PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS

UAB Kėdainių konservų fabriko maisto technologas Simas Grincevičius laisvalaikiu bėga maratonus.  / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Kitoks „tiksliukas“: maisto technologas, bėgantis maratonus

Justina ŠVEIKYTĖ - 13:32 Liepos 09d. 2019

Tie, kuriems vyresnėse klasėse sekasi tikslieji mokslai, neretai stojimo į aukštąsias mokyklas dokumentų aukščiausiose grafose įrašo medicinos studijas ir su nerimu laukia dienos, kada išdidžiai galės priimti Hipokrato priesaiką. O štai jau pusantrų metų UAB Kėdainių konservų fabriko maisto technologu dirbantis Simas GRINCEVIČIUS (30), nors ir buvo visiškas „tiksliukas“, pasuko kitu, ne tokiu populiariu keliu. Ir to nė kiek nesigaili.

Tiesa, baltą chalatą Simas irgi turi. Netgi vilki jį kasdien… Bet Simo darbe nieko bendra su medicina nėra. Šiandien jis rūpinasi Kėdainių rajone gaminamais maisto produktais, patenkančiais ne vien į tautiečių, bet ir į dalies Senojo Žemyno, Afrikos ar netgi tolimosios Azijos gyventojų šaldytuvus.

Su Simu pietų pertraukos metu pokalbio susitinkame vienoje iš Kėdainių senamiesčio kavinukių. Laikinojoje sostinėje gyvenantis, bet Kėdainių miestą pamilti ir jo žavesį atrasti spėjęs maisto technologas, vos prisėdęs prie stalelio, atsiprašo, kad drauge nepietaus, bet palaikys man kompaniją gerdamas pieno kokteilį, mat tik ką su kolegomis fabrike degustavo… moliūgų sriubą.

Kenijos bėgikas Eliudas Kipchogė yra pasakęs: „100 procentų manęs yra mažiau nei 1 procentas visos komandos.“ Man labai patinka šis posakis. S. Grincevičius

„Užkūrei“ fabriką ir „važiuoja“? Nieko panašaus!

Simai, jeigu suklysiu, pataisykite mane, tačiau atrodo, jog maisto technologijos studijos ne pats populiariausias pasirinkimas. Nors maisto pramonė yra labai plati pradedant sausainių, baigiant mėsos produktų gamyba, bet įmonių, siūlančių darbą šių sričių specialistams Lietuvoje, nėra labai daug. Kodėl nusprendėte savo gyvenimą sieti būtent su šia sfera?

– Mokykloje man labai patiko tokios disciplinos kaip biologija ir chemija. Anksti supratau, kad su jomis ir siesiu savo ateitį. Vis dėlto, priešingai negu nemaža dalis panašaus į mano profilio būsimųjų studentų, nesvarsčiau apie mediciną ar farmaciją. Į viską pažvelgiau iš kitos pusės: ką apskritai galima studijuoti su chemija ar inžinerija. Išanalizavau Kauno technologijos universiteto chemijos mokslų programas, jose atradau maisto technologiją ir pagalvojau, kad tai yra įdomu – juk su šiais dalykais susiduriame kasdien. Taip mane likimas ir atvedė ten, kur esu dabar (šypteli).

Chemija ir maistas glaudžiai susiję. Iš šono gali nuskambėti ne kaip. Ko gero, skaitytojui pirmiausia vaizduotėje iškils įvairiausi baubai – maisto priedai, kurių pavadinimai prasideda raide E. Nereikia bijoti jų visų, tiesiog reikia žiūrėti, kokie jie yra – natūralūs ar sintetiniai. E – tik dalelė visos maisto pramonės, apie kurią labai mėgsta rašyti žurnalistai (šypteli).

Aprėpus visą chemijos mokslą, galima sakyti, jog procesai, kurie vyksta gaminant maistą, yra standartiniai cheminiai procesai. Tu turi vieną medžiagą, kurią paveiki kokiu nors faktoriumi. Tai gali būti šaltis, karštis ar kita medžiaga. Ir to katalizatoriaus dėka išgauni visai kitą būvį. Iš skystos masės gali gauti tirštą arba iš tirštos – sausą. Tai labai įdomu.

Simas Grincevičius – vienas iš trijų UAB Kėdainių konservų fabriko maisto technologų. Jaunas specialistas prieš pusantrų metų įmonėje Kėdainių pašonėje atrado tinkamą terpę pridygti ir sėkmingai mokytis, augti ir tvirtėti šalia kitų daugiau patyrusių specialistų. Algimanto Barzdžiaus nuotr. Veikiausiai ne vien įdomu, bet ir iššūkių kupina?

