GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Ramutė Bechtereva – moteris, kurią sutikę gatvėje iškart pažinsite ir kurios sumaišyti neįmanoma su niekuo.  / Asmeninio archyvo nuotr.

Ramutė Bechtereva: „Kai suvoksi, kad TU esi TU, tada pradėsi gyventi“ (FOTOGALERIJA)

Eglė KUKTIENĖ - 14:04 Spalio 24d. 2020

Vienintelė tokia Kėdainiuose. Sportininkė, poetė, modelis, idėjų bankas, kūrėja, keliautoja. Ramutė BECHTEREVA – moteris, kurią sutikę gatvėje iškart pažinsite ir kurios sumaišyti neįmanoma su niekuo. Kėdainietė, kuri išaugo Kėdainius, bet savo gimtąjį kraštą nešiojasi širdyje. Sako, kurti galinti tik čia, nes reikia savos žemės, savos upės, miško – savos gamtos.

Apie tai, kiek savojo „aš“ versijų telpa žmoguje ir tai, kaip neprarasti gyvenimo džiaugsmo ir drąsos – interviu desertas jūsų akims, brangūs skaitytojai.

Asmeninio archyvo nuotr.Gyvenimo stilius

Skubėdama į redakciją, mat begėdiškai vėlavau į sutartą interviu, kiek toliau priekyje pastebiu jauną moterį. Šviesi, su linksma kuprinyte, ausinukais, baltais paraitotais džinsais, kedais. Galvoju, gal laukia, kol automobilį „Regitros“ vyrukai įformins, bet ne – ji suka tiesiai į redakciją.

Bėgte prisiveju ir susiduriu akis akin su Ramute. Ir nors jaunystė – dalykas subjektyvus, mintyse pagalvoju, kad liekno sudėjimo ir lengvo stiliaus pavydėti jai gali ir gerokai jaunesnės merginos.

Susėdame pokalbiui, o jis mezgasi pats, rodos, nei klausti nieko nereikia. Pasakau Ramutei, kad akis pirmiausia užkliuvo už nuotraukos socialiniame tinkle, na, o toliau visa košė tarsi savaime užvirė. Podiumas? Kaip ir kodėl? Juk mes pratę ant podiumo matyti aukštas, kaulėtas, jaunutes merginas.

„Tai yra gyvenimo stilius. Aš net nematau nieko keisto savo gyvenime. Esu iš tų buvusių sportininkių, bet kartu rašau poeziją. Ir būna keista pereiti iš sporto salės į aktų salę. Pamenu, kai pirmą kartą save per televiziją pamačiau, pagalvojau „na ir nekaip aš čia atrodau“. Bet paskui supratau, kad tai – ne sporto salė. Reikia kitų manierų, pasiruošimo, etiketo.

Na taip, Helsinkyje į podiumą žengti pirmą kartą buvo baisoka, kojos drebėjo. Bet atsistojau prieš veidrodį ir sakiau: „Bechtereva, eini!“– šypsodamasi ima pasakoti Ramutė.

Tai štai – pirmos kelios minutės, ir jau paaiškėja, kad interviu užtruks. Tikra kūrybos, idėjų ir veiklos bomba. Ar pavyks viską apkalbėti per vieną pokalbį?

– Kaip viskas susiklostė, kad Kėdainius palikote? Bent jau kuriam laikui, nes, kaip suprantu, grįžtate čia dažnai.

– Prie Nevėžio augusi esu. 5 metų išmokau nardyti, 6 metų išmokau plaukti. Mama ateidavo su rykštele mane namo varyti, aš perplaukdavau į kitą upės pusę ir neidavau. Buvau hiperaktyvi, chuliganavota tokia.

Be galo myliu Kėdainius, bet ateina tas laikas, kai imi ieškoti kažko daugiau. Man čia per ankšta. Aš visada kažkur einu, domiuosi, dalyvauju, man viskas įdomu.

Kėdainiuose daugiausia dirbau guvernante, bet tada atėjo laikas, kai daug kas vyko svetur, ir aš pagalvojau – kodėl gi ne? Tiesa, Rusijoje dar teko gyventi, nes vyras buvo rusas, bet po to kažkaip išsiskyrėm.

