GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Šv. Jurgio bažnyčios choro veidai ir balsai (iš kairės): Angelina Gedeikienė, vadovė Aušra Giedrienė, sutuoktiniai Salomėja ir Gediminas Šareikai, choro seniūnė Laimutė Jackevičienė, (antroje eilėje) Kęstutis Volkus.   / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Apie tuos, kurių scena – bažnyčia

Akvilė KUPČINSKAITĖ - 15:45 Gruodžio 21d. 2016

Bažnyčią puošia ne tik būriai tikinčiųjų ir jų nuoširdžios maldos. Nuo seniausių laikų viena ryškiausių Dievo namų puošmenų buvo bažnyčios choro giesmės. Stiprus choras – didelė garbė bažnyčiai ir ją lankantiems tikintiesiems.

Kviečiame iš arčiau susipažinti meistriškiausiu visame Kėdainių dekanate laikomo Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios choro giesmininkais bei jų vadove, tituluota vargonininke Aušra Giedriene.

Kokie žmonės atsiduoda tarnystei giedoti bažnyčios chore? Kaip jiems pavyksta šios pareigos kiekvieną sekmadienį laikytis ištisus dešimtmečius? Giesmė – kas tai: melodingai išgiedoti žodžiai ar vis tik maistas mūsų sielai?

Iš Kauno

Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios choristams vadovaujanti A. Giedrienė vargonininke dirba nuo 1993-iųjų. Kartą kaunietė atvyko į Josvainių bažnyčią giedoti laidotuvėse. Bažnyčioje nebuvo vargonininko ir kunigas pasiteiravo, galbūt ji galinti čia groti.„Choristų darbas – visiška tarnystė. Jie pasišventę šiai veiklai. Žemai lenkiu prieš šiuos žmones galvą“, – sako choro vadovė, vargonininkė Aušra Giedrienė.

„Taip nuo 1997 m. atsiradau Kėdainių krašte. Kurį laiką dirbau Josvainiuose, tada 11 metų Šėtos parapijoje. Netikėtai man paskambina Šv. Jurgio bažnyčios choristas Romualdas Steponavičius ir tokiu kategorišku griežtu tonu, kaip jam įprasta, suberia į ragelį, kad man skambins parapijos klebonas, nes bažnyčiai reikia vargonininko, – prisiminusi nusišypso Aušra. – Sulaukiau žadėto skambučio ir sutikau groti vargonais bei vadovauti chorui. Tai nutiko prieš ketverius metus.“

Pasitikėjimas – su įdirbiu

Pašnekovė prisimena pirmąjį susitikimą su choru, kuris nė nenumanė gausiantis naują vadovę.

„Naujas vadovas jiems buvo netikėta. Tiek aš į juos žiūrėjau nepatikliai, tiek ir jie mane varstė keistais žvilgsniais, – juokiasi Aušra. – Visko buvo, kol pagaliau ėmėme susikalbėti. Dabar dirbame sklandžiai ir choristai supranta kiekvieną mano galvos linktelėjimą. Būtent galva tegaliu diriguoti, nes vargonai šioje bažnyčioje stovi taip, kad būnu nugara į choristus. Taigi rankomis nėra kada diriguoti, veido išraiškų jie nemato – telieka galva.“

„Mūsų vadovė – tikras lobis. Ji be galo atsidavusi šiai veiklai, – vienbalsiai pritaria į pokalbį susirinkę choristai, o 39-erius metus chore giedantis Gediminas Šareika pajuokauja. – Giedosiu čia tol, kol nervai neš. Taip, taip, giedant bažnyčios chore daug nervų reikia. O ką jūs galvojat? Į repeticijas vadovė atsineša bizūną. Jei tik neklausom, tuoj per kuprą!“

