KULTŪRA

Parodos „Švedija nuo A iki Ö“ atidarymo viešnia Švedijos ambasados antroji sekretorė Hanna Rehn (kairėje) ir visą dieną kartu su kėdainiškiais bendravęs Jonas Ohmanas.  / Sonatos Patkauskaitės nuotr.
  • KULTŪRA
  • Švedų kultūros dienoje pūdyta silkė vakare, o Jonas Ohmanas – ir dieną, ir vakarą

Švedų kultūros dienoje pūdyta silkė vakare, o Jonas Ohmanas – ir dieną, ir vakarą

Sonata PATKAUSKAITĖ - 10:54 Rugsėjo 18d. 2018

Praėjusį ketvirtadienį Kėdainiuose praūžė Švedijos kultūros diena. Jaunimas tądien diskutavo su vienu garsiausių Lietuvos švedu Jonu Ohmanu, visi norintieji savo žinias ir išmonę parodė „Protų mūšyje“, atidaryta paroda „Švedija nuo A iki Ö“, kurioje dalyvavo Švedijos ambasados antroji sekretorė Hanna Rehn. Tačiau daugiausia dėmesio sulaukė vakaras ant Nevėžio kranto, kur kraštiečiai vaišinosi vienu garsiausių švedų virtuvės patiekalų – pūdyta silke. Vaišinosi tie, kurie atlaikė kvapų bombą...

Apie lietuvių patriotizmą iš švedo lūpų

Kėdainiuose vykusią Švedijos kultūros dieną galima suskirstyti į dvi dalis: pramoginė („Protų mūšis“, parodos atidarymas ir silkės ragautuvės) ir rimtoji dalis. Tai jaunimo susitikimas su Jonu Ohmanu, žmogumi, kuris kalbėdamas apie patriotizmą nejuokauja. J. Ohmano Kėdainiuose pristatinėti nereikia: visuomenininkas, dokumentinių filmų kūrėjas, buvęs pastorius atvykęs gyventi į Lietuvą, šiuo metu itin aktyviai dirba organizacijoje, teikiančioje pagalbą Ukrainai. Žodžiu, tai žmogus, kuris jo paties žodžiais: negali gyventi ramiai ir be iššūkių. Galbūt todėl Daugiakultūris centras tokios gausos mokinių tikriausiai nebuvo matęs. Pilnutėlėje salėje vos tilpo norintieji ar mokytojų atvesdinti jaunuoliai, kurie klausėsi švedo pasakojimų apie patriotizmą.

Žmonės, kurie gyvena gerai, privalo nepamiršti, kad viskas gali pasikeisti. J. Ohmanas

Tenka šiek tiek apgailestauti, kad klausimus šiam žmogui uždavinėjo tik Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė ir pora mokytojų, tačiau tai, kad jaunimas neįsitraukė į aktyvią diskusiją, jokiais būdais nereiškia, kad J. Ohmano žodžiai nepalietė jaunų kėdainiškių sielos.

Nedažnai Daugiakultūrio centro renginiuose apsilanko tiek daug jaunų žmonių.Mintys, vertos vietos užrašų knygelėje

Yra minčių, kurie tarsi svogūnai apvilkti daugybe sluoksnių žodžių, dažnai pasirenka tiesų kelią – iš vienos ausies į kitą. Per storas žodžių sluoksnis neleidžia minčiai užsukti į širdį. Tačiau yra minčių, kurios ne išlieka galvose ilgam ir norisi jas, jeigu jau neužsirašyti į savo užrašų knygelę, tai bent jau laikyti viduje tol, kol pats žmogus bus pribrendęs jas persakyti kitam ar tam tikru gyvenimo momentu garsiai pasakyti sau. Tokių minčių J. Ohmano kalboje buvo ne mažai:

Apie Švediją. „Taip, dabar Švedijoje yra labai gerai. Žmonės gyvena pasiturinčiai, pavyzdžiui, mano mama gauna 3 000 eurų pensiją, tačiau tai nereiškia, kad ir ateityje taip bus. Žmonės, kurie gyvena gerai, privalo nepamiršti, kad viskas gali pasikeisti. Esant tokiai geopolitinei situacijai, rinkimuose vis daugiau balsų surenkant radikalioms partijoms, negalime būti garantuoti, kad sotus ir ramus gyvenimas tęsis amžinai. Todėl apie tai reikia galvoti ir daryti viską, kad geras gyvenimas neapvirstų aukštyn kojomis.“

