Istorija, rašoma nugalėtojų…

Jeigu su Povilu MISEVIČIUMI (24) prasilenkčiau gatvėje, nė nesudvejočiau, kad šis jaunas žmogus yra sėkmingas verslininkas, nekilnojamojo turto ekspertas arba banko valdybos narys. Kitaip pagalvoti juk ir negalėtum – žygiuoja jis užtikrintu žingsniu, pasitempęs, puikiai atrodantis, su iš tolo spinduliuojančiu pasitikėjimu savimi ir įgimta charizma.

Tačiau kuomet sužinai, kad Povilas – jauniausias Vilniaus Radvilų gimnazijos mokytojas, ir dar dėstantis ne ką kita, o istoriją, tai mažų mažiausiai priverčia aiktelti iš nuostabos.

„Jeigu devintoje klasėje man kas būtų pasakęs, kad dirbsiu mokytoju, iš to būčiau tik labai gardžiai pasijuokęs. Aš? Mokytojas?!

Tiesą pasakius, net ir baigęs pedagogines studijas aš apie mokytojavimą nė sekundės nesvarsčiau. Būna, kartais, atsikėlęs ryte nusistebiu: „Palaukite, mokyklos suole praleidau dvylika metų, o po ketverių, prabėgusių universitete, ir vėl mindžikuoju mokyklos koridoriais“, – juokiasi P. Misevičius, jau antrus metus istorijos mokantis Vilniaus gimnazistus.

Iš Radvilų miesto – į Radvilų gimnaziją

– Povilai, kokie buvo tavo metai Kėdainiuose? Vargu ar dienos lėkė palinkus prie istorijos vadovėlio….

– (Juokiasi) Na, gimiau, augau Vilainiuose. Vietinei „chebrai“ nepriklausiau, nes, jeigu būčiau priklausęs, dabar šito pokalbio nebūtų – vargu, ar kam pasirodyčiau įdomus.

Baigiau Šviesiąją gimnaziją. Jeigu paklaustumėte mano mamos ir mokytojų, jie patvirtintų, kad aš nebuvau pavyzdingiausias mokinys. Nebuvau tas, kuris valandų valandas leidžia prie knygų ir atlieka visus namų darbus. Kadangi gimnazijoje mokosi mano sesuo, kuri uoliai atlieka visus namų darbus, mama dar kartais ir per dantį patraukia: „Tai kaip čia tiek namų darbų? Juk Povilui niekada nieko nebūdavo užduota.“

Turėjau įdomesnių veiklų (juokiasi). Gal tai mane ir atvedė į mokyklą – noras padaryti ką nors, kad mokykla nebūtų nuobodi. Teko matyti daug nuobodžių mokyklų. Jokiu būdu nesakau, kad Šviesioji gimnazija buvo tokia. Aš iki šiol vaikams su džiaugsmu pasakoju apie savo mokyklą, įsikūrusią senutėliame pastate, kuriame dar jaučiama Radvilų dvasia.

Daug sportavau. Pradžioje – tenisą, vėliau – krepšinį, kovos menus. Man patiko būti komandos dalimi, gerai jaučiuosi kompanijoje. Gal dėl to puikiai jaučiuosi ir mokykloje. Moksleivių aš nemokau – jiems padedu mokytis. Stengiuosi pamokų metu sudaryti tokias sąlygas, kad kartu komandiškai siektume bendro tikslo. Tuo pačiu siekiu, kad mažėtų atskirtis tarp mokytojo ir mokinio.

– Jeigu apie mokytojavimą nė nesvarstei, kodėl visgi pasirinkai istorijos pedagogikos studijas Lietuvos edukologijos universitete?

– Nors mokykloje mane domino daug kas, istorija buvo viena iš tų pamokų, kurios man sekėsi geriausiai. Turiu puikią atmintį veidams, vardams, datoms. Tad istoriją pasirinkau tik kaip studijų objektą. Pedagogika manęs nedomino.

O ir bakalauro studijos man sekėsi labai gerai. Visus ketverius metus gaudavau stipendiją už gerą pažymių vidurkį.