Pasiaukojanti tarnystė

A. Giedrienė pasakoja, kad į bažnyčios chorą giedoti ateina visų pirma ypatingą atsakomybę jaučiantys žmonės.

„Pirmiausia šie žmonės jaučia atsakomybę ir didelį įsipareigojimą. Jie pasišventę šiai veiklai. Prieš choristus reikia žemai nulenkti galvą. Aš – vargonininkė, už savo darbą gaunu auką – atlygį iš parapijos tikinčiųjų suaukotų lėšų, o choristų darbas – visiška tarnystė, savanorystė. Kiekvieną sekmadienį, kiekvieną šventę jie atideda šeimos reikalus, namų ruošą, viską meta ir ateina giedoti, nes puikiai supranta, kad be giedojimo bažnyčioje šventės nebus. Tai pasiaukojantys žmonės ir, be jokios abejonės, stiprūs tikintieji“, – sako choro vadovė ir pabrėžia, jog tam, kad giedotum bažnyčios chore muzikinis išsilavinimas nebūtinas. Pakanka muzikinės klausos bei pomėgio giedoti ar dainuoti.

Šiuo metu Šv. Jurgio bažnyčios chore gieda 24 choristai: choro seniūnė Laimutė Jackevičienė, Jūratė Amalevičienė, Alma Bružienė, Janina Bartašienė, Angelina Gadeikienė, Virginija Griciuvienė, Onutė Ilevičienė, Elena Marozienė, Genovaitė Matusevičienė, Ingrida Pavolienė, Elena Balandienė, Onutė Didžiulienė, Genovaitė Grincevičienė, Dovilė Griškevičienė, Salomėja Šareikienė, Violeta Rybilienė, Juozas Samukėnas, Romualdas Steponavičius, Darius Danilevičius, Remigijus Lapinskas, Gintaras Pavolis, Gediminas Šareika, Kęstutis Volkus ir Albertas Ramanauskas.Šiluvoje su arkivyskupu Lionginu Virbalu.

„Labai džiaugiuosi, kad chore gieda net penkios šeimos: Gediminas su Salomėja, Gintaras su žmona Ingrida, Jūratė su sūneliu Benu, Juozas su dukrele Guoste bei Genutė su smalsiu vargonininkės padėjėju 6-mečiu Kristijonu. Tad choristų amžius dominuoja nuo 6 iki 80 metų. Taip pat esu paruošusi kelis jaunuosius vargonininkus (moksleivius) Vakarę ir Marių, kurie kartais pavaduoja mane, bei Dagnę, ketvirtus metus vargonuojančią Šėtos bažnyčioje“, – pasakoja Aušra.

Gieda dėl kitų

„Kaip mėgstamas darbas yra pasišventimas, taip ir giedojimas chore yra pasišventimas. Jeigu pasišventimo nebus, nieko neišeis, – įsitikinęs beveik keturis dešimtmečius Šv. Jurgio bažnyčios chore giedantis G. Šareika. – Kol dar esu sveikas ir gyvas, kol dar kojos neša, tai lipu bažnyčioje aukštyn ir giedu. O jei ir praleidžiu kokį sekmadienį, tai tik dėl svarbios priežasties.“

Pašnekovas pasakoja anksčiau giedodavęs laidotuvėse, taip pat dalyvavęs „Dainų šventėje“, o į bažnyčios choro veiklą įsiliejęs netikėtai ir iš karto.

„Atėjau į bažnyčią, užlipau į viršų, mane pamatė, pastatė ir giedu nuo to laiko, – sako vyriškis. – Kas dirba, gauna algą, o mes giedame dėl kitų žmonių, dėl jų pasišventimo tikėjimui. Manau, jei choro nebūtų – bažnyčioje būtų nyku.“

Ir žmona

Drauge su ponu Gediminu bažnyčios chore gieda ir jo žmona Salomėja.

„Prie choro prisijungiau pusmečiu vėliau už vyrą, – prisimena pašnekovė. – Iš pradžių buvo labai sunku, nes nepažinojau gaidų, teturėjau klausą. Man labai patinka ir giesmės, ir mūsų kolektyvas. Gera susiburti visiems per repeticijas, pabendrauti. Gyvenimas be choro, bažnyčios, šių žmonių, užsiėmimo būtų labai liūdnas. Pareini sekmadienį pagiedojęs šv. Mišiose ir jauti, kad yra šventė.“

Visa šeima

Angelina Gadeikienė chore skaičiuoja jau 23-ius metus. Buvo laikas, kai Šv. Jurgio bažnyčioje giedojo visa moters šeima: vyras ir abu vaikai.

