NAUJIENOS

Visos kategorijos
„Prievolę grąžinti reikėjo. Priešingu atveju Lietuvos kariuomenė būtų našta mokesčių mokėtojams, kadangi nebūtų galėjusi atlikti išvis jokių funkcijų“, – teigia profesorius Valdas Rakutis.   / Asociatyvi BNS (Aurelijos Jašinskienės) nuotr.

Karo prievolė: ar šiais laikais galime gyventi be prievolių ir karo?

Rasa Jakubauskienė - 14:01 Rugpjūčio 28d. 2019

„Tokio optimizmo, kad karo nebus, tikrai neturiu. Ir kariūnams dėstydamas visą laiką sakau, kad karas bus. Ir bus greitai. Reikia apie tai galvoti. Dėl to žmonės išsaugo gebėjimą apsiginti, o karinė tarnyba yra žmogaus psichologinis parengimas sunkiems laikams“, – apie sugrąžintos privalomosios karo tarnybos privalumus ir reikalingumą sakė Kauno tvirtovės parko direktorius, karo istorikas, profesorius Valdas RAKUTIS. Su profesoriumi taip pat diskutavome, ar apskritai šiuolaikiniame pasaulyje įmanoma gyventi be prievolių, dėl ko kyla karai ir už kokią savybę moterys yra labai vertinamos Izraelio kariuomenėje.

– Prieš daugiau nei ketverius metus mūsų šalyje grąžinta privalomoji karinė tarnyba. Ar tai buvo būtina?

– Prievolę grąžinti reikėjo. Priešingu atveju Lietuvos kariuomenė būtų našta mokesčių mokėtojams, kadangi nebūtų galėjusi atlikti išvis jokių funkcijų. Toje padėtyje, kokioje ji buvo 2014 metais, atrodė tikrai labai labai sunkios būklės.

Kadangi man karo istorija tenka domėtis ir dėstyti ilgalaikius procesus – kelis šimtus ar tūkstančius metų – tokia idėja laikas nuo laiko grįžta. Tai dabar mes vėl išgyvename tų pajėgų renesansą. Čia ne vien pas mus, bet ir daugiau kur grįžta minėta prievolė.

– Ar negali šiuolaikinis pasaulis būti be prievolių?

– Kaip ir be mokesčių. Aš visą laiką lyginu šituos dalykus, nes tai yra beveik vienas ir tas pats, tik žmogus ne pinigus moka, o atlieka fiziškai kažkokias prievoles. O kitose valstybės viskas pereina per pinigų prizmę: žmonės moka mokesčius, o paskui iš jų samdomi kariai. Tarp šių abiejų dalykų reikia matyti tam tikrą sąryšį.

Į tą senąją prievolę, kuri egzistavo dar iki profesinės kariuomenės įvedimo, ėjo tie, kurie neturėjo, kur dėtis arba buvo kažkokie keisti idealistai. O šita kariuomenė, kuri buvo įvesta pavojaus sąlygomis, yra, sakykime, krašto šviesuolių, motyvuotų žmonių. V. Rakutis

– Profesoriau, Jūsų nuomone, ar tarp prievolės ir pareigos galima dėti lygybės ženklą?

– Ne, gal ne visai. Sakyčiau, pareiga yra daugiau moralinis imperatyvas. Teisinės sistemos sampratoje – galbūt ir pareiga. O prievolė yra tai, ką tu turi padaryti konkrečiai, t.y. apčiuopiamai, gyvai, netgi apskaičiuotai. Jos yra šiek tiek susiję, bet tai nėra tapatūs dalykai.

– Ar skiriasi dabartinė privalomoji karo tarnyba nuo prieš buvusios?

– Visų pirma labai stipriai skiriasi visuomenės požiūris. Į tą senąją prievolę, kuri egzistavo dar iki profesinės kariuomenės įvedimo, ėjo tie, kurie neturėjo, kur dėtis arba buvo kažkokie keisti idealistai. O šita kariuomenė, kuri buvo įvesta pavojaus sąlygomis, yra, sakykime, krašto šviesuolių, motyvuotų žmonių.

