PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS

Didžiąją dalį dabartinės teatro produkcijos Genovaitė Gustytė vertina skeptiškai. Anot jos, čia per daug buities ir per mažai atgaivos sielai.  / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Laikas, skirtas kūrybai – laikas sau. Tai ne darbas!

Kristina MIRVIENĖ - 14:33 Vasario 20d. 2019

Šio straipsnio herojė aktorė, režisierė, poetė, Kėdainių kultūros centro direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai, vaikų ir jaunimo teatro studijos „Polėkis“ vadovė, 2018 metų Kėdainių kultūros premijos laureatė Genovaitė GUSTYTĖ nė kiek nenustebina papasakodama esanti kilusi iš pačios Žemaitijos širdies.

Tvirto, užsispyrusio ir griežto žemaitiško būdo menininkė, augusi gausioje šešių vaikų šeimoje, visada žinojo, ko nori ir to siekė visomis savo išgalėmis.

Jos 13 veiklos metų Kėdainiams dovanojo kelias dešimtis spektaklių, daugybę poezijos vakarų, knygų pristatymų, įvairių renginių, vaikams – turiningų vasarų. O pačiai režisierei ši veikla suteikė ne tik gausybę apdovanojimų, bet ir, svarbiausia, prasmę gyvenimui bei kūrybos džiaugsmą.

„Kūrybinis darbas visada teikia malonumą, tad laiko, skirto kūrybai, darbu vadinti net negalėčiau“, – teigia G. Gustytė.

– Teatras, vaidyba, režisūra – iš kur tai atsirado jūsų gyvenime? Kas paskatino jus eiti menininkės keliu?

– Viešpatie, kaip seniai tai buvo! (juokiasi) Viskas iš vaikystės. Iš ten mes atsinešam viską. Dar iš tėvų, kurie išmokė mylėti darbą, iš gamtos, kuri supo, iš vaikiškų nuoskaudų... (susimąsto). Pirmą eilėraštį, 7 posmelių, parašiau, kai parsinešėm iš miško sušalusį stirniuką. Kai tik kas ateidavo, lipdavau ant taburetės ir skaitydavau tą eilėraštį (juokiasi).

Po to mokykloje – renginiai, scenarijų rašymai, aktyvus dalyvavimas visur, kur tik įmanoma. Buvau silpnos sveikatos, tai dar ir sportas buvo šalia to, – nelabai degiau noru, bet reikėjo – gydytojai „prirašė“.

Dabar manau, kad tai buvo begalinis smalsumas – viską išmėginti, padaryti, „a! nėra pjesių? reikia parašyti!“. – Ojei! Mokykloj kokia aš poetė buvau! Didesnė nei dabar (juokiasi) oho, kiek visko rašiau. Ir poetė, ir rašytoja, ir visokių konkursų laimėtoja. Net į Telšius važinėdavau į tikrų poetų susirinkimus! (kvatoja).

Baigusi mokyklą iš karto išvykau į Panevėžį, įstojau į J. Miltinio aktorių paruošimo studiją ir ją baigusi užsilikau šiame mieste – teatruose dirbau 30 metų.

J. Miltinio studiją išsirinkau pati, niekas man nei patarinėjo, nei man to, tiesą pasakius, reikėjo. Pati susiskambinau, susitariau, pati per žiemos atostogas nuvažiavau į Panevėžį ir įstojau, ir dėl to vos nesumoviau mokyklinių egzaminų – atrodė, aš juk jau artistė, aš jau įstojus, kam dabar tie egzaminai svarbūs. Ot, protelis tada buvo... (juokiasi).

– Turbūt dar turite sąsiuvinukuose užrašytus jaunystės eilėraščius. Kaip jums jie dabar atrodo?

– Oi, ne! Nieko neturiu. Nieko neišsaugojau – aš nieko nekaupiu. Todėl nieko neišliko, nė vieno mokyklinio eilėraščio – gal kur nors kokiame rajono laikrašty... Aš nuo jaunystės žinojau, kad aš turiu daryti, o padarytus darbus suskaičiuos tas, kam to reikės. Dabar laikas kitoks – gali mažai daryti, bet garsiai rėkti... Reklamos amžius...

– Ar vis tik negaila?

– Absoliučiai ne. Reiškia taip turėjo būti! Svarbiausia buvo veiksmas – rašymas, išsisakymas (tegul ir naivus – dabar taip atrodo). Todėl negaila.

