GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Ieva Raudeliūnaitė: „Kai aiškiai žinai savo vietą ir tikslą gyvenime, motyvacija ir ryžtas jos imtis atsiranda savaime. “  / A. Ufarto nuotr.
  • GYVENIMAS MARGAS
  • Žmonės
  • I. Raudeliūnaitė: „Gyvenime nėra atsitiktinumų, o kiekviena patirtis ateina ne veltui“

I. Raudeliūnaitė: „Gyvenime nėra atsitiktinumų, o kiekviena patirtis ateina ne veltui“

Judita GAIŽIUVIENĖ - 14:13 Birželio 28d. 2018

Kol vieni ieško, kur save realizuoti ir blaškosi nuo vienos veiklos prie kitos, josvainietė Ieva RAUDELIŪNAITĖ, regis, jau atrado savąjį kelią. Tai – darbas ir savanorystė kultūros srityje. Ką jau kalbėti apie ryžtą ir motyvaciją, nes viso to Ievai tikrai netrūksta...

„Kai aiškiai žinai savo vietą ir tikslą gyvenime, motyvacija ir ryžtas jos imtis atsiranda savaime. Juk niekas ant lėkštutės nieko neatneš. Ne kartą įsitikinau, kad kai turi svajonę ir jos sieki, anksčiau ar vėliau, ją tikrai pasieksi. Manau, kad pasakymas – kuo turi daugiau veiklų, tuo labiau visur suspėji – yra teisingas, nes tiesiog kitaip savo kasdienybės nebeįsivaizduoji“, – pašnekovė.

Apie darbą ir savanorystę teatre, vaikystės svajones, savęs realizaciją bei motyvaciją, žurnalistiką mados ir kultūros temomis, gimtuosius namus bei ateities perspektyvas – šiame nesustoti veikti motyvuojančiame interviu.

– Ieva, nors esi josvainietė, tačiau jau kuris laikas gyveni sostinėje. Papasakok, kokie keliai tave nuvedė į Vilnių?

– Nors studijavau Kaune, tačiau šiame mieste savęs nemačiau. Vilnius visada buvo lyg antrieji namai. Čia man patinka viskas: žmonės, miesto atmosfera, architektūra, kultūrinis gyvenimas – tikrai žinojau, kad niekur kitur nenoriu gyventi ir kurti ateities. Sostinėje gyvenu jau antrus metus, o pagrindinis motyvas buvo paprastas – Vilniuje yra daugiausia galimybių gauti darbą kultūros srityje.

Su fotografu Andre Perlstein po interviu. J. Tamulevičiūtės nuotr.– Nuo vaikystės domino menas, kultūra?

– Prieš penkerius metus Vytauto Didžiojo universitete baigiau menotyros studijas. Nuo mažumės žinojau, kad vienintelė mane dominanti sritis yra menas. Nebuvo nė minties rinktis kitas studijas ar specialybę. Niekada negalėjau suprasti kitų, kurie pasirinkdavo, pavyzdžiui, matematikos studijas. Dar vaikystėje labai mėgau piešti, fotografuoti. Vėliau ėmiau abejoti savo praktinėmis galimybėmis, tad pasirinkau menotyros specialybę, kuri vis tiek yra labai arti meno ir jo kūrėjų. Man įdomu analizuoti kūrinius, menininkų biografijas, kūrybos bruožus, lankytis kultūriniuose renginiuose, apie tai rašyti. Abejonių dėl savo pasirinkto kelio iki šiol neturėjau. Piešimas liko laisvalaikio malonumu, savotiška meditacijos ir saviraiškos forma.

– Savo ateitį ir įsivaizduoji Vilniuje?

– Negaliu atsakyti, kad tikrai liksiu gyventi Vilniuje, nes... niekada negali žinoti, kokia linkme pasisuks gyvenimas. Esu lankiusis kitų šalių sostinėse, žinoma, norėtųsi daugiau pakeliauti ir pamatyti. Visgi keliaujant supratau, kad Lietuva ir Vilnius yra be galo gražūs ir čia tikrai gera gyventi. Per porą gyvenimo sostinėje metų užsimezgė pažintys, susidarė draugų būrelis, atsirado širdžiai mielų vietų, tad nesinori viso to taip lengvai paleisti.

