Gyvenimą veria it karolius

Kol mes liejame prakaitą bandydami įsisprausti į nepatogius gyvenimo rėmus ir paklusti visoms jo taisyklėms, kad tik pagautume sėkmės paukštę, Ligita DAUKŠAITĖ gyvenimui taisykles stato pati. Ne, tai neskamba pernelyg drąsiai. Ligita tikrai tokia ir jai sukti gyvenimą aplink pirštą sekasi itin meistriškai. Neišsigąskite! Jokios mistikos – jai kaip Gėtės kūrinio personažui Faustui visatos paslapčių už šiurpias derybas niekas neatskleidė. Ligitos sėkmės formulė labai žemiška: nebijoti patirties, nesigręžti nuo galimybių, pasikliauti nuojauta, ugdyti įžvalgą bei pasitikėti savimi.

Ak, kalbamės su Ligita ir ji tokia pozityvi, jog visai nesistebiu, kodėl Fortūna šią moterį taip įsimylėjusi!

– Regis, esate Barbė Devyndarbė: dėstote universitete ir kolegijoje, antros magistro studijos, gausybė pomėgių. Dabar atostogos – ir kaip studentei, ir kaip lektorei. Ką veikiate vasarą Kėdainiuose?

– Atlieku praktiką. Mokausi antrą magistrą ir mano 10 metų patirties turizmo srityje universitetas neįskaitė. Tad išėjo taip, kad turiu atlikti praktiką. Taigi esu praktikantė savo tėvų viešbutyje „Smilga“. Praktika yra praktika – šventas dalykas, o ir taisyklių reikia laikytis (juokiasi).

– Jūsų gyvenime labai aiškios dvi kryptys: teisė ir turizmas. Pirmiausia studijavote teisę, o paskui atsidėjote turizmui. Kaip taip išėjo? Galbūt teisė – tėvų svajonė, ką vaikams neretai tenka įgyvendinti, o turizmas – Jūsų pačios noras?

– Iš dalies taip. Teisė – mano mamos svajonė. Kai stojau, ši profesija buvo labai madinga. Į vieną vietą pretendavo 22 žmonės. Buvau viena iš sėkmingųjų. Paskui viskas pasisuko taip, kad nukeliavau į turizmą, tačiau teisės žinios man stipriai pravertė. Dirbau Valstybinio turizmo departamento Teisinio reguliavimo skyriuje. Čia pradėjau vis labiau domėtis turizmu. Nuo 2007-ųjų, kai įsikūrė viešbutis „Smilga“, turizmas ėmė prie manęs kibti tarsi liga (šypteli). 10 metų dirbu, tik sritys keičiasi, ir suprantu, kad turizmas – mano gyvenimo būdas. Bandžiau Vilniuje dirbti kitą darbą, keisti profilį, tačiau po pusantro mėnesio išėjau, nes tai buvo ne mano. Supratau, kad širdis nedainuoja, sunku ryte atsikelti, įlipus į automobilį koja nespaudžia akceleratoriaus pedalo ir neskrendu į darbą. O jei susiję su turizmu, galiu dirbti nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro.

– Vadinasi, negalėtumėte sėdėti šiltoje vietoje vien dėl gero atlyginimo?

– Kai nebejaučiu malonumo, aš išeinu. Mano kolegos valstybiniame darbe stebėjosi, kodėl aš išeinu iš darbo, nors gaunu gerą algą, priedus, komandiruotes, tai daugelio svajonė, todėl liktų ilgam. Bet pamačiau, kad priėjau visas ribas, kad nebeliko jokių iššūkių, nebesinorėjo kelti telefono ir skambiu balsu, gera nuotaika uždegti žmones sakant, jog galima kažką pakeisti, padaryti geriau. Kai jauti, kad keli telefoną ir turi persijungti į gerą nuotaiką, vadinasi, tavo laikas šioje vietoje baigėsi. Nesuprantu žmonių, kurie nuogąstauja: bloga vieta, blogas darbdavys, blogas darbas. Nepatinka? Išeik, nes kitas žmogus, atsidūręs tavo vietoje, džiaugsis, tobulės ir matys prasmę.