– Tiesa. Žmonėms, kuriantiems maisto pramonę, labai svarbu ne tik kūrybinis ir technologinis procesas. Ne tik suprasti, ko rinkai reikia, bet ir tai, kokią technologinę įrangą tu naudoji gamindamas vieną ar kitą produktą. Priklausomai nuo to, apie kurią maisto pramonės dalį kalbame – ar grūdų, ar konservų, ar netgi sirupų – gamybos įranga dažnai būna ne vienas įrenginys, o visa eilė didžiulių agregatų. Tai yra daugybė nuosekliai sujungtų įrenginių, kurių kiekvienas atlieka mažą funkciją.

Nėra taip, kad pastatei fabriką, jį užkūrei ir sėdi ramiai koją ant kojos susidėjęs. Tenka nuolat mokytis. Keičiasi žaliavos, maisto pramonę reglamentuojantys dokumentai, atsiranda naujos tendencijos ir taip toliau...

Tarkime, rinka šiuo metu nori veganiškų produktų arba tokių, kurie būtų su sumažintu cukraus ar druskos kiekiu. Turi galvoti, kaip pagaminti produktus, kurie ne tik turėtų šias savybes, bet dar ir būtų gardūs. Arba žinodamas tai, kad mūsų kaimynai lenkai ir latviai mėgsta kitokį majonezą negu mes, turi adaptuotis ir prisitaikyti prie jų poreikių.

Maisto technologo funkcijos labai plačios – nuo pačių gaminių receptūrų kūrimo, dokumentų ruošimo, konkurentų produktų analizės iki kasdienio domėjimosi inovacijomis, pasaulinėmis tendencijomis, besivystančiais technologiniais procesais. Žaliavų gamintojai nepaliauja kurti naujų žaliavų, atsiranda naujos technologijos ir netgi įranga, ir dėl to mes turime nuolat domėtis ir mokytis.

Maisto pramonė, kaip ir informacinės technologijos, tobulėja nuolat. Viskas keičiasi žaibo greitumu ir jeigu viena sriuba pirkėjų labai mėgiama šiandien, tai dar nereiškia, kad išaušus rytojui nereikės kurti naujos (šypteli).

Su kolegomis iš Kėdainių konservų fabriko svarstome dalyvauti Medininkų bėgime. Jis vyksta estafetėmis – 7 žmonės po 5 kilometrus. Jeigu pavyks, mums tai bus labai smagi patirtis. S. Grincevičius

Netruko tapti kolektyvo dalimi

Simai, tai kaipgi prieš pusantrų metų tapote vienu iš trijų Kėdainių konservų fabriko maisto technologu?

– Nėra ypač daug didelių maisto perdirbimo įmonių. Jas galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Pamačiau skelbimą, jog Kėdainiuose ieškomas maisto technologas, atsiliepiau į jį ir jau netrukus dalyvavau darbo pokalbyje.

Įmonės atstovams patikome dviese – aš ir kitas pretendentas. Darbui pakviestas buvo jis, bet nesusidorojo su bandomuoju laikotarpiu. Tada pakvietė mane (šypteli). Galbūt tik akimirkai nusiminiau dėl to, kad nebuvau pirmas pasirinkimas, bet jokio liūdno pojūčio nebuvo, nes kolektyvas mane priėmė labai šiltai ir draugiškai. Jau nuo pirmosios dienos man padėjo, suteikė galimybę tobulėti. Kėdainių konservų fabrike radau tinkamą terpę pridygti ir sėkmingai mokytis, augti ir tvirtėti šalia kitų daugiau patyrusių specialistų.

Anksčiau dirbau kitoje maisto pramonės šakoje Trakuose, todėl man prireikė šiek tiek laiko adaptacijai Kėdainiuose, kadangi šiame fabrike procesai truputėlį kitokie. Iš savo kolegų išmokti turėjau nemažai, todėl džiaugiuosi patekęs į tokį kolektyvą. Mano kolegos – kiti du maisto technologai – šioje srityje dirba 20 metų ir daugiau. Mano vadovė taip pat turi ilgametę patirtį maisto pramonėje dirbant su tokiais gaminiais, kuriuos mes gaminame. Mane supa puikūs žmonės, kurie pamoko, dalijasi savo žiniomis ir kaskart iškilus klausimui priima. Net jeigu su tuo pačiu ateisi nebe pirmą, o jau antrą ar trečią kartą, jie vis vien viską paaiškins.

