Garbanė teisininkė įsimylėjusi Kėdainius

Vos susitikome iškart supratau, jog kažkur ją jau mačiau! Tikrai matėte ir jūs, nes tokio grožio garbanės, žengiančios Kėdainių miesto gatvėmis, nepastebėti tiesiog neįmanoma. Tiesa, iš mamos paveldėtos garbanos – ne vienintelė šios jaunos, išsilavinusios, pozityvios ir visada besišypsančios merginos dovana.

Gerda BALIULEVIČIŪTĖ (23 m.) – jauna Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos personalo specialistė teisininkė ir duomenų apsaugos pareigūnė, beprotiškai įsimylėjusi ne tik Lietuvą, bet ir gimtuosius Kėdainius.

Vos užvėrus mokyklos duris Gerdos mintys kaip rudeninio vėjo blaškomi lapeliai ėmė skrajoti po nežinią, ko ji nori iš gyvenimo. Svajojo ji apie audiovizualinį vertimą, tačiau neįstojo. Ir gerai, nes… tapo teisininke! O ja tapusi, kaip sako pati Gerda, neabejotinai atrado save.

Į prokuratūrą negrįžtų

– Gerda, svajojai apie audiovizualinį vertimą, tačiau likimas viską sudėliojo į savo vietas ir šiam norui tarsi nebuvo lemta išsipildyti. Bet gal ir gerai? Įstojai į teisę, atradai save, grįžai į mylimus Kėdainius, sėkmingai čia ir dirbi.

– Jei pradėtume nuo pradžių pradžios, tai tiesą sakant, apie teisę niekada nesvajojau (šypsosi), tačiau užpildžiusi studijų programų sąrašą liko dvi laisvos vietos, į kurias įrašiau teisę ir socialinį darbą. Nors ir buvau labai gera mokinė, tačiau egzaminus išlaikiau blogai (juokiasi kritikuodama save). Na, taip jau išėjo… (šypteli).

Man labai gerai sekėsi kalbos, tikėjausi įstoti į audiovizualinį vertimą, tačiau po pirmojo etapo paaiškėjo, jog įstojau visai ne ten, kur norėjau, o į socialinį darbą. Pasitarusi su šeima nusprendžiau, jog visgi ši sritis skirta ne man ir bandžiau laimę antrame etape. O tada paaiškėjo, jog mane studijuoti kviečia Kauno kolegijos Teisės fakultetas.

[quote author=“ G. Baliulevičiūtė“]Nesu iš tų žmonių, kurie paniursta, kai dangus apsiniaukia. O kam? Juk vis tiek kažkada iš po debesų išlįs saulė.[/quote]

– Viltys žlugo ir antrą kartą.

– Taip, todėl su mama ilgai diskutavome dėl teisės studijų. Tuomet ji man sakė, kad tokią sritį studijuojantys žmonės būna visapusiškai išprusę, tad pasiūlė pabandyti. Nenorėdama mokėti už mokslą ir šios atsakomybės užkrauti tėvams, nusprendžiau save išbandyti teisėje.

Tiesa, jei tuo metu būčiau buvusi iš tų žmonių, kurie žino, ko nori iš gyvenimo, galbūt būčiau priėmusi kitokius sprendimus, tačiau buvau svajoklė, neturinti jokių konkrečių norų ir tikslų, tad pagalvojau, kodėl gi ne? Pabandysiu.

– Pabandei ir patiko?

– Panašiai (juokiasi). Pradėjusi studijuoti dar nežinojau, ar norėsiu dirbti teisininke, tačiau studijos buvo įdomios. Antrame kurse, kuomet reikėjo atlikti praktiką, panorau sugrįžti į Kėdainius, tad ėmiausi ieškoti įmonių gimtajame mieste, kuriose dirba teisininkai, galintys priimti praktikantę. Parašiau laišką Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybai su užklausa, ar galėčiau pas juos atlikti praktiką. Jie be didelių abejonių sutiko. Laikas čia buvo puikus, susibičiuliavau su kolektyvu, pasikeitėme kontaktais, o pasibaigus praktikai gražiai atsisveikinome. Mokiausi toliau. Atėjo trečias kursas ir dar viena praktika, kuri mane nubloškė į Kauno apygardos prokuratūrą. Tai buvo… Kaip čia pasakius? Kosmosų kosmosas? (juokiasi). Tai buvo pats sunkiausias metas mano gyvenime.

