos…

– Tikrai… Namai – mūsų tvirtovė, kurioje mes jaučiamės saugūs ir artimi. Tos akimirkos, kai praveriu duris ir mano mažoji puola man į glėbį, kad ir kieno rankose ji bebūtų, ir iš paskos atbėga sūnus, širdis dainuoja iš laimės (šypsosi). Tuomet mes pasibučiuojame, pasikalbame, kaip kiekvienas iš mūsų praleidome dieną. Man labai smagu, kai vakare galime susėsti ant sofkutės ir pasišnekučiuoti. Tokias akimirkas aš labai vertinu…

Tebūnie harmonija!

– Jurgita, ko reikia, kad moteris jaustųsi laiminga?

– Reikalinga harmonija šeimoje, darbe. Jei karjeroje labai sekasi, bet kažkas ne taip asmeniniame gyvenime, ir atvirkščiai, už viso to slypi harmonijos stygius.

Moteris turi būti ir mama, ir žmona, tačiau tuo pačiu turi ir save realizuoti. Kai tai moteris įgyvendins, ji bus laiminga.

– Ar Jūs, Jurgita, laiminga?

– Taip, nes aš mano gyvenime vyrauja harmonija (šypsosi).

Jaunai moteriai suderinti šeimą su darbu nėra sunku. Tai padaryti Jurgitai padeda jos artimiausi žmonės – vyras ir mama.

„Kai praveriu namų duris ir mano mažoji puola man į glėbį, o iš paskos atbėga ir sūnus, širdis dainuoja iš laimės“, – sako Jurgita Kemežienė.

Moteris įsitikinusi, jog šeima – vienybė, o namai – tvirtovė, kurioje ji ir jos šeima jaučiasi saugūs ir vienas kitam artimi.