O Didžiojoje Britanijoje, Londone, dirbu vaikų darželyje, taip pat sporto mokyklėlėje. Dirbu su vaikais, esu gerai išstudijavusi vaikų psichologiją, o vaikams su manimi įdomu, nes esu iš tų chuliganiokų.

Ir nors man tikrai ankšta Kėdainiuose, aš niekada jų nepalieku ilgam. Niekad nevažiuoju į jokias turkijas, tailandus. Mano atostogos yra pirmiausia – Lietuva, Kėdainiai, mano artimieji.

Miestas keičiasi labai. Laksčiau prieš 50 metų mergička būdama prie Nevėžio pakrančių, bet ir dabar įbrendu į vandenį ir vaikystė pro akis bėga. Upė ta pati, užtvanka ta pati. Bet pats miestas labai labai pasikeitė.

Buvau grįžusi į Lietuvą, Kėdainius, maniau, suvisam, norėjau čia vaikams stovyklas rengti, bet kažkaip pajutau, kad viskas kitaip čia. Tarsi nereikalingi mes Lietuvoje. Manau, mes vieni kitų nebesuprantame. Užsienyje vis tiek visuomenė gyvena bent kelis metus į priekį.

Šiuo metu gyvenu Helsinkyje, man ten visko per akis užtenka.

– Rodos, nemaža gyvenimo dalis siejama su sportu. O iš kur tas poreikis kurti eiles? Poezija ir sportas – turbūt didesnių priešybių ir nerasi...

– Buvau nuo mažens tokia – sportiška, aktyvi, kikboksu domėjausi, pasimušti patikdavo (juokiasi). Bet mane visada traukdavo gamtos grožis, žiūrėk, bėgu kažkur, ir tūpt – vabaliukus, skruzdėlytes imu tyrinėti, stebiuosi, kokie gražūs jie.

Asmeninio archyvo nuotr.Ir dabar turiu pabūti kaime, basa pabraidžioti po lietuvišką rasą. Aš sentimentali, bet, manau, rašantys visi tokie. Prie meno žmonės kitokie būna.

Esu dirbusi plaukimo instruktore, sporto klubo instruktore. Jei aš jaučiu norą pabūti sporto salėje, treniruoklių salėje – einu ir būnu. Kai noriu eilėraščius skaityti, vėl būna kitaip, kitos manieros, kitas nusiteikimas.

Moku peršokti iš vieno nusiteikimo į kitą – su amžiumi ši praktika atsirado. Jei manęs, tarkime, laukia renginys, aš neinu į sporto salę, o geriau medituoju.

O sportiškas charakteris yra gerai – jis duoda discipliną. Žinai, kada ir ką turi daryti, greitai sugebi prisitaikyti, susiorientuoti.

– Sakote, kad Suomijoje erdvės pakanka – tai ne Kėdainiuose. Kaip ten viskas? Ar labai sunku perprasti suomių gyvenimo ritmą?

– Ten žmonės paprasti, arti vienas kito, niekur neskuba. Tarkime, Seime Lietuvoje esu buvusi tik su partija, kai buvau jos narė. Helsinkyje kaip turistė aš galiu eiti į parlamentą ir žiūrėti, klausyti, domėtis, išsakyti savo nuomonę. Skirtumas yra.

Suomija man labiau patinka, nei Anglija. Londone turi suktis, ten gyvenimas dieną naktį verda. O Helsinkis kitoks. Ten negalima persidirbti, reikia pasiilsėti, o jei per daug dirbi, gauni barti.

Man net sūnus sakė: „Stok – čia nereikia bėgti“.

Net vienu metu ėmiau galvoti, kad gal užsigulėjau. Bet susirandu veiklos ten pakankamai, važinėju dviračiu, mokausi kalbos. Suomija man tuo patinka, kad ten visi tokie artimi, paprasti, niekam nerūpi ką kiti daro, kaip atrodo. 

Suomijos prezidentas metro važinėja, kartu su savo žmonėmis. Naujųjų metų išvakarėse sniegą valo nuo kelių. Ir tai ne piaras, kas dieną tai vyksta. Kita vertus, suomiai bijo prisileisti svetimus žmones. Jie iš tikro išvarginta tauta visokių neramumų. Tiesa, jaunimas jau ne toks.

