GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Kunigas Ričardas Doveika apgailestauja: „Man labiausiai yra keista ir savotiškai liūdna, kad šiandienos žmogus taip stipriai nemyli pats savęs.“  / Asmeninio archyvo nuotr.

Žymusis dvasininkas Ričardas Doveika – Didžiosios savaitės pokalbiai su kėdainiečiais

Rasa JAKUBAUSKIENĖ - 08:00 Balandžio 09d. 2020

Eina Didžioji Savaitė. Pasitikdami šv. Velykas kviečiame nurimti ir trumpam sustojus, įsiklausyti į žinomo kunigo Ričardo DOVEIKOS specialiai „Rinkos aikštės“ skaitytojams skirtas mintis, kurios galbūt padės rasti atsakymus į šiomis dienomis kylančius klausimus, suteiks taip reikiamos vidinės ramybės ir išminties, tvirtybės ir pasitikėjimo, jėgų išgyventi šį nelengvą laikotarpį kiekvienam iš mūsų. 

– Gerbiamas Kunige, praėjo dar vieneri metai. Artėja dar viena Kristaus prisikėlimo šventė – šv. Velykos. Kas per tuos metus pasikeitė?

– Nuostabi yra kintančio laiko darna. Visi esame judesio, gyvenimo, veiklos, įvykių, kintamumo ir stabilumo glėbyje. Laikas visada yra didelė dovana. O su išmintimi įprasmintas laikas tampa gyvenimo prasmės pajautimu. Tai, dėl ko nubundame kiekvieną savo gyvenimo rytą. Būti kelyje. Siekti prasmės. Veržtys aukštyn, judėti pirmyn. Atrasti save, išreikšti save. O kartais tiesiog būti.

Gyvenimas yra didelė dovana, didelis pasitikjėimas, didelė investicija meilės, gyvybės, artumo ir apsisprendimo. Laisvės ir atsakomybės. Nuopuolio ir kėlimosi.

Tai metas, kada tenka suprasti, kad prasmės ieškojimas už savęs ir kitur nėra suteikiantis pilnatvės pojūčio siekiamybės. Bet, kad prasmės ir pilnatvės reikia ieškoti savyje, savo vidiniuose kloduose. R. Doveika

Tikiu, kad per metus keitėmės visi. Įvykiai, kurie lydėjo mus, suteikė malonę mėgautis ir didžiuotis atminties dovana. Savo gyvenimo, šeimos, Valstybės, tautos, pasaulio.

Buvome apgaubti pasaulio įvykių – karinių konfliktų, gamtos nelaimių, pabėgėlių tragedijų.

Stebėjome, ginčijomės, bet suprantame, kad visa tai vyksta ne kažkur ten toli, bet viskas yra labai arti mūsų namų slenksčio.

O šiandien visų mūsų dedamos veiklos ir kovos pastangos suvaldyti koronaviruso protrūkį, tai akivaizdžiai priminė ir paliudijo – viskas yra labai arti. Visi esame neatskiriama šios planetos dalimi.

Lietuvoje minėjome daug įvairių atminties datų. Tai – mūsų gyvosios istorijos gyvasties aidai. Metai buvo labai įdomūs. Dabar laikas yra sklidinas Dievo Išminties kiekvieno mūsų erdvėje.

– Sunku nepaklausti Jūsų, kaip apibūdintumėte šių dienų aktualijas, padėtį?..

– Keliavome, ilsėjomės, pirkome ir pardavinėjome, pavydėjome ir intrigavome, apgaudinėjome ir aukojomės. Tuokėmės ir skyrėmės. Gimdėme ir lydėjome mirusius. Tyčiojomės ir stumdėme šalia esantį. Išspardėme daugybę vertybių ir nevertinome didelio mus supančio gėrio. Ir buvome įvesti į tylą. Į ištuštėjusias gatves, miestus ir peržengėme namų slenksčius – ne persirengti, pavalgyti, pamiegoti ir vėl išeiti, bet BŪTI.

O net ir tai daugeliui tapo nepakeliamu iššūkiu. Nes, pasirodo, kad būti reikia irgi turėti drąsos. Matyti prasmę tyloje reikia stiprybės.

Ne žodžiais „ilgiuosi“, „vėliau pabūsim kartu“, „neturiu laiko“, bet REALIAI išbūti ir gyventi šalia esančio akivaizdoje. Vaikų apsuptyje, buities minimalizme, dienų monotoniškume. Nežinios vergingume ir laukimo ilgesyje.

