GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Nors Austė mokosi aukščiausiais balais ir ne kartą yra tapusi gamtos mokslų olimpiadų laureate, daugiausia džiaugsmo jai teikia bendravimas su žmonėmis. „Tad galbūt Austė nebus mokslininkė, galbūt bus kitaip“, – šypsosi mergina.  / Algimanto Barzdžiaus  nuotr.

Pirmūnė turi prašymą: „Neklijuokite mums etikečių“

Akvilė KUPČINSKAITĖ - 10:41 Rugsėjo 20d. 2019

Atkakli dešimtukų kolekcionierė, po pamokų skubanti dovanoti laiko savanorystei ir liaudies šokiams. Kiekvienos dienos užsiėmimai it milžiniškos korporacijos vadovės preciziškai pasklidę po darbo knygos eilutes. Dar – ji iškalbi, entuziastinga, nestokojanti ryžto ir be galo žavi. Štai tokie šiuolaikiniai pirmūnai.

Šviesiosios gimnazijos vienuoliktokė dotnuviškė Austė ŠILKAITYTĖ (17) – tikra gyvenimo maksimalistė. Kur vieni mato kliūtis, ten Austė įžvelgia galimybes ir nelaukdama kito ryto, pirmadienio ar saulėtos dienos tuoj pat ima ir paverčia tas galimybes tvirtais tramplinais į savo sėkmingą ateitį.

Jauna kraštietė į mano pašnekovų akiratį papuolė, kai tapo vienintele kėdainiete, šiemet laimėjusia prekybos tinklo „Maxima“ įsteigtą stipendiją gabiausiems šalies moksleiviams. Redakcijoje prisėdusi pokalbio Austė prisipažino, kad tai bus pirmasis jos gyvenimo interviu. Man išsyk tapo smalsu, ar pirmieji blynai ir pirmūnams išeina prisvilę? Atvirai – jei išties su Auste būtume kepusios blynus, tai rezultatas prilygtų kelioms „Michelin“ žvaigždutėms. Mat po interviu pasijutau tarsi išgėrusi puodelį nuostabios kavos ir sulaukusi visas smegenis perkrovusios energijos pliūpsnio. Regis, Austė kalbėjo apie save ir savo pasiekimus, bet jos entuziazmas buvo toks užkrečiantis, kad aš patikėjau – kiekvienam iš mūsų viskas įmanoma, tereikia norėti ir veikti.

Taigi, jei pakeliui į svajonę pristigote kuro, šis pokalbis kaip tik Jums!

Netikėtai atrasta Šviesioji gimnazija

Kiekvieną rytą straipsnio herojė Austė iš savo namų Dotnuvoje skuba į naują žinių ir malonių iššūkių dieną savo išsvajotoje Šviesiojoje gimnazijoje Kėdainių miesto centre.

„Niekada negalvojau, kad mokysiuosi šioje gimnazijoje, visada maniau, jog pabaigsiu Akademijos gimnaziją. Vis tik pradėjusi lankyti Šviesiojoje gimnazijoje veikiančią Sėkmės ir lyderystės mokyklą supratau, kad man Šviesioji gimnazija labai patinka. Čia pradėjau pažinti žmones, bendraklasius, tad netrukus apsisprendžiau – noriu mokytis čia. Labai džiaugiuosi, nes matau, jog tai buvo geras sprendimas“, – it šnekučiuodamasi su miela drauge žodžius lengvai beria Austė ir mintį užbaigia šilta šypsena.

Ir paaugliai skaito laikraščius!

Austė jau spėjo tapti Sėkmės ir lyderystės mokyklos absolvente. Bet grįžkime šiek tiek atgal. O kaipgi Akademijos gimnazijos mokinukę pasiekė šiemet penktuosius veiklos metus pradėjusios neformaliojo švietimo lyderių kalvės aidai? Pasirodo, laikraščiai dar ir šiandien gali atnešti žinią moderniųjų technologijų burbule patogiai įsikūrusiam paaugliui!