Darbas turi teikti malonumą. Galima uždirbti ir dideliame, ir mažame mieste. Tau reikia pinigų – tau siunčiami darbai. O jei tik sėdi ir skundiesi, tada visos nesėkmės iš paskos. Pradėkime nuo savęs: išsišluoji šiukšles iš savo namų, tada ir kiemą susitvarkai, tada ir geri dalykai ateina pas tave. Kol nesusitvarkysi namų, nieko gražaus nebus ir saulė pro voratinklius nešvies (vaizdingai palygina).

[quote author=“L. Daušaitė“]Prieš 10 metų pagalvodavau, o kad būčiau padariusi taip ar anaip, bet dabar galvoju, kad viską pakartočiau taip pat – nieko nekeisčiau, nenorėčiau prarasti nieko, ką patyriau. Man ta patirtis labai patinka ir yra brangi.[/quote]

– Jūs – lektorė. Kuo patraukė dėstytojavimas? Tokią moterį lengviau įsivaizduoti ne auditorijoje su medžiagų konspektais, o perspektyvios įmonės vadove.

– Vadovės pareigos man siūlytos ne kartą, bet mieliau būčiau vadybininkė. Vadovas dieną naktį nemiega. Tai nėra tik gražiai skambančios pareigos ir laisvas laikas – tai didžiulė atsakomybė.

Kodėl pasukau į lektorystę? Dirbdama kelionių organizatore, turėjau vadovę moterį. Beje, kilusią taip pat iš Kėdainių krašto – Gudžiūnų. Ten buvo organizuojami gidų kursai. Ji pastebėjo, kad aš turiu oratorinių sugebėjimų ir reikiamų žinių. Vadovė pasiūlė man suaugusiems vesti gidų kursus. Turėjau paaiškinti, išdėstyti turizmo teisės aktus. Taip viskas ir prasidėjo.

Pastebėjau, kad žmonėms patiko mano dėstymo būdas. Likdavo eilė norinčiųjų paklausti, jie dėkodavo, kad buvo įdomu ir naudinga. Atradau savo stipriąją vietą – aš esu praktikė. Tokių lektorių Lietuvoje nėra daug. Sakydavau: „Pagal įstatymą yra taip, o ar norite žinoti, kaip yra iš tikrųjų?“ Aišku, visi nori žinoti.

Ilgainiui pradėjau kelti tikslus: noriu dirbti ten ir ten. Ta taisyklė galioja: ne tave renkasi, renkiesi tu. Pasirenki kryptį, nusiunti CV, nueini apsižiūrėti ir tau paskambina, ateini pasikalbėti ir tau sako: „Taip, mes tavęs norim.“ Taigi pradėjau dirbti universitete – dėstau turizmo įvadą anglų kalba, o kolegijoje – sveikatos turizmą. Tai teisė ir medicina. O mano pirmas magistras – bioteisė: medicina ir teisė. Viskas lyg karoliai susivėrė.

– Ar Jums su tokiomis novatoriškomis įžvalgomis neankšta mažutėje Lietuvoje?

– Čia susiduriame su mano patriotizmu ir meile Lietuvai. Palikti gimtąją Lietuvą – tai tarsi šaknis imtų kas ir nupjautų. Tėvynės ilgesį pajuntu dvi savaites pabuvusi užsienyje. Tada man tampa labai negera, pradedu niūniuoti lietuviškas dainas. Netraukia manęs užsienis. Lietuvoje mano šaknys, šeima. Šeima man labai svarbi. Tai mano užuovėja.

– Jūsų gyvenimas pasirodė tarsi nesibaigiantis kopimas į kalną: darbai, mokslai, įvairiausi pranešimai konferencijose. Vis aukščiau ir aukščiau. Turite užsibrėžusi ribą: šitą pasieksiu ir bus gana – mėgausiuosi?