Nedaug kas ir dabar pasikeitė – jeigu Dievas atsiunčia kokią mintį (naują SMS), užrašau, po kiek laiko perskaitau, ir... dažnai tai, ką parašau, suranda vietą šiukšlinėj (juokiasi). Jeigu mintis buvo verta „tilpti“ į eilėraštį, ji būtinai sugrįš. Todėl nė kiek negaila...

A. Barzdžiaus nuotr. Pabėgo iš namų

– Ar tėvai džiaugėsi, palaikė tokį jūsų pasirinkimą tapti aktore, tuomet turbūt retas gimdytojas linkėjo savo vaikui artisto duonos.

– Aišku, prieštaravo. Ir dar kaip! Tėvo žodžiai: „Artistė atsirado!“ nuskambėjo kaip keiksmažodžiai. Iki šiol prisimenu. Mama palingavo galvą ir pridėjo: „...iš to duonos nevalgysi“ (pauzė). Aišku, jie manęs neišleido į Panevėžį! Kas beliko? Pabėgti iš namų. Taip ir padariau. Pusę metų nebuvau grįžusi namo. O juk reikėjo iš kažko gyventi, už kažką valgyti. Todėl Panevėžyje nuėjau dirbti į stiklo fabriką į naktinę pamainą, kad dieną galėčiau eiti mokytis į J. Miltinio studiją. Atlyginimas nebuvo didelis, bet užteko išsinuomoti kambarį ir dar nulėkti į Vilnių, į teatrą ar parodą, nusipirkti knygelių. Tuomet poreikiai buvo kiti ir galimybės kitos. Kitoks gyvenimo būdas buvo.

Tėvai, aišku, norėjo, kad eičiau mokytis ko nors normalaus – daktare, buhaltere, gal dar mokytoja.  Jiems niekada nepatiko mano pasirinkta profesija. Su atodūsiu sakydavo: „Visi vaka kap vaka, tik Genute nepaseseki. Nu kon padarysi, kon padarysi, juk negal visi gera gyventi“, sakydavo mama (juokiasi).

Bijojo, bet gerbė

– Miltinis garsėjo savo griežtu būdu. Kaip jūs jautėtės pas jį patekusi?

– Dabar, kai žiūriu iš perspektyvos, suvokiu, kad tikrai ne pačius geriausius metodus jis pasitelkdavo norimam rezultatui pasiekti, t. y. baimę. Iš baimės žmogus tikrai daro nesuvokiamus dalykus. Tiesiog genialius. Dabar galime nagrinėti jo metodą, sutikti su juo ar nesutikti, bet tuo metu tai traukė, vertė gūžtis ir... paklusti. Miltinis buvo labai ryški asmenybė visom prasmėm ir jo užauginta karta teatre išties kūrė puikius vaidmenis ir paliko ryškų pėdsaką Lietuvos teatro ir kino istorijoje.

Aš Miltinio bijojau – jo skvarbių akių, jo griežtų pastabų, tačiau be galo gerbiau. Iki šiol šį žmogų vadinu didžiuoju savo gyvenimo Mokytoju, esu paskyrusi jam eilėraštį. Ta charizmatiška asmenybė įkvėpė, akino smalsauti, domėtis, mokytis, studijuoti gyvenimą ir save, niekada nenurimti. Jo asketiškas ir stoiškas gyvenimas mums, studijokams, buvo sektinas menininko pavyzdys.

Miltinis sakydavo, kad artistas turi būti stiprus dvasiškai ir fiziškai. Reikėjo daug mokytis, daug dirbti. Ne visiems sekėsi vienodai. Aš nesijaučiau ujama. Jau studijoke būdama vaidinau masinėse scenose ir turėjau vieną kitą „charakterinį“ epizodą.

Pirmi metai Kėdainiuose buvo liūdni – pusę metų dirbau visuomeniniais pagrindais, vėliau manimi patikėjo, davė pusę etato kultūros centre, o šiandien čia jau giliai įleidau šaknis. G. Gustytė

– J. Miltinio teatre buvote žvaigždė?