Karo istoriko Valdo Rakučio teigimu, karas yra neišvengiamas, todėl jam būtina ruoštis ir vykdyti karo prievolę./ Žygimanto Gedvilos, BNS nuotr. – Bet, žinot, kartais stebint iš šalies, atrodo, jog tapti kariuomenės dalimi arba Šaulių sąjungos nariu yra madinga... Ar tai iš tiesų nėra tik mada, kol neiškilo realus pavojus?

– Jūs – teisi, bet aš manyčiau, kad tai ne mada, o pavojus. Kai nėra pavojaus, šauktinės kariuomenės nėra efektyvios, nes žmonės nelabai supranta, kam to reikia ir tada tai trukdo jų tolimesnei veiklai. Bet, kai ateina pavojus, kiekvienas užduoda sau klausimą: „O ką aš dabar darysiu? Kur čia ta mano vieta?“. Tada jis supranta, kad eiti į kariuomenę yra labai didelis ne tik prievolės, bet ir pareigos reikalas. Kitas dalykas – visuomenė kitaip pradeda žiūrėti: žmogus, kuris neina į kariuomenę, kelia visuomenės panieką; dar vienas dalykas – labai svarbus prasmės klausimas: jei niekas nepuola ir pulti nežada, tai ko ten į tą kariuomenę eiti?

– Į šiuolaikinę kariuomenę savo noru nuėjo ne viena mergina. Kaip manote, ar merginos karinę prievolę atlieka lygiai taip pat gerai kaip ir vaikinai?

– Tai priklauso ne nuo lyties, o nuo žmonių – vienur gerai, kitur nelabai. Kiek man teko bendrauti su kariuomenės atstovais, merginos labai uoliai tarnauja, stengiasi. Kitas dalykas – jei kariuomenė yra „kietesnė“, gal nelabai merginoms tinka? Taip, yra merginų, kurios, kaip sakoma, vyriškos, joms tinka. Bet bendrai, moteriška prigimtis nėra karas. Ir aš asmeniškai visą laiką šiek tiek su skepsiu į tai žiūriu. Tačiau šiais laikais kariuomenė nėra tokia atšiauri, civilizacijos pakankamai daug, tad gali tarnauti ir merginos.

– Pavyzdžiui, Izraelyje tarnauja tiek merginos, tiek vaikinai...

– Man teko būti Izraelio kariuomenėje. Ir šitas klausimas man buvo pats įdomiausias. Ten į tai pažiūrėta labai racionaliai. Yra moteriškos ir vyriškos savybės. Pavyzdžiui, moteriška savybė – pastabumas. Todėl visur, kur reikia pastabumo, dalyvauja moterys. Ten, kur reikia pakelti stresą, fizinės jėgos – tik vyrai.

Tarkim, tuo metu, kai aš buvau, vyko didžiulės diskusijos, ar gali moterys tarnauti tankuose. Vyrai sakė, kad negali, nes jos fiziškai nebus pajėgios iškelti tanko apačioje esančio liuko ir jos paprasčiausiai neišsigelbės.

Aš, manau, toks požiūris yra teisingas. Tikrai yra veiklų štabuose, medicinos tarnybose ir šiaip visokio biurokratinio darbo. Moterys daug geriau pakelia rutiną, smulkmeniškus darbų pabaigimus ir t.t. Ir jos gali tikrai tarnauti. Bet jei kiltų ilgalaikis karas, tai aš būčiau prieš moterų tarnybą.

– Kodėl?

– Nes gali būti tokių pasekmių, apie kurias niekas negalvoja. Karo metu skiriasi okupacinis elgesys gyventojų atžvilgiu. Moterys paprastai turi šiek tiek geresnį statusą – niekas be reikalo jų nešaudo. Gal kažką kito daro, bet nešaudo. Ir tokiu būdu, jeigu karas labai sudėtingas, kad ir po trisdešimties metų, ta tauta vis tiek atsigaus. Na pavyzdžiui, kokie čečėnai. Baisu, kas ten pas juos darėsi, bet, matysit, po trisdešimties metų ta tauta vėl stovės. O jeigu moteris peržengia tą ribą ir nebėra skirtumo tarp vyrų ir moterų, tai tikėtinas visiškas tautos išnaikinimas.

