Filmo apie P. Stolypiną autorius: „Tokių maža“
Didžiulio kėdainiečių susidomėjimo sulaukė apie išskirtinį politiką Piotrą Stolypiną pasakojančio filmo „Riteris ir Freilina. Portretas Lietuvos fone“ premjera Daugiakultūriame centre.
[quote author=“S. Lichotkinas“]Būna tokie reformatoriai, kaip P. Stolypinas, tarsi pasiųsti „iš aukščiau“.[/quote]
Gyvenimas – pavyzdys
„Tai – filmas apie didįjį Rusijos reformatorių ir visuomenininką P. Stolypiną, jo žmoną Olgą, šeimą. Daug vaizdų filmuota jo rezidencijoje Kalnaberžėje, Kėdainiuose, yra vaizdų ir iš kitų Lietuvos vietų, iš Vilniaus, – renginio metu kalbėjo filmo „Riteris ir Freilina. Portretas Lietuvos fone“ scenaristas ir režisierius Sergėjus Lichotkinas, akcentavęs, jog kūrybinę grupę subūrė noras šiuolaikinei visuomenei pristatyti humaniškąsias vertybes puoselėjusį ir aktyviai dėl žmonių gerovės kovojusį politiką. – Siekiame parodyti šio žmogaus motyvaciją, paaiškinti visuomenei, kad būna tokie reformatoriai, kaip P. Stolypinas, tarsi pasiųsti „iš aukščiau“. Gal ir ne viskas jam pasisekė, bet šio žmogaus gyvenimas – pavyzdys, kad jis siekė valdžios ne dėl pinigų ar dėl pripažinimo, bet dėl tarnystės vardan sunkiau gyvenančiųjų gerovės, vardan jų ateities. Tokių politikų mūsų laikais labai trūksta. Ne tik čia, Lietuvoje, ar Rusijoje, bet ir visame pasaulyje.“
Traukė į valstybės kūrimą
Paklaustas, kuo P. Stolypino asmenybė sužavėjusi jį patį, S. Lichotkinas akcentuoja tris pagrindines žmogiškąsias vertybes: sąžiningumą, stiprų pareigos jausmą bei beribį pasiryžimą pakeisti visuomenę, kad ši taptų iniciatyvi ir atsakinga.
„P. Stolypinas, netgi žinodamas, kad gali žūti, tikėjosi sulaužyti žmonėse įsišaknijusį baudžiavinį mentalitetą, išlaisvinti juos kūrybai. Pas save, Kalnaberžėje, jis leido žmonėms savarankiškai dirbti ir realizuoti save, skatino ir džiaugėsi jų pergalėmis. Ir nors nausėdijų perkėlimas į Sibirą nepavyko, tai visgi davė daug naudos kaimų savarankiškumo skatinimui. P. Stolypinas norėjo įvesti valstiečių savivaldą ir teismus, kad žmonės būtų kuo labiau įtraukti į valstybės kūrimą, būtent – patys mažiausieji – tie, kurių iki tol niekas niekada nepastebėdavo“, – filmo apie P. Stolypiną kūrimo įkvėpimo šaltinį atskleidė scenarijaus autorius ir režisierius.
[quote author=“S. Lichotkinas“]P. Stolypinas, netgi žinodamas, kad gali žūti, tikėjosi sulaužyti žmonėse įsišaknijusį baudžiavinį mentalitetą, išlaisvinti juos kūrybai.[/quote]
Pozityvus ir šviesus
Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis įsitikinęs, jog filmas svarbus tiek kėdainiečiams, tiek Rusijos žmonėms.
„Riteris ir Freilina. Portretas Lietuvos fone“ parodo žmogiškąją P. Stolypino pusę, jo santykį su šeima, žmona, jo meilę artimiesiems. Filmas kiek idealizuoja Lietuvą, Kėdainių kraštą ir Kalnaberžę, gražiai nufilmuotas, pozityvus, ir aš labai tikiuosi, kad jis bus įdomus žiūrovams. Jis išties primena, kiek daug maištų ir sumaišties tuo metu, dvidešimtame amžiuje, būta carinėje Rusijoje, o Lietuva tuo tarpu išlikusi rami vieta“, – kalbėjo R. Žirgulis.
Atmintis vis dar liudija
Su žmona Olga gyvendamas Kėdainių rajone P. Stolypinas su vietos žmonėmis palaikė šiltus santykius. Filmo „Riteris ir Freilina. Portretas Lietuvos fone“ premjeroje tai dar kartą patvirtino Rusijos reformatoriaus žemę įsigijęs kraštietis Algimantas Bobinas.
„Mama kalbėjusi, jog P. Stolypinas buvęs labai malonus žmogus, vietinių neskriausdavo, priešingai – jiems padėdavo, ypatingai – ūkininkams. Jeigu žmogų ištikdavo nelaimė – krisdavo karvė, namus nuniokodavo gaisras – P. Stolypino įpareigoti žmonės nelaimėliams padėdavo. Tais laikais tokios netektys būdavo labai didžiulės, jeigu ne P. Stolypinas, nebūtų buvę už ko griebtis“, – prisiminė 86-erių metų A. Bobinas.
Pasieks festivalius?
Kūrybinė filmo „Riteris ir Freilina. Portretas Lietuvos fone“ grupė viliasi, jog dokumentika apie rusų eruditą P. Stolypiną ateityje prasibraus į kino festivalius arba į televizijos ekranus.