„Visi eidavo, o aš ne. Vaikai mane vis kalbindavo prisijungti. Su viena bičiule žadėdavome eiti giedoti, bet niekaip nenueidavome. O sykį prisiruošėme ir likau nuo to laiko. Giedojimas tapo gyvenimo dalimi ir tradicija. Man gera čia būti – siela atsigauna“, – atskleidžia ponia Angelina.

Sužavėjo vadovės asmenybė

Kelerius metus chore giedantį Kęstutį Volkų sužavėjo choro vadovės A. Giedrienės asmenybė.

„Esu dėkingas Aušrelei, kad ji mane pakvietė ir savo pavyzdžiu parodė atsidavimą šiai veiklai. Giedoti bažnyčios chore ypatinga. Niekas tau nepriekaištaus, jei neateisi į repeticiją, bet pats jauti pasišventimą, atsakomybę, kad choras pasirodytų kuo solidžiau. Tai pareiga“, – sako ponas Kęstutis, niekad nemanęs, kad giedoti bažnyčios chore teks ir jam.

„Pats visą gyvenimą daugiau dalyvavau folkloro veikloje. Dainuodavau kolektyvuose, vadovavau jiems. Kai gyvenau Radviliškio rajone, turėjau subūręs kaimo etnografinį ansamblį. Pagrindiniai dalyviai buvo kaimo giedoriai. Jie mane įtraukė ir į savo veiklą.

Iš Radviliškio sugrįžęs gyventi į Kėdainius pasiilgau giedojimo. Pradėjau klausinėti, kur būtų galima liaudiškai pagiedoti. Niekur neatradau. Ėmiau burti bendraminčius. Kartą giedojome Kėdainių kultūros centre gegužinės giesmes. Paprašiau Aušros, kad ateitų pasiklausyti ir įvertinti. Buvo be galo karšta diena. Oficialesni kviesti žmonės neatėjo, o Aušrelė atėjo. Kaip dabar prisimenu, ji su maža dukrele ant rankų, abi išvargusios nuo tvankaus oro, bet vis tiek atėjo.

Man taip širdį suspaudė nuo to reginio. Va, čia tai žmogus. Likau užburtas jos asmenybės“, – pasakoja Kęstutis.Choro pasirodymas Josvainiuose vykusioje „Giesmių šventėje“.

Unikali proga

Gegužinės giesmes ponui Kęstučiui su kolektyvu giedoti pasitaikė ir šv. Jurgio bažnyčioje, kurios chorui tuo metu jau vadovavo Aušra.

„Pasiklausėme, kaip gieda Aušrelės choras. Taip gražu pasirodė. Pagyriau ir choristus, ir pačią Aušrą, o ji mane pakvietė giedoti. Jaučiausi įsipareigojęs – ji atėjo išvargusi su vaiku mūsų pasiklausyti, tai kaip aš atsisakysiu? Tad atėjau ir nebeišėjau.

Visiems choristams sakau, kad mes turime unikalų šansą, unikalią vadovę ir negalime neišnaudoti jos potencialo! Naudokimės galimybe dirbti su tokiu žmogumi“, – gerų žodžių A. Giedrienei negaili ponas Kęstutis. Anot pašnekovo, kai kurie žmonės į Šv. Jurgio bažnyčią ateina būtent todėl, kad juos žavi choro meistriškumas.

„Įvairių kolektyvų, ansamblių veikloje žmonės dalyvauja norėdami pasirodyti, o tų progų ne tiek jau daug. Visai kitaip bažnyčios choristams – mes į savo sceną lipame kiekvieną sekmadienį ir kiekvienas koncertas – labai atsakingas pasirodymas“, – įsitikinęs Kęstutis.

