GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
„Laimė slypi gyvenimo smulkmenose. Tie maži dalykai yra tarsi palaikomasis gydymas – jie nuolat palaiko gyvenimo džiaugsmą“, – mintimis pasidalija Aušra.  / Giedrės Minelgaitės-Dautorės nuotr.

Laimės DNR – ne tobulybė, o pusiausvyra

Akvilė KUPČINSKAITĖ - 08:14 Kovo 20d. 2019

„Ar aš esu laimingas?“ Kaip dažnai užduodate sau šį klausimą ir įsivaizduojamu matuokliu patikrinate laimės pulsą savo gyvenime? Jei esate „proginis“ žmogus ir mėgstate kažką daryti simboliniu metu, tai rytdiena šiai būties revizijai puikiai tinka. Mat kovo 20-ąją Jungtinės Tautos yra paskelbusios Tarptautine laimės diena.

Pernai ši organizacija pristatė kasmetį „Pasaulio laimės indeksą“: iš 156 įvertintų valstybių Lietuva įsitaisė 50-oje vietoje ir aplenkė abi Baltijos sesutes. Rezultatai tikrai neprasti, bet kodėl negalėtume patekti į laimingiausiųjų dešimtuką, kur puikuojasi užjūrio kaimynė Švedija?

Manau, tikrai galėtume, tereikia pradėti į laimę žiūrėti kitaip. Tai anaiptol ne kosminių laivų konstravimo mokslas ar tobulybės vaikymasis. Laimė – šis tas pasiekiamo man, Jums, kaimynui Jonui – kiekvienam. Laimės DNR gerokai paprastesnė nei daugeliui atrodo. Tam pritaria ir šio straipsnio herojė Aušra KULVIETIENĖ, „Vikondos“ grupės įmonėms paslaugas teikiančios bendrovės „Ewa LT“ apskaitos padalinio vadovė.

Nors Aušra laimės paieškas laiko kiek keistoku užsiėmimu ir atvirai sako laiko tokiems apmąstymams neskirianti, bet man ši moteris atrodo išties laimingas žmogus, o jos laimė – aukščiausios prabos. Ne per devynis prakaitus išvargta, vaikyta ir vos ne vos nučiupta už uodegos, o TIKRA. Klausausi Aušros ir viduje gera. Jos žodžiai bei mintys nepapudruotos, kad nušluotų klausančiojo sąmonę savo išpūsta didybe. Jos – aiškios, pagrįstos, šviesios – tokios tarsi gyvenimo tiesa kalbėtų šios moters lūpomis.

Aušra, dažnai savęs klausiate, ar esate laiminga?

– Ko gero, išvis niekada (šypteli pamačiusi mano nustebusias akis). Tiesiog toks klausimas nekilo. Jei gyvenime viskas gerai, turbūt esu laiminga. Nesusimąstau apie tai.

Oi, kokia ramybė Jūsų sielai, jei tokie egzistenciniai klausimai nekankina... (nusišypsau)

– Turbūt jie kankina tada, kai iškyla problemų. O jei viskas gerai, jie tiesiog nekyla.

Vadinasi, galėtumėte save įvardyti kaip laimingą žmogų?

– Manau, galėčiau. Aišku, juodų dienų būna visiems. Jei žmogus sveiko proto, tai kiekvienam tų dienų būna visokių. Kartais atrodo, kad galėčiau kalbėti tik apie viso pasaulio nelaimes (juokiasi), bet praeina ta diena ir vėl viskas gerai.

Kokiu žodžiu apibūdintumėte laimę?

– Tas žodis būtų vienas iš pagrindinių mano profesijos terminų – balansas, lietuviškai – pusiausvyra. Taip jau sutapo, kad ir profesijoje to balanso reikia, ir gyvenime jis yra gerai.

O kas telpa į Jūsų laimę?

– Tai artimųjų sveikata ir sėkmė. Man svarbiausia, kad jiems viskas būtų gerai.

O kur Jūs pati?

