GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
  / Asmeninio archyvo nuotr.

Sėkmingo gyvenimo receptas: mokėti pasidžiaugti paprastais dalykais ir turėti artimą santykį su savo vaikais

Rasa JAKUBAUSKIENĖ - 10:45 Spalio 19d. 2020

Šiltas ruduo, nestokoja gražių, nors ir nuolat negailestingai trumpėjančių dienų. Norėdamos išnaudoti kiekvieną gamtos dosniai dovanojamą saulės spindulį, su Irma išsiruošėme į trumpą žygį. Koks įdomus sutapimas! Kaip paaiškėjo pokalbio eigoje, moteris yra aistringa keliautoja po Lietuvą.

Susitikusios, kiek nejaukiai jautėmės abi, nes iki tol nebuvome pažįstamos. Bet... netrukome susipažinti.

Irma Drublionienė yra „Vikonda“ grupei priklausančios UAB „Vikeda“ personalo administratorė. Penkiasdešimt penkerių vis dar puikiai atrodanti jaunatviška moteris savo kelionę šioje įmonėje pradėjo prieš dvidešimt dvejus metus.

Pirmoji darbo diena – vis dar atminty

Žengusi žingsnį, ji atsigręžė į mane ir krestelėjusi šviesius plaukus su miela šypsena trumpam nugrimzta į praeitį:

„Puikiai prisimenu savo pirmą dieną „Vikedoje“ – tai buvo 1998-ųjų liepos 7 d. Tada „Vikeda“ turėjo nemažą autošaldytuvų parką. Vairuotojai iš pačio ryto išveždavo DADU ledus į parduotuves visuose Lietuvos miestuose, grįždavo vėlai vakare. Juos reikėdavo pasitikti, išduoti kelionės lapus, sąskaitas, pinigų priėmimo kvitus, surinkti pinigus už parduotus ledus – tai ir buvo mano pirmasis darbas. Pradėjau dirbti vakarinės kasininkės pareigose.“

„Smagu, kad visais „Vikedos“ periodais vienas dalykas išliko stabilus – puiki atmosfera ir šaunūs kolegos. Atėjus dirbti, prieš 22 metus, kolektyvas buvo bendraamžis, tuomet susidraugavau su savo kolegėmis ir iki šiol esame artimos draugės – dažnai susitinkame, kartu keliaujame“. Kiek pamąsčiusi, ji dar priduria: „Mano sesuo tuo metu taip pat dirbo  prekybos tinkle „Vikonda“, tad parekomendavo mane šiai pozicijai. Atėjau pasikalbėti ir likau.“

Jau vienam kitam lapui po kojomis šokant paskutinį rudeninį šokį, lėtu žingsniu kulniuojame ir mes. „Net nepastebėjau, kaip prabėgo šitiek metų – turbūt todėl, kad per tą laiką „Vikeda“ nestovėjo vietoje, nuolatos gyvename naujų pradžių procese, – savo apmąstymais dalijosi mano pakeleivė. – Keitėsi žmonės, įmonės tikslai, mano pačios pareigos, tad retai jaučiuosi „užsilaikiusi“ toje pačioje vietoje. Nuolat išmokstu naujų dalykų, o darbas su perpus jaunesniais žmonėmis padeda praplėsti akiratį.

Smagu, kad visais „Vikedos“ periodais vienas dalykas išliko stabilus – puiki atmosfera ir šaunūs kolegos. Atėjus dirbti, prieš 22 metus, kolektyvas buvo bendraamžis, tuomet susidraugavau su savo kolegėmis ir iki šiol esame artimos draugės – dažnai susitinkame, kartu keliaujame.“

Administratorės pareigos – arčiausiai širdies

Pokalbiui įgaunant pagreitį, leidžiu sau šiek tiek ir pašmaikštauti: „Spėju, kad Jūsų kolegos be Jūsų būtų kaip be rankų – juk Jūs, po tiek darbo metų toje pačioje vietoje, viską, ko paklaustų, pasakytumėte turbūt ir prikelta naktį...“

„Tikiu, kad, jei reikėtų, susitvarkytų ir be manęs. Bet taip pat norisi tikėti, kad su manimi atlikti įvairius darbus jiems smagiau“, – juokiasi Irma. Tačiau kiek surimtėjusi ji priduria: „Iš tiesų, manau, gaunu ne mažiau nei duodu, tad nesusireikšminu, bet kartu ir džiaugiuosi būdama naudinga.“

Kiek stabtelėjusios pasigrožėti permainoms besiruošiančia gamta, nejučia pokalbį pradedame ir apie per daugiau nei du dešimtmečius kitusias Irmos pareigas.