Jei kiltų ilgalaikis karas, tai aš būčiau prieš moterų tarnybą. V. Rakutis

Niekas negalvoja, kad tos senosios taisyklės yra sugalvotos ne šiaip sau. Aišku, dabar keičiasi sąlygos. Jei karas trumpas arba vyksta kur nors toli, tai gali tarnauti ir merginos. Jeigu tai vadinamasis tamsusis, tikrasis karas, kaip jį vadindavo devynioliktajame amžiuje, tai ten moterims ne vieta.

– Ar gali pasikartoti, kaip Jūs sakote, tas tamsusis karas?

– Jis vyksta nuolatos. Mes tiesiog nežinome, kas darosi arba nekreipiame dėmesio, kas kur vyksta. Pavyzdžiui, kokioje Afrikoje. Taigi niekas per daug į tai nesigilina. Europoje seniai karo nebuvo ir dėl to atrodo, kad visur jo nebuvo. O šiaip karai vyksta nuolatos. 

Tačiau tendencijos yra negeros. Aš pasižiūriu, kokius vadovus pasaulyje renka rinkėjai, tai tikrai ne tie „vaikinai“, kurie už taiką. Netgi sakyčiau akivaizdus polinkis į karą. 

Jeigu prisimenate, sovietmečiu buvo toks posakis, kad karu politinių problemų spręsti neįmanoma. Dabar tokia retorika ydinga. Visi viešai šneka, kad karu ir reikia spręsti tuos klausimus. Tai ir matome Ukrainą, amerikiečių visokius pagrūmojimus. 

Negalima nuvertinti ir naujųjų technologijų. Jos irgi padaro savo įtaką. Tarkim, branduolinio ginklo atsiradimas. Jis labai apriboja karinius dalykus, nes iš tikrųjų niekas nenori gauti atgal. Todėl kažkaip ir sprendžia įvairius klausimus kitais būdais, bet ne karu. Bet jeigu tik kita valstybė neturi branduolinio ginklo, tai viskas vyksta kaip seniau.

– Jūs paminėjote, kad žmonės renka „neteisingus“ vadovus. Taip, akivaizdu, kad viskas eina karo link. Bet, jeigu, kad ir per artėjančius Amerikos prezidento rinkimus, žmonės išsirinktų taikesnį vadovą, ar yra tikimybė, kad vėl viskas grįžtų į ramesnes vėžes?

– Aš, manyčiau, kad ten yra truputėlį kitaip. Žmonės yra tokie sutvėrimai, kurie nėra vien tik taikioji dalis, žmoguje yra labai daug agresijos. Ji yra labai reikalinga, kai reikia išgyventi. Tai čia yra tokie prigimtiniai dalykai. Ir žmonės kai kuriais atvejais tuos vadovus renka visai logiškai. Aš nesakau, kad Donaldas Trumpas yra kažkokia auka ar klaida. Ne. Tokio reikėjo. Ir amerikiečiai, mano įsitikinimu, tai darė sąmoningai. Jie, esu tikras, patenkinti rezultatais, nes jiems reikėjo vado, kuris išspręstų problemas, o ne to, kuris tik ramina ir nieko nedaro. Tokie lyderiai atsiranda tada, kai jų reikia.

– Grįžtant prie karinės tarnybos. Ar ji reikalinga tik pasiruošti ginti Tėvynę, ar jaunuoliams taip pat suteikia ir kokių nors kitokių privalumų? Juk visada buvo kartojama, kad vaikinui reikia eiti į kariuomenę, kad taptų tikru vyru...