Apie dilemas, nepavaldžias laikui. „Partizanas Juozas Lukša–Daumantas savo knygos „Partizanai už geležinės uždangos“ pradžioje rašė apie jaunus žmones, kurie Lietuvoje po karo ieškojo savo gyvenimo prasmės. Knygoje buvo kalbama apie tai, kad jaunas žmogus turi du kelius: pasilikti čia ir kovoti arba pasitraukti į Vakarus. Prabėgo daugiau kaip septyniasdešimt metų, o jauni žmonės ir vėl sprendžia tą pačią dilemą: pasilikti čia ir kovoti už savo gyvenimą ar emigruoti. Tai tik įrodo, kad laikas nepajėgus išspręsti žmonijos problemų, jas turi spręsti patys žmonės.“

Apie paramą Ukrainai. „Prasidėjus įvykiams Ukrainoje supratau, kad reikia veikti, nes jeigu mes nieko nedarysime, jeigu mes agresoriaus nestabdysime, tai jis ateis čia. Gal po metų, gal po penkerių. Bet ateis. Todėl reikia stabdyti. Tada įkūrėme fondą ir pradėjome rinkti paramą Ukrainai. Privalau pasakyti, kad Lietuvos visuomenė mus rėmė, beveik viskas, ką mes ten vežėme, buvo nupirkta už lietuvių pinigus, pervestus į specialią sąskaitą. Kas yra labai įdomu: aktyviausiai mus rėmė... Lietuvos pensininkai. Būtent. Jie nešė po kelis ar keliasdešimt eurų. Kodėl? Todėl, kad tie žmonės žino, ką tai reiškia. Iš savo patirties jie žino, kas yra karas ir pokaris. Ir jie nenori, kad tai tektų išgyventi dar kartą.“

Apie skirtumus. „Švedijos ir Lietuvos jaunimas niekuo nesiskiria: visi nori keliauti, pažinti pasaulį, įgyti žinių ir patirties. Tik sąlygos tam yra labai skirtingos. Švedai viską turi: jiems tai savaime suprantamas dalykas. Lietuvoje jaunas žmogus turi viską išsikovoti.“

Žinoma, J. Ohmanas kalbėjo įvairiomis temomis: apie jo sukurtus dokumentinius filmus, apie atkurtus ir pastatytus partizanų bunkerius, apie patriotizmą ir politiką. Sudėtingos temos buvo gvildenamos tarsi riešutai. Todėl sunku buvo nuspėti, kad vakare tas pats žmogus pasirodys visai kitame amplua....

Pūdytos silkės kvapas ir... skonis.Bibliotekos kiemelyje – ragautuvės

Ankstyvą popietę prasidėjusios Švedijos kultūros dienos vakarop neišsikvėpė. Į bibliotekos kiemelį ant Nevėžio kranto susirinko gausus būrys kėdainiškių. Jų šurmulys nė kiek netrukdė dešimčiai komandų, pačioje bibliotekoje žaidžiančių „Protų mūšį“. Kol vieni mankštino smegenis, kiti spietėsi apie Editos Nurmi. Ji gamino vikingų periodo patiekalus: silkių duoną ir bandeles, kurias ant laužo kepsis patys valgytojai. Nors Edita sakė, kad patiekalų receptais dalijasi į kairę ir į dešinę, iš ko gaminama silkių duona, taip ir nepasakė. Tačiau pasakė, kodėl XXI amžiuje moteris kuria laužą ir gamina patiekalus, kuriuos jau seniai pamiršo ir patys vikingų palikuonys.

„Noriu parodyti žmonėms, kad mūsų protėviai nevalgė šaknelių ir riešutėlių. Jie valgė tikrai sudėtingus ir labai skanius patiekalus, – sako šeimininkė ir priduria: – mūsų protėviai nebuvo laukiniai.“

Vis tiktai nesusilaikau nepaklaususi, ar šie patiekalai patinka pačiai vikingų virtuvę propaguojančiai moteriai. Atsakymas labai konkretus:

„Jeigu man tas skonis nepatiktų, tai nei gaminčiau, nei pati valgyčiau, nei kitiems duočiau.“

Jos žodžius patvirtino ir renginio dalyviai, kepę bandeles ir ragavę duonos. Tačiau geriausią atsakymą į šį klausimą pateikė... Magnuso akys. Magnus – tai vienerių metų airių vilkogaudis. Šis „mažytis“ šuniukas, į kiekvieną, rankose laikantį silkių duonos gabalėlį, nukreipdavo savo ilgesingą ir prašantį žvilgsnį, siūlantį pasidalinti skanėstu. Nepasidalinti kąsneliu su Magnusu neįmanoma: žvilgsnis atrakinta net užkietėjusią širdį, o „šuniuko“ dydis pataria protui su juo nejuokauti.

