PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS

Valentinas Tamulis: „Atvirumas – mano prigimtinis principas. Visada ir į visus klausimus atsakau nemeluodamas ir neišsisukinėdamas, negalvodamas apie tai, kas ką pagalvos, kokias išvadas pasidarys ir kaip galbūt bandys mane paveikti.“  / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Kodėl miesto seniūnas nebijo nei žmonių, nei valdžios?

Kristina KASPARAVIČĖ - 14:40 Gegužės 17d. 2018

Kiekvienas esame laisvas gyventi ir dirbti taip, kaip norime

Mintys turi galią materializuotis. Ypač, kai panašios mintys kirba ne vieno žmogaus galvoje. Dar prieš kelerius metus, kai Pelėdnagių seniūnu dirbo Valentinas Tamulis, o apie šios gyvenvietės tvarkingumą ir švarą rašė visos respublikos žiniasklaida bei nuolat važiuodavo ekskursijos pasižiūrėti, kaip gali ir turi atrodyti sumanaus šeimininko tvarkoma gyvenvietė, dauguma kėdainiečių iš balto pavydo nesibodėdavo ne tik galvoti, bet ir tarstelėti: „O, kad Kėdainiams tokį seniūną...“

Ir tokie mintijimai nenuėjo pavėjui – lygiai prieš porą metų Kėdainių seniūnu tapo ne kas kitas kaip tas pats Valentinas Tamulis. Tiesa, jis dar ir šiandien sulaukia pelėdnagiškių raginimų sugrįžti, bet dairytis atgal neturi kada – Kėdainiuose darbas veja darbą, miestas keičiasi tiesiog akyse.

Ant Valentino Tamulio darbo stalo nestinga šūsnies užrašų ir įvairių dokumentų. Nors darbo tiek, kad, kaip sakoma, net ir keliems gyvenimams užtektų, seniūnas niekada nestokoja geros nuotaikos. O kaip gi kitaip, jei seniūnijoje dirbančios kolegės savo vado ir pyragu nepamiršta palepinti. Asmeninio archyvo nuotr. Darbui atsidavęs besąlygiškai

Apie seniūno besąlygišką atsidavimą darbui ir darbo valandų neskaičiavimą, gebėjimą sutelkti ir motyvuoti miestui dirbančius žmones, mokėjimą susikalbėti su visais ir nudirbti daugybę darbų net ir tada, kai seniūnija neturi šiems darbams atlikti pakankamai pinigų, paprastą ir nuoširdų žmogiškumą, ištikimybę vertybėms bei drąsą išlikti savimi ir apginti savo nuomonę net ir patiriant politinį spaudimą, tyliau ar garsiau jau kalba vis daugiau kėdainiečių.

Pats V. Tamulis tik šypteli ir ranka numoja: „Kiekvienas turi daryti tai, ką privalo. Ir geriausiai, kaip tik gali. O visa kita – ateina ir praeina. Šiandien žmonės šneka viena, rytoj šnekės jau ką kita. Argi tai svarbu?

Manau, svarbu tik tai, kad visuose pasirinkimuose išliktum laisvas – būtum ištikimas sau, savo vertybėms ir tam, ką įsipareigojai daryti. Jei tai, ko imiesi, darysi maksimaliai gerai, niekas nedrįs tau pažerti nei priekaištų, nei piktų žodžių.

Jei esi laisvas savo viduje ir sąmoningai bei laisva valia darai visus sprendimus bei pasirinkimus, niekas tavęs neprispaus, nepažabos, nepajungs savo valiai ar kėslams, kurie gali būti nenaudingi žmonėms ar tam kraštui, kuriam dirbi.

Aš nieko nebijau, niekam netarnauju, niekieno manipuliacijoms nepasiduodu ir neįgyvendinu svetimų tikslų, nes viską, ką darau, darau taip, kaip liepia mano, paprasto žmogaus, sąžinė ir širdis.

Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad ši mano nuostata sulaukia atsako – žmonės tai jaučia, todėl ir patys stengiasi prisidėti prie pokyčių mieste ir nelieka abejingi.

