NAUJIENOS

Visos kategorijos
  / Giedrės Minelgaitės-Dautorės/ „Rinkos aikštės “ archyvo nuotr.

Nežinomybė ir painumas gimdo baimę ir nepasitikėjimą

Nijolė NAUJOKIENĖ - 11:38 Gegužės 21d. 2020

Mokykloje praleistas laikas yra didelė mūsų vaikų gyvenimo dalis. Šis gyvenimas turi būti prasmingas, laimingas ir saugus. Tai – svarbiausia.

Kasmet sulaukiame Lietuvos mokyklų įvairių tyrimų bei reitingavimo rezultatų. Į juos žiūrima ir vertinama nevienareikšmiškai. Nemanau, kad reitingų lentelės yra kažkokia panacėja nuo visų švietimo „ligų“. Organizuojant mokyklos veiklas nepakanka orientuotis tik į rezultatus. Reikšmingas yra ir jų siekimo būdas, tačiau bendras tendencijas reitingų lentelės parodo gana aiškiai.

Vadovo vaidmuo – ypač svarbus

Ypač vertinu mokyklų vadovų vaidmenį švietimo įstaigos gyvenime. 

Vadovas su aukšta vadybine kultūra, gebėjimu valdyti informaciją ir formuoti įžvalgas, gebėjimu numatyti, kokiame pasaulyje teks gyventi ir dirbti dabartiniams mokiniams, yra stiprioji švietimo dalis ir didelis pagalbininkas formuojant bendruomenės tikslus švietimo srityje.

Jau šiandien visoje Lietuvoje jaučiamas vadovų stygius. Mūsų rajonas su šia problema jau susiduria. Į mokyklų vadovų konkursus atvyksta vos po vieną pretendentą. 

Štai Šiaulių rajone aiški tendencija – vienam vadovui vadovauti kelioms mokykloms siekiant išsaugoti mažas rajonų mokyklas: jos jungiasi į vadinamąsias jungtines mokyklas. Tai – viena iš galimybių, nes kitaip joms grėstų uždarymas.

Kai klasėse yra po kelis vaikučius, kai mokyklose karaliauja jungtinės klasės, tai aš galvoju, kad iš esmės tokios įstaigos yra daugiau bendruomenės mokyklos nei vykdančios valstybines švietimo užduotis. N. Naujokienė

Nežinomybė ir painumas gimdo baimę ir nepasitikėjimą

Manau, kad nėra gerai, kai politikai delsia tiesiai ir atvirai sudėlioti rajono švietimo įstaigų tinklo pertvarkos planą, kad kiekvienas žinotume, kuria linkme einame, ko siekiame ir kokia yra valstybės strategija šiuo klausimu.

Nežinomybė ir painumas gimdo tik baimę ir nepasitikėjimą. O tai yra puiki dirva sąmokslo teorijų skleidėjams, kurie gieda jau mintinai žinomą maldelę: jus nori sunaikinti, uždaryti ir jūs turite stoti į kovą.

Kovoti galima. Klausimas tik dėl ko: ar dėl vaikų ateities ir kokybiškesnio vaikų lavinimo bei mokymo, ar dėl pustuščių pastatų ir mokyklos vos ne savo kieme?

O ir tokių mokyklų mūsų rajone niekas neuždaro, o atvirkščiai, paliekama galimybė pokyčiams, jei imtų ir iš kažkur padaugėtų vaikučių ar išsilaikytų jų toks pat skaičius. O ir klausimas būti, tarkime, perspektyvios gimnazijos skyriumi, yra blogis ar papildoma galimybė, lieka atviras.

Šiandien kiekvienam politikui lengviausia kalbėti tai, ką nori girdėti bendruomenė. Tačiau mano tikslas ne toks – neieškau lengvų kelių, nesiekiu rinkėjų palankumo, bet siekiu perspektyvių sprendimų.