„Nedidukas“ Magnus pirmuosius kąsnelius išsireikalauja iš šeimininkės Editos Nurmi.Pritrūkus druskos teko supūdyti

Pagaliau visi svečiai sulaukė svarbiausios akimirkos, dėl kurios dauguma ir atėjo. Prie mikrofono stojo.... J. Ohmanas. Taip taip, ir vėl jis. Tačiau šį kartą švedas kalbėjo ne apie Lietuvos pokario istoriją ir dokumentinius filmus. Rankose laikydamas dvi dėžutes pūdytos silkės, jis pradėjo pasakojimą apie šio švedų kulinarinio paveldo atsiradimą.

Šis valgis atsirado XVI amžiuje. Švedijos karalius Gustavas Vaza kariavo, o dažniausias karo palydovas yra badas. Maistas, kurį tais laikas žmonės norėjo ilgiau išlaikyti, buvo gausiai sūdomas. Deja, karo metu druskos pristigo, tad žmonės, ieškodami išeities, pradėjo maistą, taip pat ir silkę, fermentuoti. Nežinia, ar buvo tikimasi tokio rezultato, ar taip atsitiko netyčia, tačiau pūdyta silkė tiko švedų skoniui ir tapo populiariu patiekalu šiaurinėje Švedijos dalyje. XIX amžiaus pabaigoje pūdytos silkės kvapas, kaip ir pats patiekalas, pasklido po visą Švediją. Dabar ja gardžiuojamasi visoje šalyje.

Silkė privalo būti pūdoma visus metus. Anksčiau laiko nutraukus fermentacijos procesą, nekantrūs valgytojai susidurdavo su pačiomis ne maloniausiomis virškinimo problemomis. Netgi vienas Švediją valdžiusių karalių buvo išleidęs dekretą, draudžiantį valgyti silkę, pūdytą mažiau nei metus. Nors dekreto niekas nebepaiso, tačiau tradicija praėjusių metų vasarą sugautą silkę pradėti valgyti tik rugpjūčio trečią ketvirtadienį, išliko.

J. Ohmanas supranta, kad kitataučiams sunku suprasti, kaip galima valgyti tokią smirdančią silkę:

„Viskas paprasta: arba žmogus pakelia tą kvapą, arba ne.“

Jis taip pat papasakojo, kaip silkę valgo patys švedai. Ji valgoma su balta duona, panašia į lavašą, tik traškesne, ant jos tepamas sviestas, tada dedama svogūno ir virtos bulvės, po to silkė, kuri dar užklojama pomidoru, kad šis sušvelnintų aštrų pūdytos silkės skonį. Tokiais sumuštiniais švedai gardžiuojasi ir didžiuojasi savo kulinariniu paveldu.

Ne toks velnias baisus, kokį jį piešia

Na, o pasibaigus visoms istorijoms prasidėjo TAI. Buvo atidarytos dvi dėžutės pūdytos silkės.

Kėdainiečiai žmonės kantrūs ir prie kvapų pripratę: tai Nevėžis teršalais užpildytas atverti langus neleidžia, tai netoli Kėdainių dirbantys ūkininkai organinėmis trąšomis laukus laisto ir miestiečių uoslę erzina, tai kiti kvapai, kurių jokios komisijos ir valdžios nesugeba pažaboti. Tačiau tai, ką pajuto susirinkusieji, kai renginyje buvo atidarytos dėžutės su pūdyta silke, net ir užgrūdintų kėdainiškių uoslei tapo tikru išbandymu.

Keisti tie žmonės: pajutę aštrų ir nemalonų kvapą turėtų bėgti šalin. O jie, kaip susitarę – patraukė artyn. Arčiau kvapo židinio – silkės.

Teisus buvos garsiausias Lietuvos švedas: „Kvapą arba perneši, arba ne“. Tie, kas sugebėjo su savo uosle susitvarkyti... sakė, kad silkė yra labai skani. Ir kad tai būtų sakęs vienas žmogus – sutartinai tvirtino visi, kurie išdrįso paragauti.

XIX amžiaus pabaigoje pūdytos silkės kvapas, kaip ir pats patiekalas, pasklido po visą Švediją. Dabar ja gardžiuojamasi visoje šalyje. Aut. past.

Aš paragauti neišdrįsau, su savo nosimi nesusitariau, tad teko pasikliauti kitų pojūčiais. Tačiau jeigu ir kitais metais Kėdainių švedų draugija organizuos tokį renginį, tikrai eisiu ir paragausiu. Ir kitiems, nebuvusiems šiais metais renginyje, patariu. Juk velnias ne toks baisus, kokiu jį piešia, o silkė ne tokia bjauri, kaip galima spėti iš kvapo.

5 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!