GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Neįgalieji visada mielai dalyvauja sportinėse varžybose.  / Asmeninio archyvo nuotr.

Neįgaliųjų didžiausia stiprybė slypi siekyje visuomet tobulėti ir nugalėti negalią

Rasa JAKUBAUSKIENĖ - 13:32 Birželio 22d. 2020

Viso pokalbio su Daiva Sipavičiene metu žavėjausi ir stebėjausi jos stiprybe, rodos, neišsenkančia energija, gyvybingumu, atsidavimu kitiems ir sugebėjimu kiekvieną atjausti. Kai paklausiau, kaip jai pavyksta išlikti tokiai stipriai ir nepalūžti, šiek tiek pamąsčiusi atsakė, jog to išmoko iš savo mamos. Nes būtent jai teko daugelį metų slaugyti ant patalo gulintį vyrą (ponios Daivos tėtį). Pačiai D. Sipavičienei likimas taip pat nepagailėjo labai skaudžių išgyvenimų – per avariją ji vos neteko dukters. Ir tik dėl stipraus mamos tikėjimo, begalinės meilės ir didelių pastangų jos dukra šiandien gyvena beveik visavertį gyvenimą, o nelaimė ponią Daivą atvedė į Kėdainių rajono neįgaliųjų draugijos tarybą, kur ji visą savo laiką ir dėmesį skiria neįgaliesiems. Kaip tik apie jų kasdienį gyvenimą, išgyvenimus, stiprybes bei silpnybes šįkart ir pasikalbėjome su D. Sipavičiene.

Labiausiai trūksta bendravimo

„Aš niekada nežiūriu į žmogaus negalią. Man svarbiausia – žmogus, o tik paskui jo negalia. O problemų, aišku, yra. Jų buvo ir bus. Bet mes stengiamės atrasti išeitį, kad tų problemų neliktų, – optimistiškai pokalbį pradėjo ponia Daiva. – Mūsų draugiją jungia apie tūkstantį narių – neįgalūs žmonės ir negalią turintys pensininkai. Ką mes jiems galime duoti, tai – bendravimą, šilumą, užuojautą, supratimą, pagarbą senam arba negalią turinčiam žmogui.“

Nors finansinės paramos, pasak moters, draugija suteikti negali, tačiau užsiėmimų, praskaidrinančių dieną, iš tiesų netrūksta.

„Mes pasiūlome veiklas, būrelius, pavėžėjimo paslaugas negalią turintiems ir sunkiai vaikštantiems žmonėms, keliones ne tik jiems, bet ir jų šeimos nariams – taip jiems būna drąsiau leistis į kelionę“, – sakė D. Sipavičienė.

Ji sutinka, kad žmonėms, turintiems negalią, labiausiai trūksta ne materialių dalykų, bet bendravimo.

„Jie pasiskambina į draugiją, paklausia, ar esam, kad galėtų užeiti, pabendrauti, pasėdėti. Aišku, jie bendrauja ir tarpusavyje. Aš nenoriu girtis, bet būna paskambina man ir sako: „Kaip miela girdėti, Daiva, jūsų balsą. Ar galim ateiti?“. Sakau: „Prašom“. Tai jie ateina, jei turim laiko, susėdam, pakalbam, atsigeriam arbatos, knygų turim, pavartom, – apie neįgaliųjų kasdienybę pasakojo ponia Daiva. – Jie taip pat labai nori keliauti. Nors daugumai iš mūsų senjorų jau per septyniasdešimt metų, bet jie labai veiklūs.“

Kelionės – vienas iš didžiausių malonumų, o ypač su gera kompanija.Nepalūžti padeda veiklos

Paklausta, kas draugijos nariams padeda įveikti sunkumus ir nepalūžti, D. Sipavičienė vėlgi įvardijo bendravimą ir vienas kito palaikymą.

„Pavyzdžiui, jie atėję guodžiasi, kad liūdna. Aš tada juos raginu ateiti, dalyvauti būreliuose. Yra amatų būrelis, literatų, sporto, ansamblis. Sakau: „Ateikit, dalyvaukit!“. Tada jau išeidami namo jie sako: „Atsigavom“, – juokiasi nenuilstanti draugijos savanorė. – Būna pasėdi jie ir porą, kartais trejetą valandų. Bet jie pabūna veiklose, nueina pasižiūri, ką kiti daro – kaip kuria, groja, dainuoja. Užeinu kartais į salę, žiūriu jie sėdi, linguoja, pritaria, šypsosi. Aš manau, kad jiems tai ir padeda nepalūžti.“

Tiesa, pašnekovė iš karto priduria, kad būna ir sunkių, liūdnų dienų.

„Aišku, būna kartais paverkia, padejuoja, kad kur nors skauda, kad jau tikriausiai nebegyvens. Aš tada sakau: „Jėtau, taigi norit važiuoti į ekskursijas, dalyvauti, tai turit laikytis, turit gyventi!“. Tada jie užsimiršta apie savo bėdas ir pradeda veiklas toliau aptarinėti. Jiems tiesiog reikia palaikymo, – supratingai kalbėjo ponia Daiva. – Arba būna skambina: „Ar labai užimta?“. Sakau: „Galiu kalbėti kaip ir visada“. Sako: „Tai pakalbam, truputį pabendraujam. Na, va išgirdau balsą, atsigavau, tai geriau pasidarė“.