Dauguma supranta, kad kuo bus tvarkingiau ir gražiau mūsų mieste, tuo bus šviesiau ir mūsų galvose bei širdyse. Ir nereikia čia išradinėti naujų formulių ar kurti legendų – kiekvienas iš mūsų kiekvieną dieną darykime tai, ką privalome daryti ne atmestinai, o iš visos širdies, geriausiai kaip tik galime, tuomet ir teigiamus rezultatus netruksime pamatyti, o su jais aplinkui bus ir daugiau laimės, ir daugiau šviesos.“

Užtenka ir paprastų darbų

O ši laimė ir šviesa, pasak V. Tamulio, prasideda nuo pačių paprasčiausių dalykų – vienišo senolio užkalbinimo, numestos šiukšlės pakėlimo, šypsenos susiraukusiam žmogui, pozityvių minčių ir priminimo sau, kad vaikštant žeme reikia nepamiršti kasdien bent kelioms akimirkoms pakelti akis į dangų, paganyti žvilgsnį pro šalį plaukiančiuose debesyse. Juk žmogus ne vien duona gyvas, nors ir kaip banaliai tai skambėtų.

Aš nieko nebijau, niekam netarnauju, niekieno manipuliacijoms nepasiduodu ir neįgyvendinu svetimų tikslų, nes viską, ką darau, darau taip, kaip liepia mano, paprasto žmogaus, sąžinė ir širdis. V. Tamulis

Šias gyvenimo tiesas V. Tamulis pats sau stengiasi priminti kasdien, nors neretai, rytą pradėjus vos švintant ir įsisukus į niekada nesibaigiantį reikalų verpetą, nuo žemiškų reikalų bent kelioms akimirkoms atitraukiančios mintys kitąkart ir pasimiršta.  

Entuziazmo nestokojantis seniūnas visą seniūnijos kolektyvą subūrė švęsti Lietuvos šimtmetį taip, kad neliko abejingų. Algimanto Barzdžiaus nuotr. Mieste – pirmas

Bemaž 18 kilometrų atstumu nuo Kėdainių nutolusiuose Beinaičiuose gyvenantis seniūnas kiekvieną savo dieną pradeda švintant.

Ankstyviausi kėdainiečiai kas rytą pastebi, kad seniūno darbo diena prasideda miesto gatvėse jau prieš 6 valandą ryto.

„O kas gi kitas aplėks visas gatves ir apžiūrės, kaip jos valomos, kokius darbus spėta atlikti, o kokie dar rikiuojasi eilėje? Jei pats kiekvieną rytą neapžiūrėčiau miesto, tiesiog negalėčiau reikalauti rezultatų ir atsakomybės iš jį tvarkančių žmonių.

Situacija keičiasi kaskart. Tiksliai neįvertindamas jos negalėčiau teisingai suplanuoti seniūnijos darbuotojams dienos užduočių.

Stebėti miestą ir priimti sprendimus – ko būtina imtis nedelsiant ir kas dar gali palaukti, privalau kasdien. O kur dar aplink miestą išsidėsčiusių gyvenviečių, priklausančių miesto seniūnijai, reikalai? Ten taip pat apstu problemų, kurias reikia spręsti, todėl visuomet privalau rasti laiko apsilankyti Lipliūnuose, Keleriškiuose, Bartkūniškyje, Šventoniškyje, Ruoščiuose ar Kėbonyse. Ten svarbu spręsti ir gatvių tvarkymo, ir apšvietimo klausimus, pasirūpinti, kad kapinaitės būtų tvarkingos ir kiti gyventojams aktualūs klausimai išspręsti. O kur dar miesto seniūnijai priklausančios sodų bendrijos, kuriose taip pat apstu visokių klausimų, kuriuos reikia išspręsti.

Per visą seniūno darbo patirtį, o jos turiu ne tiek jau ir mažai – devyniolika metų buvau Pelėdnagių seniūnu, o dabar jau trečius pradedu Kėdainių seniūno pareigose, įsitikinau, kad tik taip dirbant  įmanoma pasiekti efektyvių rezultatų.

Reikalų daug, tad jei pradėsi dieną planuoti „kabinetiškai“, tik aštuntą ryto, tai kada realiai pajudės darbai?“ – klausimu į klausimą apie neįprastai ankstyvą darbo dienos pradžią atsako V. Tamulis.

Pripratino ir seniūnijos darbuotojus

Prie tokio „vyturiško“ ir ūkiško požiūrio į miesto reikalus jau priprato ir Kėdainių seniūnijos darbuotojai, kuriems, į seniūniją atėjus dirbti V. Tamuliui, darbo dieną taip pat tenka pradėti visu pusvalandžiu anksčiau.