– Gink Dieve. Žvaigždžių tame teatre negalėjo būti apskritai. Tik, kuris nors iš artistų pakeldavo galvą, kaipmat buvo pastatomas į vietą. Mano istorija gerokai žemiškesnė. Kadangi buvo labai sunku naktimis lakstyti į darbą stiklo fabrike, kai atsirado laisva vieta teatro rekvizite (rekvizitas – spektaklyje naudojamų daiktų saugykla –  aut. past.) aš ten ir įsidarbinau, padarydama vieną didžiausių klaidų savo gyvenime. Dėl to, kad aš jau turėjau etatą teatre, man nebebuvo suteikta aktoriaus darbo vieta baigus studijas... „Turi iš ko gyventi, gauni vaidinti – ko tau dar reikia?“. Taip ir likau rekvizitininke „su teise vaidinti“. Tokia situacija manęs netenkino, pradėjau galvoti, kad galiu apsieiti ir„be artistės duonos“.

Rekvizite dirbau apie 30 metų, iki kol visai išėjau iš J. Miltinio teatro. Tačiau per šiuos metus buvo laikotarpis, kuomet panorau kiek atsiriboti nuo teatro.

Nusibodo teatras?

– Kodėl taip atsitiko? Kas atšaldė santykius su teatru?

– Laukti, kol gausiu retkarčiais suvaidinti – tai tiesiog ne mano būdui, trupinukų negaliu pakęsti, todėl teko dar kažkuo užsiimti, kažkur save „padėti“. Susidomėjau keramika. Nuėjau pasimokyti amato, nusipirkau krosnį, teatro rūsyje įsirengiau dirbtuvėles – visai neblogai man sekėsi. Kūriau ir lipdžiau individuliai, radau, kas realizuos pagamintus dirbinius. Mano darbus pamatė vienas keramikos cechas, pasiūlė gaminti jiems namukų-žvakidžių pavyzdžius. Tai daug įdomiau, negu daryti 100 vienodų... Čia jau kūryba.

Pasiūlė tas cechas kartu su jais vykti ir į kalėdines muges Vokietijoje – sutikau, nes buvo labai smalsu ir mokėjau vokiečių kalbą, patiko bendrauti – puikiai sekdavosi mugėse – parduodavau viską. Keramikos periodas mano gyvenime truko kažkur 7 metus. Aišku, kad tai nebuvo tikras verslas, tai nebuvo užmačios daug pinigų užsidirbti, tai buvo tam tikros rūšies kūrybinio alkio užpildymas. Ir truko tai, kol įvykdėme planą – „kiekvienam vokiečiui po namelį-žvakidę“ (juokiasi).
Bet atėjo laikas, baigėsi keramikos etapas ir į mano gyvenimą vėl netikėtai sugrįžo teatras.

– Nuo savo likimo nepabėgsi...

Turbūt, kad taip (šypsosi). Kol užsiėmiau keramika, ramiai sau gyvenau ir net nemaniau nieko gyvenime keisti, iki man nepaskambino Lėlių vežimo teatro direktorius A. Markuckis. Bėdojo jis, kad viena iš pagrindinių jo aktorių prieš pat kalėdinių pasirodymų maratoną pranešė, kad laukiasi ir nebegali vaidinti. „Anokia čia bėda, – sakau aš jam, – bet kas suvaidins.“ „Tai suvaidink“, – sako jis man. Aš jam sakau: „Mielai, bet turiu didelį keramikos užsakymą į Taliną... Nebent tu man padėtum nuglazūruoti skubų užsakymą, suvaidinsiu aš tau tuos 15 spektaklių“, – pasiūliau...  

Taip ir prasidėjo mano darbas lėlių teatre. Ir tada supratau: nė velnio nuo teatro aš nepasveikau! Tie įrodinėjimai sau, kad galiu gyventi ir be scenos (juokiasi). Kokia saviapgaulė.  

Tada manęs prireikė ir Miltinio teatre vasaros gastrolių metu... Žodžiu, visiškai grįžau į teatrą.

Kultūros premijos laureatė  poetė, režisierė Genovaitė Gustytė visą gyvenimą siekė mokytis, tobulėti. Šiuo metu studijuoja Rašytojų akademijoje. A. Barzdžiaus nuotr.Lėlė – simbolis

– Kaip jūs vertinote veiklą lėlių teatre? Ar tai nebuvo žingsnis atgal po veiklos Miltinio teatre?

