Laiko kiekvienam duota tiek pat

„Niekada neieškojau įvertinimų ar apdovanojimų, nesiekiau, kad mane kas nors garbintų, atpažintų gatvėje ar paprašytų autografo. Vyliausi tik vieno – kad tai, ką sukūriau, būtų reikalinga“, – išsipildžiusia svajone džiaugiasi žinoma žurnalistė, populiaraus tinklaraščio „Beatos virtuvė“, laidų autorė Beata NICHOLSON (36), pernai išleidusi jau šeštąją savo kulinarijos knygą. Iš Kėdainių kilusi moteris įsitikinusi – gali nertis iš kailio ir daryti, ką tik nori, bet žmonės arba išgirsta ir supranta, ką jiems nori pasakyti, jaučia tavo širdies balsą, arba ne. Akivaizdu, kad kelią į skaitytojų ir žiūrovų širdis Beatai atrasti pavyko.

Anglija dovanojo gyvenimo meilę ir pašaukimą

– Beata, prieš trylika metų išvykote gyventi į Didžiąją Britaniją, iš kur yra kilęs jūsų sutuoktinis Tomas. Londone prabėgo dešimtmetis, būtent ten ir atradote didžiąją gyvenimo aistrą – kulinariją. Kaip tai įvyko?

– Persikrausčiusi pas Tomą, dar kurį laiką turėjau dvejus namus – vienus Vilniuje, kitus – Londone. Gimtojoje šalyje vedžiau laidas, dirbau televizijos žurnaliste. Tačiau supratau, kad visą gyvenimą neskraidysiu ir kad turiu atrasti naują posūkį savo karjeroje.

Gyvenime yra svarbu daryti tai, kas tau patinka, ir tai, kuo tu tikrai tiki. Tai, kas tau teikia džiaugsmą ir malonumą. Savęs tuo metu paklausiau: „Beata, kas yra ta sritis, kuri tau patinka lygiai taip pat, kaip ir žurnalistika?“. Ta sritis buvo kulinarija.

– Kodėl po tokio ilgo laiko visgi apsisprendėte su visa šeimyna sugrįžti gyventi į Lietuvą?

– Vieną dieną mano vyras Tomas pasakė: „Atsikraustysiu gyventi į Lietuvą dėl tavęs“. O aš jam sakiau, kad to daryti nereikia, kad man įdomu ir Anglijoje. Tačiau galiausiai visi keturi – mudu su Tomu, mūsų dukra Isabella bei sūnus Jurgis sugrįžome gyventi čia.

– Kokį pėdsaką Jūsų gyvenime paliko metai, praleisti kitoje šalyje?

– Jie man buvo labai svarbūs, kadangi suradau naują savo veiklos kryptį. Pamačiau kitokį pasaulį. Ši šalis praplėtė mano akiratį, įkvėpė man drąsos. Anglijoje suradau ir man iki tol nepažįstamą terminą – food writter (liet. „maisto rašytojas“ – aut. past.). Tuo metu Lietuvoje nebuvo žmonių, kurie specializuotųsi ir rašytų apie maistą, pasakotų apie tai, kas mums aktualu virtuvėje.

Mūšių namuose nebuvo – tik palaikymas

– Beata, esate išleidusi šešias kulinarijos knygas. Paskutinė jų – „Prie stalo Lietuva“. Ar sulauksime septintosios?

– (juokiasi) Šiemet – tikrai ne. Galbūt kitais metais. Manau, kad tam reikia užaugti, turėti viziją ir jausti poreikį. Tačiau niekada nesakau niekada.

– Kiekviena nauja pradžia būna sudėtinga. Ko gero, pradėjusi žengti naujuoju karjeros keliu sulaukėte visapusiško palaikymo iš savo sutuoktinio?

– Leidžiant pirmąsias knygas, mane praktiškai išlaikė vyras. Rašiau knygas negalvodama apie finansinius niuansus, nieko neskaičiuodama, nuoširdžiai, taip ir tiek, kaip aš jaučiau, kad reikia rašyti.

Antrosios pusės palaikymas yra labai svarbus. Gera gyventi ir atsiduoti darbui tada, kai tu su savo antrąja puse esi komanda, kai tavo žmogus tau leidžia daryti tai, ko tau reikia. Jeigu reikėtų kovoti namuose, nežinau, kaip reikėtų dirbti.

Savo receptų nesisavina

– Populiarumo nesivaikėte, tačiau vien tik mūsų pokalbio metu prie jūsų priėjo moteris su dviem jūsų knygomis paprašyti autografo. Ar dažnai taip atsitinka?