– Ir kaip gi pravėrei Vilniaus Radvilų gimnazijos duris?

– Darbas mane pats susirado. Buvo vasara, ką tik po LEU baigimo. Įstojau į tarptautinių santykių ir diplomatijos magistro studijas Vilniaus universitete. Laukiau naujojo etapo pradžios. Atsirado pasiūlymas ir buvusio dėstytojo pasitikėjimas mano kompetencija ir gebėjimais. Pradžioje atsisakiau, tačiau po kurio laiko, pasitaręs su tėvais, pasiryžau išbandyti save naujame, mokytojo amplua – juk magistro studijos – tik vakarais, o juolab, kad turėjau tik 12 pamokų per savaitę.

Patikinau save: „Na, pabūsiu mokykloje metus ir pakaks“. Prasidėjo antrieji. Jau turiu 14 savaitinių pamokų (juokiasi).

Atsakomybės nepabūgo

– O ar nebuvo šiek tiek nedrąsu? Studijų laiku keletą kartų praktikavaisi mokyklose, tačiau į Radvilų gimnaziją atėjai nebe kaip studentas, o kaip specialistas.

– Priešingai! Jaučiausi labai gerai. Pamokų laukiau be jokio jaudulio, tik su didžiuliu nekantrumu. Tavęs klauso trisdešimt žmonių, ir tai – labai puikus jausmas. Tu pats jų vietoje sėdėjai prieš ketverius metus, žinai, kaip viskas vyksta, žinai, ko jiems reikia. O kur dar tas jausmas, kai jie į tave kreipiasi „Jūs“!

Pirmoji pamoka buvo šioks toks smūgis, nes suvokiau, kokią atsakomybę prisiimu, kokia atsakomybė apskritai krenta ant visų mokytojų pečių. Juk aš prisidedu prie jauno žmogaus asmenybės formavimo!…

Paatvirausiu, kad, mano nuomone, Lietuvos egzaminų programa yra pasenusi, joje – didžiuliai kiekiai faktologinės medžiagos ugdo ne piletišką, mąstančią asmenybę, o robotuką. Medžiaga „iškalama“ labai trumpam laikui.

Klasėje išsyk ėmiausi reformų (juokiasi). Perstumdžiau stalus taip, kad moksleiviai matytų vienas kitą. Esmė – ne į knygą ar sąsiuvinį spoksoti, o matyti kito žmogaus akis. Ir mokėti kalbėti. Diskutuoti.

– O ar miela buvo atlikti praktiką savo mokykloje?

– Labai! Mokytojai pradžioje labai stebėjosi: „Ką tu čia veiki?“. Sužinoję, ką veikiu, nustebdavo (šypteli).

Mokytojas (ne)visada teisingas

– Povilai, esi jaunosios kartos mokytojas. Prašau, pasakyk, kad jau praėjo tie laikai, kuomet visa pamokos informacija buvo sudėta į vadovėlį nutriušusiu viršeliu?

 – Knygos tikrai nėra vienintelis žinių šaltinis, iš kurio tu gali mokytis, o mokytojas seniai nebėra žmogus, tik perduodantis moksleiviams žinias iš vadovėlio. Jeigu taip vis dar būtų, natūraliai kiltų klausimas: „Kam tada tas mokytojas ir apskritai mokykla, jeigu gali nusipirkti vadovėlį ir jo medžiagą[A4]  „iškalti“?“.

– Ar nesilaikai tokios nuostatos, kad mokytojas už mokinį visuomet viską žino geriau?

– To būti net negali. Per pirmąją pamoką naujai klasei pranešu: „Aš jūsų nemokysiu, aš jums padėsiu mokytis. Nebūsiu kirvis ar oblius, kuris jus nušlifuos, kad būtumėte tokie, kokių man reikia“.

Jeigu matau, kad moksleivis ko nors daryti nenori, bandau užmegzti dialogą, išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių jis nenori, vengia daryti viena ar kita. Reikia tik pokalbio, per kurį galėčiau parodyti, kad aš irgi esu toks pat žmogus, kad viskas, ko noriu, yra padėti.

