GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
  / Asmeninio archyvo nuotr.
  • GYVENIMAS MARGAS
  • Žmonės
  • Remigijus Venckus: aš galiu turėti viską, bet ne iki galo. Iki galo aš turiu tik savo lietuvių kalbą

Remigijus Venckus: aš galiu turėti viską, bet ne iki galo. Iki galo aš turiu tik savo lietuvių kalbą

Rūta ŠVEDIENĖ - 11:18 Kovo 30d. 2017

„Nepatikėsite: lietuvių kalba gali išgelbėti pasaulį“ – toks pavadinimas sieja trijų lektorių pranešimus, kurie bus skaitomi Kėdainių M. Daukšos viešojoje bibliotekoje kovo 31 d., penktadienį. Renginio, skirto Lietuvių kalbos kultūros metams, pradžia − 13.30 val. Paskaitas skaitys Lietuvių kalbos instituto direktorė prof. dr. Jolanta Zabarskaitė, mokslo darbuotoja dr. Aurelija Tamulionienė, Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius doc. dr. Remigijus Venckus.  

Daugiakultūriame centre taip pat bus pristatyta Lietuvių kalbos instituto parengta lietuvių kalbos istorijai skirta paroda. Renginys nemokamas, kviečiami ateiti visi, kas tik nori.

Į renginio iniciatorės, rajono kalbininkės Rūtos Švedienės klausimus atsako vienas iš lektorių − doc. dr. Remigijus Venckus.

– Kas Jums yra kalba ir kokia jos vieta šiuolaikiniame globaliame pasaulyje?

Jei nėra kalbos, tai nėra kultūros, jei nėra kultūros, tai nėra ir žmogaus civilizacijos. Nesant kalbai, nėra ko ir gilintis į tai, ką vadiname žmogumi. R. Venckus

– Kalba yra vienas iš esminių žmogaus asmens tapatybės sudėtinių dalių. Jei nėra kalbos, tai nėra kultūros, jei nėra kultūros, tai nėra ir žmogaus civilizacijos. Nesant kalbai, nėra ko ir gilintis į tai, ką vadiname žmogumi.

Kalbos vartojimas padeda ne tik žmonėms komunikuoti tarpusavyje, bet ir atrasti prasmes, suvokti daiktų vietą tikrovėje, nustatyti jų ir subjektų santykius, taip pat ir žmonių tarpusavio ryšius. Tiesa, ne visi vienodai supranta kalbos fenomeną. Štai prieš kelis metus, po mano skaitytos paskaitos apie tai, kaip aš kuriu fotografiją, vienas klausytojas pasiteiravo: „Tai kokia yra ta fotografijos kalba, kaip ją įvardinti ir kokiais kriterijais vertinti?“ Ši klausimų virtinė rodo, kad kalbos sąvoka gali būti vartojama ir labai siaurai, ir be galo plačiai. Viena vertus, žodis „kalba“ atrodo kaip graži metafora, o kita vertus, nieko čia metaforiško nėra. Iki XX amžiaus, prisipildžiusio įvairių tikrovę įrašančių technologijų, labiausiai „kalbos“ sąvoka buvo siejama su šnekėjimu, kai tariami žodžiai, o iš jų lipdomi sakiniai, pastraipos bei ištisi pasakojimai. Taip pat galima kalbėti ir apie rašytinę kalbą. Tačiau šiandien pasaulis gerokai pasikeitęs. Į rankas imame vaizdo kamerą, fotoaparatą, naudojame taikomąją programinę įrangą, leidžiančią kurti kompiuterinę grafiką. Kiaurą parą rodome ir žiūrime vaizdus apie save ir savo pasaulį. Mes nekalbame žiūrėdami, o ir pasaulį mums demonstruodami ekranai taip pat nekalba arba prabyla labai minimaliu žodynu. Bet mes vis tiek suprantame vaizdus panašiai arba mūsų interpretacijos apie juos nėra labai skirtingos. Kaip manote, ar mus užliejantis vaizdų srautas nėra kitos kokybės kalba?Į renginį kviečiami visi kėdainiečiai, kurie yra smalsūs ir kalbą įsivaizduoja ne kaip gramatikos taisyklių rinkinį ar tik kaip įrankį susikalbėti./ Asmeninio archyvo nuotr.