Kaip apsispręsime, taip ir bus. Tik nepamirškime, kad teisės ir pareigos neatsiejamos.

Neabejoju, jog visos rajono mokyklos ir be reitingų žino savo pliusus ir minusus, dauguma aiškiai suvokia perspektyvą ir teisingai bei kryptingai formuoja tikslus, užduotis. Tačiau kai kurios mokyklos pačios tvirtai neapsispręsdamos ir toliau tęsia savo įsivaizduojamas „kovas“ dėl sunkiai paaiškinamų dalykų: už mokyklą – taip, bet ar už vaiko ateitį – klausimas atviras.

Mokyklos bendruomenės, ypač jei į jas „įsisuka“ dar ir politikai, nori mažutes mokyklėles, o tiksliau – jų pastatus, išlaikyti šalia savo namų. Panašu, kad vaiko ateitis pasitraukia į antrą planą.

Kai kurios mokyklos pačios tvirtai neapsispręsdamos ir toliau tęsia savo įsivaizduojamas „kovas“ dėl sunkiai paaiškinamų dalykų: už mokyklą – taip, bet ar už vaiko ateitį – klausimas atviras. N. Naujokienė

Ar tai teisinga?

Atsakymas priklauso nuo to, kokio tikslo siekiame ir kaip matome ar įsivaizduojame mūsų jaunų žmonių gyvenimą po 5–10 ir daugiau metų.

Mokyklų įvairių tyrimų rezultatai metai iš metų atveria tuos pačius švietimo įstaigų skaudulius.

Kai pažiūrime į reitingų lenteles, matome, kad dažnokai tų mokyklų, kurios yra gausiausiai finansuojamos, mokinių pasiekimai būna iš tiesų labai žemi. O stiprios mokyklos – finansiškai tarsi ir skriaudžiamos, nes vienam mokiniui išlaikyti jose kartais skiriama net perpus mažiau pinigų nei mažose mokyklose.

Kas prisiims atsakomybę už vaikų paruošimą gyvenimui?

Dažnokai sakoma, kad kalbant apie švietimą nereikia skaičiuoti ir jo vertinti pinigais.

Aš negaliu atsakyti už kiekvieną mokesčio mokėtoją, kaip ir kam jis nori savo pinigus geriau panaudoti, kokios jis grąžos tikisi, bet manau, kad kai per mažai skaičiuojame, tai ir išeina, kad mokytojų algos apverktinos, vaikai nelaimingi, o mes, suaugusieji, šnekame apie švietimą tarsi gyvenimas galėtų grįžti atgal, o ne judėtų dideliu greičiu į ateitį...

Stiprios mokyklos tai jaučia. 

Dažnai tenka iš buvusių kolegų girdėti: „Duokit jūs mums tokį finansavimą kaip pustuštei kaimo mokyklai, kurios dar ir ugdymo rezultatai daug prastesni. Kodėl rajonas giriasi gerais švietimo rezultatais mūsų sąskaita, bet tūkstančius atiduoda neperspektyvioms mokykloms, kurių bendruomenės nariai, norėdami geriau paruošti savo vaikus gyvenimui, patys vaikų neleidžia į tas mokyklas, o veža juos pas mus? Mes vaikų spragas taisome ir atsakomybę už jų egzaminų rezultatus prisiimame.“

Kai klasėse yra po kelis vaikučius, kai mokyklose karaliauja jungtinės klasės, tai aš galvoju, kad iš esmės tokios įstaigos yra daugiau bendruomenės mokyklos nei vykdančios valstybines švietimo užduotis.

Gal reikia ir tokių, bet tada turime įvardinti, kas prisiims atsakomybę už tų vaikų paruošimą gyvenimui.

O grupuoti vaikus teigiant, kad kaime jie jau tokie nieko verti yra, jog bijo miesto ar didesnių mokyklų vaikų, nes gal nemoka nusiprausti ar panašių dalykų, yra tiesiog nepriimtina.

 

Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!