„Teko pasidarbuoti buhalterijos, prekybos skyriuose. Šiuo metu lygiagrečiai su personalo administracijos pareigomis atlieku ir kai kurias pirkimų funkcijas, bet personalo administratorės pareigos, jaučiu, yra arčiausiai širdies. Aš natūraliai mėgstu bendrauti su žmonėmis, sugebu rasti bendrą kalbą, palaikyti lengvą ir šiltą atmosferą tiek su bendraamžiais, tiek ir su jaunais žmonėmis.

Visgi kartu bijau pokyčių, tad kartais smagu šalia turėti kolegų, kurie mane pastūmėtų ir padrąsintų imtis naujų atsakomybių. Esu labai dėkinga buvusiai „Vikedos“ vyr. buhalterei Laimutei Skačkauskienei, kuri mane vis paragindavo ir padrąsindavo kaskart imtis naujų atsakomybių.“

Įprasta kasdienybė nevargina

Pėdinant laukų takeliu, Irma papasakoja ir apie savo darbo specifiką:

„Be jau minėtos mieliausios darbo dalies – bendravimo, kita veikla susijusi su duomenimis ir informacinėmis sistemomis. Gyvename technologijų amžiuje, todėl vis atsiranda daugiau įrankių, padedančių nudirbti darbus. Tad man tenka nuolat mokytis jais naudotis ir tobulėti.

Į mano pareigas įeina suvedinėti informaciją į duomenų bazes, atsiliepti į telefono skambučius, priimti korespondenciją, užsakyti kanceliarines prekes darbuotojams, sutikti įmonės svečius. Taip pat įvairūs organizaciniai, gero mikroklimato palaikymo užduotys: gimtadieniai, šventės, įmonės renginiai.“

Mūsų mažojo žygio kelias driekiasi per neaukštus kalniukus ir nuokalnes. Mano pakeleivė taip lengvai į juos kopia ir leidžiasi – lyg eitų lygiu keliu. Rodos, kad viskas taip lengvai jai einasi ir darbe. Net pasidaro įdomu, ar jos nuomone, kiekvienas žmogus sugebėtų taip lengvai susitvarkyti su Irmos užimamomis pareigomis.

„Nežinau, ar kiekvienas – tikiu, kad nebūtinai žmogus turi tilpti į oficialius pareigybių aprašymus, bet būtent žmogaus asmeninių savybių ir įgūdžių derinys ir suformuoja užimamos pozicijos apimtį. Turbūt kitoks žmogus dirbtų kitaip, o geriau ar blogiau priklausytų nuo to, ką jis jau turi sukaupęs ir nuo to, kiek motyvacijos ir entuziazmo turi kaupti toliau“, – svarstė pašnekovė.

Irma teigia mėgstanti keliauti, tačiau vienos ypatingos vietos neturi. Jeigu keliauja, stengiasi nuvykti ten, kur dar nėra buvusi./Asmeninio archyvo nuotr.Mėgstamiausi – DADU ledai

Dvidešimt dveji metai – ilgas laiko tarpas. Asmeniniame žmogaus gyvenime per jį daug kas pasikeičia. Todėl nenuostabu, kad žvelgdami atgal kartais užduodame sau klausimą, ką radome ir ką praradome per šį laikotarpį. Bandydama atsakyti į jį, akis panardinusi į horizontą Irma susimąstė:

„Sunku įvertinti, nes nežinau, kaip būtų susidėliojusi mano darbinė ir asmeninė kelionė, jei čia būčiau dirbusi trumpiau. Visgi aš labiau pusiau pilną, nei pusiau tuščią stiklinę matantis žmogus ir tikrai tikiu, kad gavau daugiau, nei potencialiai praradau.