„Apie Sėkmės ir lyderystės mokyklos veiklą sužinojau iš straipsnių laikraščiuose, matydavau socialiniuose tinkluose, taip pat turėjau pažįstamų, kurie lankė šią mokyklą. Kartą išvydau skelbimą, kad laukiama naujų mokinių. Buvau tikra, jog man patiktų Sėkmės ir lyderystės mokykloje vykdomos veiklos, todėl užpildžiau anketą ir tapau viena iš laimingųjų, prisijungusių prie šios bendruomenės, – džiugesio neslepia Austė. – Visi didžiausi mano lūkesčiai išsipildė su kaupu! Esu tikra – jei ne Sėkmės ir lyderystės mokykla, greičiausiai mano pasiekimai nebūtų nei tokie aukšti, nei tokie gausūs.“

Austė Šilkaitytė: „Geriausia, kai tėvai vaikui linki ne tapti konkrečiu specialistu (mokslininku, teisininku, gydytoju), o tiesiog laimingu žmogumi – atrasti savo kelią, savo laimę.“/ Algimanto Barzdžiaus nuotr. Auste, ar pastebėjai, kad Sėkmės ir lyderystės mokykla būtų tave pakeitusi?

– Iki tol buvau nedrąsi mergaitė (šypteli). Man visada buvo ir dabar yra labai svarbūs mokslai, bet anksčiau aš niekad nesigilindavau į kitas veiklas – sutelkdavau dėmesį tik į pamokas. Būdavo būreliai, chemijos olimpiados, bet man nebuvo aktualu prisijungti, pavyzdžiui, prie mokinių tarybos, o dabar dalyvauju jos veikloje.

Sėkmės ir lyderystės mokyklos lektoriai pasakojo, kokių tikslų galime pasiekti, kokia gali būti mūsų ateitis ir ką turime daryti. Ėmiau naudotis tais patarimais. Mus vis ragino bandyti ir nebijoti, jei iš pirmo karto nepavyks, svarbiausia – bandyti. Taigi jaučiu, kad dingo baimė susimauti. Taip pat Sėkmės ir lyderystės mokykloje išlavinau viešojo kalbėjimo įgūdžius.

Kai gauni tiek daug naudingos informacijos ir matai, jog ši išties padeda, tada imi tobulėti kaip asmenybė. Žinoma, viskas priklauso nuo tavęs: gali pasinaudoti informacija ir galimybėmis, kurios tave pasiekia, arba ne. Aš esu ta, kuri naudojasi, ir štai rezultatas! Nors aš dar tik moksleivė, bet labai gera matyti sparčią savo pažangą.

Auste, šiemet vienintelė iš kėdainiečių laimėjai „Maximos“ stipendiją metams. O konkurencija buvo didžiulė. Į stipendijas pretendavo daugiau kaip 500 moksleivių ir tik 96-iems iš jų nusišypsojo sėkmė. Didžiausi sveikinimai Tau! Kaip jautiesi?

– Apie laimėjimą sužinojau keliomis savaitėmis anksčiau nei tai nuskambėjo viešai. Sužinojusi, neslėpsiu, apsiverkiau (juokiasi), nes buvo labai netikėta.

Pildydama anketą stipendijai laimėti, aš vis skaičiau, ko jie tikisi iš vaikų, koks jiems svarbus motyvacinis laiškas. Mama sakydavo: „Pabandyk, Auste.“ Aš: „Ne, tikrai yra geresnių už mane.“ Vis tik pabandžiau ir išvydusi rezultatus negalėjau patikėti! Jausmas neapsakomas – tave įvertino, pastebėjo! Nesinori girtis, didžiuotis, nes yra daug kitų gabių vaikų, kurie irgi gali tai pasiekti, tik gal jie mažiau bando nei aš.

Šiuo atveju labai daug lėmė motyvacinis laiškas, kuriame ir pristačiau save. Supratau, jog svarbiausia – kaip save pateiksi. Manau, kad jei pats nesupranti, kas esi, tai ir kiti nesupras. 

O motyvaciniame laiške išskyriau tris pastraipas: mokslas, visuomeninė veikla ir asmeninis tobulėjimas.  Tai trys pagrindiniai mane ir, manau, „Maximalistą“ apibūdinantys žodžiai.

Tau skatinamoji stipendija skirta ekologiškumo srityje. Ką spėjai čia nuveikti?