– Niekada apie tai negalvojau. Visada juokiuosi: aš nekenčiu permainų, bet jos taip mane mėgsta, kad negaliu per jas sustoti. Be to, aš nepaleidžiu šanso. Suprantu, kad jei to nepadarysiu – gailėsiuosi. Mieliau gailėsiuosi padariusi, nei nepadariusi.

Man aplinkybės pačios dėliojasi: įeini į kambarį – ten durys, atidarai – dar vienos. Atidarinėji duris ir taip eini į priekį – tarsi į viršų. Jei žmogus bijo atidaryti duris, jis lieka toje pačioje vietoje ir tampa piktas. Sunkiausia pirmą kartą, kai pas tave ateina rimti sprendimai. Tada trypčioji prie tų durų ir nežinai: atidaryti ar ne, nes čia kur esi tau bloga, tačiau atidaryti bijai. Įvyksta vidinė kova ir atidarai duris, tada kas – stresas, nauja aplinka, o paskui džiaugiesi atidaręs. Pereini kambarį ir prieini prie kitų durų: tas pats, bet tu jau prisimeni kaip buvo su pirmomis durimis, tada ta kova trunka trumpiau ir vėl ta pati seka, tik jau nusprendi akimirksniu ir pasileidi per tuos kambarius – per gyvenimą.

– Sako, kad didžiausia ir labiausiai viliojanti gyvenimo užduotis – sėkmingai vadovauti sau. Kaip Jums sekasi tai daryti?

– Esu labai savikritiška. Nežmoniškai. Sau esu be galo reikli. Kitiems taip pat, bet sau labiau. Kritika gerai – žmogus neišpuiksta, jis žino savo blogąsias puses. Atpildas būna tada, kai, tarkime, žmogus iš šono pasako komplimentą, tačiau tuo komplimentu mėgaujiesi tik akimirką, nes tuoj jį užmiršti ir vėl „galėjai geriau“ (nusijuokia).

– Jei esate tokia savikritiška, tai kaip priimate nesėkmes?

– Dabar suprantu, jog kiekviena nesėkmė yra įžanga į sėkmę. Blogą patirtį žmonės sureikšmina ir ilgai prisimena. O aš pasižiūrėjau ir pamačiau, kad nesėkmė sustabdo tave nuo tikrosios nesėkmės. Džiaugiuosi kiekviena nesėkme, nes be jų nebūčiau tuo, kuo esu.

Pirmaisiais metais aš niekur neįstojau – visi universitetai man uždarė duris. Tai buvo katastrofa. Visi išvyko studijuoti, o aš likau. Ką dariau? Mokiausi anglų kalbą, vairuoti, dirbti su kompiuteriu, nes jie buvo neseniai atsiradę, vykau į užsienį patobulinti anglų kalbos įgūdžius. Kitąmet visi universitetai, kur padaviau dokumentus, mane priėmė. Aš galėjau rinktis. Jei pirmais metais būčiau įstojusi, kur nenorėjau, bet vien dėl to, kad nelikčiau namuose, būčiau praradusi metus, o tada tą laiką išnaudojau tobulėjimui. Kai pradėjau studijuoti, visi bendrakursiai buvo ką tik nutrūkę nuo tėvų ir norėjo tik linksmintis, o aš atėjau žinodama, kas yra atsakomybė. Visos nesėkmės veda į sėkmę. Prieš 10 metų pagalvodavau, o kad būčiau padariusi taip ar anaip, bet dabar galvoju, kad viską pakartočiau taip pat – nieko nekeisčiau, nenorėčiau prarasti nieko, ką patyriau. Man ta patirtis labai patinka ir yra brangi.

– Jūsų gyvenimo ritmas spartus it niujorkietės. Vidinis varikliukas neperkaista?