– Man tai mažiau svarbu (nusišypso). Be abejo, smagu, kai kažkas pasiseka, smagu, kai įvertina. Meluočiau, jei sakyčiau, kad man visai neįdomu, kaip mane vertina. Įdomu – kaip ir bet kam kitam. Kadangi daugiausia laiko praleidžiu darbe, džiugina profesiniai pasiekimai. Arba štai gėlė pražydo – smagu, gera knyga ar filmas, geros šalia esančių žmonių naujienos – aplink daug šviesių dalykų.

Laimės akimirka Žydrojoje pakrantėje (Prancūzija). Aušra įsitikinusi, kad laimei tobulybė nebūtina. „Nuotraukos fone nėra nei rūmų, nei įspūdingų augalų, bet objektas patenkintas“, – šmaikščiai pakomentuoja pašnekovė. Asmeninio archyvo nuotr. Vadinasi, gyvenimo smulkmenose irgi yra laimės?

– Be abejo. Tik jose ir yra. Jei ir nutinka koks didelis, svarbus įvykis, kuris nudžiugina, tada taip, tuo momentu užplūsta euforija. Atsimeni, kas buvo, bet dvi dienos praėjo ir po didelės euforijos net kažkokia tuštuma lieka. O tie maži dalykai – tarsi palaikomasis gydymas (šypteli), jie nuolat palaiko gyvenimo džiaugsmą.

Šiuolaikinė visuomenė su intensyviais būties apmąstymais save kankina ne mažiau už antikos filosofus. O Jūs įvardytumėte siekį būti laimingam kaip gyvenimo tikslą?

– Aš apskritai abejoju tikslu būti laimingam. Tada turi labai aiškiai įvardyti, kas tau yra laimė. Nes jei sieki, turi žinoti, ko sieki, o ne abstrakčiai sau nubrėžti – „noriu būti laimingas“. Nori? Būk, kokios problemos (nusijuokia).

Manau, kad laimė neturėtų būti siekis. Galbūt labiau turėtume siekti gyvenimo pilnatvės, kai realizuoji save tau svarbiose srityse: darbe, pomėgiuose.

Laimė – tai mana iš dangaus, tam tikra duotybė ar vis tik mūsų pačių pasirinkimas?

– Manau, kad tai, kaip ir daug kas gyvenime, yra požiūrio klausimas. Įvairūs žmonės gyvena panašiomis sąlygomis, jų gyvenimai susiklostė panašiai, bet vienas patenkintas, o kitas amžinai nelaimingas. Tad priklauso nuo to, kaip viską matai.

O skausmingos gyvenimo patirtys ir laimės filosofija kur nors susikerta?

– Visur rašo, kad būtent skaudžios akimirkos padeda suvokti, kada yra gerai. Bet aš niekad neįstengsiu pritarti minčiai, jog didžiuliai sunkumai, netektys „oi, labai gerai“. Esu ir pati tokių akimirkų patyrusi, ir aplink mačiusi. Tad sakau – ne, ir nesvarbu, kokias pamokas iš to gauni.

Skausmingi gyvenimo periodai nėra mūsų sielą stiprinanti mankšta?

– Aš tikrai nesakysiu: „Ačiū už mano nelaimes – aš kažko išmokau.“ Aišku, išmokau, bet geriau tos pamokos būtų ne tokios skaudžios (nusišypso).

Man Jūs atrodot tvirtos dvasios, skaidrių minčių, pozityvi realistė. Bet net ir tokie žmonės, kaip jau minėjote pokalbio pradžioje, irgi pažįsta liūdesį?

– Žinoma, o kaip be to? Būna, kad nusvyra rankos: kur eini, ten siena – jokių durų. Liūdesio neišvengsi. Bijoti liūdesio tas pats, kas bijoti lietaus – vis tiek jis bus.

O koks vaistas nuo liūdesio?

– Nežinau, ar tai vaistas, bet kai jaučiuosi visiškai blogai, primenu sau, kad ilgai blogai nebūna. Vis tiek pagerės. Sukandam dantis, ištveriam ir ateis ta geroji diena. O ji tikrai visada ateina.