Esu jauniausias iš technologų ir man svarbu tobulėti bei mokytis iš vyresniųjų kolegų. Kita vertus, kiekvienas esame skirtingas, turime stipriąsias savo puses ir taip papildome vienas kitą.

Iš kūrybinės pusės maisto technologo specialybę šiek tiek prilyginčiau menininko (juokiasi).

Užsiminėte, kad patekote į aplinką, kurioje gera dirbti. Kiek įtakos ne vien asmeniniams, bet ir visos įmonės rezultatams turi tai, kaip joje jaučiasi kiekvienas darbuotojas?

– Bent jau mūsų – maisto pramonės sferoje – toji įtaka milžiniška. Tai yra komandinis darbas ir tik komandinis darbas. Vienas žmogus, kad ir su labai geromis žiniomis, be komandos čia nieko nepadarys ir kalnų tikrai nenuvers. Visos pergalės ir netgi pralaimėjimai yra komandinis rezultatas.

Jei gamina – tai... spagečius

O ar maisto technologas Simas namų virtuvėje maisto technologijomis užsiima?

– (juokiasi) Namuose šias pareigas perleidžiu žmonai Evelinai. Bet jeigu pats nutariu pašeimininkauti virtuvėje – ji labai džiaugiasi. Dažniausiai gaminu makaronus (šypteli).

Ilgų nuotolių bėgimas yra viena iš tvirtą charakterį įrodančių detalių, nes pasiruošti maratonui reikia ne tik sveikatos ir valios, bet ir strateginio mąstymo bei veikimo. Tad visai nenuostabu, kad maratonus bėgantis maisto technologas S. Grincevičius nebijo sudėtingų iššūkių ir imasi darbų, kurių rezultatų laukti tenka ne kelias dienas ir net ne kelis mėnesius. Algimanto Barzdžiaus nuotr. Su Evelina susipažinote studijų metais, mokėtės tame pačiame kurse. Apie ką du maisto technologai po vienu stogu kalbasi šakutėmis vyniodami Simo gamintus spagečius?

– Yra daug temų. Pasidalijame dienos įspūdžiais, naujienomis, iššūkiais, problemomis. Be abejo, esant reikalui pasikonsultuojame vienas su kitu ir apie profesinius dalykus.

Iš gamybinio maratono – į maratono startą

Atsitraukęs nuo visų gamybinių agregatų, aunatės sportbačius ir leidžiatės bėgti ilgus nuotolius. Sportas jums visuomet buvo svarbus kaip chemija ir fizika?

– Jau nuo mokyklos laikų tėvai leido mane į sportinių šokių būrelį. Šokau dvylika metų, o po to stojau į universitetą. Į šokius, tiesa, žiūrėjau ne kaip į meną, bet kaip į sportą, o šokiuose labiausiai man patikdavo du dalykai – pergalės ir aplodismentai (juokiasi).

Daug pergalių ir ovacijų būta?

– Jų buvo, bet ne itin reikšmingų. Šokiai sekėsi, bet prioritetas vis vien buvo mokslai.

Šokiai man patiko tuo, kad atėjęs į juos išsikraudavau – tiek emociškai, tiek fiziškai.

Buvau įpratęs prie griežtos dienotvarkės mokykla-būrelis-namų darbai, tad įstojusiam į universitetą, taip sakant, jau baigusiam šokėjo „karjerą“, man ėmė stigti veiklos, atsirado laisvo laiko, kurį norėjosi prasmingai išnaudoti. Atsirado krepšinis su draugais, vakarais ir bėgimas.

Pastebėjau, kad bėgimas – nereali terapija. Išbėgi su tam tikromis problemomis, pabėgioji porą valandų ir sugrįžti žvalus, laimingas ir dar atsakęs sau į daugelį klausimų, susidėliojęs mintis, kitos dienos ar net visos savaitės planus, netgi priėmęs svarbius sprendimus (šypteli).

Kaipgi trasa nuo kelių kilometrų vakarinio prasibėgimo nusidriekė iki maratono distancijos?

– Susiklostė įdomi situacija. Vėlesniais studijų metais, regis, buvo 2013-ieji, vienas bičiulis pasiūlė dalyvauti „We Run Vilnius“ bėgime ir kartu įveikti pusmaratonio distanciją – 21 kilometrą. Bėgimo organizatoriai kvietė leistis į iššūkį „Lažinkis su draugu“. Mudu ir susilažinome (juokiasi).