Valentinas Tamulis visuomet kišenėje nešiojasi mažą užrašų knygutę, kad net ir gatvėje ar parduotuvėje kėdainiečių užkalbintas, galėtų užsirašyti visas jų vardijamas problemas, kurias turi išspręsti seniūnija.„Kiekvieną rytą su seniūnijos specialistais, kurie atsakingi už darbų paskirstymą ir priežiūrą, pradedame susirinkimu. Pusę aštuonių ryto jau būnu apžiūrėjęs miestą, tad tokiu laiku visuomet susirinkę tariamės ir planuojame dienos darbus, – sako V. Tamulis. Perklaustas, kodėl seniūnijos darbuotojus verčia pradėti darbo dieną visu pusvalandžiu anksčiau, jis nesutrinka. – Iki aštuntos valandos ryto, kuomet darbą turi pradėti seniūnijos darbininkai, vadovaujantis personalas jau turi turėti aiškias užduotis, kurias reikia paskirstyti.

Jei vadovai pradės tartis tik aštuntą, tai kol žmonės gaus užduotis, kol pasiims reikalingus įrankius ir nuvyks į tas miesto vietas, kuriose reikia atlikti vienus ar kitus darbus, kone priešpietis ateis. Suprantu, kad anksti pradedant dieną kai kurie seniūnijos darbuotojai yra priversti dirbti daugiau nei jiems priklauso, tačiau tokia jau yra šio darbo specifika. Todėl visuomet ir sakau, kad čia dirbant neužtenka būti tik geru specialistu ir dirbti nuo 8 iki 17 valandos, dar reikia ir gyventi tuo, ką darai, mylėti savo darbą, reikia būti tikru savojo miesto patriotu. Mūsų seniūnijos žmonės tokie ir yra, todėl mieste ir matosi teigiami pokyčiai.“

Kiekvienas žmogus nori dirbti gerai

Tačiau Kėdainių miesto seniūnijai, savaime suprantama, ne visuomet buvo būdingas toks požiūris. Prieš dvejus metus atėjus naujam vadovui V. Tamuliui, darbuotojams teko prisitaikyti prie naujų reikalavimų, tam tikra prasme, keistis patiems ir keisti tuos, su kuriais kasdien dirbama.

Pokyčių procesas – iššūkis kiekvienam žmogui, tad nelengva juos buvo priimti ir „valdišką“ darbą įpratusiems dirbti seniūnijos darbuotojams.

„Svarbiausia – išaiškinti žmonėms ką, per kiek laiko ir kodėl reikia padaryti. Kiekvienas turi aiškiai suvokti tikslą. Kai atsiranda aiškumas, suvokimas, kad reikia padaryti tai, ką privalu, ir kad kitaip nebus, atsiranda ir žmogaus vidinė motyvacija.

Kiekvienas darbuotojas yra protingas ir geranoriškas, kiekvienas bent jau giliai viduje nori jausti, kad jo darbas reikalingas, vertinamas ir gerbiamas. Kiekvienas žmogus turi didelių privalumų, tad kai juos pastebi ir pabrėži, visai nesunku sužadinti žmogaus vidinį poreikį dirbamą darbą atlikti gerai“, – įsitikinęs V. Tamulis.

Paklaustas, iš kur pas jį patį yra tiek atsakomybės ir kodėl į miestą žvelgia kaip į savo kiemą, seniūnas nusijuokia ir tarsteli, kad miestą jis prižiūri kur kas geriau nei savo kiemą, nes šiam tiesiog laiko nebelieka. V. Tamuliui miestas ir seniūno pareigos, o ne asmeninis gyvenimas ir nuosavas kiemas yra prioritetas.

„O ūkiškas požiūris, meilė darbui ir atsakomybė, tvarkos reikalavimas – mano genuose. Esu kilęs iš Labūnavos, tad turėjau puikų mokytoją – anuomet Labūnavoje šeimininkavusį Henriką Kretavičių. O kas gi nežino legendų apie šio žmogaus ūkiškumą ir tvarkingumą? Tiems, kas Labūnavoje nesitvarkydavo, jis be jokių ceremonijų įteikdavo po šluotą. Visiems labūnaviškiams tvarkingumas įaugęs į kraują, tad ir aš ne išimtis“, – paprastą paaiškinimą pateikia V. Tamulis.