Laimė neturėtų būti siekis. Galbūt labiau turėtume siekti gyvenimo pilnatvės, kai realizuoji save tau svarbiose srityse: darbe, pomėgiuose. A. Kulvietienė

Laimės sąvoka žmonėms dažnai neatsiejama nuo pinigų. Turbūt todėl atsirado ir posakis: „Ne piniguose laimė“, kurį gudruoliai vėliau juokais kiek patobulino – „Ne piniguose, o jų kiekyje“. Jums pačiai teko įsitikinti: pinigai atneša laimės ar ne?

– Man pinigai labiau susiję ne su laime, o su laisve. Jei gali savęs kažkur finansiškai neriboti, pavyzdžiui, kelionėje, tai yra smagu. O ar laisvė yra laimė? Manau, laimės dedamoji. Bet kad pinigai tiesiogiai yra laimė, nemanau.

Man patiko vienoje knygoje perskaityta frazė. Situacija tokia: ligoninėje nuo vėžio mirė milijonierius, nors jo finansinės galimybės gydytis buvo neribotos. Panašiai, kaip Styvas Džobsas. Ir ten buvo frazė: „Pinigai droviai prisipažino esą bejėgiai.“ Išvada – ne viską pinigai lemia.

O kam Jūs negailite pinigų, kad save pradžiugintumėte?

– Aš pinigų negailiu, tačiau ir nesišvaistau bet kam. Pavyzdžiui, man tikrai nereikia vardinių daiktų, kad jausčiausi laiminga – tiesiog nereikia. Kur kas smagiau einu su kokioje mugėje nusipirkta lietuvių autoriaus rankine – išskirtine, gražia, dešimteriopai pigesne nei, tarkime, „Gucci“.

Ypač mėgstu išskirtinius daiktus, kurie išskirtiniai ne todėl, kad jie garsaus vardo ar prekės ženklo, o todėl, kad jie vienetiniai, kito tokio nėra. Tas daiktas gali būti sukurtas ir pradedančio meistro, bet jei daiktas man patinka – jo etiketė nesvarbi.

Taip pat itin daug džiaugsmo suteikia kelionės. Paprastai, be jokių agentūrų – pačių su vyru sugalvotu maršrutu. Europoje dažnai keliaujame automobiliu arba nuskridę į vieną vietą paskui į kelią leidžiamės traukiniais – labai patogi transporto priemonė.

Kiek to margo pasaulio jau esate išmaišiusi ir kokius egzotiškiausius kraštus aplankiusi?

– Egzotiškiausia ir įdomiausia kelionė buvo į Meksiką. Visas mūsų keliones organizuoja mano vyras Algis. Beje, jis dar viena laimės dedamoji – bemaž 30 metų jis yra mano draugas, bičiulis ir bendramintis (šiltai nusišypso). Organizuoti keliones jam patinka ir jis tuo užsiima. Taigi susirado Meksikoje lenkų agentūrą ir mums patiems reikėjo tik nuskristi iki Meksikos, o jau ten viskuo rūpinosi ta kompanija.

Kelionės tuose kraštuose apipintos gausybe šiurpių istorijų. Nebuvo baisu taip keliauti?

– Aišku, kažkokia rizika yra, bet kaip sužinosi – pagrįsta ji ar ne? Reikia pabandyti! (Nusijuokia) Mudu nemanom, kad reikia visko bijoti.

Taigi nuskridome ir man didžiausias iššūkis buvo tas, kad viskas vyko lenkų kalba. Aš ją moku tik šiek tiek, bet Algis kalba laisvai, tad viskas buvo gerai. Keliavome aplink Meksiką nuo vieno vandenyno iki kito.

Kaip jautėtės iš chaotiškos, spalvingos, triukšmingos ir margos Meksikos grįžusi į ramiąją Lietuvą?