– Kodėl?

– Esu pozityvus žmogus, o dirbant prokuratūroje labai sunku tokiu išlikti, kadangi turi nagrinėti bylas, kurios susiję su savižudybėmis, vagystėmis ir panašiai; vykti į teismo posėdžius ir stebėti procesą, kai žmogus bus nuteistas. Nesigailiu, kad praktiką atlikau prokuratūroje, tai buvo puiki patirtis, kuri man leido suvokti, kad tokio darbo dirbti negalėčiau.

Teisė „užkabino“

– Sėkmingai baigusi mokslus sugrįžai į Kėdainius. Kodėl?

– Kai apsigyniau bakalauro darbą, į galvą atėjo mintis: „O kas dabar? Ką veikti?“. Kaune likti kategoriškai nenorėjau, širdis traukė atgal į Kėdainius. Svarstydama apie darbo ir karjeros perspektyvas provincijoje, galvoje knibždėjo abejonės, ar čia išvis pavyks rasti darbą pagal specialybę. Tačiau jau kitą dieną po diplomų gynimo suskambo mano telefonas. Sulaukiau skambučio iš Konsultavimo tarnybos su darbo pasiūlymu. Be jokių dvejonių ir sutikau. Ir štai čia aš jau pustrečių metų (šypsosi).

– Po šitiek dvejonių ir nežinomybės, regis, šiandien esi patenkinta priimtu sprendimu.

– Tikrai taip (šypsosi). Tiesą sakant, net nežinau, ar begalėčiau save įsivaizduoti kažkur kitur. Manau, jog teisėje aš atradau save.

– Visgi baigusi Kauno kolegiją nusprendei tęsti mokslus toliau, tik šį kartą Mykolo Romerio universitete.

– Visada sakiau, jog man užteks ir kolegijos, tačiau pradėjusi dirbti, sužinojau, jog keli mano grupiokai, su kuriais studijų laikais tapome artimi draugai, nusprendė tęsti mokslus. Susimąsčiau, o kodėl gi tokia galimybe nepasinaudojus ir man? Nežinau, gailiuosi ar ne tokio sprendimo, nes mokytis tikrai labai sunku, tačiau kaip sako lietuvių liaudies išmintis – ką išmoksi, ant pečių nenešiosi (šypsosi). Kita vertus, labai džiaugiuosi, jog darbovietė skatina darbuotojus mokytis ir be jokių problemų sėkmingai išleidžia mus mokymosi atostogų.

Lietuvos ir Kėdainių patriotė

– Gerda, priešingai nei šiuolaikinis jaunimas, kuris tik ir laukia, kada galės ištrūkti į didmiesčius, o neretai ir į kitas šalis, tu svajojai sugrįžti į gimtąjį miestą. Kas čia tave taip traukė ir viliojo?

– Mano namai (šypteli). Be to, gyvenimas nedideliame mieste turi ir privalumų. Pavyzdžiui, čia nebūna kamščių, čia maži atstumai, tad iš taško A labai greitai gali pasiekti tašką B. Taip pat esu tikrų tikriausia Lietuvos ir Kėdainių patriotė (juokiasi). Net ir studijų laikais kiekvieną savaitgalį grįždavau namo, pas tėvus. Sunku patikėti, tačiau net įsivaizduoti savęs negaliu kitur, tik Kėdainiuose (juokiasi).

[quote author=“ G. Baliulevičiūtė“]Kai jaučiuosi pavargusi ir kai šypsena ima blėsti, visuomet važiuoju į kaimą pas tėvus, į Tiskūnus. Grynas oras, ramybė ir artimieji visuomet sugrąžina gerą nuotaiką.[/quote]

– Ateities perspektyvos mažame mieste nebegąsdina?

– Esu linkusi galvoti, jog kai ieškai, visada randi. Tereikia pastangų. Gal todėl ir nesuprantu tų žmonių, kurie sako, jog čia nieko nėra: nėra darbo, nėra ateities, nėra jokių perspektyvų. O štai kai paklausiu, ar bent pasižiūrėjo darbo pasiūlymus, išgirstu: „Tai juk ir taip aišku, kad nieko nėra“. Bet ar tikrai?

– Apie gyvenimą svetur taip pat niekada negalvojai?