– Yra labai daug olimpiadų, bet pagrindiniai projektai, į kuriuos, manau, buvo atsižvelgta, yra du. Dar besimokant Akademijos gimnazijoje su labai mylima mokytoja Birute Diliautiene tyrėme maistui naudojamų sėklų ir riešutų ekologinę būklę. Su šiuo projektu dalyvavome Vilniuje vykusioje Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurse ir laimėjome III vietą.

Antras sėkmingas projektas – šį birželį, jau man besimokant Šviesiojoje gimnazijoje, su bendraklase ir chemijos mokytoja D. Ivaškevičiene gaminome biotrąšas iš buitinių atliekų ir stebėjome augančius agurkų daigelius. Dar buvo keli laimėjimai olimpiadose, susijusiose su biologija ir chemija.

Tavo pačios kasdienybėje ekologiškumas užima svarbią vietą?

– Į šią temą daugiau dėmesio atkreipiau šiemet. Sunku būtų neatkreipti, kai dabar apie ekologiškumą, kovą su aplinkos tarša visur kalbama tiek daug. Pavyzdžiui, plastikiniai gėrimų šiaudeliai. Džiaugiuosi, kad net lankomiausia mūsų miesto kavinė į tai atsižvelgia –  čia plastikinius šiaudelius pakeitė daugkartinio naudojimo metaliniai. Aš irgi, kiek įmanydama, stengiuosi naudoti mažiau plastiko ir raginu taip pat elgtis kitus.

Tiesa, vyresnio amžiaus žmonėms aplinkosauginės idėjos ne visada priimtinos. Jie klausia: „Kodėl turiu atsisakyti plastiko? Juk taip patogu. Vienas maišelis nieko nepakeis.“ Bet reikia susimąstyti, kad labai daug žmonių ima po tą vieną maišelį, taip ir susidaro didelė masė.

Grakštus šuolis ir plačiausia šypsena iš karštos meilės tėvynei. Nuotraukoje Austė pasipuošusi liaudies šokių kolektyvo „Ainiai“ tautiniu kostiumu. „Meilę tėvynei galima įprasminti įvairiai, todėl aš renkuosi šokį“, – sako Austė./ Asmeninio archyvo nuotr. O pati ar paskaičiuoji, kiek plastikinių maišelių tėvai parsineša grįžę iš parduotuvės? (šypteliu)

– Taip (juokiasi). Teigiamas pokytis jau matyti. Visada pasakau, jei pirkinių krepšyje aptinku bereikalingų maišelių. Žinoma, nėra lengva keisti įpročius. Ypač jei nori nusipirkti ko nors biraus. Manau, daugiau produktų galėtų būti pakuojama ne į plastiką, o į popierių. 

Auste, tvirtai pasakei, jog mokslai – tavo prioritetas. Ar iš metinių pažymių eilutės  išdidžiai žvelgia vieni dešimtukai?

– Vieni dešimtukai buvo pernai, o šiemet turėjau vieną devynetą (šypteli). Jis buvo iš lietuvių kalbos. Tai labai labai sunki kalba, tad devynetas iš tokio dalyko yra labai gerai.

O mažiausias pažymys, kokį esu gavusi – penktoje klasėje trejetas. Beje, iš lietuvių kalbos (nusijuokia). 

Negalvokit, kad jei pusmetyje ar metiniame išeina dešimtukai, tai per mokslo metus nesi gavęs mažų pažymių. Jų tikrai būna – turiu penketų, šešetų. Bet juos reikia paslėpti – permaišyti su gerais pažymiais ir tada jų nematyti (gudriai nusišypso). Tiesiog jei vieną kartą padarei 50 proc., tai kitą kartą padaryk 150 proc. ir viskas bus gerai.

O kuris dalykas Tau arčiausiai širdies?

– Sakyčiau, lietuvių kalba (nusijuokia). Ji man be galo graži. Taip pat artima chemija, biologija, bet labiausiai patinka visuomeninė veikla. Šią vasarą tvirtai įsitikinau, kad daugiausia džiaugsmo man suteikia bendravimas su žmonėmis, tad galbūt Austė nebus mokslininkė, galbūt bus kitaip (reikšmingai nusišypso, tarsi mintyse jau turėtų rimtą ateities planą).