– Anaiptol! Tai veikiau žingsnis į priekį, ne atgal. Juk šalia to, kad esi artistas, dar privalai mokėti valdyti lėlę. Tai buvo tiesiog atradimas. Lėlė yra ženklas. Kai devintajame dešimtmetyje į teatrą pradėjo skverbtis buitis, kasdienybė, kai nuo scenos kalbama apie makaronus, virtuvę, galima keiktis ir t. t., lėlių teatras tapo tikru išsigelbėjimu, nes teatro funkcija nėra publikos linksminimas. Teatras turi pakylėti žmogaus dvasią, kalbėti apie amžinus dalykus, nušveisti žmogaus sielą, apvalyti. Teatras turi žmogų pakelti aukščiau kasdienybės, paskatinti jį susimąstyti apie gyvenimo prasmę, apie aukštesnius dalykus, kad žmogus suprastų, kad ne dėl pinigų, ne dėl makaronų ir ne dėl meilės nuotykių gyvenama...

O pati pradžia lėlių teatre buvo labai linksma – lėlė (Pelėda) nelabai manęs klausė, aš visa šlapia už širmos striksiu, o lėlė žiūri į debesis ir guli ant širmos „negyva“. Visi metai praėjo (nuolatinio darbo prieš veidrodį), kol pamažu lėlė pradėjo „gyventi“– matyti, judėti... Tik iš pažiūros viskas paprasta...

– Ar buitis atėjo ir į J. Miltino teatrą?

– Taip, ir į Miltinio teatrą įsiveržė buitis. Tiesa, pats Miltinis tuo metu jau buvo išėjęs iš teatro. Su jo išėjimu staiga visi artistai suprato, kad visi jie gali režisuoti, pradėjo statyti savo spektaklius, visi labai reikšmingi ir dideli pasijuto. Kai iš priespaudos išsivaduoji, pats sau labai didžiu tampi.

O lėlių teatre man labai smalsu ir įdomu buvo – lėlė yra ženklas ir ten apie makaronus nepakalbėsi. Vežimo teatre vyko ir tebevyksta iki šiol tarptautiniai lėlių teatro festivaliai „Lagaminas“, iš viso pasaulio suvažiuodavo lėlių teatrai, tad mokytis tikrai buvo iš ko. Lėlių teatre ne tik vaidinau, bet ir režisavau, stačiau spektaklius. Vėliau ir Miltinio teatre tą patį pradėjau daryti – jau sakiau, kad man sunku sėdėti be darbo.

Kai devintajame dešimtmetyje į teatrą pradėjo skverbtis buitis, kasdienybė, kai čia buvo pradėta kalbėti apie makaronus, virtuvę, keiktis ir t.t. lėlių teatras tapo tikru išsigelbėjimu, nes teatro funkcija yra visiškai kitokia, nei rodyti buitinius vaizdelius. G. Gustytė

Dėl tos pačios priežasties ir teatre prasidėjo trintis. Teatre juk reikia sėdėti gerti kavą, keikti valdžią, o ne poezijos ar monospektaklius statyti ar kokį knygos pristatymą daryti. Nepatiko ir tai, kad pradėjau studijuoti Jaroslavlio valstybiniame teatro institute – na, kaip čia šitaip? Sėdėk ir keik valdžią, o jei dar kažką darai, organizuoji ir dar savarankiškai, na, tai žiauriai negerai (ironizuoja).

Vis tik baigiau Jaroslavlį – ten studijavau aktorystę ir režisūrą. Lietuvoje studijų kokybės vertinimo centre diplomai turi būti pripažinti. Komisijai, surinktai iš garbių Lietuvos teatralų, teko pateikti režisūros ir aktorinius darbus ir laikyti 2 egzaminus raštu iš Teatro istorijos ir Rytų lėlių teatro istorijos. Mano pastangos atsipirko – abu diplomai pripažinti – suteikta kvalifikacija atitinka Lietuvoje baigus vientisąsias studijas.

Nepatinka – veik!

– Kaip atsitiko, kad tiek metų praleidusi Panevėžyje pasirinkote Kėdainius?

– Aš gerai jaučiu aplinkinių nuotaikas ir supratau, kad kolegos J. Miltinio teatre nebuvo palankūs man. Per penkerių metų studijas sumažėjo vaidmenų, susitraukė erdvė mano profesiniam augimui. Miltinis sakydavo: „Nepatinka, kas vyksta čia, eik ir daryk kitur“, šiuo jo patarimu ir pasinaudojau. O kadangi teatrinė erdvė Panevėžy užpildyta – net 4 teatrai, nekursi juk dar vieno (juokiasi).