– Esi patriotė?

– Nedrįstu savęs vadinti tikra Lietuvos patriote. Juolab juk niekada negali žinoti, kaip gyvenimas pasisuks. Tačiau, kaip minėjau anksčiau, save labiausiai įsivaizduoju Lietuvoje. Tikrai negalėčiau dėl geresnio duonos kąsnio viską mesti ir išvažiuoti. Manau, pirmiausia geriausio reikia siekti Lietuvoje, o ne klausti: „Ką man davė Lietuva?“.

– Ieva, šiuo metu dirbi Vilniaus mažajame teatre. Esi atsakinga už repertuarų sudarymą ir gastroles. Tai daug atsakomybės reikalaujantis darbas?

– Vilniaus mažajame teatre pradėjau dirbti nuo šio pavasario. Tad visa tai dar yra nauja patirtis. Visgi darbas teatro srityje buvo nuosekliai planuotas. Man visada buvo svarbu dirbti mylimą darbą, toje srityje, kurioje galėtumei jaustis geriausiai ir patogiausiai. Galbūt apsisprendimą sieti savo ateitį su teatru lėmė ir savanorystė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Na, o kasdienis darbas Vilniaus mažajame teatre susideda iš to, kad kiekvieną savaitę turiu sudaryti spektaklių ir repeticijų tvarkaraščius, kuriuos tikrina visi teatro darbuotojai: aktoriai, režisieriai, jų asistentai, apšvietėjai, garsistai, grimerės ir t.t. Taip pat kiekvieno mėnesio gale – mėnesio grafikus, repertuarus. Neseniai teko vykti į Marijampolę, kur buvo rodomas režisieriaus Rimo Tumino spektaklis „Madagaskaras“. Gastrolių metu dažniausiai tenka užsiimti vadyba bei derinti kelionės klausimus, tarkim, užsakyti transportą teatro kolektyvui ir dekoracijų pervežimui, planuoti skrydžius iš vienos šalies į kitą, gauti vizas, bendrauti su labai daug žmonių, kitomis kultūros įstaigomis ar teatrais. Atsakomybė tikrai nemaža.

Su laiku ir patirtimi įsitikinau, kad tokia sąvoka, kaip svajonių darbas neegzistuoja. Žinoma, svarbu žinoti, kokioje veikloje gali geriausiai save realizuoti, tačiau kiekvienas darbas, net ir labai mylimas, visada turės ir pliusų, ir minusų. I. Raudeliūnaitė

– Tokia atsakomybė negąsdina?

– Be abejo, būna akimirkų, kai atsakomybės kelia nerimą, tačiau vėliau supranti, kad visgi dirbi tau įdomų darbą ir jo nekeistum į kitą. Jų neišvengsime, tad reikia tai priimti. Susidūrimas su atsakomybėmis mus kaip tik užaugina, tai yra geriausia gyvenimo mokykla.

Interviu metu. J. Tamulevičiūtės nuotr.– Tai svajonių darbas?

– Su laiku ir patirtimi įsitikinau, kad tokia sąvoka, kaip svajonių darbas neegzistuoja. Žinoma, svarbu žinoti, kokioje veikloje gali geriausiai save realizuoti, tačiau kiekvienas darbas, net ir labai mylimas, visada turės ir pliusų, ir minusų. Jame patirsi ir džiaugsmo, ir didelių nusivylimų ar abejonių. Tačiau, manau, kad geriau yra užsiimti tau artima veikla nei dirbti tik dėl atlyginimo ar kad kažkas pasakė, jog taip tiesiog reikia. Nežinau, kas manęs laukia ateityje, tačiau labai norėčiau tikėti, kad teatras liks visam gyvenimui.

– Laisvu laiku užsiimi žurnalistika. Rašai mados, kultūros, teatro temomis. Kodėl ne kokia, pavyzdžiui, politika?