Kokių lūkesčių Tavo ateičiai turi tėveliai?

– Jie tikisi, kad būčiau laiminga.

Kai apie tai paklausėte, man kilo mintis, jog labai dažnai moksleiviai sužymimi etiketėmis: jei kartą laimėjai chemijos olimpiadoje, tada tėvai, giminės, mokytojai tikisi, kad būsi chemikas, ir pan. Nors galbūt tu pats norėtum rinktis visai kitą profesiją. Nereikia klijuoti etikečių, leiskite vaikui pačiam save pažinti.

O jei vaikas pastebi, kad turi chemiko, menininko ar kokią kitą etiketę, kurios nenori, reikia po truputį imti ją nuo savęs plėšti ir pratinti aplinkinius, kad tu turi kitų svajonių.

Man labai nepatinka šios etiketės, nes neretai nutinka taip, jog dar nespėjęs savęs pažinti, imi tikėti ta etikete, kurią tau kažkas užklijavo. Man pačiai truputį teko su tuo susidurti: iš tavęs tikisi vieno, o tu giliai širdyje žinai, kad norėtum visai ko kito.

Būtina sutvirtėti kaip asmenybei ir nuplėšti tą etiketę. Ji apriboja, trukdo atrasti save. Tad būtina kovoti už savo svajones.

Geriausia, kai tėvai vaikui linki ne tapti konkrečiu specialistu (mokslininku, teisininku, gydytoju), o tiesiog laimingu žmogumi – atrasti savo kelią, savo laimę.

Minėjai, kad Tave žavi visuomeninė veikla, tai galbūt ir savanoriauji?

– Šį pavasarį prisidėjau prie visuomeninės iniciatyvos „Sprendimas Lietuvai“. Tai moksleivių praktikos forumas, kuris rugsėjo 21 d. vyks Kaune. Dabar tai pagrindinė mano veikla, kuriai skiriu nemažai laiko. Čia savanoriauju prisidėdama prie organizacinių darbų.

Forumo idėja – suorganizuoti praktikos mugę ir diskusijas, kur atėję moksleiviai galėtų susirasti sau praktiką, pabendrauti su įmonių atstovais ir sužinoti, ką įmonės siūlo. Įmonėms tai aktualu, nes jie nori augintis jaunąją kartą, prisivilioti specialistų.

Čia savanoriaudama esu atsakinga už komunikaciją socialiniuose tinkluose, moksleivių pritraukimą, redaguoju straipsnius. Taip pat būsiu viena iš panelinės diskusijos „Finansinės žinios: kam mums jų reikia?“ dalyvių.

Ši savanorystė man labai patinka, nes stengiamės dėl bendros šalies ateities. Forumas organizuojamas kuriant 2050 metų Lietuvos viziją.

Auste, pakalbėkime apie šviežiausią Tavo laimėjimą. Dabar kas mėnesį sulauksi „Maximos“ stipendijos. Ruošiausi paklausti, ar tai paskatins siekti dar daugiau, bet susipažinusi su Tavimi supratau, kad aukščiau ir daugiau turbūt tik dangus (šypteliu).

– Ne, visada yra kur tobulėti. Man jau aštuntoje klasėje sakė: „Auste, jau viskas – turi viską, kas aukščiausia.“ Bet tai tebuvo pradžia.

O stipendiją žadu taupyti kelionei, studijoms. Tikrai nepulsiu jos iš karto leisti. Tai ne pirma laimėta premija. Ilgainiui sukaupti pinigai – rezultatas, mane motyvuos. Sako, kad daug kas nuo gausių pasiekimų, įvertinimų suserga žvaigždžių liga. Tikiuosi, man taip nenutiks ir šis pripažinimas skatins toliau siekti savo tikslų. Kaip sakoma: „Tapk geresnis nei vakar.“

Tave galima pavadinti tikra gyvenimo maksimaliste. O kaip reaguoji į nesėkmes? Tau tokių pasitaiko?