Nuolatinę galimybę tobulėti, pažinti naujus žmones, besikeičiančius procesus, o be to, čia sutikau savo gyvenimo drauges.“

Žengusios kelis žingsnius dar kartą stabtelėjome, o pakeleivė linksmai pridūrė: „Per tą laiką užaugo mano vaikai, o dabar auga ir anūkai – visi turės bendrą gražų vaikystės prisiminimą – nesibaigiančius ledus šaldytuve.“

Nusišypsau ir paklausiu, kokie yra mėgstamiausi pačios Irmos ledai. Juk per tiek metų vienus galima buvo pamėgti, kitus – pamiršti, vėl ir vėl iš naujo atrasti vis kitą skonį...

„Tikrai taip. DADU ledai man patys skaniausi! Esu ragavusi daug kitų skonių ir gamintojų ledų, bet vis tiek renkuosi mūsų įmonės ledus. Per tiek metų mūsų nuostabios technologės yra sukūrusios tikrai daug įdomiausių skonių ir derinių ledų.

Tarp mano mėgstamiausių yra šokoladiniai, klevų sulos skonio su riešutais, labai patiko šių metų naujiena „Moonlight“ ledai ant pagaliuko apelsinų ir arbūzo skonio“, – vardijo ledų žinovė.

Aktyvus laisvalaikis

Nors darbas mielas, tačiau kaip ir nuo bet kurios kitos veiklos, reikalingas poilsis ir galimybė pravėdinti galvą. Irma beeinant atskleidžia ne vieną savo receptą, kaip tai daro:

„Mėgstu gamtą, tylą, ramybę. Gyvenu užmiestyje, dažnai išeinu ar išvažiuoju dviračiu į mišką, pakeliauju su draugėmis po Lietuvą, užsiimu namų ūkiu, skaitau, žiemą slidinėju.

Asmeninio archyvo nuotr.Visgi, turbūt didžiausią laisvalaikio dalį užima anūkai, dabar yra tas metas, kai jiems nieko iki pilnos laimės netrūksta – tik dėmesio ir buvimo greta, su manimi jiems smagu ir gera, tad mėgaujuosi šituo laikotarpiu. Žinau, kaip trumpai jis trunka.“

Kai į kelionę išsiruoši su įdomiu žmogumi, kilometrai po kojomis dingsta nejučia, o ir nuovargio – nė kvapo. Stebiuosi tokiu pašnekovės veiklumu ir aktyvumu. Tačiau vos tik užsiminė apie vaikus ir anūkus, Irmos akys dar labiau ėmė spindėti, matyt, sublizgo džiaugsmo ašaros, o lūpų kampučiai nejučia pakilo.

„Turiu du nuostabius vaikus: dukrą Miglę – ji gyvena ir dirba Vilniuje ir sūnų Paulių, kuris gyvena ir dirba Londone. Su juo matomės nedažnai, o prie tų ir taip retų susitikimų šiemet dar prisidėjo ir visi apribojimai dėl COVID-19. Smagu, kad yra Messenger ir kitos elektroninės ryšio priemonės, kurios padeda malšinti ilgesį, bet vis tiek jo trūksta. Su Migle bendraujam kasdien, leidžiam kartu dažną savaitgalį.

Dukra taip pat augina du nerealius vaikus – beveik ketverių Marką ir dvejų Ulą. Jiedu į mūsų visų gyvenimą įnešė daug judesio, juoko, naujų arba seniai užmirštų temų pokalbiams, smagumo vėl iš naujo juos pažindinant ir kartu pačiai pažindinantis su pasauliu. Labai džiaugiuosi bendravimu su anūkais, matomės tikrai labai dažnai, kartu atostogaujame, keliaujame.“

Anūkai – didžiausias džiaugsmas

Stebėdama ir klausydama į mūsų kelionę ir pokalbį įsijautusią ir vis spartesniu žingsniu einančią pakeleivę, žaviuosi ja ir jos sugebėjimu įžvelgti patį didžiausią džiaugsmą, rodos, mažose gyvenimo smulkmenose, kasdienybėje. O ji nenuilsdama pasakoja toliau:

„Aš pasiduodu tėkmei ir retai planuoju užsiėmimus su anūkais, o jie retai kada stokoja idėjų, kaip praleisti vakarą. Per15 minučių iš kosmonautų gali tapti daktarais ir tuoj pat šiukšlių mašinos vairuotojais, lygiagrečiai ir man vaidmenų surasdami. Tad man tiesiog smagu stebėti, klausytis jų istorijų, būti tuo, ko jie iš manęs tuo momentu nori.

Vaikai gyvena miškuose, o ir aš užmiestyje – tad mėgstame išsiruošti į žygius (kaip kad mes šiandien), organizuojamės iškylas, renkame uogas. Jie mėgsta knygas – tad daug skaitau, įtraukiu juos ir į savo veiklą – valgymo gaminimą, daržo priežiūrą.“

Asmeninio archyvo nuotr.Vidinę ramybę spinduliuojanti moteris atskleidžia, jog tokią jos būseną ir jauseną formuoja vieta, kurioje ji gyvena – Pašilių kaimas. Irma pasidžiaugia, kad šalia yra populiari maudykla, miškas, į kurį per savaitę bent 3–4 kartus išeina pasivaikščioti. Tai yra visiška priešingybė nuolatiniam šurmuliui, žmonių klegesiui, triukšmui, stresui. Būtent tai yra jos sėkmingo darbo ir gero poilsio paslaptis – nuolatinis vidinis balansas.

Kas turi vaikų, žino, kad kartais labai norisi juos kuriam laikui iškomandiruoti pas senelius. Tačiau, žingsniu priekyje keliaujanti moteris, atsigręžusi į mane, šiltai sako:

„Dukra paprašo, kad pabūčiau su anūkais, bet ne tiek dažnai, kad man tai nepatiktų. Kai pasakojau, kad dažnai būnu su anūkais, tai kartu su mumis būna ir dukra. Tad ji kviečia ar organizuoja susitikimus labiau ne tam, kad pailsėtų nuo vaikų, bet tam, kad pabūtume visi kartu. Ji sako, kad jai smagu matyti, kaip anūkai džiaugiasi mūsų susitikimais. O ir mes pačios gražiai sutariam, linksmai patraukiam viena kitą per dantį, palaikom, tad nejaučiu, kad manimi naudotųsi.

Mūsų šeimoje apskritai močiutės visad būdavo labai arti, mano dukra turėjo gražų ir artimą ryšį su mano mama. Todėl mes buvimą su anūkais labiau priimame kaip dovaną, o aktyvų dalyvavimą jų gyvenime kaip savaime suprantamą, džiuginantį dalyką.“

Mėgsta keliauti gamtoje

Pasivaikščioti po savo apylinkes pasiūliusi pašnekovė, pritūpusi nusiskina saulutės žiedelį ir lyg tarp kitko užsimena, kad jai patinka ne tik vaikštinėti Pašiliuose, bet ir keliauti po Lietuvą.

„Dažniausiai automobiliu atvažiuojame į tam tikrą vietą ir keliaujame pėsčiomis, kartais važiuojame dviračiais – priklauso nuo oro sąlygų. Apskritai keliaujant Lietuvoje ar užsienyje man gamta patinka daug labiau nei miestai, o vaikščiojimas – geriausias poilsis. Mano sesė ir sūnus gyvena Londone, tad aplankydavau juos ten, bet retai kada lįsdavom į miesto centrą – man ten per intensyvu ir labiau jaučiuosi išsunkta nei pailsėjusi“, – šypsojosi Irma.

Įdomu pasidaro, kokia Lietuvos vieta gražiausia ir palikusi geriausią įspūdį.

„Esame keliavusios su dukra Panemunės keliu ir lankiusios piliakalnius bei pilis Panemunėje – tikrai viena gražiausių Lietuvos vietų. Žinoma, man labai patinka pajūris ir vaikščiojimai palei jūrą, pajūrio dviračių takai.