– Apie madą rašau vis mažiau. Galbūt ateityje apie ją neberašysiu. Man norisi rašyti apie prasmingus dalykus. Politika manęs niekada nedomino, nes tam, kad galėtumei profesionaliai apie ją ar kitą sritį rašyti, reikia turėti sukaupus nemažą teorijos bagažą, domėtis tuo kasdien. Nenoriu nutolti nuo menotyros. Neretai noras rašyti apie vieną ar kitą meno kūrėją yra susijęs su noru prisidėti prie tų žmonių kūrybos sklaidos, kad didesnė visuomenės dalis sužinotų apie juos.

– Visos kitos temos tau svetimos?

– Gal tai nuskambės kiek egoistiškai, bet stengiuosi rašyti tik apie tai, kas įdomu. Nemoku savęs priversti rašyti apie tai, kas manęs nežavi ar nekelia smalsumo. Juk net ir ne visas menas tau gali būti įdomus. Tačiau jei matau, kad man nepatinka kažkas, visada  užduodu klausimą kodėl, bandau atrasti kitokį priėjimą prie temos. Laimei, kol kas neteko ir, tikiuosi, neteks rašyti apie tai, kas man yra tolima. Aš visada esu už tai, kad rašantis žmogus išmanytų savo sritį, ja aktyviai domėtųsi bei nesiblaškytų rašydamas skirtingomis temomis.

– Kuo apskritai tave sudomino žurnalistika?

– Dar studijų metu supratau, kad man įdomu rašyti straipsnius bei dar įdomiau daryti interviu. Taip pamažu pradėjau rašyti nedidelės apimties straipsnius įvairiems internetiniams leidiniams. Norėjau sukaupti kuo daugiau patirties, turėti taip vadinamą straipsnių portfolio. Galbūt tuo metu aš savo veiklos neįvardinau kaip žurnalistikos ir tikrai negalvojau po studijų dirbti žurnaliste. Nenorėjau rašyti sudėtingų recenzijų apie meną, kurias skaito tik kultūros lauke dirbantys žmonės. Tikslas buvo paprastas – rašyti apie šią sritį visiems suprantamai ir aiškiai.

– O kaip susiklostė aplinkybės, kad tapai žurnalo „SwO“ redaktore Lietuvoje?

– Būtent mados ir miesto kultūros portalas „SwO“, kuris turi dar ir elektroninį žurnalą „SwO Street“, buvo viena pirmųjų žiniasklaidos platformų, kurioje pasirodė mano straipsniai ir interviu. Esu dėkinga komandai, kuri manimi patikėjo ir priėmė, neturint didelės patirties. Man buvo svarbu rasti leidinį, kuriame galėčiau publikuoti tekstus ir kad skaitytojai galėtų juos pasiekti. Rašydama „SwO“, tikrai negalvojau nei apie užmokestį už darbą, nei apie tapimą redaktore. Tai įvyko natūraliai. Buvau viena ilgiausiai ir pastoviausiai rašančių, tad kolegė nusprendė, kad galiu perimti šias pareigas. Mes nesiekiame populiarumo ir reitingų. Rašome apie netipinius, įdomius, underground‘inius mados ir meno kūrėjus iš viso pasaulio, kurie nebūtinai turėtų būti įdomūs plačiajai visuomenei. Yra tekę imti interviu iš menininkų, kurie ilgainiui tapo labai garsiūs. Įdomiausia yra tai, kad gali rinktis nepopuliarias temas, drąsiausias idėjas – komandos palaikymas visada yra šalia.

Teatro dienos šventės metu, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Asmeninio archyvo nuotr.– Kokie interviu labiausiai įsiminė?

– Interviu turėjau daug. Tačiau labiausiai įsiminė šių metų žiemą įvykęs susitikimas su prancūzų kilmės fotoreporteriu Andre Perlstein, kuris Vilniuje buvo surengęs savo darbų parodą. Šis fotografas yra įamžinęs tokias pasaulio garsenybes, kaip aktorius Charlie Chaplin, Alan Delon, Katharine Hepburn, Pierre Richard, kino režisierių Roman Polanski, mados kūrėjus Yves Saint Laurent ir Karl Lagerfeld bei daugelį kitų. Nors labai džiaugiausi gavusi galimybę susitikti ir pabendrauti su tokia asmenybe, tačiau jutau ir nemenką atsakomybę bei jaudulį. Visgi vos susitikus A. Perlestein, nustebino jo paprastumas, atvirumas, noras pasidalinti savo istorija. Pokalbis su fotosesija truko apie dvi valandas, tačiau jutau, kad jis galėtų trukti ir ilgiau. Atsisveikindamas jis pasakė, kad kai lankysiuosi Paryžiuje, būtų malonu dar kartą susitikti.