Tai metas, kada tenka suprasti, kad prasmės ieškojimas už savęs ir kitur nėra suteikiantis pilnatvės pojūčio siekiamybės. Bet, kad prasmės ir pilnatvės reikia ieškoti savyje, savo vidiniuose kloduose. O ieškojimas kituose, kitur iš tiesų yra gebėjimas atrasti tame, kas dabar dvidešimt keturias valandas per parą ir septynias dienas per savaitę yra toje pačioje namų erdvėje.

Tai, ką iš puikybės ir arogancijos išspardėme, dabar klūpėdami ant kelių su nuolankumu turime susirinkti atgal. Ir tai labai gerai. Kad atsiklaupdami galime susirintkti atgal. O ne parklupdytiems vergams numetama išmaldauta sužiedėjusios duonos riekė. R. Doveika

Ir tai unikali galimybė mums visiems. Viską atrasti viduje. Net Dievą. Net santytkį su Juo.

Gal per aštriai išsireikšiu, bet tai, ką iš puikybės ir arogancijos išspardėme, dabar klūpėdami ant kelių su nuolankumu turime susirinkti atgal.

Ir tai labai gerai. Kad atsiklaupdami galime susirinkti atgal. O ne parklupdytiems vergams numetama išmaldauta sužiedėjusios duonos riekė.

– Velykos nėra tas atskaitos taškas (kaip Kalėdos), kuris priverčia susimąstyti apie praėjusius metus, nuveiktus darbus, padarytas klaidas ar skriaudas. Kaip Jūs apibūdintumėte šį laikotarpį, šią šventę?

– O iš tiesų turėtų būti atvirkščiai. Nes viskas prasidėjo nuo tuščio kapo...

Mes, krikščionys, apreikštos religijos, Biblinio tikėjimo žmonės, kylantys iš Senojo Testamento malonės, esame supratime apie duotą ir realizuotą Dievo Meilės pažadą nuodėmės purvu išsitepliojusiam žmogui – gyvenimo, atleidimo, išganymo, prisikėlimo pažadą.

Ir esame ne tik šio pažado paveldėtojai, bet ir adresatai. Velykų adresatas esi tu.

Tu esi tas, dėl kurio įvyksta visa Dievo išganymo istorija. Dėl ko Dievas tampa žmogumi.

Dėl ko atskleidžia malonės gyvenimą, besidovanojančios meilės galimybę, dėl ko ir kam atleidžiamos nuodėmės, kam pažadamas amžinasis gyvenimas.

Ne kapas, ne sąstingis, ne vienišumas ir išnykimas, bet nemirtingumas.

Viskas, ką Dievas nuveikė Įsikūnijimo slėpinyje ir gyvenimo tarp mūsų dienomis yra skirta asmeniškai kiekvienam iš mūsų.

Esminė Velykų malonė yra kasmet pasikartojanti: apeigomis išreiškiama, kūnu patiriama, savo laisvo asmens išskirtine laikysena paženklinta laiko atkarpa, tradicijomis apipinta, liaudies sąmonėje išnešiota ir džiugiai vienas kitam skelbiama – nemirtingumo ir gyvenimo dovana. Velykų iškilmės mums primena, į ką esame pašaukti – į gyvenimą.

– Kaip pasiekiamas šis gyvenimas?

– Per šio pasaulio istoriją ir sąmoningą buvimą čia, savirealizaciją ir savęs dovanojimą, išsidalinimą ir... taip, per mirties paslaptį. Peržengiant šį gėdos slenkstį.

– Apie kokią gėdą šnekate?

– Numirti yra gėda, padaryti nuodėmę yra gėda, pastumti šalia esantį yra gėda.

Iš kur kyla tokia žmogaus prigimčiai priešinga mirties kultūros pagunda? Iš netvarkos.

Kodėl sakoma, kad geram žmogui visada pilna iššūkių? Todėl, kad būti geru žmogumi gali tik labai stiprus žmogus. R. Doveika

 

Iš suklaidintų pasiūlymų, kuriuos žmogaus vidiniam pasirinkimui, sąmonės ir valios sprendimui pateikia didžiausias visatos klaidintojas – tamsos kunigaikštis. Kurį vadiname melo tėvu. Šėtonu.

Meilę, gyvenimą ir viltį atmetusiu tamsos ir tuštumos bei chaoso skleidėju.

Žmogui nelengva pripažinti, kad pats žmogus atvėrė netvarkai duris į savo gyvenimą. O kartu su netvarka įžengė ir pastumtas žmogus, nužudytas brolis, pirmoji nuodėmė, pirmasis pralietas nekaltojo kraujas. Įžengė pati mirtis.

Ir tai yra gėda.

Tai yra mirtis.

Tai yra patirtis prieš žmogaus prigimtį.