– Būna. Man tai – džiaugsmas. Juk tai reiškia, kad mano knygos yra skaitomos. Knygos prigimtis ir yra gyventi, o ne „sėdėti“ lentynoje ar knygyne ir rinkti dulkes.

Buvo labai miela, kai Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje viena skaitytoja atsinešė mano knygą, kuri, matėsi, kad yra skaitoma, tokia „pagyvenusi“, knygos lapai išskirti lipniais lapeliais.

Neapsakomas jausmas matyti tokias knygas.

– Ar tenka paragauti tai, ką pagal jūsų receptus pagamina kiti?

– Tenka, bet nedažnai. Tačiau receptas mano yra tik pradžioje. Mano kūrinys, kurį aš parašiau tada, kai iš kažkur atėjo įkvėpimas, impulsas. Po to žmonės pritaiko receptą sau, dar ką nors sugalvoja. Nesisavinu savo receptų.

Gaminti maistą – ne lengvas pasivaikščiojimas

– Beata, kas maloniau – valgyti ar ruošti maistą?

– Vienodai. Pirmiausia pajunti malonumą valgydamas. O kai mėgsti valgyti, turi išmokti ir ruošti valgį (juokiasi).

– Smerkiate žmones, kurie gaminti maisto nemoka, nemėgsta, o gal tiesiog tingi?

– Ne, nesmerkiu. Aš apskirtai nieko nesmerkiu. Manau, kad gyvenime kiekvienas randa tai, kas jam yra svarbu, aktualu ir miela. Visgi, esu pastebėjusi, kad žmonės, kurie mėgsta ir skaniai pavalgyti, ir gaminti, yra smagiausi.

– Ar maisto ruošimas šešias kulinarijos knygas išleidusios autorės nuomone yra sudėtingas dalykas?

– Labai! Jis reikalauja žvėriškai daug laiko, kūrybiškumo, užsidegimo, kartu ir fizinių jėgų.

Receptai – paprasti ir lengvai įkandami

– Kokie patiekalai reikalauja daugiausia kantrybės?

– Tortai, kiti konditerijos gaminiai, kadangi reikia išlaukti, kol tešla sustings, ją plakti. O aš kantrybės neturiu. Man reikia greitų rezultatų. Tad ir mano receptai yra padiktuoti mano gyvenimo būdo. Turiu daug pareigų, darau labai daug dalykų, auginu ir mažus vaikus, tad nesu iš tų, kurie nori praleisti virtuvėje pusę dienos. Taip, aš galiu, man tai patinka, bet man svarbiausia, kad receptai būtų aiškūs, nesunkiai įgyvendinami ir… skanūs!

– Kaip viską suspėjate? Aktyvus gyvenimo būdas – miego ir poilsio sąskaita?

– Ne, miegas kaip tik niekada nenukenčia. Priešingai – poilsis yra prioritetas. Jeigu nemiegi, nustekeni save ir nieko nebegali padaryti. Laiko turiu viskam, kam noriu jo rasti.

Viskas priklauso nuo savo laiko planavimo. Aš labai daug dirbu. Bet mes ir išvažiuojam pailsėti, pabūnam kartu su šeima. Savaitgaliais, būna, specialiai niekur iš namų neinu.

Keista girdėti žmones sakančius: „Nemiegu ir daug ką padarau“. Jie arba meluoja, arba dirba savo sveikatos sąskaita, o ilgai taip nepadirbsi.

Taip kad visi mes turime vienodai laiko. Klausimas: kaip mums sekasi jį suplanuoti.

Tapo Kėdainių bibliotekos globėja

– Gimėte Radviliškyje. Kada Čičkauskų šeimyna su dukromis Odeta ir Beata persikėlė gyventi į Kėdainius?

– Pagal paskyrimą tėvai gyveno ir dirbo Radviliškyje iki tol, kol man sukako treji. Tada persikėlėme į Josvainius, pradėjau eiti į mokyklą Kėdainiuose. Man čia patinka. Kėdainiai – puikus miestas, kuriame tikrai yra ką veikti, tik jam trūksta reklamos.

– Kodėl nusprendėte tapti viena iš Mikalojaus Daukšos bibliotekos globėjų?

– Man tai atrodo natūralus dalykas. Biblioteka yra labai svarbi vieta, kur žmonės gali gauti žinių, praleisti laisvalaikį, gali susitikti, telktis, ieškoti naujų žinių, įkvėpimo, ilsėtis. Biblioteka – kultūros židinys, kuris mums labai svarbus.

Kitų gaminto maisto nepeikia

– Ar dažnai maistu mėgaujatės restoranuose, kavinėse?