Paradoksalu: datos istorijoje – tikrai ne svarbiausia

– Neturi problemų stengdamasis suvaldyti trisdešimties moksleivių armiją? Skundžiasi kai kurie mokytojai, kad moksleiviai – tarsi sužvėrėję. Ir sulig kiekviena karta – vis blogesni.

– Tikiu, kad apie mus sakė tą patį (šypteli). Apie tuos, kurie mokėsi dar anksčiau – irgi.

Norint suvaldyti klasę, būtina domėtis, kas dabar vyksta to amžiaus žmonių gyvenime, jų pasaulyje.

Manau, kad mokytojo amžius nėra svarbus. Svarbiausia, kad žmogus būtų atviras jaunatviškumui, kad „pagautų“, kas vaikus „veža“.

[quote author=“P. Misevičius“]Mokytojai taip pat turi daryti namų darbus. Ir labai atsakingai. Paruošti užduotis, skaidres, sudėlioti patraukliai kontekstą, nes vienos temos vaikams būna itin įdomios, o kitos, nebijau pasakyti, šiek tiek nuobodokos.[/quote]

– O kaip, Povilai, sudominti klasę, kurioje – tiek skirtingų asmenybių? Skirtingos pasaulėžiūros, gabumų, pasiruošimo?

– Visų pirma, neįsivaizduoju pamokos be projektoriaus. Moksleiviai nori matyti, tad „paperku“ juos įdomiomis nuotraukomis, frazėmis, citatomis. Esmė skirti dėmesį detalėms, ieškoti, kas galėtų užkabinti juos – sudominti, priversti klausti: „O kodėl?“.

Šiaip ruošimasis pamokoms yra savotiškas eksperimentas, nes su viena klase gali viskas puikiai klostytis, o su kita – kažkur strigti. Tada privalai stabtelti, žiūrėti, ką galima keisti ar išvis pašalinti.

Mokytojai taip pat turi daryti namų darbus. Ir labai atsakingai. Paruošti užduotis, skaidres, sudėlioti patraukliai kontekstą, nes vienos temos vaikams būna itin įdomios, o kitos, nebijau pasakyti, šiek tiek nuobodokos.

Tarkime, kad šiandienos pamokos tema – Antrasis pasaulinis karas. Vyksta pamoka. Projektoriuje – temos pavadinimas, fone – nukritęs lėktuvas. Aiškinamės, kodėl apie tai reikia kalbėti. Turime prisiminti ir Pirmąjį pasaulinį karą, nes šis buvo visiška katastrofa, po kurios pradėtos kurti struktūros, turėjusios užkirsti kelią ateities karams. Aiškinamės, kodėl to padaryti nepavyko.

Genocidas. Žvelgiame į teorijas, bandome pafilosofuoti pagal tuometinį socialinį kontekstą, bandome suprasti, kas atsitinka žmonių galvose, kad jie pradeda rasinį, tautinį naikinimą. Prisimename ne tik tai, kiek genocidas nusinešė žmonių gyvybių – svarbu ir tai, kiek dar milijonų tapo invalidais, našlaičiais, kiek žmonių po to turėjo gyventi su psichologinėmis problemomis.

Analizuojame, kaip keičiasi technologijos, investicijos, kiek kainavo Antrasis pasaulinis karas ir kokius padarinius paliko iki šiandien. Priežastys, pasekmės, kas po to pasikeitė ir kodėl pasikeitė. Datos, iš esmės, tik įprasmina, kad būtų lengviau suvokti laikotarpį. Datos istorijoje nėra svarbiausia. Aš nepyksiu, jei mokinys man nepasakys, kada tiksliai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, bet jeigu jis žinos, kad tai lėmė valstybių ginklavimasis, karinių sąjungų kūrimasis, konkurencingumas – valio! Užskaitysiu pilną tašką.

Dairosi atsegto užtrauktuko ar išteptos rankovės

– Ar kiekvienas gali tapti mokytoju?