– Kelis metus rašei straipsnius „L'Officiel Mada“ žurnalui, taip pat dirbai DELFI Stiliaus skiltyje. Kokia tai buvo patirtis?

– Manau, kad gyvenime nėra atsitiktinumų, o kiekviena patirtis ateina neveltui. Rašyti „L‘Officiel Mada“ žurnalui buvo mano sena svajonė. Tačiau ji man atrodė neįmanoma. Tikėjau, kad tik ilgametę žurnalistinę patirtį sukaupę žmonės gali dirbti jame. Dar besimokydama Kėdainių Šviesiojoje gimnazijoje po pamokų skubėdavau nusipirkti šį žurnalą, kuris tada nebuvo tarptautinis ir vadinosi „Express Mada“. Tačiau gavusi galimybę atlikti praktiką, redaktorė perskaitė mano ruoštą interviu ir nusprendė jį publikuoti. Taip buvau pakviesta prisijungti. Kadangi tuo metu aktyviai domėjausi mada ir rašiau šia tema, DELFI komanda pasiūlė išmėginti jėgas atrankoje ir galbūt tapti „Stiliaus“ projekto redaktore. Pasisekė ir tada. Abi šios patirtys yra neįkainojamos, nes dirbant „L‘Officiel Mada“ turėjau galimybę kalbinti žinomas Lietuvos ir užsienio asmenybes. Darbas DELFI portale praplėtė praktinius įgūdžius, išmokau rašyti greitesniu tempu ir didesnėmis apimtimis, taip pat leido pabuvoti kitoje kameros pusėje bei vesti tiesioginio eterio TV konferencijas.

– Ar atsimeni pirmuosius savo interviu?

– Pirmieji mano interviu buvo su lenkų mados fotografu Kamil Zacharski, kurį netikėtai atradau internete bei su „Mados infekcijoje“ dalyvavusiu mados kūrėjų „Tribe“ duetu.

– Žurnalistika – kūrybinis darbas. Ar neištinka kūrybinės krizės? O gal priešingai, visuomet esi kupina minčių ir idėjų?

– Manau, kad niekas nėra nuo to apsaugotas. Būdavo ir taip, kad pradėjus rašyti straipsnį, supranti, kad yra sunku dėlioti mintis, o darbas nevyksta taip, kaip tu tikėjaisi. Jei įmanoma, darau pertraukas ir užsiimu kita veikla. Tačiau jei spaudžia terminai, tai įkvėpimas ateina ir iš jų. Mėgstu ieškoti įdomių asmenybių, kūrinių internete, susidaryti sąrašus. Tad kol kas idėjų netrūksta.

Kurgi daugiau, jei ne Josvainiuose ar kitame nedideliame miestelyje rasi ramybę...? I. Raudeliūnaitė

– O pačiai daug kartų teko būti kitoje mikrofono pusėje?

– Labiausiai mėgstu būti reikiamoje mikrofono, o gal tiksliau – diktofono pusėje. Artimesnė visgi yra klausiančiojo, o ne kalbėtojo pusė. Tačiau visokia patirtis yra įdomi.

Po koncerto Kėdainiuose su Naujų idėjų kameriniu orkestru ir islandų kvartetu SKARK. V. Juškos nuotr. – Ieva, be žurnalistikos bei darbo teatre, dar savanoriauji Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

– Lietuvos nacionaliniame dramos teatre savanoriauju dvejus metus arba tiksliau – du sezonus. Darbai ir atsakomybės keičiasi. Vieną kartą gali būti atsakingas už salės tvarką ir priežiūrą, bilietų tikrinimą, darbą rūbinėje, kitą kartą – kelių šimtų žiūrovų susodinimą. Teko išmėginti viską ir po daug kartų. Nors teatro darbuotojai nereikalauja savanorių ateiti kasdien, tačiau stengiuosi apsilankymams rasti kuo daugiau laiko. Būna ir taip, kad per savaitę pamatau šešis ar net aštuonis spektaklius. Savaitgaliais per vieną dieną būnu ir dviejuose spektakliuose. Laikomės taisyklės, kad teatre savanoris turi būti valandą prieš spektaklį ir po jo likti sutvarkyti salės ar padėti rūbinėje. O jei, tarkim, Oskaro Koršunovo „Išvarymas“ trunka apie penkias valandas su puse, tada išeina ir visos septynios valandos per dieną. Tačiau man tai yra labai didelis malonumas.