Skrydis viršun

Nuo 1995-ųjų chore giedanti Virginija Griciuvienė prisimena: „Kol dar negiedojau chore, man būnant bažnyčioje kaip Dangaus palaima, kaip pačio dangaus varpų muzika aidėdavo jau pas Viešpatį iškeliavusių Antano Gadeikos ir Vidos Morkūnaitės duetas. Ypač jų mišiose giedama psalmė būdavo kažkas nerealaus, kažkas dangiško, nenusakomo žodžiais. Tad, kai a. a. vargonininkas Vytautas Vaičekauskas pakvietė į chorą, tiesiog nuskridau viršun ir šiandien tebegiedu.“

Parsivedė

Dar viena choro narė Genovaitė Matusevičienė į Šv. Jurgio bažnyčios chorą atvesta jaučiasi paties Dievo.

„2014 m. vyko Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai. Tuomet buvau pakviesta dirbti Senamiesčio rinkimų komisijos pirmininke. Komisijos būstinė buvo Kėdainių J. Paukštelio mokykloje. Daug metų nebuvau buvusi šv. Jurgio bažnyčioje. Paskutinėse šv. Mišiose dalyvavau iškeliant iš jos kun. Bitkauską.

Tuometinio VPU Tikybos katedros vedėja doc. Alma Stasiulevičiūtė tiesiog įkalė svarbą melstis su ta ir už tą bendruomenę ar įstaigą, kurioje dirbi. Taip po priesaikos davimo nuėjau į Šv. Jurgio bažnyčią, į sekmadienio šv. Mišias melstis. Prisiminiau, kad čia būdama aštuonerių metų priėmiau Sutvirtinimo sakramentą. Kaip vaikas nesupratau tuometinio arkivyskupo Liudviko Povilonio troškimo, kad tas jaunimas, kuris priėmė čia Sutvirtinimo sakramentą ir būtų čia, šitoje bažnyčioje. Šiandien tikrai suprantu, jog Dievas mane asmeniškai parsivedė į šitą bažnyčią“, – savo įžvalgas atskleidžia ponia Genovaitė.

Laukė savo laiko

Pašnekovė prisimena per mišias likusi sužavėta choro vadovės Aušros giedojimo.

„Didžiausias džiaugsmas užtvindė krūtinę išgirdus Aušrelės giedojimą. Buvau pamiršusi, kad ji čia dirba, nors su ja mus Dievas suvedė maždaug prieš 20 metų. Aš buvau dar studentė, besiruošianti būti Katalikų tikybos mokytoja, ir grįždavau į Pernaravą, į savo tėviškę, iš Vilniaus. Mane pakvietė ruošti vaikus sakramentams. Josvainiuose gyvenusi Aušrelė atvažiuodavo į Pernaravą vargonininkauti. Bažnyčioje mes visuomet buvome komanda“, – kalba Genovaitė.

Moteris pasakoja, jog septynerius metus buvo pasitraukusi iš aktyvaus bažnytinio gyvenimo ir tebuvo likęs tik sekmadienio šv. Mišių šventimas.

„Kai sutikdavau Aušrelę, ji daug man pasakodavo apie Šv. Jurgio bažnyčios chorą. Pasakodavo apie tą senąją kartą, apie tų choristų balsų grožį ir stiprumą, norą veikti, daryti ir svarbiausia – nuoširdumą. Aušra iškart mane kvietė į chorą giedoti. Prastai jausdavausi kiekvienąsyk atsisakydama ir ieškodama pasiteisinimų. Tiesiog, matyt, dar nebuvo laikas.