Iki renginio buvo likę keli mėnesiai. Įprastai porą kartų per savaitę prasibėgdavau 5–10 km, tad ruošdamasis ėmiau ilginti nuotolius, bėgioti dažniau. Aš pasiruošiau, o bičiulis, kaip bebūtų keista, pats pasiūlęs pusmaratonį, bėgo mažesnę distanciją.

Esu labai užsispyręs (šypteli). Išbėgau 21 kilometro distanciją. Ko gero, aš toks pats ir sporte, ir profesinėje veikloje: esu kantrus ir manęs negąsdina darbai, kurie užtrunka ilgą laiką, o rezultatų nėra tiesiog čia ir dabar.

Po pirmojo savo „We Run Vilnius“ bėgimo pajutau, kad sportas, ir taip buvęs svarbia mano gyvenimo dalimi, tapo dar svarbesne. Ėmė didėti treniruočių, varžybų, kilometrų skaičius.

Bėgimas – kaip virusas. Draugai, pažįstami, nubėgę 42 ar 21 kilometrą varžybose, kaskart žegnojasi, jog tai buvo paskutinis kartas... Ir praėjus kelioms dienoms, kuomet nuovargio nebėra, o emocijos nusistovi, jie vėl laukia akimirkos, kol galės išsirikiuoti prie starto linijos (juokiasi).

Bent jau kol kas nematau prasmės, dėl ko reikėtų išvykti į užsienį. S. Grincevičius

Tūkstančiai kilometrų treniruotėse, šimtai – varžybose

Prasidėjo ir maratonų maratonas jau ketvirtus metus iš eilės varžotės bent vieneriose ilgo nuotolio bėgimo varžybose. Šįmet tokių laukia netgi dvejos, ar ne?

– Šie metai man labai įdomūs ir kupini išbandymų. Esu užsibrėžęs dalyvauti dviejuose maratonuose. Pavasarį maratoną bėgau Rygoje, buvo labai įdomu – stebėjau miesto architektūrą, praeivius. Po to laukė „We Run Vilnius“ – po pirmojo pusmaratonio prieš septynerius metus stengiuosi jį pakartoti kasmet. Dar po poros savaičių bėgau gimtojo Kauno pusmaratonį. Rugpjūtį laukia Alytaus pusmaratonis, rugsėjį – „Danske Bank“ Vilniaus maratonas.

Tiesa, su kolegomis iš Kėdainių konservų fabriko svarstome dalyvauti Medininkų bėgime. Jis vyksta estafetėmis – 7 žmonės po 5 kilometrus. Jeigu pavyks, mums tai bus labai smagi patirtis (šypteli).

Įtariu, kad kolegos tądien į jus dės ypač daug vilčių...

– Manau, kad tokie bėgimai daugiau ne dėl rezultatų, o tiesiog pabūti kartu ir dalyvauti (šypteli).

O šiaip kolegos mėgsta patraukti mane per dantį, juokauja, kad be reikalo aš į darbą automobiliu važinėju – juk ryte galėčiau atbėgti, o vakare – parbėgti namo... (juokiasi).

Sūnus – motyvacija optimizuoti treniruočių laiką

Treniruojatės vienas ar su komanda, Simai?

– Kol kas vienas pats. Bėgioju ten, kur ir gyvenu, Pakaunėje. Nepriklausau jokiam bėgimo klubui, nors tokių minčių ir pats turėjau, ir kvietimų prisijungti prie bendraminčių esu sulaukęs. Treniruočių su komanda išbandęs dar nesu, bet tokių planų ateityje turiu.

Aš sportuoju vienas, tačiau didieji bėgikai treniruojasi komandoje. Kenijos bėgikas Eliudas Kipchogė yra pasakęs: „100 procentų manęs yra mažiau nei 1 procentas visos komandos.“ Man labai patinka šis posakis. Jį taikau ir profesinėje srityje (šypteli).

Nėra taip, kad pastatei fabriką, jį užkūrei ir sėdi ramiai koją ant kojos susidėjęs. Tenka nuolat mokytis. S. Grincevičius

O ar judviejų su Evelina aštuonių mėnesių sūnelis Emilis tapo papildoma motyvacija ir varikliuku į priekį kritiniais varžybų momentais?

– Mano motyvacija, aišku, įveikti patį save. Taip pat motyvacija – šeima ir bičiuliai, kuriems pasakau, kada daugmaž turėčiau finišuoti, ir jeigu tuo metu jiems lūkuriuojant prie finišo dar nesirodau, jie pradeda nerimauti. 

