Apie svajones, neturinčias galiojimo laiko

Anokia čia naujiena – svajonių turime kiekvienas ir visa savo esybe trokštame, kad jos išsipildytų. Kol daugelio žmonių gyvenimuose pasitaiko tokių situacijų, kai norai pildosi it mostelėjus stebuklinga lazdele, tuo tarpu, kiti nuleidę rankas laukia, kol sėkmė nusišypsos ir jiems. Deja, kalbos ir liks kalbomis, tačiau jei nori pasiekti rezultatų, reikia liautis svajoti ir pradėti veikti.

Drąsos, ryžto ir užsispyrimo eiti savo svajonės link daugelis galėtų pasimokyti iš sporto trenerės, šiuo metu dar ir verslininkės Ingos ZINKOVSKIENĖS.

Moteris atvira – ji ilgai laukė, kada išauš ta diena, kai jausis laiminga darydama tai, apie ką svajojo nuo jaunystės. Šiandien kiekviena jos diena prasideda mintimis apie sportą, o baigiasi sporto salėje kartu su lygiai taip pat, kaip ir ji, natūraliai savo kūną tobulinti norinčiomis moterimis bei merginomis.

Draugystę su sportu kėdainietė Inga užmezgė dar paauglystėje. Visuose mokyklos sporto renginiuose dalyvaujančią bei aerobikos pamokas pradėjusią lankyti merginą užbūrė muzikos ritmas ir tuomet Inga suprato – tai yra jos gyvenimo variklis.

„Kiek save atsimenu, sportas ir aktyvi veikla visuomet buvo mano gyvenimo dalis“, – sako pašnekovė.

Sėdėjo ne savo rogėse

– Inga, paprastai viena ar kita gyvenimo linkme vaikus nukreipia tėvai. Kokia yra Jūsų istorija?

– Aerobika susidomėjau pati. Mokykloje mėgau sportuoti, taip pat ir bėgioti – tarp kitko, rezultatai buvo puikūs (šypsosi). O jei kas nors iš klasės draugų ir praleisdavo kūno kultūros pamokas, tai tik ne aš (šypsosi).

Taigi, aerobika susidomėjau dar mokykloje. Na, o kadangi buvau sportiška mergina, mane pastebėjo treneriai ir jau tada, kai dar nemąsčiau apie trenerės karjerą, teko ja padirbėti. Dažniausiai pakeisdavau savo trenerę – vesdavau treniruotes, kai ji negalėdavo dalyvauti. Galbūt ši patirtis ir nulėmė mano svajones baigus mokyklą rinktis studijas, susijusias su sportu.

Buvau apsisprendusi studijuoti Lietuvos kūno kultūros akademijoje, tačiau galiausiai pasirinkau… ekonomiką.

– Kodėl žengėte tokį netikėtą žingsnį?

– Mano sprendimui siekti karjeros sporto srityje nepritarė šeima, jie ragino rinktis praktiškesnę specialybę. Aš jų paklausiau, tačiau studijuodama ekonomiką paskutiniame kurse susimąsčiau: „Ką aš čia veikiu? Juk mane domina sportas, o ne skaičiai.“

Visgi baigusi studijas ėmiau rimtai svarstyti apie trenerės darbą, bet vėl pradėti studijuoti man pasirodė per vėlu. Todėl ėmiausi ieškoti informacijos internete ir radau kvietimą dalyvauti seminare. Sekė seminaras po seminaro. Taip įgijau žinių ne tik  Lietuvoje, bet ir užsienyje, kol galiausiai išdrįsau žengti lemtingąjį žingsnį – paversti šią veiklą pagrindiniu darbu. Taigi pirmąsias treniruotes pradėjau darželyje „Žilvytis“. Tai buvo prieš septynerius metus (šypsosi).

– Inga, o ar nebandėte savęs realizuoti kitoje sporto šakoje?

– Bandžiau žaisti tenisą. Ėjome į pamokas kartu su drauge, ji „užsikabino“, o man niekaip nesigavo (juokiasi). Sportavome beveik metus, draugei sekėsi išties labai gerai, o man (nutyli)… Be to, nemokėjau pasitikėti savimi taip, kaip mano draugė, ir tada supratau, jog tenisas skirtas ne man – aš  turiu sieti savo gyvenimą su aerobika.

– Kokią vietą šiandien sportas užima Jūsų gyvenime?