– Tikrai ne. Gali būti geriausias žmogus pasaulyje, prie kavos puodelio – puikus pašnekovas, bet labai prastas pedagogas. Mokytojo profesiją savotiškai galiu palyginti su menininko ar artisto veikla. Labai svarbūs vidiniai duomenys, požiūrio, charakterio bruožai. Nereikia bijoti klysti, mokyti ir kartu mokytis pačiam.

Besimokydamas LEU, stebėdavau bendrakursius. Kai kurie, atsistoję per paskaitą tribūnoje skaityti pranešimo, nesuvaldydavo drebulio. Tai ką kalbėti apie pamoką, kur tu stovi prieš trisdešimt vaikų, kurie tave skenuoja nuo galvos iki kojų. Jie mato viską. Mato atsisegusį kelnių užtrauktuką, mato, kad tu kreida išsitepęs ranką, kad kažkur kažkas prilipę. Turi atrodyti idealiai, nes, jei tik ras už ko užsikabinti, tuoj tave aptarinės, ir dar eilėraštuką sukurs (juokiasi).

Moksleiviai užpila klausimais ir klasėje, ir „Facebooke“

– Jau spėjai tapti autoritetu savo moksleiviams?

– Tik atėjęs į pirmąją pamoką pasakiau, kad aš nesu mokytojas-autoritetas, bet nesu ir draugelis. Galiu būti kaip vyresnysis brolis, kuris ir pagirti gali, ir rimtai subarti.

Pasakiau jiems, kad pykčiai su manim niekur neprives, ir pasiūliau bendradarbiauti: „Jeigu jūs su manimi gražiai bendrausite, aš – su jumis, ir pamokose puikiai leisime laiką.“

Grįžtame prie to, kad pamokos procesas yra komandinis darbas. Mokytojas neturi būti bosas ar vadas, tačiau jis turi turėti lyderio savybių, kad juo pasitikėtų ir juo sektų.

Reikia jausti balansą tarp laisvės ir atsakomybės, reikia įdėti ir savarankiško darbo. Tad įsivaizduojami „rėmai“ egzistuoja, tik visada mes juos galime „pastumdyti“.

– Kokių gražiausių žodžių esi girdėjęs iš moksleivių?

– Iš esmės, labai malonu, kai jie įvertina. Sako kartais: „Jeigu kitų mokytojų pamokos būtų kaip jūsų, dažniau į mokyklą eičiau“.

Pastebėjau, kad po pamokų vis daugiau vaikų pasilieka paklausti ko nors. Dažnai – istorinių klausimų, bet dar dažniau – gyvenimiškų. Aš kasdien po pamokų jiems duodu interviu (juokiasi). Klausia, kodėl pasirinkau mokytojauti, ką jiems daryti su stojimais ir t.t. Šiandien abiturientams sakau, kad jiems laiko yra, kad stojimai – nebus sprendimas, po kurio viskas pasikeis negrįžtamai.

Dar maloniau nei žodžiai yra tai, ką matau moksleiviuose: jie geba analizuoti ir vertinti. Būna, kad per pamokas net širsta: „Mokytojau, man atrodo, kad šitas karas absurdiškas!“. Jie užsiveda: „Kodėl, kodėl jie taip darė?“. Vadinasi, jie reaguoja, jie vertina, jie pyksta už neteisybę.

– O ar svajingai į jauną istorijos mokytoją žvelgiančios dešimtokės „Facebook“ paskyroje žinučių nepalieka?

– Ne, tokių atvejų nepasitaikė (juokiasi). Bet į „Facebook‘ą“ moksleiviai retykiais parašo istoriniais klausimais.

Buvau uždavęs namų darbams internete surasti propagandos pavyzdžių. Ir štai šeštadienio vakaras, jau po vidurnakčio. Rašo vienas moksleivis: „Ar tai, ką atradau, yra propaganda? Ar geras pavyzdys?“. Atrašau: „Taip, Dominykai, apie tai aš ir kalbėjau!“.

„Prie ruso“ nebuvo geriau

– O ar savos istorijos žinojimas šiais laikais skatina patriotiškumą?