Nepasakyčiau, kad sūnus yra mano motyvacija bėgti greičiau vardan medalių ar prizinių vietų. Jis – dar viena svari priežastis optimizuoti treniruotes ir visas 24 valandas paroje, kad su šeima praleisčiau kuo daugiau laiko (šypteli).

Svajonės ir ateitis iš Lietuvos neemigruoja

Regis, susikūrėte sau labai gražų gyvenimą. Dirbate mylimą darbą, turite gražią šeimą, aktyviai leidžiate laisvalaikį. O svajonių ar turite?

– Na, dar turiu kur tobulėti. Profesinėje srityje – vieną dieną kilti iki vyriausiojo technologo arba net gamybos vadovo pareigų.

Sportinėje – maratoną įveikti greičiau nei per 3 val., pusmaratonį – per 1:15 val. Šiuo metu distancijose užtrunku atitinkamai 3:35 val. ir 1:35 val. (šypteli).

Tiesa, dar labai noriu dalyvauti kuriame nors iš didžiųjų maratonų – Berlyno, Frankfurto, Londono, Čikagos ar Bostono. Į juos patekti nėra paprasta – turi būti arba bėgimo lyderis pasaulyje, įvykdęs tam tikrą normatyvą, arba kokios nors labdaros organizacijos atstovas, arba... loterijos būdu. Pastaruoju ir bandau gauti teisę dalyvauti Londono maratone kitų metų balandį. Pavyko ar ne, paaiškės jau po kelių mėnesių (šypteli).

Aš pasiruošiau, o bičiulis, kaip bebūtų keista, pats pasiūlęs pusmaratonį, bėgo mažesnę distanciją. S. Grincevičius

Simai, jūs puikus pavyzdys to, kaip jaunas žmogus gali gyventi ir savo gerovę kurti Lietuvoje, nemenkindamas savo gimtosios šalies. Niekuomet neturėjote minčių išvykti į užsienį?

– Išgyventi Lietuvoje tikrai galima ir kol kas su žmona minčių išvykti neturime. Tiesa, mano šeimą emigracija taip pat palietusi smarkiai – esu paskutinis iš šeimos, likęs Lietuvoje. Mano tėvai Rimantas ir Nijolė gyvena Airijoje, vyresnioji sesuo Judita – Anglijoje, jaunėlė Karolina – Amerikoje. Bet... esu Lietuvos žmogus. Pripratęs prie savo gyvenamosios vietos, mane supančių draugų, daryti karjerą Lietuvoje sekasi. O ir jaučiuosi čia gerai. Tad bent jau kol kas nematau prasmės, dėl ko reikėtų išvykti į užsienį. 

Galbūt užsienyje uždirbčiau daugiau, bet nesu iš tų žmonių, kuriems pinigai yra pagrindinis motyvas. Man svarbu tai, kad tiek namuose, tiek darbe, tiek tarp draugų būdamas aš jaučiuosi gerai. 

Žmonės kartais tam, kad uždirbtų pinigų, sukandę dantis kasdien eina į nemėgstamą darbą. O aš dirbu puikiame mikroklimate savo mylimą darbą ir esu labai laimingas. Tad į užsienį išvykti neskubu. Na, nebent... į 2020 metų Londono maratoną (šypteli).

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės įgyvendinant savo ateities planus.

3 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Gėlė, pražydusi pačiomis gražiausiomis spalvomis

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
13:55 Birželio 20d. 2019
img

Kitiems ji ta, kurios pačiai kadaise trūko

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:57 Gegužės 27d. 2019
img

G. Gaižius: „Tiek daug dar kelionių laukia...“

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
14:47 Gegužės 23d. 2019
img

Jis, jo gitara ir debiutinis albumas

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
13:46 Balandžio 30d. 2019
img

Gydytojas A. Hofmanas: „Renkuosi ne bėgti iš Lietuvos, o veikti!“

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
10:12 Balandžio 15d. 2019
img

Už namų sienų – margas pasaulis

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
12:14 Balandžio 08d. 2019
img

Provincijos kūrėjai be didmiesčių uždustų

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
12:00 Kovo 26d. 2019
img

Laikas, skirtas kūrybai – laikas sau. Tai ne darbas!

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:33 Vasario 20d. 2019
img

Širdis pavergusi meilė iš Amerikos parvedė į Kėdainius

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
13:51 Vasario 16d. 2019
img

Kai varomoji jėga – optimizmas, iššūkiai ir azartas

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
09:41 Vasario 11d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!