Žmogus blaškosi patekęs į tokius spąstus, ilgisi, vaitoja ir tikisi. Meilės malonės, gyvenimo malonės, gailestingumo malonės. Dievo Meilė apiplėšia save, Dievas tampa žmogumi.

Jėzus prisiliečia prie skaudžiausių žmogaus gyvenimo patirčių, esminių egzistencinių skaudulių – nuodėmės, kančios, skausmo, mirties, atmetimo ir gydo. Gydo nuo gėdos.

Jo vaistai – gailestingumas. Ne žodžiais išreikštas, bet konkrečiais veiksmais paliudytas – Jis prisiima mūsų vargus, ant pečių užsikrauna mūsų negalias, leidžiasi būti vedamas į skerdyklą kaip nekaltas avinėlis. Ištiesia rankas ir prikalamas.

Iškeliamas aukštyn, kad kiekvienas, kuris išdrįs į Jį pažvelgti, pasveiktų ir nemirtų. Gyventų.

– O kas Jus liūdina labiausiai žvelgiant į šių dienų žmones?

– Man labiausiai yra keista ir savotiškai liūdna, kad šiandienos žmogus taip stipriai nemyli pats savęs.
Ir net didžioji dauguma švęsdami Velykas, švenčia pavasarį, margučius, draugų ir giminių lankymą, sočius pietus ir stalų dekorų tendencijas, receptūrų skonius ir visokias linksmybes, bet nedaugelis švenčia savo nemirtingumo iškilmę.

Kaip sudėtinga šiandienos žmogui patikėti, kad yra nemirtingas.

Kaip giliai yra žmogaus egzistencija persmelkta paskleisto suklaidinto nuodo, kad po mirties nieko nėra, kad egzistuoja reinkarnacijos ir kiti įsikūnijimai, kad tampama gamtos dalimi, ištirpstama kažkame, kad atgimstame paukščiais, medžiais ir vėjais, aušromis ir romantiškais saulėlydžiais. Tik niekada nebeliekame ŽMONĖMIS.

Ir tai taip nemylėti savęs... antai skaudžiausia antivelykinė elgsena Velykų dieną – švęsti Velykas paneigiant savo nemirtingumą.

Pripažinkime, kokia yra laimė gyventi nepastūmus žmogaus. O tai ir yra Velykos. Rinktis gyvenimą.

– Daugelis iš mūsų gyvename taip, tarsi nieko naujo neįvyko, niekas nepasikeitė, vienodai dirbame, skubame... Vaikai laukia švenčių, nes jie dar moka džiaugtis jų teikiamais malonumais – dažo kiaušinius, juos ridena, galbūt gauna dovanų. O suaugusiųjų nebedžiugina net dovanos. Atvirkščiai – šventės – tarsi kažkoks vargas, nes reikia joms ruoštis, gaminti maistą, dažyti kiaušinius ir pan. Žmonės nebemoka džiaugtis. Kodėl?

– Ar šiandienos žmogus moka džiaugtis ir ar tiki pačiu džiaugsmu?

Būtų labai įdomu panagrinėti, kaip žmonės įvardina džiaugsmą? Kas yra džiaugsmo šaltinis?

Turėjimas, buvimas, daiktų įvairovė, stalo skalsa, karjeros aukštumos, pasaulio matymas, sveikata, artimųjų gerovė?

Manau, kad kiekvieno žmogaus atsakymas būtų labai individualus. Nes džiaugsmo patirtis yra labai asmeniška.

Džiaugsmas visada yra kažkokios siekiamybės, noro, svajonės, pastangų ir kruopštaus darbo vaisius. Džiaugmas yra vaisius. Gautas ar pasiektas? 

Manau, kad man labiau svarbesnis yra pasiektas džiaugsmo patyrimas. Taip, labai džiugina dovanos, staigmenos, dėmesys. Tai kitų atsakymas man. Tai jų laikysenos mano atžvilgiu liudijimas. Ir, jei tame nėra: nori įsiteikti, pataikauti, jei nesi kažkam sąmonėje to žmogaus egoistinių dėlionių ir išskaičiavimo šaškė, jei kažkas, suteikdamas tau džiaugsmą, nesitvarko savo gyvenimo – tada esi labai laimingas žmogus. Nes turi aplink save nesavanaudiškai mylinčių žmonių.

Manau, tai ir yra pirmasis džiaugsmo siekiamumas – gyventi aplinkoje apsauptam žmonių, kurie tave myli už nieką, draugauja su tavimi be jokių išskaičiavimų, nesi niekam galimybė susitvarkyti savo gyvenimą, pasiekti karjerą, gauti protą, mėgautis tavo pasiekimų spinduliuose, o tiesiog jie tavo gyvenime buvo, yra ir bus visomis tavo gyvenimo aplinkybėmis.