– Sportas yra mano gyvenimo būdas. Kiekvieną dieną galvoje nuolat statau judesius, kuriu šokius. Kartais ir čia, krautuvėlėje, kai nėra klientų pašoku, pastrikinėju (juokiasi). O ir prieš užverdama parduotuvės duris visuomet prieš veidrodį bent keletą žingsnelių surepetuoju, kuriuos atliksime su moterimis treniruočių metu.

Be to, šią vasarą Rygoje išsilaikiusi licenciją pradėjau vesti „Kangoo Jumps“ treniruotes, kurios yra ne tik be galo smagios, bet ir labai efektyvios norint numesti nereikalingą kūno svorį. Šiuo sportu susidomėjau todėl, kad tai Lietuvoje išties smagi naujovė.

Sunkiai atsispiria saldėsiams

– Kad jau užsiminėte, ar sunku Kėdainiuose suburti moteris užsiimti aerobika? Yra daug norinčių pagerinti savo kūno linijas ir gerai praleisti laiką?

– Gal ir keista, tačiau norinčių tikrai netrūksta, ypač pastaraisiais metais. Būtų ir daugiau, tačiau nors Kėdainiai ir nedidelis miestas, čia pasiūla gana gausi, gerų trenerių mūsų mieste tikrai netrūksta.

– Turite savo auditoriją ar sulaukiate ir naujų veidų?

– Regis, jau yra grupelė nuolatinių klienčių, tačiau, žiūrėk, tai šeimos pagausėjimas, tai darbas, tai neplanuota išvyka… Vyksta natūralus procesas – grupelė sumažėja, tačiau netrukus prisijungia naujų žmonių. Ir tai yra gerai. Žinoma, yra ir tokių, kurios treniruotes lanko jau ne vienerius metus.

– Inga, neabejoju, jog tokia situacija, kai moteris sako, jog pradės sportuoti nuo pirmadienio, Naujųjų metų, pavasario ar rugsėjo, jums tikrai pažįstama. Kada labiausiai jaučiamas klienčių antplūdis?

–Taip, taip tikrai būna (šypsosi). Galiu pasakyti, jog moterų visuomet būna gausiau po vasaros. Iki žiemos jų sumažėja, tačiau didžiausias antplūdis visgi jaučiamas pavasarį. Visiškai suprantama, juk vasarą kiekviena moteris nori būti lieknesnė, atrodyti gražesnė, jaustis tvirtesnė ir sveikesnė.

– Jei moteris nori būti graži, turbūt nepakanka tik sporto – reikia ir sveikai maitintis. Tačiau kartais būna taip sunku atsispirti šokoladui…

– (juokiasi) Tikrai taip! Stengiuosi maitintis sveikai, tačiau atsispirti įvairiems skanumynams – labai sunku. Ypač saldumynams!

Moterys manęs dažnai klausia, ką valgyti ryte ar vakare, visuomet joms patariu, tačiau pačiai laikytis sveikos gyvensenos labai sunku (šypsosi), bet… labai stengiuosi, nes turiu polinkį stambėti. Taigi norėdama turėti gražias kūno linijas, tenka visą gyvenimą save prižiūrėti.

– Esate sportiška ir žavi moteris. Sunku patikėti, kad esate linkusi stambėti.

– Turbūt tai genetika. Kai daug sportuoju, išlaikyti gerą kūno formą nėra sudėtinga, tačiau jei tik paleidžiu vadeles, viskas… Taigi kiekvieną dieną turiu galvoti, ką valgyti, kad netinkamas maistas nepakenktų mano kūnui.

– Kiek dienų per savaitę ir valandų per dieną skiriate sportui?

– Dabar ritmas yra labai intensyvus, tad sportuoju kiekvieną dieną. Laisvos dienos yra tik šeštadienis ir sekmadienis. Paprastai kasdien aktyviam sportui skiriu po valandą, tačiau kai kuriomis dienomis – ir po dvi.

Įsisuko į verslą

– Inga, dar visai neseniai tapote krautuvėlės „Sagatė“ vadovė. Kaip sporto trenerė įsisuko į verslą, juk tai du skirtingi dalykai?

– Kuo aš tik nedirbau – ir apskaitininke, ir buhaltere, ir vadybininke (juokiasi), tačiau mane visuomet domino mintis turėti kažką savo. Ir štai viena gera pažįstama pasiūlė perimti šį verslą. Pamaniau: „O kodėl gi ne?“

– Ar nebuvo neramu imtis verslo? Juk tai didelės atsakomybės ir naujų idėjų reikalaujantis darbas.