– Psichologai aiškina, kad žmonės turi kartais nutraukti tam tikrus ryšius tam tikru laiku. Ir jeigu to nepadaro, tada jų viduje būna kažkoks nepilnavertiškumas.

Jeigu pažiūrėtume gentines visuomenes, pavyzdžiui, berniuko tapimas kariu – yra netgi specialus ceremonialas, kažkokie išbandymai – tada jau jis tampa tikru kariu. Jiems tas yra labai svarbu. Ir moterys instinktyviai ieško tokių vyrų, kurie tokius dalykus praėję.

Jeigu kalbėtume apie pačią tarnybą, tai ji ne tik išmoko žmogų elgtis su ginklu, bet ir kaip mobilizuotis, pasiaukoti, atsipalaiduoti (tai labai svarbu, nes žmonės kartais to nemoka), išmoko dirbti komandoje, koordinuoti save, vadovauti, pasirūpinti savimi. Tai ypatingai svarbu, nes, jei kariuomenėje esi žioplas, tai tau bus blogai.

– Jūsų nuomone, devynių mėnesių pakanka, kad įgytų Jūsų išvardytus dalykus?

– Nežinau. Mano supratimu, metai būtų tinkamas laikas. Bet kiek kalbėjau su tais, kurie kariuomenėje, sako, kad bazinius dalykus jaunuoliai išmoksta. Gal tik pritrūksta laiko užtvirtinimui. Kai kurie tarnaujantys, nelabai galvoja, kad karo prievolė – tai tikroji kariuomenė. Jos labai svarbi funkcija yra ta, kad iš tarnaujančių žmonių galima atsirinkti, kurie paskui gali eiti ir į profesinę tarnybą. Nes, kai jie atitarnauja 9 mėnesius, tampa aišku, ar žmogus savo vietoje, ar ne.

Jeigu kalbėtume apie pačią tarnybą, tai ji ne tik išmoko žmogų elgtis su ginklu, bet ir kaip mobilizuotis, pasiaukoti, atsipalaiduoti (tai labai svarbu, nes žmonės kartais to nemoka), išmoko dirbti komandoje, koordinuoti save, vadovauti, pasirūpinti savimi. V. Rakutis

– Dėl ko apskritai kyla kariniai konfliktai? Juk tai nebūna spontaniškas sprendimas – jam reikia daug laiko ruoštis ir galiausiai tam ryžtis?

– Žinokit, labai įvairiai. Bandė mokslininkai tirti, dėl ko tie karai prasideda.

Vienur jie kyla, nes yra kažkokių esminių prieštaravimų. Kitu atveju – net yra vadinamas apeiginis karas, kai karas reikalingas, kad vyrai parodytų esą vyrai. Kartais iš silpnumo ir baimės – geriau pulti, nes kitas užpuls. Tų priežasčių yra labai įvairių, bet dažniausia yra ta, kad tikimasi greitai nugalėti. „Neskanus“ tas pradėjimas, bet nugalės ir viskas bus gerai. O nugalėtojai neteisiami.

Kai yra netolygios pajėgos, nevienodo stiprumo priešai, tai dažnai taip ir būna. Kaip, pavyzdžiui, Rusijos agresija Rytų Ukrainoje – jeigu Ukraina būtų turėjusi branduolinį ginklą, kurį turėjo iki 1995 metų, Rusija ten net nebūtų kišusi nosies, nes būtų žinojusi, kad gaus atgal. O kadangi Ukrainos kariuomenė tuo metu prastai atrodė, tai jie pagalvojo, kad čia niekas ir nesipriešins. Taigi, jeigu tokia motyvacija, tai vienintelis „gydymo“ būdas – duoti atgal.

– Jūsų nuomone, ar karai išsprendžia problemas, dėl kurių jie ir buvo pradėti?

– Išsprendžia keistas problemas: kai valstybės būna nusilpusios ir nevykdo kažkokios aktyvesnės veiklos, atsiras kitos, kurios tą veiklą įvykdys. Tas vakuumas ilgai nebūna.