– Iš Jūsų atsakymo susidaro įspūdis, kad įprastą kalbėjimą (o ir rašymą) vis labiau pakeičiame vaizdais? Daugiau žiūrime nei plėtojame pokalbį grupelėse? Tai gal šiuo atveju galima manyti, kad kalba miršta?

– Kalba ne miršta, o transformuojasi. Medijų teoretikas Marshallas McLuhanas dar XX a. antroje pusėje yra pastebėjęs, kad komunikacijos ateitis priklauso vaizdams. O aš sakyčiau, kad ne tik vaizdams, bet ir garsams bei taktiliniam-fiziniam dirginimui. Vokiečių rašytojas Hermannas Hesse svarstė, jog ateis toks metas, kai visi skaitysime tik laikraščių antraštes. Jis buvo teisus. Štai žurnalo „National Geographic“ skaitytojų auditorija puikiai pagrindžia rašytojo būgštavimus. Kai paskaitose paklausiau studentų, ką jie pirmiausiai daro į rankas paėmę „National Geographic“ žurnalą, visi sakė, kad žiūri nuotraukas ir skaito antraštes. Pagal akiai mieliausias nuotraukas jie renkasi, kurį straipsnį skaityti pirmiausiai. Žinote, ir aš elgiuosi panašiai į rankas paėmęs žurnalą. Man net pradeda atrodyti, kad viskas kartojasi cikliškai. Regis, grįžtame prie paveikslėlių olos paviršiuje skaitymo.

– Gal galėtumėte pakomentuoti plačiau? Gali pasirodyti, kad... žmogus taps primityvus ir nebegalės abstrakčiai mąstyti, įsivaizduoti daiktų ir reiškinių pagal parašytą tekstą arba žodžiu išsakytą mintį?

Kalbos vartojimas padeda ne tik žmonėms komunikuoti tarpusavyje, bet ir atrasti prasmes, suvokti daiktų vietą tikrovėje, nustatyti jų ir subjektų santykius, taip pat ir žmonių tarpusavio ryšius. R. Venckus

– Be abejo, nereikia vizualumo įsigalėjimą vertinti kaip didžiulį baubą. Rengdamas disertaciją domėjausi, iš kur atsiranda raštas. Priėjau prie išvados, kad tekstas atsiranda iš noro perpasakoti įvykius piešinėliais. Kuo daugiau norisi papasakoti, tuo piešinėliai tampa minimalesni ir schematizuoti. Kuo daugiau schematizavimo, tuo daugiau susitarimo (specialaus mokymosi), kaip šiuos piešinėlius suprasti. Tačiau ne viskas pasaulyje yra suprantama iš raštų. Žmogus, norėdamas išlaikyti labai gyvus prisiminimus, pradeda ieškoti priemonių, kaip juos išsaugoti ir perteikti. Šios paieškos tampa ypač svarbios dailei. Jos veda prie fotografijos išradimo, judėjimo įamžinimo kinematografijos būdu ir galiausiai net iki šiuolaikinių virtualios erdvės Asmeninio archyvo nuotr.produktų. Suprantate, kai aplinka, kurią norime perpasakoti, yra įamžinta ir kai ją galima bet kada išgirsti ir pamatyti, tuomet atrodo, kad jau ir pasakoti apie ją žodžiu nieko nereikia. Tiesiog parodai draugui įrašą ir jam tampa viskas suprantama. Vaizdais, o ne rašytiniais tekstais mes vis intensyviau dalinamės savo prisiminimais ir pamąstymais. Kitą vertus, šis naujasis dalinimasis per medijas verčia gvildenti klausimus apie audiovizualinių pasakojimų interpretacijas. Galiausiai vaizdų pasaulis pats paprašo paaiškinti jį tekstu. Štai teksto poreikį į meno galerijas sugrąžino šiuolaikinis konceptualusis menas. Be pasakojimo tekstu abstrakti tapyba atrodo kaip komunikacinis nesusipratimas. Man vis ši situacija − labai įdomi. Kaip menotyrininkas turiu tikrai daug darbo. Aš turiu paaiškinti, kaip galima suprasti abstraktų vaizdą.

– Jūs daug rašote meno kūrybos klausimais, tyrinėjate šiuolaikinę fotografiją, tapybą, esate rašęs tekstų net apie genetinį meną. Jūs taip pat labai daug kuriate fotografijų. Kodėl? Ar viena iš šių veiklų nebūtų pakankama? Ar jos dera tarpusavyje? O gal čia mes matome Jūsų dviejų asmenybių konfliktą meno kūryboje? Tai kokia gi yra Jūsų kalba?