Tačiau vienos ypatingos vietos neturiu. Jeigu keliauju, stengiuosi nuvykti ten, kur dar nesu buvusi“, – kelionine patirtimi dalijosi pašnekovė.

Mielai skaito ne tik pati, bet ir su anūkais

Kaip vieną iš savo pomėgių ji įvardijo ir skaitymą. Tiesą sakant, tikėjausi, jog paklausta, kokias knygas labiausiai mėgsta skaityti, mano žygio pakeleivė nė nemirkteldama pasakys, kad apie keliones, o mėgstamiausias autorius, tarkim, Rytas Šalna ar Vytautas Kandrotas. Apsirikau.

„Anksčiau labai mėgau detektyvus, dabar patinka istoriniai romanai. Viena mėgstamiausių mano rašytojų – Kristina Sabaliauskaitė“, – tepasakė Irma.

O man, nespėjus net pabaigti klausimo apie tai, ar skaito knygas anūkams, močiutė džiugiai šūkteli:

„Tikrai taip! Dukra domisi vaikų literatūra, turi daug netradicinių, labai kūrybiškai iliustruotų Lietuvos ir užsienio autorių knygelių. Vienos mėgstamiausių vaikų knygų yra Evelinos Daciūtės „Laimė yra lapė“ ir „Drambliai ėjo į svečius“, Tomo Dirgėlos „Mano tėtis rašo knygą“, pamažu pradedam skaityti ir bepaveiksliukes klasikos knygas – šiuo metu jiems labai patinka Karlsonas.“

Taip maloniai besišnekučiuodamos ir jau įsidrąsinusios net nepastebėjome, kaip apsukome nemažą ratuką Pašilių apylinkėse. Regis, su Irma galėtume kalbėti valandų valandas. O ir temos randasi, rodos, iš niekur. Tačiau netikėtai pradingęs žolėje išmintas keliukas tarsi ženklas, kad mūsų pažinties žygis šįkart jau baigėsi. Abi pasidžiaugėme naujai užsimezgusia malonia pažintimi. Sutarėme, kad dar būtinai kada nors susitiksime pratęsti mūsų pokalbio. Bet pabaigai dar labai norėjau išgirsti, koks vis dėlto yra Irmos sėkmingas balanso tarp darbo ir visaverčio gyvenimo receptas.

„Mokėti džiaugtis savo pačios draugija, surasti gyvenime patinkančių veiklų ir mylimų draugų, mokėti pasidžiaugti paprastais dalykais ir turėti artimą santykį su savo vaikais. Manau, man visose šitose srityse pavyko arba pasisekė. O ir DADU šūkis tą mano sėkmės receptą labai gerai iliustruoja: „Tai, ką mėgsti Tu!“ – gūžtelėjo pečiais I. Drublionienė ir mostelėjusi man ranka pasuko namų link. 

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Bibliotekos languose – fotografijų paroda „Žiemos ilgesys“

Kuriantys gražesnį pasaulį
08:46 Lapkričio 27d. 2020
img

Kėdainietė iš džiazo kelio neišsuko

Kuriantys gražesnį pasaulį
17:30 Lapkričio 25d. 2020
img

Darbas mažuose miesteliuose suteikia gyvenimui daugiau prasmės ir grožio

Kuriantys gražesnį pasaulį
15:43 Lapkričio 16d. 2020
img

Visą gyvenimą kurianti moterims 

Kuriantys gražesnį pasaulį
17:19 Lapkričio 12d. 2020
img

G. Kriaunevičienė: „Dėk skiautę prie skiautės“

Kuriantys gražesnį pasaulį
11:47 Lapkričio 09d. 2020
img

Meilė gimtajam kraštui ir muzikai įkvėpė parašyti knygą

Kuriantys gražesnį pasaulį
08:34 Lapkričio 06d. 2020
img

Arnetų name – mamos ir dukters paroda

Kuriantys gražesnį pasaulį
08:00 Spalio 31d. 2020
img

Netradicinė vilnietės menininkės paroda

Kuriantys gražesnį pasaulį
12:00 Spalio 29d. 2020

SKELBIMAI

touched by digitouch!