– Man visi sako, kad esu didelė optimistė. Valio! Optimistai nesensta (juokiasi). O dėl vidinio varikliuko, žinokit, jei aš sustoju, tai varikliukas lekia tolyn, tad negaliu pasidalinti į dvi puses. Pasikartosiu: permainos pačios beldžiasi į mano duris. Galvoju: viskas, čia sustosiu. Tada man docentė ir profesorius pasiūlo doktorantūros studijas. Aš gal savęs tiek neįvertinu, bet jei tokia kalba, vadinasi, potencialą įžvelgia, tad kaip gali apie tai nepradėti galvoti? Mokslinis straipsnis – žinoma, nėra laiko, bet kažkaip rašai jį. Štai rudenį išeis pirmas mano mokslinis straipsnis anglų kalba mokslo žurnale, rašytas drauge su profesoriumi. Galvoju, kada aš čia spėjau? Spėjau. Ko imuosi, tą padarau iki galo. Žinoma, su patirtimi pradedi suprasti, kad turi pailsėti. Be to, ilgainiui supratau, jog išties 90 proc. problemų išsisprendžia savaime. Tereikia išlaukti. Tikrai. Įsitikinau tuo!

– Taip veikliai gyvendama įsivaizduotumėte save namų šeimininke?

– Aš iš dalies tokia ir esu. Man labai patinka tvarkyti namus: tvarka namie – tvarka viduje. Kai visi daiktai savo vietose – jaučiu vidinę ramybę. Chaose būti negaliu. Chaosas aplink įveda chaosą galvoje. Vis tik būti vien namų šeimininke negalėčiau.

– Lietuvoje sėkmingi, pozityvūs, o jei dar ir išvaizdūs, žmonės dažniau sulaukia ne susižavėjimo bei pagyrų, o pavydo ir bjaurių apkalbų. Ar jums teko dėl savo pasiekimų su tuo susidurti?

– Žmonės visą laiką pavydi tik to, ką mato iš išorės. O jūs atsidurkit to žmogaus kailyje ir pereikite ne tik jo sėkmes, bet ir visas nesėkmes. Ar atlaikytumėte jas? Kiekvienas sėkmingas žmogus saugo juodžiausių duobių patirtį, sunkius išbandymus. Pavydėti lieka tik tiems, kurie nepatyrė sunkumų, bet jie ir neturi tikrų svajonių, todėl ir yra nepatenkinti visais aplinkiniais.

– Juk ne visada taip filosofiškai žvelgdavote? Negi pavydas niekad neskaudindavo?

– Žinoma, skaudindavo, tačiau laikas grūdina. Kai susiduri pirmą kartą, tada puoli įrodinėti, koks tu iš tiesų. Vėliau supranti, kad tie, kurie tave pažįsta, žino, o dėl visų kitų nereikia sukti galvos. Nereikia užkariauti viso pasaulio. O kas norės su tavimi bendrauti, ateis pats.

– Vienas iš jūsų pomėgių labai netikėtas – būti laimingai. Kas Jums yra laimė?

– Pirmiausia man laimė yra buvimas su savo tėvais. Džiaugiuosi, kad juos tokius turiu. Didelė laimė – jausti vidinę ramybę. Taip pat turėti pomėgį, artimus žmones. Būti laimingai – mano gyvenimo tikslas. Susitelki į gerus dalykus – siekius, norus, ir paprasčiausiai neturi laiko būti nelaiminga.

– Koks yra tokio pozityvaus ir sėkmingo žmogaus gyvenimo kredo?

– Visad būti paprastam ir sakyti, ką išties manai. O jei nenori sakyti, tada patylėk. Nori keisti – keiskis pats ir aplinką. Tau netinka – išeik, judėk tolyn. Gyvenkime paprastai, tada visos nesėkmės apeina. Kuo mažiau drumsti vandenį, tuo greičiau tą skaidrųjį išsemi palikdamas giliai dugne drumzles.

– Dėkoju už pokalbį.