– Jaučiausi labai gerai, nes Lietuvoje visada jaučiuosi labai gerai. Tai namai ir niekas to nepakeis. Paskutinė mūsų kelionė buvo šį spalį – lankėmės Balyje. Prisimenu vieną smagų momentą. Helsinkyje su vyru laukiame paskutinio lėktuvo į Vilnių, žiūrim per langą – lietus, vėjas, beržai beveik be lapų, ir abiem, grįžus po visų egzotikų, ta pati mintis: „Dieve, kaip gražu.“ (Juokiasi)

O ar esate keliavusi viena?

– Taip, be vyro, bet su agentūra keliavau po Izraelį. Tai viena iš šalių, kur dar norėčiau grįžti. Ten sužavėjo toks paradoksas – kontrastų vienovė. Izraelis – labai kontrastinga šalis. Daug skirtingų dalykų, bet jie sugyvena, viskas puikiai dera: čia dykuma, čia šalia oazė, čia miestas, čia visiška plynlaukė. Aišku, nuolatinis karo pojūtis, bet jie tame kažkaip moka gyventi ir jaustis gerai.

Ar turite kelioninių ritualų – ką privalu kelionėje nuveikti?

– Pasėdėti ant didelių laiptų, kurie paprastai būna nusėsti žmonių, ir suvalgyti ledų ar kažko kito. Tai privaloma programos dalis (nusišypso). Neprisimenu, kaip ši tradicija atsirado, bet tai mano idėja ir labai smagu kaskart ją įgyvendinti.

Ar turite pasaulio rutulyje svajonių taškelį, kurį būtinai ruošiatės kada nors aplankyti?

– Naujoji Zelandija. Nežinau, ar pavyks, kada pavyks, bet man ten labai rūpi nuvykti. Taip pat svajoju leistis į Šv. Jokūbo kelią (aut. past. – per visą Ispaniją beveik 900 km besidriekiantis katalikų piligriminis kelias į Kompostelos Santjago katedrą Ispanijoje, kur, manoma, yra palaidotas Apaštalas Jokūbas.) Rinktis galima kelis maršrutus ir tikrai nesirinkčiau paties ilgiausio. Žinau, kiek man metų ir ką galiu (nusijuokia), bet vis tiek tai mano svajonė.

Pasak Aušros, laimė neatsiejama nuo lašelio vienatvės. „Vienatvė kaip prieskonis – ji būtina, tačiau ilgai viena būti nenoriu. Man reikia žmonių“, – sako pašnekovė. G. Minelgaitės-Dautorės nuotr. Nuoširdžiai linkiu ją įgyvendinti. Galbūt tai taps dar vieno interviu tema (šypteliu)? Bet iš pasaulio grįžkime čia, kur esame. Sakykite, ar laimė susijusi su aplinka, kitais žmonėmis?

– Žinoma. Kai baigiau mokyklą, buvo tokia tradicija – per paskutinį skambutį turėdavom poezijos knygutes ir ten rašydavo palinkėjimus. Viena iš mano mokytojų parašė: „Žmogus be daug ko gali gyventi, tik ne be kitų žmonių.“ Aišku, yra aukštesnis sąmoningumo lygis, kai gali gyventi vienas, bet aš jo tikrai nepasiekiau (juokiasi). Man žmonių reikia.

Taip pat mokytoja palinkėjo, kad aplink mane būtų daug gerų žmonių. Turiu pasakyti, šis palinkėjimas veikia! Aplink mane išties daug gerų žmonių.

O vienatvės ar reikia Jums?

– Besąlygiškai reikia, bet nedaug. Vienatvė kaip prieskonis – ji būtina, tačiau ilgai viena nenoriu būti.

Lietuviai save laiko paniurėlių tauta. Ypač tai diagnozuoja grįžę emigrantai (pajuokauju). Pastebite, kad mes po truputį taptume laimingesni?

– Galbūt. Anksčiau ateidavai į kokį renginį, sėdi eilė žmonių, pasisveikini, nors jų ir nepažįsti, matai vienintelį kartą, tai jie dėbteldavo ir mestelėdavo tokį atsainų „labas“, o dabar normaliai pasisveikina (šypteli). Galiausiai net įlipus į liftą, jei ten yra žmonių – visi nusišypso ir pasisveikina. Tad čia matau, kad mes laisvėjam.

