Atrasti save niekada nevėlu

„Taip, aš esu namų šeimininkė. Bet visiškai nenusivylusi, kaip kokiame amerikiečių seriale „Nusivylusios namų šeimininkės“, – juokiasi kadaise modelio karjerą išbandžiusi kėdainietė Sigita Kačinskaitė (30). – Rūpintis namais, kuriuose gyveni tu pati, kuriuose gyvena tavo vyras ir sūnus, yra didelis malonumas. Tačiau man po truputėlį pradeda trūkti veiklos ir savirealizacijos.“

Podiumo spindesys nesužavėjo

– Kada ir kaip pradėjai modelio veiklą?

– Aplinkiniai man vis kartojo, kad man derėtų išbandyti save modelio amplua. Prireikė kiek laiko, kad pasiryžčiau, bet nesigailiu – tai buvo labai įdomi patirtis. Į Italiją dviem mėnesiams išvykau baigusi vienuolika klasių, tada man buvo tik septyniolika. Prasidėjo kastingai. Tai – modelių atranka, modelių verslo „darbo birža“. Tada sekė antroji kelionė į Milaną, po kurios prasidėjo gastrolės po įvairias šalis.

Keliavau su viena mergina iš Kauno. Ji buvo penkiolikos, aš – septyniolikos, bet ji buvo kur kas drąsesnė ir psichologiškai stipresnė už mane. Viena kitą palaikėme, motyvavome, kai būdavo sunku. Ji – žinomo Lietuvos krepšininko Lino Kleizos žmona (šypteli).

– Ar nebuvo sunku tau, nepilnametei mergaitei iš provincijos, Italijoje?

– Tai buvo pirmasis kartas, kada ilgesniam laikui išvažiavau iš tėvų namų. Be mamos buvo labai sudėtinga, nes esu naminukė.

Aš pradžioje nė neįsivaizdavau, kaip reikia pozuoti prieš kamerą. Pamažu savivertė ėmė augti. Mane pradėjo vertinti, negailėjo gražių žodžių.

Dvi savaites demonstravau vien vestuvines sukneles. Buvo įdomu. Rugpjūtį ją vėl apsivilksiu. Šįkart – jau ne fotosesijai, o savo pačios vestuvėms (šypteli).

– Sigita, nesusuko galvos tau, jaunai, gražiai, svetimoj šaly dėmesys ir komplimentai?

– Ne. Galbūt dėl to, kad turėjau atsisijojusi stiprias vertybes.

Pirmą kartą man buvo labai baisu. Visus vakarus leisdavau namuose. Kai išvykau į Milaną antrą kartą, supratau, kad jeigu niekur nedalyvausiu, niekur neisiu, nieko ir nepamatysiu.

– Kodėl visgi nusprendei palikti podiumą? Iš šono modelio gyvenimas atrodo toks tobulas – fotosesijos, kelionės, pažintys, dėmesys.

– Pernelyg ilgėjausi namų, šeimos, draugų. Visi stojo kažkur mokytis, išvyko iš gimtojo miesto,

o tu kažkur toli nuo namų, vaikštai po atrankas… Ir nors iš šono modelio gyvenimas atrodo, kaip pasakytų angliakalbiai – posh – prabangus, blizgantis, turtingas, jis nėra toks puikus.

Tiesa, šio darbo dėka pamačiau daug pasaulio. Gal kitomis aplinkybėmis tiek daug nebūčiau mačiusi. Tarkime, gal daugiau niekada nenuvažiuosiu į Prancūziją, Albaniją, Italiją ar net Kiniją.

„Nuo grandinės nutrūksta“ ne visos

– Papasakok, ar tiesa, kad modeliai nieko nevalgo ir save kankina alinančiomis dietomis, o modelių pasaulis – labai klastingas, pilnas pagundų ir nuodėmių?

– Mane mama dar pirmą kartą išvykstant primokė negerti alkoholinių gėrimų, kuriuos kas nors atneša, nes nežinai, kas gali būti juose ir gali apsvaiginti. Tai egzistuoja šimtu procentų, tačiau viskas priklauso nuo merginos – jei ji pati kvaila, niekas nepadės.

Modeliai kartais giriasi, kad jos lieknos dėl greitos medžiagų apykaitos. Viena kita – galbūt, bet kitos, norėdamos išlikti šiame versle, imasi drastiškų priemonių.

Kartą susipažinau su viena mergina, kuri visą dieną valgė buvo gyva tik kramtomąja guma. Ji buvo kiek linkusi į stambėjimą, ir didelėm akim pavydžiai stebėdavo, kaip aš ką nors valgiau.

