GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Sulaukusi pensinio amžiaus ir pavasarį NVSC Kėdainių skyriaus vedėjos pareigas palikusi Ona Šulcienė: „Darbo dar nespėjau pasiilgti. Dabar viskas atrodo lyg atostogos, per kurias imiesi rūpintis šeima ir artimiausiais žmonėmis, nes esi jiems reikalingas.“  / „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

Patirtis, brandinta net 41-erius metus

Kotryna SLOBODIANIKAITĖ - 12:40 Liepos 23d. 2019

Ona Šulcienė – buvusi Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kėdainių skyriaus vedėja,​ dirbusi Kėdainiuose 41-erius metus, apdovanota nusipelnusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo garbės ženkleliu bei diplomu.

– Kaip Kėdainiai tapo Jūsų namais?

– Į Kėdainius atvykau baigusi Vilniaus universitetą, tai buvo 1978-ųjų rugpjūtis. Tuo metu darbovietes gaudavome stodami į eilę, kuri būdavo sudaryta pagal pažymius ir pažangumą. Rinkdavomės iš tų miestų, kuriuose trūko darbuotojų. Aš eilėje buvau antra. Be galo norėjau važiuoti į Šiaulius, tačiau mergina, kuri stovėjo eilėje pirma, ėmė ir pasirinko šį miestą. Tada vienas universiteto profesorius man pasiūlė Kėdainius, tad juos ir pasirinkau. Pradėjau dirbti Kėdainių sanitarijos epidemiologijos stotyje, o 1990-aisiais, kai buvo pradėti steigti higienos centrai, Kėdainiuose tapau šio centro direktore. 

Nuo mano darbo pradžios pasikeitė daug kas. Keitėsi net įstaigos pavadinimai. Laikui bėgant stotis buvo įvardinta kaip Kauno visuomenės centro Kėdainių filialas, po to Kauno visuomenės centro Kėdainių skyrius, o dabar Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamento Kėdainių skyrius. Tais laikais šis darbas buvo itin įdomus. ​Įstaiga​ turėjo profesionalius gydytojus ​epidemiologus,​ darbo, vaikų higienos gydytojus, puikias laboratorijas, kuriose buvo ​atliekami sudėtingi cheminiai, mikrobiologiniai, parazitologiniai tyrimai.​ Taip pat tikrinome pramonės, maisto įmones, ugdymo įstaigas​. Rūpinomės,​ ar jose yra užtikrinama visuomenės sveikatos sauga, ar teisės aktai yra įgyvendinami, taip pat tikrinome, ar nėra rizikos žmonių sveikatai. Daug dirbome užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos srityje. 

Labai džiaugiuosi, kad nuo 2011-ųjų Kėdainių rajono taryboje praleidau dvi kadencijas. Patekus į tarybą ėmiau dirbti sveikatos komitete. Čia mes stengėmės ir norėjome padaryti daug darbų. O. Šulcienė

– Jūs taip pat užsiimate ir politine veikla. Ar vis dar priklausote Tėvynės sąjungos – krikščionių demokratų partijai? 

– Taip, aš esu partijos narė​. Tik šiais metais atsitiko taip, kad į rajono tarybą nepatekome. Sąraše buvo per mažai žmonių, tad mes iškritome. Tačiau labai džiaugiuosi, kad nuo 2011-ųjų Kėdainių rajono taryboje praleidau dvi kadencijas. Patekus į tarybą ėmiau dirbti sveikatos komitete. Čia mes stengėmės ir norėjome padaryti daug darbų. Mums buvo labai svarb​u sveikatos priežiūros  klausimai, medikų atlyginimai, ilgų eilių pas gydytojus problema, dideli medikų darbo krūviai ir ligonių gydymo įstaigose maitinimas.​ Norėjome, kad maistas ​ligoninėje​ ​ būtų visavertis,​ praturtintas maistingomis medžiagomis, vitaminais.​ Buvo sudaryti nauji valgiaraščiai, kurie dabar yra patalpinti ligoninės tinklalapyje.​ Žinoma, į mus kreipdavosi žmonės su įvairiais klausimais. Mes visi kaip įmanydami bandydavome jiems padėti ir išspręsti esamas bėdas.