Ko gero, problema yra ne todėl, kad mes patologiški pesimistai. Ne, tiesiog gyvendami tarybinėje Lietuvoje buvome labai uždari: uniformos, rėmai, apribojimai, negalėjai aukščiau iškišti galvos. Jei norėjai būti originalesnis, būtinai sulaukdavai pašaipų. Tokia buvo mano paauglystė. Niekad nemokėjau būti kaip visi – mezgiau, siuvau, nes tai buvo vienintelė galimybė atrodyti kitaip. Taigi lengvų pašaipų sulaukdavau nuolat.

Kaip su jomis tvarkydavotės?

– Niekaip (nusijuokia) – ignoruodavau. Juk aš pati sukeldavau tą reakciją. Jei norėjau žalio dryžuoto megztinio, tai tokį ir nusimezgiau ir man nesvarbu, kas ką galvoja.

Anksčiau „kitoks“ buvo būtinai neigiamas. Būti kitokiu buvo nuodėmė. O dabar kuo labiau kitoks, tuo įdomiau.

Daug laiko ir jėgų skiriate darbui. O kodėl pasirinkote buhalterės profesiją?

– Šią profesiją pasirinkau ne iš karto. Po studijų su savo inžinieriaus diplomu galėjau daryti, ką noriu – jo niekam nereikėjo, nes tai buvo 1991 m. – viena sistema sugriuvusi, o kita nesukurta. Buvo aišku, kad reikia ieškoti kito kelio. Tada nuvažiavau į buhalterijos kursus – jie buvo labai profesionalūs, tuometinėje Žemės ūkio akademijoje, kur mums dėstė akademijos dėstytojai. Pabaigusi pradėjau dirbti. Taigi, šalia KTU diplomo turiu kitos aukštojo mokslo įstaigos pažymėjimą, kad galiu dirbti buhaltere.

Problema yra ne todėl, kad mes patologiški pesimistai. Ne, tiesiog gyvendami tarybinėje Lietuvoje buvome labai uždari: uniformos, rėmai, apribojimai, negalėjai aukščiau iškišti galvos. Jei norėjai būti originalesnis, būtinai sulaukdavai pašaipų. Tokia buvo mano paauglystė. Niekad nemokėjau būti kaip visi – mezgiau, siuvau, nes tai buvo vienintelė galimybė atrodyti kitaip. A. Kulvietienė

Džiaugiatės dėl taip susiklosčiusio profesinio gyvenimo?

– Taip, nes darau tai, kas man patinka. Tiesa, dabar juokinga prisiminti, bet mokykloje esu pasakiusi: „Jau buhalterijoj, tai jokiu būdu ir niekada.“ Turbūt per garsiai buvo pasakyta (juokiasi). Buhalterė esu 25 metus. Beje, visi jie – įmonių grupėje „Vikonda“.

Kiti sakytų, kad buhalterija be galo nuobodu. O kokią šios profesijos magiją matote Jūs?

– Jau kad nenuobodu, tai tikrai (juokiasi). Užtenka iššūkių, įvairių pokyčių tiek įstatymų lygmenyje, tiek įmonės lygmenyje: apskaitos sistema keičiasi, tvarką keičiame.

Galiausiai skaičiai nėra tik skaičiai – tai įmonės gyvenimas. Buhalterija parodo tikrąjį įmonės veidą. Vadybininkai, gamybininkai dirba ir įsivaizduoja, kad daro tai labai gerai, bet įsitikinti tuo gali tik pamatę skaičius. Taigi sakyti, jog buhalterija neįdomi – neteisinga.

Dar viena Jūsų laimės dedamoji – joga. Kada ir kaip ją atradote?