– Jeigu kokia nors kėdainietė mergina norėtų važiuoti į Milaną ir ten pradėti modelio karjerą, kokį patarimą duotum jos mamai?

– Visų pirma, patarčiau išleisti savo vaiką išbandyti laimės. Negalima griauti jauno žmogaus svajonių. Galbūt jai labai pasiseks, o jeigu ir ne, tai ji bus pabandžiusi. Bet jeigu kartais mama uždraustų, dukra dar ilgą laiką atsimintų tai ir jaustų nuoskaudą.

Patarčiau pasirinkti rimtą agentūrą. Kitas dalykas – žinoti, kuri išleidi dukrą, žinoti viską, kur ji važiuos, kur apsistos, kiek dienpinigių gaus per savaitę, kada sugrįš.

Apie tokius dalykus, kaip žmonių pardavinėjimą ar vergiją, jau seniai niekas nebekalba. Tai – praeitis. Bet reikia visada turėti proto.

Bijote, kad dukra „nutrūks nuo grandinės“? Jeigu to dukrai reikia, ji „nutrūkti nuo grandinės“ gali ir Kėdainiuose, tam nebūtina išvykti į užsienį.

Graži, vadinasi, tuštutė?

– Kur susipažinai su būsimu savo vyru kėdainiečiu Justinu Šilkaičiu?

– Maždaug prieš devynerius metus su drauge dirbau Anglijoje. Buvau grįžusi atostogų į Kėdainius. Justinas dirbo Vokietijoje, tuo metu irgi atostogavo gimtajame mieste. Susipažinome ir iškart pajutome, kad tai nėra tik eilinė pažintis.

Jis ėmė mane kviesti atvykti aplankyti jį. Aš kaip tik apsisprendžiau sugrįžti iš Anglijos į Lietuvą visam laikui. Po trijų mėnesių nesiliaujančių kvietimų aplankiau jį Vokietijoje… ir jau netrukus ten apsigyvenau.

– Kas tave įtikino, kad Justinas į tave žiūri nuoširdžiai, o ne taip, kad atvažiuos tik graži barbė?

– Nežinau. Lietuvoje jis buvo toks nuoširdus su manimi, kad negalėjau juo nepatikėti. Tris mėnesius buvau Lietuvoje, ir jis mane vis kvietė: atvažiuok pailsėti, pabūti su manimi. Jau šešeri metai mes kartu.

– Sigita, tu esi labai išvaizdi jauna moteris. Ar manai, kad gražiam žmogui gyventi yra lengviau?

– Priima pagal grožį. Tačiau tai nėra lengva. Galvoja, kad ji modelis, kvaila blondinė, tuštutė. Modeliai moka tik prieš objektyvą pasimaivyti. Galvoja, kad gražus žmogus labai lengvai prieinamas. Pasitaikydavo kartais, kad pagal išvaizdą priimdavo.

– Pokalbiui su manimi šiandien atėjai visiškai nepasidažiusi. Ar dažnai išeini iš namų be makiažo?

– Dažniausiai. O priežastis paprasta – aš tiesiog baisiai tingiu vakare viską nusivalyti (juokiasi). Kitos moterys po makiažu slepia strazdanas, ir nors aš jų turiu nemažai, nekompleksuoju.

Kai buvau maža, senelis man kartojo, kad strazdanos – tai saulės bučinukai. „O, puiku! – tada galvodavau. – Esu išskirtinė!“

Lietuva būtų gražesnė be „pletkininkų“

– Vestuves atšoksite rugpjūtį, o judviejų sūnui Adrijui – ketveri. Ar nebuvo spaudimo tuoktis?

– Buvo, ir dar koks! Bet greitai visi buvo „nusodinti“. Sakiau, kad vestuvių su pilvu ant nosies nebus. Vestuvės bus mūsų šventė, o ne kažkieno kito. Mūsų šventė, kuria mes pasimėgautume, kuri būtų mūsų diena, o ne šventė, kurioje kažkas pavalgytų, pagertų ir nueitų miegoti, kai tuo metu aš sėdėčiau prie stalo su pilvu.

Mano močiutė kiek senesnio sukirpimo. Ji man sakė: „Nusipirkite žiedelius, pati jį už parankės nusivesk ir „susirašykite“. O aš jai atsakiau: „Kai bus laikas, bus ir vestuvės“. Ir štai jis atėjo (šypteli).

– Vadinasi, tau nesvarbu, ką sako aplinkiniai?