Žmonės ten ramia širdimi moka mokesčius ir tiki, jog jie eina tik jų gerovei. Pavyzdžiui, ten prie ežerų yra įrengtos stovyklavietės, su šašlykinėmis, grilio zona, pavėsinėmis, gultais, malkomis, iešmais. Tereikia tik ateiti ir savo maisto atsinešti.

Kai mane sūnus pirmą kartą nusivežė ir parodė, aš net išsižiojau! Viskas taip gražu ir ką? Nemokama? Sūnus ir sako – čia už mūsų mokesčius sumokėtus pasirūpinta kokybiška gyventojų rekreacija.

Suomis be dviračio – ne suomis. Visi dviračių takai jungiasi vienas su kitu, visą Helsinkį galima apvažiuoti dviračiu. Yra atskiri dviračių takų žemėlapiai, galima ir keliauti taip.

Suomijoje be galo graži, neįprasta gamta. Atšiauresnė – akmenys, uolynai. Galima į vandenį nuo olos šokti.  

Ten sunku įsikurti, nelabai jie nori mūsų priimti. Bet sūnaus draugas labai gerai moka suomių kalbą, jis mane pristatė kaip tetą, pajuokavo, pakalbėjo šiltai – ir viskas buvo žymiai paprasčiau.

Suomiai mėgsta humorą, o kai kalbi jų kalba, jie žiūri visai kitaip į tave, su pagarba, ir padeda kiek tik gali.

Asmeninio archyvo nuotr.Tai štai, gyvenu pas sūnų, mokausi kalbos. Pažiūriu vaikus kartais. Nors iš esmės atostogauju. Išeinu į podiumą kaip modelis kartais, mokau moteris podiumu vaikščioti. Stengiuosi pas suomius nueiti, kad jų kultūrą pamatyčiau, man labai gera girdėti ir natūralią suomių kalbą.

Suomijoje sunku poliarinę naktį iškęsti, kai juoda daugiau, kaip du mėnesius. Bet dabar mes, keli draugai, susibūrėme į krūvelę, kur žinome, kas padeda – užsiėmimai įvairūs, sauna. Kai ateina naktis, rašau, prisikaunu darbų, kad negalvočiau apie tamsumą. Tas pats ir baltoji naktis, kai negali užmigti. Tada užsitrauki sunkias tamsias užuolaidas ir bandai prisitaikyti.

– Tad kaip į podiumą išėjote? Ir kaip nuo pirmo ėjimo drebančiomis kojomis išaugote iki kitų modelių mokytojos?

– Į podiumą ir patekau, nes pasirodžiau įdomi projekto organizatorėms, tokia pajuokaujanti, laisva. Pirmą kartą į podiumą išėjau projekto  „Prancūziška mada“ metu. Vėliau sekė „Aš esu savo gyvenimo dizaineris“ projektas.

Kol rinkomės rūbus, kitos moterys labai jaudinosi, kad negavo kažkokio rūbo, kokio norėjo, arba gavo ne tokį. O aš atėjau ir sakau: „Klausyk, džinsai, kad būtų paplyšę, maikė apsmukus“. Ir viskas. Nesukau sau galvos, kad apsirengiau kitaip nei kitos.

Tačiau po šou manęs paklausė, ar man patiko? O aš mėgstu atvirai sakyti, ir pasakiau – ne. Mačiau klaidų pačiame défilé, pačioje pozoje, kažkas buvo nepasakyta iki galo. Tad pati ėmiau mokytis ėjimo podiumu. Esu perfekcionistė, tad kadangi man ne visai patiko ta patirtis, norėjau patobulinti ją.

Pradėjau žiūrėti aukščiausios klasės madų šou – Chanel, Karl Lagerfeld ir panašius. Tokius, iš kurių galima mokytis. 

Radau gerą, stiprią rusų modelių mokyklą, užsirašiau į webinarą. Pasirodo, viskas ten gana nesudėtinga, tik reikia mokėti paaiškinti, kaip reikia eiti.