– Pradėjau 2008 m. ir dabar 12-tas sezonas. Ėjo kaimynė, pasakė, kad smagu ir pakvietė mane. Ji po kelių užsiėmimų metė, o aš likau. Esu tikra, kad joga dar ilgai bus mano gyvenime. Kartais ilgiau užsibūnu darbe ar tiesiog kitąsyk nespėju nueiti į jogos užsiėmimą, tačiau paskui ateina riba, kai visi darbai į šoną ir – į jogą!

Visi šneka apie stebuklingą jogos galią. O ką atradote Jūs?

– Balansą, harmoniją. Aišku, tai neatėjo per vieną dieną. Kitas dalykas – joga padėjo suprasti, kad puikiai gali gyventi ir būdamas netobulas. Tai labai palengvina gyvenimą. Nebūtina kažko visada padaryti labai gerai, geriau nei kaimynui, nebūtina įsivelti į nuolatines paikas lenktynes su aplinkiniais. Padaryk taip gerai, kaip tuo metu pajėgi. To pakanka, kad puikiai jaustumeisi.

Be abejo, tai nereiškia, kad toje vietoje ir reikia sustoti. Jokiu būdu. Pastangos, tolesnis tobulėjimas ir po to aukštesni rezultatai – kaip jogoje, taip ir visose kitose srityse, suteikia daug gerų emocijų.

Tikru gyvenimo desertu ir džiaugsmo eliksyru, tikiu, Jums yra pusantrų metų anūkė. Ar skiriasi buvimas mama ir močiute? Kur daugiau laisvės?

– Buvimas močiute – vien tik laisvė. Anūką tik myli, lepini ir neprivalai jam nieko kalbėti griežtai (nusijuokia). Sakiau dukrai: „Auklėsit jūs, o aš lepinsiu.“ Gal ne visai taip vyksta, bet panašiai. Būti močiute tikrai smagu.

Aušra, kaip manote, ar vieno visuomenės nario laimė turi įtakos bendram šalies gyventojų laimės pojučiui? Jei kiekvienas jaustumėmės laimingas savo asmeniniame gyvenime, ar pasikeistų bendra visuomenės jausena?

– Be jokios abejonės. Kai žmonės yra nelaimingi, jie linkę skaudinti kitus: žeminti, įžeidinėti. O jei gerai jautiesi, su aplinkiniais elgtis korektiškai ir maloniai paprasta. Taigi vieno žmogaus prasta jausena plinta tarsi virusas ir apima kitus.

Pabaigai – kokį patarimą duotumėte mūsų skaitytojams, jei nuo rytojaus jie užsibrėžė pradėti laimingo žmogaus gyvenimą?

– Žiūrėti į viską paprasčiau (nusišypso).

Dėkoju už malonų pokalbį ir pasidalintas gyvenimiškas įžvalgas, kurios, tikiu, ne vieną skaitytoją įkvėps pozityviems pokyčiams.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Negalia, netrukdanti aktyviam ir laimingam gyvenimui šokio ritmu

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
12:48 Rugpjūčio 27d. 2020
img

Kai namuose karaliauja muzika ir egzotinė fauna

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
11:18 Rugpjūčio 15d. 2020
img

Dirbdami širdimi dovanoja gerumą

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
1
12:48 Rugpjūčio 03d. 2020
img

Veidas, kuriame visada matai saulę

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
15:34 Rugpjūčio 01d. 2020
img

Ji padeda užlipti ant gyvenimo pokyčių tramplyno

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
09:30 Liepos 28d. 2020
img

Užkietėjusiam motociklininkui labiausiai rūpi saugus eismas

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
08:18 Liepos 20d. 2020
img

Neįgaliųjų didžiausia stiprybė slypi siekyje visuomet tobulėti ir nugalėti negalią

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
13:32 Birželio 22d. 2020
img

Veiklusis šefas Edvinas Genys dangoraižius iškeitė į nuosavą daržą

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
1
15:43 Birželio 16d. 2020
img

Kamilė Šniukštaitė: ne žodžiais, o darbais žmones gydanti kineziterapeutė

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
1
16:00 Birželio 15d. 2020

SKELBIMAI

touched by digitouch!