– Kuo įdomi ir naudinga savanorystė teatre?

– Pirmiausia, turi galimybę pamatyti visus repertuarinius spektaklius ir renginius, kurie vyksta teatre. Teko darbuotis ir „Lietuvos garbėje“ bei stebėti, kaip vyksta tokio masto renginiai ir televizijos darbas. Taip pat ne vieną kartą lankiausi garsių teatrų spektakliuose, į kuriuos galbūt negalėčiau sau leisti nusipirkti bilieto, nes jis kainuoja daugiau nei šimtą eurų. Pavyzdžiui, visiems gerai žinomo Maskvos J. Vachtangovo teatro spektaklius mačiau ir po tris, keturis kartus. Turėjau galimybę padirbėti „Sirenų“, „Mama Jazz“ bei „Naujojo Baltijos šokio“ festivaliuose. Įdomu matyti užkulisius, repeticijas, kaip vyksta pasiruošimas spektakliams. To paprastas žiūrovas neišvys, o man tai yra kasdienybė. Savanorystė taip pat padėjo praplėsti pažinčių ratą, susirasti bendraminčių. Galiausiai, tai padėjo suprasti, kad teatras man yra kur kas daugiau nei savanorystė.

– Dirbant ir savanoriaujant teatre lieka noro lankytis spektakliuose?

– Teatras jau spėjo tapti gyvenimo būdu, kasdienybe ir laisvalaikiu. Nenorėčiau sulaukti to meto, kada jį vadinsiu darbu ar pareiga. Manau, kad jei užsikrėtei teatro virusu, tai jau visam gyvenimui. Kol kas su kiekvienu aplankytu spektakliu atsiranda dar didesnis noras ir alkis pamatyti daugiau. Yra tokių spektaklių, kuriuos mačiau ir po dešimt kartų, yra ir tokių, kuriuos stengiuosi žiūrėti rečiau, nes norisi jais mėgautis atsargiai, nepersižiūrėti. Tačiau dar tikrai yra labai daug spektaklių, kurių nemačiau.

– Žinau, jog teko padirbėti ir viešųjų ryšių atstove Kintų muzikos festivalyje kartu su Naujų idėjų kameriniu orkestru. Regis, su jais turėjai bendrų projektų.

– Darbas Kintų muzikos festivalyje buvo vienas pirmųjų. Tačiau ilgai lauktas ir svajotas. Pirmą kartą apsilankius Naujų idėjų kamerinio orkestro koncerte Kaune, supratau, kad antrą kartą į jų pasirodymą noriu ateiti jau kaip jų darbuotoja. Žinoma, buvo nedrąsu kreiptis į orkestro vadovą ir pasakyti, kad noriu dirbti su jais, ypač kai neturėjau patirties nei koncertinėje veikloje ar muzikoje, nei pažinčių. Ko gero, buvau tikrai užsispyrusi įgyvendinti šį tikslą. Praėjus metams nuo pažinties su orkestru, pradėjau dirbti festivalyje. Man teko organizuoti jo koncertų informacijos sklaidą, planuoti spaudos konferencijas, bendradarbiauti su žiniasklaidos atstovais, rašyti pranešimus spaudai, prisidėti rengiant edukacinius projektus ir netgi vesti festivalio atidarymo koncertą. Vieno projekto metu kartu su Naujų idėjų kameriniu orkestru ir islandų kvartetu „SKARK“ leidomės į gastroles, aplankėme Vilnių, Šilutę, Kėdainius ir net tolimą Reikjaviko miestą.