– Buvo aplankiusi tokia mintis, kai studijos kolegijoje bėgo į pabaigą. Galvojau, jei jau niekaip nerasiu darbo pagal specialybę, gal aplankyti sesę Škotijoje ir kurį laiką ten padirbėti. Ir nors man visi sakydavo, kad Gerda tikrai važiuos paskui sesę svetur, man ši mintis buvo kone paskutinė.

Pozityvo semiasi iš žmonių

– Tačiau keliauti mėgsti?

– Taip, žinoma. Nesu užkietėjusi keliauninkė, tačiau su drauge turime tradiciją kasmet kur nors nuvykti. O kodėl gi ne? Kelionės metu man labai daug teigiamų emocijų ir peno sielai duoda žmonės. Mes, lietuviai, esame gana uždari, bijome apsikabinti, bijome pasakyti vienas kitam gražų žodį, bijome nusišypsoti nepažįstamam, vis dar bijome drąsiai reikšti savo mintis ir likti nesuprasti. O štai kelionės parodo, koks yra pasaulis kitur, parodo, kad žmonės kitur yra laisvesni, pozityvesni bei drąsesni. Grįžusi po paskutinės kelionės jaučiausi įsikrovusi pilną bagažą optimizmo ir suvokimo, jog apsunkinti savo kasdienybę negatyviomis ir visiškai bereikšmėmis mintimis yra tiesiog beprasmiška.

[quote author=“G. Baliulevičiūtė“]Man svarbi ir įdomi yra kiekviena nauja patirtis, o pažintis su kitos šalies kultūra, mentalitetu, vertybėmis yra savaip įdomu ir reikšminga.[/quote]

– Kokia tai kelionė buvo?

– Nors teko lankytis Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Italijoje, Graikijoje, kaimyninėse šalyse bei Suomijoje, galiu pasakyti, kad Kreta man paliko didžiausią įspūdį. Mane sužavėjo nuoširdus žmonių noras bendrauti. Neretai išvykusi svetur jaučiu baimę kalbėti angliškai, manydama, jog nepavyks tiksliai išreikšti to, ką galvoju, tačiau Kretoje buvo taip gera bendrauti su vietiniais gyventojais, kad tiesiog troškau su jais kalbėtis (juokiasi) ir visai pamiršau kalbos barjerą. Ten žmonės visada linkę tave pakalbinti, geranoriškai nurodyti maršrutą, patarti ir parekomenduoti. Žinoma, ką jau kalbėti apie šios salos grožį… (šypsosi)

– Galima Kretą tituluoti kaip tavo mėgstamiausią aplankytą vietą?

– (susimąsto) Aš nesu iš tų žmonių, kuriems vienos kelionės patinka, o kitos ne. Man svarbi ir įdomi yra kiekviena nauja patirtis, o pažintis su kitos šalies kultūra, mentalitetu, vertybėmis yra savaip įdomu ir reikšminga. Galimybė pakeisti aplinką ir pabėgti nuo kasdienės rutinos yra didelė dovana.

Garbanė, kuri spinduliuoja pozityvumu

– Gerda, be pozityvo, kuriuo tiesiog spinduliuoji, turi dar vieną labai ryškų bruožą – nepaprasto grožio garbanas. Sakyk, iš ko paveldėjai tokią dovaną?

– Čia, matyt, labai stiprus genas, paveldėtas iš mamos. Senelis taip pat buvo garbanius. Mes visi tokie šiek tiek raudonskruosčiai, garbaniai burbuliukai (juokiasi). Tiesa, pavyzdžiui, mamos plaukai niekada nebuvo tokie kaip mano – maniškiai gali augti ir augti (šypsosi), o štai mamos – daugiausia iki pečių.

– Tikrai ne kiekvienas gali pasigirti tokiu išskirtinumu. Turbūt kone iš kas antro sutikto žmogus išgirsti komplimentų?

– Manęs labai dažnai klausia, ar patinka turėti tokius plaukus. Sunku atsakyti į tokį klausimą, nes nuo jų vis tiek niekur nepabėgsi (juokiasi) – turi gyventi su jais ir viskas, tad dažniausiai sakau, jog man patinka, kad kitiems patinka (šypsosi).

– Daugelis moterų, turėdamos garbanas, svajoja apie tiesius plaukus, o tiesių plaukų savininkės – apie garbanas.