– Man visiškai nerūpi. Pabuvusi užsienyje supranti, kokie mes, lietuviai, esame riboti žmonės. Gyventi Kėdainiuose gera tada, kai nelendi į paskalas ir apkalbas, o tiesiog gyveni savo gyvenimą.

Laimingi žmonės kitų neapkalbinėja. Nesvarsto, kas ką šiandien suvalgė, kuo kvėpuoja ir ką kas veikia.

– Kaip manai, kodėl Lietuvos žemelėje tiek nelaimingų žmonių?

– Manau, kad pagrindinė priežastis yra pinigų trūkumas. Tai žmones daro nelaimingais. Bet mūsų mentalitetas toks, kad apskritai esame linkę į pavydą. Kaip gali ramiai gyventi, kai matai, kad tavo kaimynui sekasi geriau negu tau? Tikiuosi, kad tai kada nors pasikeis.

Gyvenimas užsienyje man davė labai daug. Visų pirma, išmokau būti tolerantiška. Tarkime, homoseksualų parade pirmą kartą pamačiau būdama Londone dvidešimt vienerių. Pradžioje patyriau sukrėtimą, bet pamažu atėjo suvokimas, kad pasaulyje yra visokių žmonių. Čia, Lietuvoje, mes tarsi viename dideliame puode, rūpinamės, kas kur ką pasakė, kokia žvaigždė antrą kartą apsivilko tą pačią suknelę. Pasaulyje verda visai kitoks gyvenimas.

Brangiausia pasaulyje – jaunėlė sesuo

– Italijos podiumais šiuo metu vaikštinėja ir tavo jaunesnioji sesuo Mantvydė. Nusprendė sekti tavo pėdomis?

– (juokiasi). Nemanau. Tai buvo jos pasirinkimas.

– Kuri gražesnė – tu ar tavo sesuo?

– Mes abi vienodai gražios, tik ji tamsi, o aš šviesi. Aš ja labai didžiuojuosi. Aš ją labai myliu. Ji juk – mažoji mano sesutė. Sesers jokia draugė neatstos.

Gyvenimo ieškojimuose – šeimos palaikymas

– Sigita, pastaruosius metus dirbai Kėdainių vaikų globos namuose „Saulutė“. Kokios patirties ten pasisėmei?

– Taip, buvau socialinio darbuotojo padėjėja. Supratau, kiek daug vaikui lemia apkabinimas, priglaudimas. Mes pernelyg vertiname materialųjį pasaulį – pinigus, telefonus. Yra tokių vaikų globos namuose, kurie neturi ne tik socialinio tinklo „Facebook“ paskyros, bet ir mobiliojo telefono.

Pradėjau labai vertinti šeimą, turimus draugus. Vaikams, neturintiems šeimos, turėti namus atrodo kosmosas. Aš juos stengiausi motyvuoti, jiems kartojau: „Viskas jūsų rankose. Galite visa tai turėti.“

Dar supratau, kad kai kuriems vaikams mama yra pati brangiausia pasaulyje, kad ir kokia ji bebūtų. Jie bet kada norėtų grįžti pas ją ir jai dovanotų. Vaikai, paimti iš purvinų namų, iš alkoholikų tėvų rankų, labiau už viską norėtų grįžti atgal.

Dirbti ten man buvo atgaiva. Supratau dar ir tai, kad vaikai labai greitai pajaučia, kas yra nuoširdu, o kas – ne.

– Tau tik trisdešimt, o jau spėjai tiek daug patirti ir pamatyti. Kelias į podiumą prasidėjo, kai buvai septyniolikos, o tada – kelionės po įvairias šalis, fotosesijos, dėmesys, darbas Anglijoje, Vokietijoje, sutikta gyvenimo meilė, sūnaus Adrijaus gimimas…

– Tiesa, pastarieji trisdešimt metų buvo įdomūs (juokiasi). Išbandžiau daug skirtingų veiklų, bet… savęs dar neatradau.

– Panašu, kad dėl to per daug nesigrauži.

– Tikrai ne. Jaučiu didelį palaikymą iš savo šeimos, draugų. Manau, kad niekada nebūna per vėlu mokytis, kurti savo verslą, ieškoti savęs.

– Ar tu laiminga?

– (Ilgokai svarsto) Taip, bet norėčiau būti dar laimingesnė. Norėčiau, kad mano vyras Justas negyventų tarp Kėdainių ir Vokietijos, kad visą laiką būtų greta. Norėtųsi gyventi nuosavame name, o ne bute. Tačiau kiekvienas žmogus turi kokių nors poreikių ir svajonių. Visada gali būti geriau, bet reikia išmokti džiaugtis tuo, ką turi.