Kadangi buvau fitneso instruktorė, privalėjau išmokti žmogaus anatomiją. O kai tai žinai – viskas labai lengva būna. Tam, kuris nesupranta žmogaus kūno, ir paaiškinti, kaip eiti, neįmanoma.

Asmeninio archyvo nuotr.Vėliau pati kūriau vikingų drabužius ir organizavau jų demonstravimą, taip pat gatvės stiliaus mados šou.

Prieš vikingų rūbų demonstravimą ir fotosesiją daug laiko analizavau dokumentus, knygas, piešinius, domėjausi, kokie autentiški rūbai turi būti, pati lanką gaminau, papuošalus. Domėtis galima daug, juk internetas yra – atsisėdi ir skaitai.

– Jūs turite tiek veiklos, idėjų! Iš kur ta energija? Kaip jos neprarasti? Juk su amžiumi daugelis „nusėda“, pasidaro romūs, sėslūs, sukasi savo buityje... Kaip neprarasti gyvenimo džiaugsmo ir iš tiesų gyventi, ne tik laukti kažko, o ko – nė pats nežinai?

– Galiu pasakyti, kad mes, sovietmečio vaikai, buvome užgožti. Aš gaudavau į skūrą kaip reikiant, nes neklausiau, ėjau savu keliu. Kad ir kaip man įrodinėjo kaip gyventi, aš vis tiek turėjau savo surasti.

Ir suradau. Niekada man nebus neįdomu, ką kiti pasakys. Dėl Dievo meilės, galvokit jūs ką norit.

Vaikštau čia Kėdainiuose parduotuvėje, su kepuriuku, kuprinyte, ausinukas ausyse – ir kažkas atsitrenkė. Išsitraukiu ausines, perklausiu, gal kažką man pasakyti nori? O moteriškė atsisuka ir sako: „Aaa, čia jūs!“. Kaip tai, sakau, aš, ar mane pažįstate? O ji ir sako: „Tai kad jūs viena tokia Kėdainiuose“ (juokiasi).

Gal ir užkliūvu kitiems. Stotelėje nemoku sėdėti, nuolat vaikštau, marširuoju. Galiu koją pakelt, pilvo presą pamankštint, net nepagalvojus – žmonės gal ir skersai pažiūrėtų. Bet aš taip pratusi, kitur tai niekam neįdomu, nei ką darai, nei kaip atrodai.

Dviračiu ir dabar pasivažinėju po aikštelę, kur vaikai važinėja. Šokinėjau tramplynais, dabar važinėju lyg ramiau, bet vis tiek norisi kartais nušokti nuo kokio bordiūro. Darau tai ir tada, kada noriu.

Kol tu sau į galvą neįkalsi, kad tu esi tu, niekas nepasikeis. Žmonės ima senti, atsiranda stagnacija. O tai ir yra galvojimas „kaip aš atrodau? Ką žmonės pasakys? Ai, čia vaikai, anūkai, močiutė jau aš, netinka taip elgtis, rengtis, kaip čia atrodys?“

Atsistok prieš veidrodį ir sakyk: „Aš noriu šito!“

Svajoju šiandieną pievoje ramunę nusiskinti, ir kodėl man to nepadarius? Oi, ką žmonės pasakys? Neįdomu, vienodai rodo. Jei žmogui kažkas užkliūva, tai apie jį pasako, ne apie mane.

Negalima savęs užgožti. Ką žmonės pasakys? Einu basa, jei man taip reikia. Juk čia mano kūnas, mano gyvenimas.

Aš šypsausi širdimi, myliu žmones, kurie šypsosi širdimi ir negaliu pakęsti padlaižių.

Aš tiesiog gyvenu, ir gyvenu gerai. Stengiuosi padėti vaikams ir seniesiems. Mano kumyrai yra princesė Diana, Popiežius Jonas Paulius II, Motina Teresė.