Tuo metu Kėdainiuose režisierius Feliksas Paulauskas buvo surinkęs suaugusiųjų trupę, „Logos“, rodos, vadinosi, pagalvojau, kad vaikų studija nepamaišys. Atvykau 2005 metais į Kėdainių kultūros centrą, išdėsčiau savo sumanymą – surinksiu studiją, statysiu spektaklius ir t. t. Man leido rinkti grupę vaikų, repetuoti. Per pusę metų pastačiau 2 spektaklius ir rudenį jau davė pusę etato, kaip ir visiems kolektyvų vadovams. Šiandien jau dirbu pilnai, giliai įleidau šaknis Kėdainiuose. Esu dėkinga likimui, kad čia jaučiuosi reikalinga, mylima, gerbiama ir vertinama.

Kartais gyvenime reikia priimti sprendimus. Kėdainiai buvo labai rimtas pasirinkimas ir savęs išbandymas – mesti ką turi ir pradėti nuo nulio. Dabar, ko gero, nebesiryžčiau...

A. Barzdžiaus nuotr. Amžinosios vertybės

– Įkūrėte vaikų teatro studiją „Polėkis“, organizuojate vaikų teatrines vasaros stovyklas. Kodėl pasirinkote dirbti su vaikais?

– Aš nežinau, apie ką su sočiais suaugusiais reikėtų kalbėti. Apskritai, manau, kad darželiuose dirbti turėtų labai išsilavinę, motyvuoti ir mylintys vaikus auklėtojai, svarbu ir tėvai! Nes kol formuojasi asmenybė, vaikus turi ugdyti asmenybės ir geri pavyzdžiai.  

Žinote koks mano organizuojamose stovyklose vaikams pats įdomiausias užsiėmimas? Ko jie dažniausiai prašo? „Pakalbėkite su mumis“, jie nori bendravimo.

Su vaikais ir per vaikus galima kalbėti apie svarbiausias žmogiškąsias vertybes. Aš juk nieko kito nestatau (spektaklius – aut. past.), išskyrus pasakas, kuriose per amžius susiformavę glūdi išminties klodai. Trumpiau, žmogiškosios vertybės, kuriose telpa 10 Dievo įsakymų. Su „Polėkiu“ pastatėme 23 spektaklius, ir visi jie apie gerumą, atlaidumą, supratingumą, įsiklausymą ir išgirdimą, pagalbą, atjautą, pasiaukojimą ir t.t.

Pjesių vaikams beveik nėra, todėl rašausi scenarijus ir pjeses pati. Žinau, apie ką noriu kalbėti, esu susipažinusi su dramaturgijos dėsniais, žinau, kad teatre svarbiausia yra veiksmas, ne pasakojimas. Pavyzdžiui, „Juodažvaigždis arkliukas“ – kiek daug kartų reikia kristi nuo užburto arkliuko, kiek reikia iškęsti skausmo užsigavus, kiek reikia pakęsti patyčių ir užgauliojimų iš kitų vaikų, kol pagaliau suvaldai tą neklaužadą arkliuką. Arba kitais žodžiais tariant, kiek reikia visko įveikti, kad pasiektum savo svajonę. Dabar visi nori gauti iš karto... ir daug (pauzė).

Nors mano spektakliuose vaidina vaikai, bet spektakliai yra skirti visai šeimai. Juk tėvai atveda vaikus į spektaklį, jiems taip pat turi būti įdomu, prasminga, kitaip daugiau neatves.

Esu tikra, kad kartais iš mano spektaklių daugiau išsineša tėvai negu vaikai, nes vaikai kai kurių dalykų jau nebesupranta. Vaikai kai kurių dalykų tiesiog nebemato, akys „įlindusios“ į mobiliuosius, namuose niekas nemoko dalintis – jie viską gauna cielą ir dar kokius du, tris kartus, todėl nesupranta, kad kitas gali neturėti, kad svarbu padėti vieni kitiems. Pasižiūrėkite, kaip dabar daugelis šeimų gyvena – čia kalbu apie nebebendravimą.