– Dažnokai. Tikrai tai mėgstu. Kai rašiau kepinių knygą, vaikščiojau per Vilniaus kepyklėles, skridau į Paryžių, Stokholmą, ragavau kepinius, domėjausi, kaip jie padaro vieną ar kitą dalyką.

– Labai kritiškai žiūrite į kitų gamintą maistą?

– Visiškai ne – aš juk puikiai suprantu, kiek daug pastangų reikia įdėti, norint pagaminti skanų maistą. Aš visad viską vertinu labai teigiamai. Bet, žinoma, jeigu prašmatniame restorane, kuriame salotos kainuoja aštuonis eurus, man atneša aisbergo salotas, kurios yra pačios paprasčiausios ir pigiausios salotos – to atleisti negaliu, ir kitą kartą kalbėdama apie tą restoraną aš šitai prisimenu.

Bet niekada garsiai nekritikuoju. „Ačiū“ pasakau. Ateina virtuvės šefas ir nedrįstu jam to pasakyti. Vietoj to, iškart bandau pateisinti. Gal baigėsi salotos, gal jų neatvežė, gal nuvyto ir žmogus tiesiog bandė išsisukti iš situacijos.

Skaniausi žagarėliai – krikšto mamos

– Kas Jūsų aplinkoje gamina skaniausiai?

– Aš (juokiasi). Mano sesuo Odeta skaniai gamina, o krikšto mama kepa skaniausius pasaulyje žagarėlius.

Tačiau negaliu sakyti – būna dienų, kai ir aš pati nelabai skaniai pagaminu.

– Ar negaila, kad dvi valandas virtuvėje gamintas šedevras „išgaruoja“ per dešimt minučių?

– Kartais ilgai kuriame, o malonumas būna trumpas. Bet iš to ir susideda gyvenimas. Kartais procesas malonesnis už rezultatą.

– O jeigu esi labai alkanas?

– Gali pasisotinti ir gamindamas. Tuo metu stimuliuojamos ir kitos juslės – uoslė, lietimas, kvapas, garsai.

Skaniausias maistas – lietuviškas

– Ar tikrai skiriasi maistas, gamintas su meile ir „iš reikalo“?

– Labai. Maistas yra energija. Kiekvienas vaikas pasakys, kad mamos maistas skaniausias. Gali duoti tą patį patiekalą pagaminti mamai ir kitam žmogui, tačiau mamos gamintas vis tiek bus skaniausias, nes jis gamintas su meile. Tai yra neapčiuopiama, bet tai yra tiesa.

– Galima numanyti, kad jums yra tekę ragauti tūkstančius kitų šalių virtuvių patiekalų. Kurios virtuvės patiekalai yra patys gardžiausi?

– Dėl emocinių priežasčių, žinoma, mano šalies, mano tėvynės virtuvė. Man ji – numeris vienas. Ji turi emociją, prasmę ir priežastį. Kaip ir Baltijos jūra – ji visuomet išliks pati brangiausia, nors yra daug gražesnių ir šiltesnių jūrų už ją.

– Kam Beata Nicholson, prabusi naktį, nepasakytų „ne“?

– Silkei (juokiasi balsu). Silkei su burokėliais.

– Ar mes, Lietuvoje, dar daug nežinome apie kitų šalių virtuves?

– Mes žinome jau labai daug ir naujus dalykus priimame gana lengvai, tačiau mus valdo įpročiai, o juos pakeisti labai sunku. Tam, kad pradėtume valgyti įvairiau, kad suprastume, jog nebūtinai prie kiekvieno patiekalo reikia virti bulves, nebūtinai valgyti sriubą su duona, o silkę – su majonezu ir obuoliais, reikia dar daug laiko.

– O ar lietuviai apskritai moka mėgautis maistu?

– Mokame mėgautis ir mėgstame skaniai pavalgyti. Tačiau turime išmokti ir dažniau pagirti vienas kitą, o ne be perstojo „valgyti“ (šypteli).

Nežino, ką reiškia rutina

– Kaip atrodo tipinė Jūsų diena?

– Atsikeliu prieš septynias. Nusiprausiu, žadinu vaikus, pusryčiaujam, nuvežu juos į mokyklą. Tada keliauju į studiją, kartais – į sporto klubą, tada prasideda susitikimai, receptų testavimas, fotosesijos. Nėra vienodų dienų. Nesu bandžiusi gyventi vienodom dienom.

– Kokiu žmogumi žavitės? Gal tai būtų žymus britų virtuvės šefas Jamie Oliveris?

– Jis man labai patinka. Tačiau vieno autoriteto neturiu. Man patinka daug žmonių. Žaviuosi drąsiais žmonėmis. Tais, kurie padaro gyvenime tai, kas jiems svarbu, ir kovoja už savo vertybes.