Valentinas Tamulis visuomet turi apie ką pasikalbėti su mieste sutiktais kolegomis iš visuomeninio judėjimo – gydytoju Alfredu Hofmanu (kairėje) ir ekonomistu Arūnu Kacevičiumi (centre). Algimanto Barzdžiaus nuotr. Kaip šauksi, taip ir atsilieps

Kėdainiečiai pastebi, kad pradėjus dirbti naujam seniūnui, miestas sparčiai keičiasi: klojami ir prižiūrimi šaligatviai, lopomos gatvės, tvarkomi parkai, kertami menkaverčiai krūmynai ir tvarkomi šabakštynai, plušama daugiabučių prieigose, tvarkomas gatvių apšvietimas, prižiūrimi net ir atokiausi miesto užkampiai, kurie, rodos, iki šiol pernelyg niekam ir nerūpėjo.

Miestas akivaizdžiai gražėja, nes, kaip pastebi kėdainiečiai, pagaliau yra vadovas, kuris žiūri į savo pareigas ne formaliai, o ūkiškai, kaip tikras miesto šeimininkas.

O svarbiausia, kad iš to miesto šeimininko niekada neišgirsi pasakymo, kad kažko negalima padaryti, nes tam ar kitam darbui atlikti seniūnija neturi pinigų.

Ir išties kartais seniūnija tų pinigų neturi, jų nepadaugėjo kaži kiek, tačiau darbų atliekama nepalyginamai daugiau nei ankstesniais metais.

Paklaustas, kaip tai pavyksta padaryti, V. Tamulis taip skambiai nusijuokia, kad net skruostai užkaista: „Ubagaujant! Prašant gerų žmonių pagalbos.

O jei rimtai, tai juk ne pinigai viską lemia, o žmonių geranoriškumas. Kai pati seniūnija negali kažko padaryti, nusiimu kepurę ir einu pas verslininkus, prašau jų pagalbos. Ir dauguma jų neatsisako padėti, supranta, kad visi mes čia dirbame, visi čia gyvename, tad ir prie bendros gerovės visi turime prisidėti. Juk neprašau kažko sau asmeniškai, prašau to, ko reikia mums visiems, todėl į tai žiūriu kaip į valstybės ir joje gyvenančių piliečių bendradarbystę, susitelkimą bendriems tikslams.

Ir tikrai žinau, kad kai tikslas yra teisingas, kai savo prigimtimi jis geras, tuomet ne gėda prašyti, kad kiti prie jo prisidėtų. Štai todėl verslininkai dažniausiai ir nesako žodžio „ne“, dauguma paprašyti suteikia vienokią ar kitokią pagalbą.

Manau, kad kaip šauksi, taip ir atsilieps. Esu labai dėkingas visiems ir kiekvienam asmeniškai, kurie atsiliepia į vienokį ar kitokį tą mano šauksmą.“

Manau, svarbu tik tai, kad visuose pasirinkimuose išliktum laisvas – būtum ištikimas sau, savo vertybėms ir tam, ką įsipareigojai daryti. Jei tai, ko imiesi, darysi maksimaliai gerai, niekas nedrįs tau pažerti nei priekaištų, nei piktų žodžių.  V. Tamulis

V. Tamuliui puikiai sekasi susikalbėti ne tik su verslininkais. Jam pavyksta bendrą kalbą rasti net ir su tais žmonėmis, su kuriais tenka spręsti ne itin malonius klausimus.

„Vos tik pradėjęs eiti miesto seniūno pareigas ėmiausi savininkų, neprižiūrinčių savo teritorijų, pastatų ar kito turto, drausminimo. Iš pradžių kai kurie iš jų buvo labai nepatenkinti, kad tiek metų nereikėjo niekuo rūpintis, o štai dabar yra priversti susitvarkyti. Su dauguma pavyko žmoniškai susitarti, o kai kuriuos teko ir baudomis į protą atvesti. Todėl dabar turime jau kitokį miesto vaizdą – nebeliko miesto „džiunglių“, laukuose prie „Norfos“ apleistų ir šabakštynais apaugusių plotų. Savininkai susitvarkė“, – džiaugiasi V. Tamulis.

Darbas veja darbą

Seniūnija sutvarkė ir daug kitų vietovių – iškirto šabakštynus Tilto gatvės skulptūrų parkelyje, sutvarkė Gegučių ir Atgimimo parkus, nuolat pluša senajame miesto parke, iškirto menkaverčius krūmynus Nevėžio pakrantėje ir atvėrė nuostabų vaizdą į senamiestį iš Kauno gatvės, sutvarkė daugybę kitų viešųjų erdvių, kurios yra ne tik gerai matomose miesto vietose, bet ir atokiuose pakraščiuose.