– Ilgą laiką svajojau apie tai, tačiau baugino pati pradžia, kankino klausimai, ko imtis, nuo ko pradėti. Šiuo atveju indėlis jau buvo padarytas, man nereikėjo pradėti visko nuo nulio, todėl buvo gerokai ramiau.

– Akivaizdu, jog džiaugiatės tuo, ką darote.

– Taip. Dabar esu ten, kur noriu būti. Nors darbo daug, o galva nuolat dirba (šypsosi), man tai įdomu, o svarbiausia – neatsibosta, nes žinau, jog tai yra MANO.

– Tai verslas, apimantis daug įvairių sričių – apranga, suvenyrai, papuošalai, įvairūs aksesuarai, kvepalai. Kuri sritis yra jums artimiausia?

– Žinoma, stilius. Kad jūs žinotumėte, kaip malonu pakuoti ir apžiūrinėti, matuotis su nauja siunta gautas prekes. Neabejoju, jog tai daryti yra malonu kiekvienai moteriai.

Kita vertus, labai smagu, kai į krautuvėlę užsuka moterys ir klausia patarimo, kas dera prie vieno ar kito drabužėlio. Mėgstu puoštis, todėl smagu, kai galiu papuošti ir kitas moteris. Malonu, kad galime klientėms pasiūlyti tai, kas jas domina.

– Inga, regis, kiekviena Jūsų diena kupina nuolatinio judėjimo, kūrybos, nesibaigiančių minčių. O kaip laisvalaikis?

– Šiuo metu laisvo laiko nėra tiek, kiek galbūt norėtųsi, tačiau labai mėgstu keliauti. Be to, net ir laisvalaikį mėgstu leisti aktyviai – vykstu į įvairias konvencijas, seminarus, stovyklas, kuriose turiu galimybę pajudėti. Nesu tas žmogus, kuris stovi vietoje. Nuolatos stengiuosi mokytis ir tobulėti.

Sūnus – boksininkas

– Jūsų vaikai taip pat sporto aistruoliai, kaip ir jų mama?

– Sūnus Artūras yra boksininkas. Dabar jam aštuoniolika, tačiau prieš septynerius metus buvo toks laikas, kai jam norėjosi lakstyti laukais ir krėsti mamai zbitkus. Paauglystė (šypteli)… Taigi vieną vasaros dieną supykau ir liepiau eiti sportuoti.

Nuvedžiau sūnų pas pažįstama bokso trenerį tik tam, kad turėtų, ką veikti. Tikrai nesitikėjau, jog iš jo bus toks perspektyvus boksininkas. Jau nuo pat pirmos treniruotės dienos jam ėmė patikti šis sportas, todėl nedelsiant ėmė rimtai treniruotis.  

Pirmosios varžybos buvo itin sėkmingos, vėliau rezultatai tik gerėjo. Savo amžiaus ir svorio kategorijoje jis buvo pripažintas Lietuvos čempionu dvejus metus iš eilės, buvo ir Europos vicečempionas, o štai prieš dvejus metus iš Europos čempionato namo parvežė bronzą. Šiandien jis man dažnai sako: „Ačiū, mama, kad nuvedei mane į tas treniruotes“ (šypsosi).

– O Jūs Inga dalyvaudavote varžybose? Ar nebuvo skaudu žiūrėti, kaip ringe kaunasi sūnus?

– Dalyvaudavau, bet ne taip dažnai… Esu mama, todėl žiūrėti, kaip ringe kaunasi sūnus būdavo per daug skaudu. Puikiai pamenu pirmąsias varžybas – stebėdavau sūnų ašaromis pasruvusiomis akimis. Kartą netgi esu pasakiusi, jog daugiau tikrai neisiu ir nestebėsiu, nes mamai tai per daug skaudu. Šiaip ar taip šiandien labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi Artūru.

– O ką veikia Jūsų jaunesnioji atžala, dukra Augustė?

– Ji taip pat sportiška, meniška ir aktyvi mergaitė – jos visuomet pilna visur, tačiau kol kas ji pasimetusi. Koks tolimesnis jos gyvenimo kelias, sunku nuspėti. O ir spėlioti turbūt dar per anksti.

– Esate sportininkė, šiuo metu ir verslininkė. Kokių dar gyvenime planų turite?

– Šiuo metu mano gyvenimas sukasi jei ne aplink sportą, tai aplink verslą. Todėl ir ateities planai neabejotinai siejasi su juo. Norėčiau nestovėti vietoje, priešingai, plėstis ir tobulėti.