Kad ir kiek aš save bematyčiau pasaulio piliečiu, kad ir kiek bemąstyčiau kaip megapolio gyventojas, aš vis tiek kalbu lietuviškai. Lietuvių kalba yra tai, kas konstruoja mano vietos, mano tapatybės, savo motinos ir gimtinės suvokimą. Kad ir kokią šiuolaikiškai eksperimentinę besukurčiau fotografiją, joje įsirėžia mano lietuvių kalba. R. Venckus

– Tikrai neretas panašus klausimas būna adresuojamas man. Mano pirmoji bakalauro specialybė yra dailininko grafiko. Baigęs studijas aš niekada daugiau grafikos nekūriau, tačiau studijų metais susidomėjau filmų kūrimu, o vėliau ir fotografija. Tikriausiai dėl šios priežasties jau 13 metų Lietuvoje dėstau videomeno ir fotografijos disciplinas. Man ir pačiam kyla klausimas, kodėl aš negaliu koncentruotis į vieną veiklą. Studijuodamas dailininko specialybę, aš pradėjau daug skaityti meno teorijos ir filosofijos knygų. Aš ieškojau atsakymo į klausimus, kodėl kuriu, kam to reikia, kokią vietą užima mano kūryba po saule, kiek ji atspindi mane, kaip ir kas ją supranta. Galiausiai vis aršiau studijuodamas meno teoriją, pradėjau kelti meno kalbos klausimą. Kaip aš kalbu? Kokia yra mano fotokūrybos gramatika, skyryba ir panašiai? Esu surengęs 33 autorines parodas. Paskutiniu metu jas visas lydi ir mano konceptualūs tekstai, kuriuose aš pirmiausiai paaiškinu sau, ką ir kodėl vaizduoju, o tada jau ir žiūrovui. Turiu daug gerbėjų, vieni akimis ryja mano fotografijas, kiti nuolatos seka mane spaudoje ir skaito. Vieni žarsto komplimentus kaip puikiam rašytojui, o kiti – kaip fotomenininkui. Tiek mano pasakojimai tekstu, tiek nuotraukomis pirmiausiai sukuria mano kalbos sistemą apie mane patį. Ši duali kalba nėra prieštaringa. Sulig kiekvienais kūrybos metais ji įgauna vis didesnės vienovės.

– Tai kokia ta jūsų kalba? Ji lietuviška ar labiau angliška? Ji yra lokali ar reprezentuojanti kosmopolitinį pasaulį?

– Kad ir kiek aš save bematyčiau pasaulio piliečiu, kad ir kiek bemąstyčiau kaip megapolio gyventojas, aš vis tiek kalbu lietuviškai. Žinote, aš galiu turėti viską, bet ne iki galo. Iki galo aš turiu tik savo lietuvių kalbą. Ji yra tai, kas konstruoja mano vietos, mano tapatybės, savo motinos ir gimtinės suvokimą. Kad ir kokią šiuolaikiškai eksperimentinę besukurčiau fotografiją, joje įsirėžia mano lietuvių kalba. Šiandien aš galiu būti dėkingas savo mamai, kad gimiau Lietuvoje, kad kalbu viena seniausių gyvųjų pasaulių kalbų ir kad ji savitai gyvena mano meno kūryboje.

– Dėkoju už įdomų, priverčiantį mąstyti pokalbį. Nekantriai lauksime Jūsų Kėdainiuose!

Doc. dr. Remigijus Venckus yra žinomas ne tik medijų kultūros ir meno tyrinėjimų srityje, bet ir aktyviai kuriantis eksperimentinį fotografijų meną. Gausiai fotografijomis iliustruojamoje paskaitoje autorius pasakoja apie savo fotografijos kūrybos kryptį, paaiškina, kodėl, kaip ir ką kuria, apibrėžia, ką jo drąsūs fotografijos ir kompiuterinės technikos eksperimentai turi bendro su kalbos vartojimu ir jos suvokimu, kokios vyrauja temos, ko siekiama eksperimentuojant technika ir formuojant neįprastą estetinį sprendimą. Dalindamasis patirtimi doc. dr. R. Venckus nuolatos tiria mediją, revizuoja fotografijos, eksperimentinio videofilmo, literatūros ir kalbos ribas. Jis tarytum atlieka permanentinį kalbos išradimą.

1 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!