Pastebima, kad miesto gatvės valomos švariau, kasdien tvarkomi takeliai, šaligatviai, vaikų žaidimų aikštelės, atliekama nesuskaičiuojama daugybė kitų matomų ir net miestelėnams nepastebimų darbų.

„Tiesą sakant, visa tai net pranoko mano lūkesčius. Net nemaniau, kad su darbščiais ir geranoriškais  žmonėmis tiek daug galima nuveikti vos per porą metų. Bet gera pradžia dar tik pusė darbo, didesnioji darbų dalis dar laukia.

Miestas – gyvas organizmas, jame darbų niekada nepristigs. Vienus padarei, kitus jau reikia daryti, svarbu, kad tik visiems užtektų laiko ir jėgų. Kai darai, gali padaryti labai daug, bet svarbu ir tai, kad nebūtų trukdoma, kad nebūtų be reikalo politikuojama, kad visi valdžios žmonės susitelktų ir dirbtų miestui ir visam rajonui“, – sako V. Tamulis.

Ar yra rajone politikų?

Užsiminus apie politikavimą, negaliu nutylėti: „Sakote, svarbu be reikalo nepolitikuoti, bet pats, panašu, sukate į politiką – esate Kėdainių visuomeninio judėjimo „Mūsų krašto sėkmei“ narys, tad ko vertas toks jūsų neva nenoras politikuoti, pats jau tapote partiniu?“

„O nuo kada visuomeninis judėjimas „Mūsų krašto sėkmei“ yra partinis? Šiai organizacijai visiškai nesvarbus joks partiškumas. Ten susibūrė daug žinomų kėdainiečių – gydytojų, inžinierių, mokytojų bei kitų profesijų žmonių, kuriems ne politika svarbi, o tai, kuo gyvena mūsų miestas ir visas rajonas.

Šie žmonės yra vienijami bendro tikslo – dalį savo laisvo laiko skirti tokių idėjų kūrimui ir įgyvendinimui, kad kiekvienam žmogui mūsų krašte norėtųsi gyventi. Tikiu šių žmonių bendryste ir idealistiniais siekiais, atvirumu, sąžiningumu ir pasiryžimu nesivelti į jokius nešvarius politinius žaidimus, todėl ir dirbu kartu su jais. Žinau, kad 10, 20, 100 ar keli šimtai žmonių gali daug daugiau nuveikti nei vienas, todėl ir esu tarp tų, kurie nuoširdžiai tiki tuo, ką daro ir myli savo kraštą.

O dėl politikos... Parodykite Jūs man bent vieną gryną politiką mūsų rajone. Pažiūrėkite į tą pačią rajono Tarybą – kiek žmonių iš rajono Tarybos narių yra gryni politikai? Dauguma iš jų yra tam tikrų sričių specialistai, dirbantys tam tikrus darbus vienose ar kitose privačiose ar valstybinėse įstaigose. O partijos, kuriems jie priklauso, tik antraplanis dalykas.

Manau, kad tokiuose mažuose rajonuose kaip mūsiškis, jau seniai žmonės į Tarybą renkami ne pagal partijų sąrašus, o pagal asmenybes. Visi vieni kitus čia pažįstame, nieko nenuslėpsime vieni nuo kitų, tad akivaizdžiai ir matome, kas realiai dirba, o kas tik kėdes užima.

Žinoma, rajono Taryba ir savivaldybė yra tos institucijos, kurių „rankos ilgesnės“, kuriose dirbant galima labai daug nuveikti, todėl į jas ir turėtų siekti patekti darbštūs ir atsakingi žmonės.

Neslėpsiu, man, kaip ir daugumai kėdainiečių, labai gaila ir širdį skauda dėl to, kad dabartinė valdžia nepadaro visko, kas jos valioje, kad ateitų į rajoną investicijos, kad čia būtų kuriamos naujos darbo vietos, kad bent jau nebūtų prarandami valstybės skiriami pinigai.

Gerai bent tai, kad ankstesnieji rajono vadovai, kurdami rajono strategiją, buvo numatę ir suplanavę nemažai svarbių darbų, kuriems pinigai jau buvo numatyti, tad jau atėjo numatytas laikas ir kai kurie darbai pradedami daryti būtent dabar. Tai ir miesto parko rekonstrukcija, ir gatvių remontas, ir pėsčiųjų tilto statymas ir daug kitų darbų. Kai strategija numatoma bent keliems metams į priekį, niekas nesustoja ir gyvenimas tęsiasi net ir keičiantis valdžioms“, – įsitikinęs V. Tamulis.