Aš nemėgstu lįsti į negatyvą, nei pletkai, nei politika nebeįdomi – bergždžias darbas ten. Kai imi gilintis, pradeda skaudėti už tą paprastą žmogų. Išgyveni neigiamas emocijas, o kam to reikia? Juk atsistatyti vis tiek po to reikia. Geriau aš padėsiu senutei kokiai, nusipirksiu kaimiškų daržovių iš močiutės kokios. Man geriau pagirti žmogų. Yra negatyvas ir yra pozityvas, aš renkuosi pastarąjį.  Bet yra žmonių, kuriems nereikia to, jie įlenda į tą negatyvą, verda jame, pūva iš vidaus.

Be to, dabar, tame amžiuje nuo 55 iki 63, aš daug domiuosi meditacija, domiuosi Rytų filosofija.

– Papasakokite plačiau. Ar galima medituoti bet kur? Namie? Ar geriau su specialistais pasimokyti, ir vėliau pačiam bandyti?

– Niekada nesimokiau meditacijos su kažkuo kitu. Tiesa, praktikuoju Tai Chi Chuan, tam reikėjo mokytis iš specialistų. Tai kūno ir sielos vienybė. Šokis, transo būklė, pasiekiama šokant su kardu. Pradžioje būna keista – mojuoji mojuoji tuo kardu, bet paskui imi jausti, kaip susijungi su juo, tampi vieniu. Nuostabus jausmas. Bet iki to reikia užaugti.

O medituoti galima kažkur gamtoje, kur bangelės į krantą mušasi. Ežero, upės šniokštimas, jūra. Sėdėti ir klausyti, tik bangų, tik vandens.

Štai ir meditacija. Aš medituoju jau kokį 20 metų. Namuose galima medituoti – įsijungti patinkančią muziką, kuri ramina, guodžia, atsipalaiduoti, klausti savęs, ką jaučia kūnas. Nesitikėkit, kad pavyks mintis išvalyti pirmą kartą, vis tiek turbūt apie rytdienos pietus vienu momentu imsite galvoti. Tam reikia laiko ir praktikos.

Iki nirvanos eiti reikia apskritai ganai ilgai. Studijuodama vikingų runas matau, kad jau visais laikais nirvana buvo žinoma, tik vadinama kitais vardais. Meditacija gali toli nuvesti, žmogus gali patirti astralines keliones, jungtis su kosmosu, bet reikia mokėti ir grįžti iš ten.

Turiu draugę šamanę, kuri man padovanojo dambrelį, su juo irgi galima medituoti. Dambreliu senovės lietuviai kviesdavosi savo Dievus. Medituoti galima gamtoje. Vienai. Būgną mušti, groti kitu instrumentu.

Man apskritai pagonybė arčiau širdies. Tai yra mūsų tikras tikėjimas, lietuviškas, tautiškas. Prasmingas. Į bažnyčią mane varė, o aš sakiau – neisiu. Nėjau nei Pirmosios Komunijos, nieko. Mano mama buvo labai pamaldi, bet aš – ne. Kas nori, lai eina į bažnyčią, bet tai tikrai nėra mano. Mano tikėjimas yra gamta.

 

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Darbas mažuose miesteliuose suteikia gyvenimui daugiau prasmės ir grožio

Kuriantys gražesnį pasaulį
15:43 Lapkričio 16d. 2020
img

Visą gyvenimą kurianti moterims 

Kuriantys gražesnį pasaulį
17:19 Lapkričio 12d. 2020
img

G. Kriaunevičienė: „Dėk skiautę prie skiautės“

Kuriantys gražesnį pasaulį
11:47 Lapkričio 09d. 2020
img

Meilė gimtajam kraštui ir muzikai įkvėpė parašyti knygą

Kuriantys gražesnį pasaulį
08:34 Lapkričio 06d. 2020
img

Arnetų name – mamos ir dukters paroda

Kuriantys gražesnį pasaulį
08:00 Spalio 31d. 2020
img

Netradicinė vilnietės menininkės paroda

Kuriantys gražesnį pasaulį
12:00 Spalio 29d. 2020
img

Išbandė liaudies meno edukacines veiklas

Kuriantys gražesnį pasaulį
11:14 Spalio 29d. 2020
img

Pajieslyje – knygų pristatymo vajus

Kuriantys gražesnį pasaulį
10:49 Spalio 29d. 2020

SKELBIMAI

touched by digitouch!