Kada pradėjome bendrauti su parapijos klebonu, supratau kokį stiprų vadovą turi šita bažnyčia. Apie chorą jis kalbėjo kaip apie tos bažnyčios vertybę ir pasididžiavimą. Čia tikrai limpa posakis: „Pagal Jurgį ir kepurė.“ – šypteli pašnekovė. – Tuose vyresniosios kartos žmonėse išvydau tiek nuoširdaus džiaugsmo, tiek tikro asmeniško dėmesio ir noro kad jame giedočiau, būčiau, pasilikčiau... Tikrai ne visada galiu dalyvauti repeticijose, bet visuomet jaučiuosi pačia gražiausia forma tempiama į viršų. Tiesiog suprantu, kad nebegaliu ten nebūti. Mane žavi šios bendruomenės tikrumas. Čia prisimenami išėjusieji pas Viešpatį ir branginami esantieji.“

Kas gieda – dvigubai meldžiasi

Šv. Jurgio bažnyčios klebonas kunigas Artūras Stanevičius sako, kad bažnyčiai choras svarbus kaip žmogui reikalingas tikėjimas.

„Šv. Augustinas pasakė: „Kas gieda, tas dvigubai meldžiasi.“ Per giesmę perteikiamos tikėjimo tiesos, taip pat paguodžiamas žmogus. Siela gydoma švelniu giesmės prisilietimu. Giedodamas ar klausydamasis giesmės žmogus susimąsto apie gyvenimą, tikėjimą, amžinybę“, – aiškina A. Stanevičius.

„Muzikos, giesmės skambėjimas, balsų dermė. Šią dermę kuria ir mūsų choristų pasiaukojimas. Jie numirt pasiruošę už tą mūsų bažnyčią. Labai didžiuojuosi jais“, – neslepia A. Stanevičius.

Puošia mišias

Pasak choro vadovės A. Giedrienės, nuo pat krikščionybės atsiradimo Dievo šlovinimas buvo lydimas muzikos.

„Giedojimas neatsiejamas nuo Dievo šlovinimo apeigų. Kuo daugiau giedama, tuo puošnesnės mišios“, – sako pašnekovė, o jai antrina ir chore giedanti tikybos pedagogė G. Matusevičienė.

„Sunku būtų įsivaizduoti bažnyčią be vargonų ir be choro. Bažnyčios choro atliekami kūriniai – tai menas, turintis dievišką savybę. Jis įsiskverbia į giliausius žmogaus dvasios klodus, žadina kilnius jausmus, padeda labiau įprasminti maldas. Giedojimas yra vienas gražiausių liturginių apeigų elementų. Kai jis tinkamai derinamas su vargonų skambėjimu, suteikia nuostabaus žavesio ir gali nukreipti mintis į aukštesnius dalykus. Bažnytinė muzika nėra menas pats sau – ji daro maldą nuoširdesnę, išreiškia Dievo vienybę su tikinčiaisiais, apeigoms suteikia iškilmingumo.

Kėdainių šv. Jurgio parapijos tikintieji gali pasidžiaugti balsingu, darniu choru, kuris, vadovaujamas vargonininkės A. Giedrienės, geba iš aukštybių atsklindančiomis giesmėmis išblaškyti parapijiečių rūpesčius, pakylėti nuo kasdienybės ir vesti tikinčiuosius šviesos keliu“, – mano ponia Genovaitė.

Giesmės galia

Anot Genovaitės, laikas, paaukotas giesmei, visada neša dvasinę palaimą, o malda, išreikšta melodijų vingiais, nuskaidrina giesmininko sielą.

„Giedojimas bažnyčios chore – tai pirmiausia auka. Auka, atnešanti didžiausią atpildą – Viešpaties malonę. Iš senosios kartos žmonių galime išgirsti, jog Smetonos laikais būdavo didžiausia garbė giedoti bažnyčios chore. Ypač vyrui tai būdavęs ypatingos pagarbos ženklas.

Sunku būtų šiandien įsivaizduoti tylią bažnyčią: be vargonų muzikos, choro atliekamų giesmių, maldininkų. Nepaisant to, kad brandžiąją, kilniąją muziką yra sunkiau išmokti atlikti, reikia išmokti jos ir klausytis. Ji palaiko žmogaus sielos kilnumą, teikia dvasinių išgyvenimų, skatina gėriui, meilei, kūrybai ir padeda suprasti Dievo grožį“, – apie ką pamąstyti palieka pašnekovė.

1 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!