Ona Šulcienė apdovanota nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo garbės ženkleliu bei diplomu. Asmeninio archyvo nuotr. – Kokios patirtys Jus aplankė dirbant Kėdainių rajono taryboje? 

– Per visą tą laiką pamačiau daug pavydo, arogancijos, kompetencijos nebuvimo. Žmonės labai pasikeičia, kai ateina į valdžią, pradeda eiti aukštas pareigas. Taip atsitinka todėl, kad prasideda pataikavimas iš aplinkos. Štai čia ir pasirodo ​nekokybiški sprendimai. Būtent dėl to man nepatinka posakis​ „​duok durniui kelią“​. Jei mes kiekvienam durniui duosime kelią, tai patys pakliūsime į durnių laivą. Visgi, jei vyksta blogi dalykai, tai reikia užkirsti jiems kelią. Bet šalia viso to sutikau nuostabių, be galo gerų ir nuoširdžių žmonių, kuriems netrūksta nei kultūros jausmo, nei išsilavinimo, nei žinių. Vienaip ar kitaip – žmogus yra nuostabus Dievo kūrinys, kuriame yra ir gėrio, ir blogio. Bet tie, kurie stengiasi prisitaikyti, įtikti ir pataikauti, toli niekada nenueina. Sakau tai drąsiai, nes pataikavimo mačiau tikrai daug. Šios savybės žmogui visai nereikia, kiekvienas iš mūsų turi išlikti savimi, savęs neprarasti. Protingas vadovas visada pastebės potencialą, priims pastabas ir kritiką. Todėl mes turime tobulėti, eiti į priekį, pastebėti aplinkui esančiuosius. Juk kartais reikia tiek nedaug. Užtenka ir paklausti, kaip laikosi ar gyvena kitas.  

– Kodėl reikia žmonėms keistis?

– Žinote, kas yra blogai? Reikia keistis visiems: vadovams ir visiems dirbantiesiems.​ Jeigu žmogus dirba darbą trisdešimt metų ir vadovaujasi tomis žiniomis, kurias įgijo jaunystėje, tuomet galiu pasakyti, kad tai prie nieko gero neatves. Aš be galo džiaugiuosi, kad dabar yra įvestos kadencijos vadovams. Mano manymu, dešimt metų yra pakankamas laikas, kurio užtenka per akis, jei nori ką nors padaryti ar pakeisti. Aplink mus yra daug jaunų žmonių, kurie negali pasiekti to, ko yra verti. Pastebiu, kad mūsų šalyje yra nepotizmo, daug įtakos karjerai turi pažįstami, draugai, giminės ar politiniai interesai. Dėl šios priežasties jaunimas bando laimės ieškoti užsienyje ir nenori likti gimtinėje.

Aš keliuosi anksti, šeštą valandą ryte, nes jau taip esu pripratusi. Skaitau knygas, laikraščius, žiūriu tarybos posėdžius, transliuojamus internetu. Dabar yra tas laikas, kada man viskas įdomu, viskas žavi ir nenoriu sustoti, reikia tobulėti. O. Šulcienė

– Ar jaunimas gali viską pakeisti? 

– Apie jaunimą esu dvejopos nuomonės. Vieni yra labai šaunūs, gabūs, išilavinę, korektiški, pakantūs,​ o kiti su kritika žiūri į senimą. Noriu pasidalyti vienu iš pavyzdžių, kada pastebėjau jaunos merginos klaidą, kuomet ji norėjo pasirašyti elektoriniu parašu​, tačiau jai niekaip nepavyko. Aš priėjusi pasakiau, kad tiesiog kortelė įdėta ne ta puse, todėl jai ir nepavyksta. Mergina pasijautė labai nesmagiai. Bet ne dėl tos priežasties, kad tiesiog nepastebėjo savo klaidos, o todėl, kad būtent aš, vyresnė už ją, tą pamačiau pirma. Bet tai yra dar vienas iš pavyzdžių, kad kartos turi bendradarbiauti, jog būtų pasiektas geras rezultatas. Mes, vyresnieji, perduodami savo patirtis jaunimui tikimės, kad jis matys klaidas, spragas, trūkumus. Tai būtina tam, kad viskas keistųsi ir tobulėtų. Mes neturime pavydėti ir gailėti savo išminties kitiems.

– Ar sunku palikti mylimą darbą?