„Mano piešiniai yra paprasti, minimalistiniai. Patinka paprastumas, grynumas, net tam tikras asketiškumas“, – apie savo kūrybą sako I. Raudeliūnaitė.– Veiklos, akivaizdu, tau tikrai netrūksta. Kaip prasideda ir baigiasi Ievos darbo diena, kad ji visur suspėtų?

– Mano diena nėra niekuo išskirtinė (šypsosi). Keliuosi anksti ryte, gerdama kavą mėgstu paskaityti knygas ar spaudą, pasitikrinti elektroninį paštą. Tada einu į Vilniaus mažąjį teatrą, kuris yra vos už penkiolikos minučių kelio nuo mano namų. Po darbo dažniausiai skubu į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, žiūriu spektaklius ir savanoriškai padedu jų metu. Neretai namo grįžtu tik kokią devintą ar dešimtą vakaro, o kartais ir vėliau. Tačiau jei tą dieną nereikia būti teatre, rašau straipsnius ar einu susitikti su žmonėmis, kuriuos kviečiau interviu.

– Nenukenčia nei darbas, savanorystė ar asmeninis gyvenimas?

– Užsiimdamas įvairiomis veiklomis, vis tiek turi kažką paaukoti. Galbūt kiek nukenčia asmeninis gyvenimas, laikas, kurį galėčiau skirti sau ar draugams. Tačiau kol kas dėmesį skiriu mylimiems darbams, kitaip dėlioju prioritetus gyvenime.

– O ką veiki laisvalaikiu?

– Laisvalaikio metu stengiuosi susitikti su draugais, apsilankyti renginiuose, pasivaikščioti po miestą ar perskaityti knygą. Tačiau neretai tenka užbaigti nepabaigtus straipsnius ar interviu, laiką leisti savanoriaujant teatre. Norėčiau daugiau dėmesio skirti aktyvesnei fizinei veiklai ir sportui.

– Ieva, įdomu, iš kur tiek motyvacijos, drąsos, kantrybės ir jėgų realizuoti save įvairiausiose veiklose?

– Kai aiškiai žinai savo vietą ir tikslą gyvenime, motyvacija ir ryžtas jos imtis atsiranda savaime. Juk niekas nieko tau neatneš ant lėkštutės. Ne kartą įsitikinau, kad kai turi svajonę ir jos sieki, anksčiau ar vėliau, ją tikrai pasieksi. Manau, kad pasakymas „Kuo turi daugiau veiklų, tuo labiau visur suspėji“ yra teisingas, nes tiesiog kitaip savo kasdienybės nebeįsivaizduoji.

– Darbas, žurnalistika, savanorystė. O gimtuosius Josvainius kada sugrįžti?

– Norėčiau sugrįžti kur kas dažniau. Josvainiai man išliko mieli ir keliantys sentimentų, nes čia prabėgo mano vaikystė. Mano santykiai su šeima yra glaudūs, tad stengiuosi bent kartą per mėnesį apsilankyti. Taip pat labai naudinga pabėgti nuo didmiesčio šurmulio ir pabūti ramybėje, pailsėti.

– Taigi poilsis ir ramybė labiau asocijuojasi su gimtaisiais namais? Toliau nuo miesto šurmulio?

– Išeina pailsėti ir mieste, užsiimant kitokia veikla nei rašymas ar būvimas teatre. Tačiau man labai patinka gamta, ypač pavasarį ir vasarą, jos grožis. Kurgi daugiau, jei ne Josvainiuose ar kitame nedideliame miestelyje ją rasi. Tiesiog patinka ramybė, tyla, tuščios gatvės. Kol kas tai asocijuojasi su namais.

– Ieva, daugelis jaunų žmonių ieško savęs įvairiose veiklose, bando save realizuoti įvairiose srityse. O kas tau padeda realizuoti save?

– Kaip ir dauguma žmonių, save geriausiai galiu realizuoti užsiimdama man patinkančia veikla, o tai yra teatras bei rašymas, dar kartais – piešimas. Galbūt skirtumas yra tas, kad jau praėjau ieškojimų laikotarpį, nes nebejaučiu abejonių, ar veikla, kuria užsiimu yra man skirta.

– Ačiū tau už pokalbį.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!