Ir ta situacija, kuri dabar vyksta Vakarų Europoje, tikrai kas nors gali greitai pasinaudoti – tos valstybės sprendžia problemas, kurių realiai nėra, o ten, kur tikrai jų yra, nemato. Anksčiau ar vėliau tai prives prie didžiulių konfliktų. Tie karai gali būti netgi ne tarp valstybių, o valstybės viduje. Gali būti ir taip, kad ne valstybę kas nors užkariauja, o ji subyra iš vidaus ir joje atsiranda kitos valstybės. Kaip Romos Imperijos viduje atsirado Barbarų karalystė. Tai va tokių požymių aš tikrai matau nemažai.

– O gal karas tik galingų ir įtakingų „berniukų“ žaidimas, kuriuo norima parodyti savo galią ir įtaką, o pasaulį jie įsivaizduoja kaip savo kiemą?

– Kai kuriais atvejais galima taip sakyti. Tas vadovas yra toks dėl to, kad tokia yra tauta arba valstybė, kuriai to reikia. Ir dėl to negalima jų atskirti. O pas mus labai mėgstama tai daryti. Kad ir su ta pačia Rusija – blogas Putinas ir gera Rusija. Ne. Tos tautos vidinė konstrukcija tokia, kad jai tokio vado reikia ir taip gyvena kelis šimtus metų. Jiems reikia caro, kuris laimėtų. Tai tas caras ir atsiranda.

– Tai, anot Jūsų, jei žmonės to nenorėtų, bandytų visomis įmanomomis priemonėmis jį nuversti?

– Jis net neiškiltų. Didžiąją daugumą tenkina tokia situacija, kokia yra ir tokiu būdu viskas čia dera. Pasižiūrėkime ir į savo prezidentus, kuriuos renkame tiesioginiais rinkimais. Turim tą, ko norim. Taip ir pas juos.

– Jūsų nuomone, ar apskritai įmanoma gyventi be karų ir ginkluotų susirėmimų, konfliktų?

– Aišku, kad galima. Tai ir gyvenam, bet reikia suprasti, kad kada nors karas ateis. Jis – neišvengiamas. Pavyzdžiui, septynioliktame amžiuje buvo nuolatinis karas, kai buvo tik keliolika metų taikos. Tada ir atsirado posakis, kad taika – tai trumpas atokvėpis prieš kitą karą. Aš manau, kad reikia būti jam pasiruošus, reikia mokėti jį išgyventi, o karinė tarnyba – tai galimybė daugeliui žmonių tas savybes išvystyti. Ir aš būčiau labai didelis šalininkas, kad Lietuvos mokyklose būtų vystomos tam tikros savybės pilietinio ugdymo, fizinio lavinimo pamokų metu, kad žmonės toms tarnyboms būtų labiau pasiruošę, nebūtų tokie visai ištižę. Nes jeigu ateis sunkus laikas, tai visiems ištižėliams bus labai sunkios dienos – jie ne tik nesugebės pasirūpinti savimi, bet ir savo vaikais, artimaisiais. Dėl to net ir didžiausios taikos sąlygomis reikia tam tikras savybes išlaikyti.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Knygos ateities technologijų pasaulyje: išliks ar išnyks?

Koja kojon su šiandiena
09:00 Spalio 30d. 2019
img

Muzika mūsų gyvenime: ką ji pasako apie žmogų?

Koja kojon su šiandiena
15:44 Spalio 25d. 2019
img

Mirtis ir socialiniai tinklai: kaip elgtis?

Koja kojon su šiandiena
09:50 Spalio 16d. 2019
img

Nematoma kova su emociniu ir psichologiniu nuovargiu

Koja kojon su šiandiena
13:59 Spalio 02d. 2019
img

Sporto psichologija: kas tai ir ar visiems sportininkams jos reikia?

Koja kojon su šiandiena
12:56 Rugsėjo 20d. 2019
img

Bendruomeniškumas ir individualumas: draugai ar priešai?

Koja kojon su šiandiena
14:32 Rugsėjo 11d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!