– Darbo dar nespėjau pasiilgti. Dabar viskas atrodo lyg atostogos, per kurias imiesi rūpintis šeima ir artimiausiais žmonėmis, nes esi jiems reikalingas. Kol kas darbo naktimis nesapnuoju. Žinoma, ir namie būti yra labai gera. Aš keliuosi anksti, šeštą valandą ryte, nes jau taip esu pripratusi. Skaitau knygas, laikraščius, žiūriu tarybos posėdžius, transliuojamus internetu. Dabar yra tas laikas, kada man viskas įdomu, viskas žavi ir nenoriu sustoti, reikia tobulėti. Kai studijavau psichologiją, tada išmokau, kad visada yra dalykų, kurie palaiko žmogų dvasiškai. Juos dar galima vadinti debesėliais, kurie sklando mums virš galvų. Tai yra mūsų šeima, darbas ir draugai. Dabar aš netekau tik to vieno, tačiau kiti du man dar liko. Tad viskas yra labai nuostabu, nes galiu susitikti su savo draugais, praleisti laiką su šeima, giminėmis. Tad tą turimą laiką paskirstau kitoms veikloms ir joms skiriu daugiau dėmesio. Man taip pat kartais pasidaro gaila tų žmonių, kurie nors ir yra senyvo amžiaus, bet vis tiek veržiasi į darbą. Galbūt kai kurie yra pajėgūs vis dar nepriekaištingai atlikti savo darbą. Dažnai tokie žmonės teigia, kad dar nenori pradėti gyventi tik sau. Tačiau tada, kai jau tas laikas darbe baigiasi ir reikia iš jo išeiti, tikrai niekad negali sakyti, kad gyveni sau ir laiką skiri vien savo poreikiams. Mes niekada negyvensime tik sau. Aplink mus visus yra mylimi ir artimi žmonės, kuriais reikia rūpintis: nuvežti į ligoninę, pagaminti valgyti, paskambinti ir pasiteirauti, kaip sekasi.

– Ar turite mėgstamą veiklą, kuria užsiimate laisvu metu?

– Man patinka skaityti istorines, memuarines knygas. Dabar kaip tik po ranka turiu kelias iš jų, kurios man labai patinka: „​Sugrįžimas į Žemaitiją​“​,​ „​Seserys​“​, „​Atgimę dvarai​“​, Maironio gyvenimo biografiniai elementai ​– „​Šešėlis​“​. Taip pat esu daug keliavusi ir po Lietuvą, ir po užsienį. Tačiau su kelionėmis yra kiek kitaip nei su knygomis. Ne visada išeina išvykti ar pakeliauti tiek daug, kiek norima. Su vyru gan dažnai lankomės Kaune, Vilniuje, Alytuje. Čia lankau artimus žmones, šeimą, draugus. Namuose taip pat darbo netrūksta, nes yra didelis sodas, kuris reikalauja priežiūros ir laiko.

Mes niekada negyvensime tik sau. Aplink mus visus yra mylimi ir artimi žmonės, kuriais reikia rūpintis. Namuose taip pat darbo netrūksta, nes yra didelis sodas, kuris reikalauja priežiūros ir laiko. O. Šulcienė

– Ar anūkai daugiau laiko dabar praleidžia su močiute? 

– Turiu du anūkus – anūkę Martyną ir anūką Kasparą. Martyna dar labai mažutė, na, o Kasparas jau baigė pirmą klasę ir jau skaito man viską, ką jam mokykloje uždavė mokytoja. Mano anūkas labai aktyvus, jis mane moko karatė, žaisti futbolą ir net šokti. Taip pat esu pastebėjusi, kad vaikai labai nuostabiai priima vyresnius žmones. Jie nesako, kad šie jiems yra negražūs ar per seni. Atvažiavus pas sūnų su šeima į Vilnių, anūkas ima mane kviesti žaisti futbolą, nes jam reikia, kad kas nors kamuolį paspirtų atgal. Ir jam nesvarbu, kad su kur kas vyresniu žmogumi žaidžia. Taip pat jis žaisti ragina ir senelį. Tik su šiuo Kasparui labiau patinka užsiimti krepšiniu, nes senelis jį pamoko įvairių gudrybių ir paaiškina žaidimo taisykles.