Sieks tapti meru?

Paklaustas, ar pats nesiruošia dalyvauti tiesioginiuose mero rikimuose, miesto seniūnas neišsisukinėja: „Jau ne iš vieno kėdainiečio esu sulaukęs tokio raginimo. Neatmetu tokios galimybės, tačiau tikslo – tapti meru, kol kas dar sau galutinai neiškėliau.

Esu jau tokio amžiaus, kai man labai svarbu būti naudingam kitiems, kai būtent per tai suvokiu savo gyvenimo prasmę, todėl pirmiausia pats sau turiu atsakyti į klausimą, kurį darbą dirbdamas – mero ar miesto seniūno, nuveiksiu daugiau išliekamąją vertę turinčių darbų, kurie žmonėms bus iš tiesų naudingi.

Jei visa širdimi jausiu, kad žmonėms būsiu naudingesnis dirbdamas meru, nedvejodamas sieksiu šio tikslo.

Aš tvirtai jaučiuosi dirbdamas su žmonėmis, kuriais galima pasitikėti, todėl jei visuomeninis judėjimas sudarinės savo kandidatų sąrašą į rajono Tarybą ir pasiūlys man dalyvauti šiame procese, neabejosiu, nes taip miestui ir visam rajonui galėsiu padaryti dar daugiau.“

Nebijo nei žmonių, nei valdžios

Tokio V. Tamulio atvirumo nustebinta sutrinku – nejaugi nebijote apie tai taip atvirai kalbėti? Juk tai gali labai nepatikti dabar valdžioje esantiems žmonėms, kuriems yra pavaldi miesto seniūnija...

„Atvirumas – mano prigimtinis principas. Visada ir į visus klausimus atsakau nemeluodamas ir neišsisukinėdamas, negalvodamas apie tai, kas ką pagalvos, kokias išvadas pasidarys ir kaip galbūt bandys mane paveikti.

Dirbu ir gyvenu sąžiningai, todėl nieko nebijau: nei žmonių, nei valdžios.  

Kas ir ką man gali padaryti? Galiu sulaukti priekaištų ir spaudimo iš savivaldybės ar dabartinio mero? O ar tai būtų pirmas kartas? Spaudimą jau esu patyręs, ne vieną nemalonų pokalbį „apturėjęs“, ypač po to, kai viešai pasirodė informacija, kad dalyvauju judėjime „Mūsų krašto sėkmei“, bet, manau, kad tai rodo tik tai, jog einu teisingu keliu.

Šventai tikiu, kad jei į kiekvieną savo darbą įdėsi maksimalias pastangas ir stengsies viską atlikti kaip įmanoma geriau, niekas nieko neprikiš ir dėl nieko nenukentėsi nei pats, nei tie žmonės su kuriais dirbi. Būtent todėl ir nebijau kalbėti nei apie savo pasirinkimus, nei apie apsisprendimus.

Kiekvienas esame laisvas gyventi ir dirbti taip, kaip norime. O valdžia ar darbdaviai – ne dievai, visi jie, kaip ir mes, yra tik laikini šios žemės žmonės. Todėl nė vienam nereikia nieko bijoti.

Reikia gyventi čia ir dabar. Atvira širdimi, šviesiu protu ir kiekvienam gera linkinčiomis mintimis.“

39 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

„Treneris turi būti geras aktorius“

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
13:08 Liepos 31d. 2018
img

Didmiesčio ženklas jiems nereikalingas

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
13:09 Liepos 12d. 2018
img

Ligų detektyvė su šeštu pojūčiu

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
12:29 Birželio 18d. 2018
img

Jai skirta matyti stebuklus

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
12:05 Birželio 12d. 2018
img

Be liūdesio gyvenimas kaip virta mėsa – joks

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
11:13 Birželio 11d. 2018
img

Į užsienį? Ne, pirmiau ji visas sultis išspaus čia!

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
12:56 Gegužės 23d. 2018
img

Bijodami gyventi mes gyvenimą prarandame

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
12:09 Gegužės 21d. 2018
img

Muzikos pedagogika planuotas, tačiau kartu ir netikėtas pasirinkimas

PROVINCIJA NEPROVINCIALAMS
14:01 Vasario 28d. 2018

SKELBIMAI

touched by digitouch!