Dėl to ir atėjo visos tos partnerystės ir t.t. Iš kur kyla tokios mintys? Nes taip šeimoje bendraujama – susitarimai, zdielkos, verslas, biznis, apie meilę čia nėra kalbos, nebėra pasiaukojimo, todėl ir šauna į protingų vyrų galvas partnerystė – jie, matyt, patys taip bendrauja.

– O vaikai? Kokie jie jums dabar atrodo? Džiugina, neramina?

– Vaikai yra vaikai. Tik neramina, kad jie nebenori repetuoti, jie mano, kad gali iš karto viską suvaidinti. Vaikai, kaip, beje, ir suaugusieji nebenori dirbti kantriai, metodiškai sistemingai. Čia, greitai ir dabar – dabar toks būdas, taip tėvai gyvena, o vaikai dar labiau.

– Kaip vertinate dabartinį teatrą? Dažnai lankotės teatre?

– Teatre lankausi, bet renkuosi ką žiūrėti. Dabar teatro produkcijos tiek daug, o gerų spektaklių – vienas kitas. Komerciniai televizijos kanalai nuveikė nedovanotiną darbą per nepriklausomybės metus, kišdama pigų, mąstymo nereikalaujantį niekalą. Komerciniai teatrai renka pilnas sales – subėgo, išmoko žodžius, pasistatė dvi kėdes, suvaidino, nulupo pinigų, pajuokino publiką ir pasibaigė. Žmogui su vartotojiška galvosena ir gyvensena galbūt ir tinka toks teatras. Man – ne. Žmogus turi teisę pasirinkti. Aš renkuosi „Mindaugą karalių“ ir „Eglę žalčių karalienę“, operos ir baleto teatre – baletą „Barbora Radvilaitė“, koncertą filharmonijoj.  

Teatras, mano manymu, dabar išgyvena bagalinę krizę. Vilniuje to tikrojo teatro dar kažkiek yra, bet provinciją pasiekia visiškas niekalas. Mano santykis su teatru yra labai sudėtingas, teatro toks, koks jis šiandien yra, aš jo nemyliu. Agitbrigadų lygis.

– Beveik nekalbate apie asmeninį gyvenimą? Ar apskritai likdavo laiko jam?

– Aišku, kaip ir kiekvienas žmogus, aš turiu asmeninį gyvenimą, ne vien darbu ir kūryba gyvenu. Buvau ištekėjusi, santuoka nesusiklostė, tačiau dovanojo didžiausią gyvenimo turtą – sūnų Vakarį. Nors jis iš meno negyvena, tačiau groja gitara, muzikuoja vienoje grupelėje savo malonumui, organizuoja renginius, o duoną valgo iš žemiškesnės specialybės.

– Kokie planai šiuo metu sukasi jūsų galvoje? Ar jau ruošiate naują spektaklį?

– Dabar ataskaitos. Kol kas nieko naujo nerepetuoju – padedu studijokams pasiruošti skaitovų konkursams. Vasario 19 d. „Polėkis“ dalyvaus X Lietuvos vaikų ir jaunimo teatrų apžiūroje-šventėje „Šimtakojis 2019“ Akademijos kultūros centre.

Visada planuose buvo S. Egziuperi „Mažasis princas“, bet scenarijaus dar nepasirašiau, pagaliau, tai gana sudėtinga, nes mūsų techninės galimybės neleis išpildyti režisūrinio sumanymo.  Planuose baigti mokslus Rašytojų akademijoje, išleisti savo poezijos knygą.

2 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Pasaulis, iš atviro laivo denio jūrmylėmis išmatuotas

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
14:58 Spalio 08d. 2019
img

Širdyje užgimus stebuklams, rankomis kuria pasakišką grožį

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
10:34 Rugsėjo 04d. 2019
img

„Skausmą, nusivylimą, liūdesį – viską potėpiuose palieku“

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
20:00 Rugpjūčio 30d. 2019
img

Aš gimiau tam, kad kurčiau muziką

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:14 Rugpjūčio 20d. 2019
img

Kitoks „tiksliukas“: maisto technologas, bėgantis maratonus

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
13:32 Liepos 09d. 2019
img

Gėlė, pražydusi pačiomis gražiausiomis spalvomis

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
1
13:55 Birželio 20d. 2019
img

Kitiems ji ta, kurios pačiai kadaise trūko

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:57 Gegužės 27d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!