Su vaikais labai įdomu bendrauti. Man anūkas dažnai pasakoja istorijas apie Vilnių. Kartą sako man, kad Vilniuje stovi bažnyčia, kuri pavadinta tokiu vardu, koks yra manasis – Ona. Jis omeny turėjo Šventosios Onos bažnyčią. Taip pat jis man pasakoja apie Gedimino kalną ir kitokias įdomias vietas. Labai įdomus ir gražus pasakojimas iš mano anūko buvo apie Sausio tryliktąją. Jis pasakojo, kaip tą dieną žuvo daug žmonių, kad buvo baisu. Aš jam pritariau ir pasakiau, kad pati šią dieną dar puikiai prisimenu. Tada jis į mane pažiūrėjo ir pasakė, jog jis nepamena tos dienos, nes jo dar nebuvo​,​​ jis​ buvo pas Dievulį. Tokia buvo vaiko pateikta priežastis, kodėl jis nebuvo Sausio tryliktąją su močiute. Tokių gražių dalykų vaikai išmoksta ir išgirsta. Tad juos visada reikia mokyti ir auklėti teisingai.

– Ne paslaptis, kad virtuvėje praleidžiate daug laiko. Kokie patarimai būtų vertingi ruošiant bei valgant maistą? 

– Žuvies niekada nereikia kepti, ją reikia tiesiog patroškinti. Šalia jos padėti daržovių, kokias labiausiai mėgstate, ir tada valgyti. Kiek įmanoma daržoves kartu su vyru auginames patys. Tad salotos, kurias ruošiu, būna pagardintos savo daržo derliaus vaisiais. Atrodo, kad daug ir nereikia: savas svogūnas, salotos, agurkas – ir viskas, kiek daug galima pagaminti. Stengiuosi daryti kuo natūralesnį maistą.

Tiems žmonėms, kurie nedirba, jau yra pensinio amžiaus, patarčiau valgyti du kartus per dieną. Pavyzdžiui, 10 val. ryte ir 16 val. vakare. Kalbu apie įprastą, sotų maistą. O tada, kai yra norima užkandžių, rekomenduoju pasiimti uogų, vaisių, nes dabar puikus metas valgyti šviežią, savo užaugintą maistą. Tokiu būdu ne tik skaniai bei sveikai pavalgysite, bet ir organizmas gaus reikalingų mineralų ir vitaminų. 

Vis dar prisimenu savo močiut​ės receptą su džiovintais obuoliais. Prieš valgant džiovintus obuolius, juos reikia užpilti verdančiu vandeniu ir palaukti, kol išbrinks, o tada valgyti. Tokie pusryčiai labai išvalo žarnyną ir padeda virškinimui, užpildo skrandį ir tada norisi valgyti mažiau bei nepersivalgyti.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Medekšių bendruomenė atšventė gimtadienį

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
10:05 Rugpjūčio 30d. 2019
img

Kėdainiečius suviliojo paslaptingas bitininkų pasaulis

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
09:50 Rugpjūčio 29d. 2019
img

Kunigas, rašytojas, poetas Benas Lyris: „Gyvenime pats svarbiausias dalykas yra gyventi meile“

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
13:26 Rugpjūčio 21d. 2019
img

„Pravalturo“ direktorius V. Mikaitis: „Keliu žmonėms teigiamas emocijas“

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
1
12:15 Rugpjūčio 14d. 2019
img

Psichologė Genovaitė Petronienė – kėdainietė, kuriai reikėjo plačiųjų vandenų

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
1
13:28 Rugpjūčio 12d. 2019
img

Kėdainietis gyvenimą pašventė atstumtųjų gelbėjimui

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
12:46 Rugpjūčio 08d. 2019
img

Tarnybos bejėgės – žmogus pasirinko gyvenimą šalia konteinerio

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
09:00 Rugpjūčio 02d. 2019
img

Vaikai turi augti šeimose

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
09:00 Liepos 30d. 2019
img

Černobylio padarinius likvidavęs kėdainietis: „Tai buvo tarsi laužas, kurio negalėjai užgesinti“

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
09:16 Liepos 25d. 2019
img

Krepšinio paslapčių kėdainietis vaikus moko didžiausiame Kinijos mieste

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
1
13:12 Liepos 16d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!