Patirti tokį džiaugsmą yra prabanga.

Labai linkiu, kad mes visi savo gyvenime turėtume galimybę patirti prabangaus džiaugsmo teikiamą laimę. Ir matome, kad tam nereikia nieko ypatingo. Tiesiog būti apgaubtam tokių žmonių.

– Tačiau tiek man, tiek ir Jums pačiam kyla klausimas, kur tokių žmonių rasti?

– Manau, kad pačiam pirmiausia reikia tokiam būti. Ir tiesiog būnant taip vadovautis ir elgtis su mane supančiais žmonėmis.

Bus lengva? Netikiu.

Pasijuoks, pastums, išnaudos, pasinaudos? Taip. Ir ne vieną kartą.

Bet kur yra čia paslėpta „razinkytė“, esminė viską sujungianti „vinis“? Man tai – paties siekiamybės, elgsenos ir laikysenos buvimas ir tęstinumas. Nenustoti tokiu būti bet kokiomis aplinkybėmis.

– Taip, teisingai Jūs sakote, kad bus sunku, nes būti geram šiuolaikiniame pasaulyje, tolygu pasmerkti save nuolat būti menkinamam, užgauliojamam...

– Kodėl sakoma, kad geram žmogui visada pilna iššūkių? Kad geras žmogus vadinamas naiviu, kad geru žmogumi visada pasinaudojama? Į jį nusivalo daug purvinų kojų. Ar todėl, kad geras žmogus yra naivus? Silpnas? Vertas būti pastumdėliu, nieko nesuprantantis? Ne.

Todėl, kad būti geru žmogumi gali tik labai stiprus žmogus. Gyvenime esantis asmenybe ir išsivadavęs iš formuojamos masinės žaliavos liūno. Todėl geri žmonės ir yra menkinami. Nes jie yra pavojingi.

Geras žmogus yra laisvas žmogus. Jų bijojo bet kokia santvarka.

Drįstu sakyti, kad laisvo žmogaus privengia net demokratija. Nes laisvas, geras, Dievą tikintis žmogus niekada nepasakys kitam: „mokėk pralaimėti“. Niekada nesakys, kaip demokratijoje vartojama, kad daugumos nuomonę turi priimti.

Laisvas žmogus nėra dauguma, jis nėra pralaimėjusių, negebėjusių demokratinėmis priemonėmis suburti kritinės daugumos ir pavertęs daugumos nuomonę visuomenei primestu diktatu. Nes geras ir laisvas žmogus yra asmenybė.

Jei neklystu, Seneka yra sakęs, kad vergui nereikia laisvės. Vergui reikia kitų vergų. O šiandien formuojama žaliavos kultūra žmonėse, kuriems net nuomonė yra suformuojama, o iš jos kyla ir atitinkama gyvenimo viešoji elgsena yra didelis kliūvinys geras ir laisvas žmogus. Nes esame save apgaudinėjantys suformuotų žaliavai skirtų klišinių pakištukų – atsakingas verslas, saugi kaimynystė, vieninga ir brandi visuomenė ir t. t.

1 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Tokios stovyklos dar nebuvo: laiką drauge leido vaikai ir senjorai

Trys mylios virš kasdienybės
12:57 Rugpjūčio 05d. 2020
img

Atskleidė vaikų kūrybinį bei meninį potencialą

Trys mylios virš kasdienybės
1
11:00 Rugpjūčio 05d. 2020
img

Kėdainių rajono bendruomenės susitiko Pernaravoje

Trys mylios virš kasdienybės
15:03 Liepos 31d. 2020
img

Šiai merginai ribų nenubrėši

Trys mylios virš kasdienybės
12:00 Liepos 29d. 2020
img

Kėdainiai netrukus taps didele filmavimo aikštele

Trys mylios virš kasdienybės
09:15 Liepos 23d. 2020
img

Tikrieji gyvenimo stebuklai gimsta iš bendrystės

Trys mylios virš kasdienybės
08:26 Birželio 23d. 2020
img

Deimantinė sukaktis: dviejų širdžių meilės valsas tęsiasi jau 60 metų

Trys mylios virš kasdienybės
1
14:44 Balandžio 30d. 2020
img

R. Doveika: „Linkiu visiems tikėjimo švenčių namuose“

Trys mylios virš kasdienybės
08:48 Balandžio 12d. 2020
img

Ričardas Doveika: „Supriešintos kartos“

Trys mylios virš kasdienybės
08:13 Balandžio 10d. 2020

SKELBIMAI

touched by digitouch!