– Tikiu, kad taip. Per pamokas su moksleiviais kalbame apie tai, kokius vargus iškentė mūsų kalba ir kultūra, kad išliktų. Kaip atsirado valstybė, kaip mūsų kalbą buvo bandoma polonizuoti, kaip mus puolė vokiečiai, „ant galvos“ lipo rusai, naikindami kalbą, papročius, kultūrą, ir primesdami savąją. Pvz., pamoka apie knygnešius buvo fantastiška. Moksleiviai žino apie miškais kontrabandą gabenančius nusikaltėlius, o mes kalbame apie kalbą išsaugoti siekusius knygnešius. Vaikai klausės ir negalėjo nesistebėti. Mūsų tautos istorija – fenomenas.

[quote author=“P. Misevičius“]Klasėje išsyk ėmiausi reformų. Perstumdžiau stalus taip, kad moksleiviai matytų vienas kitą. Esmė – ne į knygą ar sąsiuvinį spoksoti, o matyti kito žmogaus akis. Ir mokėti kalbėti. Diskutuoti.[/quote]

– Kalbant apie rusus, kai kurie vyresniosios tautos atstovai kartoja, kad „prie ruso“ gyventi buvo geriau.

– Vyresniems žmonėms, kurie tai pasako, turiu argumentų – nesvarbu, kas valdė, ar Hitleris, ar Stalinas, žmonės tiesiog ilgisi savo jaunystės. „Prie ruso“ nebuvo geriau. Tiesiog „prie ruso“ jie buvo jauni, ir dėl to gyvenimas jiems buvo kur kas džiaugsmingesnis.

Nėra vieno teisingo atsakymo

– Istorija dažnai negali pateikti vieno teisingo atsakymo. Kodėl taip yra, Povilai?

– Esmė – ne atsakymas, o pats ieškojimas. Diskutavimas. Tikiu, kad mokiniai kartais nusivilia negalėdami gauti vieno teisingo atsakymo – o jį juk atrasti taip smagu…

Mes kalbame ne su amžininkais ir skaitome ne amžininkų parašytus vadovėlius. O kaip ir žinome, dažnai ir amžininkai būna šališki ir neobjektyvūs.

– Vis tik, istoriją rašo nugalėtojai?

– Nefilosofuodamas į šitą klausimą atsakyti negaliu (juokiasi). Anksčiau taip negalvojau. Tačiau dabar tuo sąlyginai tikiu. Štai todėl ir nereikia ieškoti vieno atsakymo, nes vieno, švento atsakymo nėra. Štai tarkime, viduramžiais buvo nedaug raštingų žmonių. Bažnyčia situaciją švietė iš savosios pusės, todėl todėl negalime šimtu procentų žinoti, kokia yra ta tikroji tiesa.

Kartais stebint švietimo sistemą ir būtent – istorijos mokymą, pastebiu, kad pas mokinius yra žinios, tačiau nėra įvykių suvokimo ir jų vertinimo. Mano filosofija tokia: nebūtinai atsakymas yra esmė. Esmė – pats atsakymo ieškojimo procesas.

Būna, kad moksleiviai įžvelgia tai, ko aš pats nepastebiu (šypteli).

Būna, kad išgirstu klausimą: „Tai kam mokytis istoriją, jeigu vis tiek tiksliai nežinai, kaip ten buvo iš tikrųjų?“. Būtent: reikia tyrinėti ir suvokti[A8] . Tai ir yra didžiausias malonumas ir nauda.

– Ketini ilgai užsilikti mokykloje? O gal siekiamybė – dėstyti universitete?

– Aš visada sisakau, kad žmogus turi profesiją rinktis pagal tai, kas jam patinka. Mokytojo profesija, nors ir miela, nėra mano galutinis tikslas. Aš noriu dirbti valstybei, noriu prisidėti prie jos tobulinimo, reprezentavimo, todėl esu šimtu procentų susikoncentravęs ties užsienio politikos magistro studijomis. Jau teko girdėti iš mokinių klausimą, kodėl neinu į politiką: „Jei kandidatuotumėte į prezidento postą – aš už jus balsuočiau“, ypač – analizuojant rinkimus, jų rezultatus per pilietinio ugdymo pamoką. Tad politika – ta kryptis, kuria norėčiau eiti (šypteli).