– Tikrai pasitaiko. Turbūt kasdien atsitinka kokia nors nesėkmė. Stengiuosi ją išanalizuoti, nepasiduoti liūdesiui, pykčiui, nors negaliu sakyti, kad man iškart tai pavyksta. Labai svarbu pasimokyti iš nesėkmės, nenusivilti, nenuleisti rankų, nors tai išties sunku. Ypač kai sekasi, sekasi ir staiga nepasiseka: kai pasako „ne“ ar negauni rezultato, kurio tikėjaisi.

O kaip tėveliai vertina Tavo uolumą? Nesako: „Auste, daugiau ilsėkis“?

– Kaip supratau pasiklausiusi bendraamžių, toks didelis palaikymas, kokį aš gaunu iš savo tėvų, yra retas. Tėveliai labai stengiasi, kad turėčiau visas galimybes tobulėti, bet jie drauge ir nukreipia mane teisingu keliu. Jei ne tėvai, tai nebūčiau tokia, kokia esu.  Jie mane išmokė labai daug dalykų – atsakomybės, kantrybės, nes visgi tėvai tave išauklėja. Jei ne jie, aš tokių savybių neturėčiau.

Vienintelis dalykas, kuris jiems nelabai patinka, kad aš visada labai užimta ir gyvenu itin sparčiu tempu (šypsosi). Bet man patinka stengtis, siekti puikių rezultatų. Taigi tėvams esu neapsakomai dėkinga, kad padeda man tobulėti ir suteikia visas sąlygas augti kaip asmenybei. 

Bet kaip sugebi viską suderinti?

– Turbūt dar reikėtų paminėti, kad lankau liaudies šokius (juokiamės abi). Gal ir skamba, kad man pavyksta lengvai viską suderinti, bet iš tiesų tai yra sunku, nes pamokos vyksta ilgai, dar būreliai, projektai. Privalau viską planuoti. Turiu darbo knygą, užsirašau viską, ką turiu padaryti. Labai svarbi atsakomybė. Man nepatiktų ir aš negalėčiau kažko nepadaryti iki galo: neišmokti, nepasiruošti. Turbūt padeda noras, nes jei nori, tai ir gali.

Žinoma, būna sunkių akimirkų, kai pavargsti, pabosta, ateina rutina, bet tada stebuklingai kaip tik tuo metu atsiranda rezultatai, kurie tave nudžiugina ir tampa motyvacija toliau eiti šiuo keliu.

Ar nejauti konkurencijos, bendraamžių pavydo? Nes su Tavimi varžytis sudėtinga.

– Yra ne vienas bendraamžis, kuris man lygus ar stipresnis už mane. Vieni pranašesni moksle, kiti – visuomeninėje veikloje. Jie skatina tobulėti mane, o aš galbūt motyvuoju kitus.

Nejaučiu tos negatyvios konkurencijos ar kad kažkas piktintųsi mano pasiekimais. Tiesiog stengiuosi bendrauti su tais, kurie mane veikia pozityviai ir skatina siekti daugiau. Juk su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi. Tad stengiuosi save apsupti stipriais, pozityviai veikiančiais žmonėmis.

Ar yra asmenybė, į kurią norėtum lygiuotis?

– Vis pažiūriu į dvi savo bendraklases. Vardų neminėsiu, jos žino (šypsosi). Abi gabios skirtingose veiklose. Žaviuosi, kaip jos viską spėja. Šios merginos mane skatina niekada nepasiduoti.

Jei kalbėtume apie suaugusius žmones, keleto veiklą stebiu socialiniuose tinkluose. Šios asmenybės man parodo, kad ir Lietuvoje galima pasiekti aukštumų. Bet kokiu atveju, visi, kurie mane įkvepia, yra iš Lietuvos.

Auste, kaip save įsivaizduoji, tarkime, trisdešimties?

– Turiu labai tikslią viziją (šypteli). Dirbu mieste, dangoraižyje, mano apranga – uniforma ar griežtas dalykinis kostiumėlis, tačiau darbas be rėmų, kūrybiškas. Man patinka pareigos, didelė atsakomybė, todėl savo vizijoje aš – turinti daug svarbių reikalų, lakstanti su popieriais, truputį nespėjanti, bet man malonu būti labai užimtai. Štai kaip įsivaizduoju savo rytą: jis labai tvarkingas, iki smulkmenų sustyguotas, kylu liftu į darbo kabinetą su kava rankoje ir kompiuteriu.