– Turbūt aš nesu iš jų (juokiasi). Turiu pripažinti, kad netgi keistai jaučiuosi juos išsitiesinusi. Būna, išeinu iš kirpyklos ir niekaip negaliu suprasti, kodėl kažkur netvarkingai nestyro viena ar kita garbanėlė (juokiasi); keista, kai panarinusi pirštus į plaukus galiu juos perbraukti, priešingai nei tada, kai jie susigarbanoję. Aš pratusi, kad jie šiek tiek netvarkingi ir neklusnūs, tad pasitiesinu juos kartais tik dėl naujų potyrių (šypteli).

[quote author=“ G. Baliulevičiūtė“]Aš esu kaimo vaikas, kuriam malonu vasarą basomis kojomis per rasotą pievą nupėdinti iki daržo, nusiskinti nokstančią uogą, kvėpuoti grynu oru ar žiemą pasivaikščioti po mišką.[/quote]

– Dar vienas ryškus tavo išskirtinumas – nedingstanti šypsena. Nuo tavęs labai nesunku užsikrėsti gera nuotaika.

– O, taip! Manau, esu labai pozityvus žmogus, besivadovaujantis mintimi, kad ir kokios aplinkybės kartais susiklostytų, kad ir kiek daug tektų dirbti, vis tiek viskas bus gerai. Tiesiog nesu iš tų žmonių, kurie paniursta, kai dangus apsiniaukia. Ne… O kam? Juk vis tiek kažkada iš po debesų išlįs saulė (šypsosi).

Žinoma, būna gyvenime ir silpnumo akimirkų, tačiau man atrodo, kad kai pats esi optimistas, tuomet ir kitus gera nuotaika gali užkrėsti. O kai šypsomės žmonėms, kurie supa mus, neabejoju, jog suteikiame jėgų bei motyvacijos ir sau, ir jiems. Todėl labai džiaugiuosi, jog ir darbe mane supa žmonės, kurie šypsosi vieni kitiems ir yra pozityvūs.

– Kas tomis silpnumo akimirkomis praskaidrina nuotaiką?

– Kai jaučiuosi pavargusi ir kai šypsena ima blėsti, visuomet važiuoju į kaimą pas tėvus, į Tiskūnus. Grynas oras, ramybė ir artimieji visuomet sugrąžina gerą nuotaiką (šypsosi).

Gyventi kaime – ne gėda, o privalumas

– Esi gamtos žmogus?

– Aš esu kaimo vaikas, kuriam malonu vasarą basomis kojomis per rasotą pievą nupėdinti iki daržo, nusiskinti nokstančią uogą, kvėpuoti grynu oru ar žiemą pasivaikščioti po mišką. Čia, matyt, tėčio indėlis (šypsosi). Pamenu, kai vaikystėje tėtis važiuodavo į mišką malkų, o mes su sese kartu su juo. Užkurdavo tėtis mums laužą, o mes sėdėdavome prie jo, kepdavome lašinukus ant pagaliuko ir mainydavomės guminukais (šypsosi).

– Gražūs ir labai šilti prisiminimai.

– Taip. Turbūt todėl ir savo ateitį esu linkusi įsivaizduoti šalia Kėdainių įsikūrusiame kaimelyje. Gal net ir tuose pačiuose Tiskūnuose. Myliu savo kraštą, palaikau šio kaimo idėjas ir noriai prisidedu prie jų įgyvendinimo.

Liūdna, tačiau šiandien Lietuvos kaimuose dar yra išlikęs požiūris: „O ką pagalvos kiti, jei aš pasakysiu, ką galvoju?“. Manau, kad taip neturėtų būti. Mes kiekvienas turime teisę į savo nuomonę, o kiekvieno išsakytos mintys gali būti naujų idėjų pradžia.

Žinote, mane neretai suglumina klausimas, kodėl aš grįžau į Kėdainius. Atrodo, čia vyksta tiek daug įdomių kultūrinių renginių, tačiau jaunimui norisi ir kitokių pramogų. Pavyzdžiui, kino teatro ar boulingo. Ateityje norėčiau tiems, kurie manęs klausia, kodėl aš čia sugrįžau, turėti kuo pasigirti. Tad tikiuosi, jog prie Kėdainių jaunimo užimtumo klausimo galėsiu prisidėti ir aš.

– Ačiū tau už pokalbį.

[#gallery=1703#]