Apie tai svajoju, bet galbūt viskas susiklostys kaip tik atvirkščiai (šypteli).

Ačiū, Auste, už nuotaikingą pokalbį. Linkiu paskanauti visų savo svajonių. Ir neslepiu džiaugsmo – jei mūsų jaunimas toks, tai nekantrauju sulaukti ateities, nes ši bus be galo šviesi ir atneš visuomenei pozityvių permainų!

Vienas iš gausybės Austės pomėgių – skaityti knygas. Štai į kokias istorijas ji siūlo pasinerti savo bendraamžiams ir nebūtinai tik jiems:

• Rūta Šepetys „Druska jūrai“. Knyga, žavinti sąsaja tarp žmogaus išgyvenimų ir istorinio konteksto. Siužetas pasakojamas iš kelių skirtingų tautiečių pozicijų, todėl pateikiamas realistiškas ir įvairiapusis požiūris į gyvenimą. Mane sužavėjo autorės gebėjimas perteikti tokias sunkias problemas, kaip pagarba, dvasinė stiprybė, kančia, ir jas išanalizuoti kuriant įtraukiančią istoriją.

• J. Picoult „Mano sesers globėjas“. Tai istorija apie dvi seseris, kurių viena serga leukemija. Kūrinyje svarbą įgauna pasirinkimo teisė, tėvų įtaka ir žmogiškumo samprata. Esu susižavėjusi šia knyga, nes dilemos, klausimai, į kuriuos beveik neįmanoma rasti teisingo sprendimo, primena man šių dienų visuomenę, kuomet ir tau būna sunku, o kartais, atrodo, neįmanoma surasti teisingą atsakymą.

• N. Sparks „Užrašų knygelė“. Esu romantikė (šypteli), todėl šio kūrinio istorija mane žavi savo paprastumu ir išskirtinumu, nes ne taip jau lengva atrasti žmonių, nuoširdžiai mylinčių vienas kitą. Be to, knygoje vaizduojamas ir besąlyginis tikėjimas, viltis, kuri, manau, negali būti pamiršta bet kokiame amžiuje.

• Sarah J. Maas „Užkerėtas dvaras“ ir „Įkalinta tamsoje“ – mistines istorijas pasakojantys kūriniai, kurie puikiai tinka ramiems vakarams. Juose kalbama apie stiprybę ir ryžtą, tačiau knygos vertos dėmesio ne dėl išaukštinamų vertybių, o dėl itin įdomaus siužeto. Skaitydamas verti puslapį po puslapio ir negali sulaukti, kol sužinosi įvykio atomazgą. Manau, kad mistinės knygos padeda mums atitrūkti nuo realybės ir užmiršti kasdienius rūpesčius, todėl tikrai yra vertos dėmesio.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Nuo tarnautojo laiškų iki auksinės ir besąlygiškos meilės

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
Papildytas
13:39 Spalio 15d. 2019
img

Senjorai pradėjo naujus mokslo metus (GALERIJA)

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
Papildytas
09:52 Spalio 09d. 2019
img

Prie šachmatų sėdęs septynerių, dešimties jau dalyvauja Europos ir Pasaulio čempionatuose

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
09:50 Rugsėjo 25d. 2019
img

Tarp trisdešimties geriausių projekto dalyvių – ir kėdainietis

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
15:25 Rugsėjo 19d. 2019
img

Pėsčiomis keliavo iš Vilniaus į Kėdainius

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
10:11 Rugsėjo 19d. 2019
img

Hipnozė ir paslaptingi jos pasauliai

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
15:20 Rugsėjo 17d. 2019
img

„Benzingalviai“ Vilčinskai: greičiausių brolių Lietuvoje tandemas

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
16:00 Rugsėjo 13d. 2019
img

Gabūs vaikai: kaip atpažinti ir ar verta kelti į aukštesnę klasę nei priklauso?

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
15:45 Rugsėjo 13d. 2019
img

Kraštietė: „Šiluvoje tikrai vyksta stebuklai“

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
14:41 Rugsėjo 11d. 2019
img

Medekšių bendruomenė atšventė gimtadienį

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
10:05 Rugpjūčio 30d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!