Pavyzdžiui, mano dukra, nors ji jau vaikšto pati, be mano pagalbos, bet matosi, jog turi fizinę negalią. Ir tiek ją, tiek ir kitus neįgaliuosius žeidžia, kai žmonės atsisuka, žiūri, replikuoja, gal pagaili. D. Sipavičienė

Aš pati tais žmonėmis stebiuosi – kai kuriems 83, 86 metai – kokie jie veiklūs! Mūsų žmonės tikrai puikūs.“

Kėdainių rajono neįgaliųjų draugijos tarybos narė Daiva Sipavičienė iš savo patirties supranta, kad ne tik patiems neįgaliesiems, bet ir jų artimiesiems nelengva iškęsti kasdienybę. Asmeninio archyvo nuotr.Didžiuojasi savo dukra

D. Sipavičienė iš savo patirties supranta, kad ne tik patiems neįgaliesiems, bet ir jų artimiesiems nelengva iškęsti kasdienybę. Kartais galbūt net sunkiau.

„Taip, tikrai nelengva artimiesiems nepalūžti ir stebėti, kaip artimas žmogus bando susidoroti su negalia. Aš pati jau septyniolika metų turiu neįgalią dukterį. Ji buvo patekusi į avariją ir dabar turi pirmą neįgalumo grupę. Bet aš, kaip mama, ja labai didžiuojuosi. Didžiuojasi ir giminės, artimieji, kadangi jai buvo galvos trauma, smegenų mirtis ir niekas nieko gero jai nebežadėjo, – savo patirtimi dalijosi pašnekovė. – Du mėnesius buvo komoje. Iš pradžių nevaikščiojo, paskui neštuvuose buvo, vežimėlyje, tada pradėjo vaikščioti tik įsikibusi į mane. Vežiojau ją į kolegiją. Per ketverius su puse metų ji baigė socialinės pedagogės mokslus. Nors jos svajonė visada buvo turizmas. Labai gerai mokėjo kalbas iki avarijos.“

Besimokydama ponios Daivos dukra atliko praktiką Kėdainių bendruomenės socialiniame centre, kur šiuo metu ir dirba.

„Noriu labai nuoširdžiai padėkoti centro direktorei Rūtai (Kaupienei, – red.), kuri buvo pasakiusi, kad, jeigu atsiras vieta, būtinai stengsis ją įdarbinti. Taigi mano dukra dabar dirba centre socialine padėjėja. Nors ir su negalia, bet ji turi dvi valandas etato. Aš ja labai labai didžiuojuosi“, – kalbėjo pašnekovė.

Į projektus įtraukia ir artimuosius

D. Sipavičienė dar kartą pabrėžė, jog slaugyti neįgalų žmogų yra labai sunku, reikia turėti labai daug kantrybės.

„Vis tiek nuo 15 metų aš turėjau ją slaugyti, o jai dabar 32-eji. Bet, kai pamatai, kad žmogus stumiasi į priekį, eina, rodo didelį norą kažko išmokti, tai labai džiugina“, – stiprybės šaltinį įvardijo moteris.

Ji pasakojo, kad draugija rašo projektus, į kuriuos įtraukia ne tik žmones su negalia, bet ir jų šeimos narius.

„Tai reiškia, kad neįgaliųjų šeimos nariai būna kartu ir stebi jų veiklą. Kartais net galvoja, kad jis namuose vienaip ar kitaip nesielgia, bet čia daro ir sugeba. Kitą kartą tas žmogus su negalia savo artimiesiems nori parodyti, kad per daug apie jį nešokinėtų, nesirūpintų juo, kad jis pats yra pajėgus susitvarkyti ar atlikti vienokį ar kitokį darbą“, – sakė D. Sipavičienė.

Neįgalieji mielai susitinka ir dalijasi vieni su kitais savo kūryba ir mintimis. Labiausiai žeidžia visuomenės požiūris

Ji apgailestauja, kad negalią turinčius žmones labiausiai žeidžia ir skaudina visuomenės nemokėjimas jų priimti.

„Pavyzdžiui, mano dukra, nors ji jau vaikšto pati, be mano pagalbos, bet matosi, jog turi fizinę negalią. Ir tiek ją, tiek ir kitus neįgaliuosius žeidžia, kai žmonės atsisuka, žiūri, replikuoja, gal pagaili. Bet, aš manau, kad tikrai nėra, ko gailėti. Tiesiog reikia didžiuotis tokiais žmonėmis, – svarstė ponia Daiva. – Aš savo dukrai kartais sakau: „Tu gulėjai patale, nevaikščiojai, nekalbėjai, paskui sėdėjai vežimėlyje. Visi žinojo, kad tu patekai į avariją. O dabar tu vaikštai, kalbi, dirbi. Žinai, dėl ko visi atsisuka? Nes jie visi tavimi žavisi, bet ne dėl to, kad tu kitokia. Žavisi, kad buvai tokia silpna, o dabar va kiek pasiekei“. Kartais iš tiesų žmonės susitikę klausia, ar čia tikrai ta pati mergaitė, kuri pateko į avariją.“

Pašnekovė dar kartą pabrėžė, kad labai didžiuojasi savo dukra ir jos pasiekimais.

Bet aš, kaip mama, ja labai didžiuojuosi. Didžiuojasi ir giminės, artimieji, kadangi jai buvo galvos trauma, smegenų mirtis ir niekas nieko gero jai nebežadėjo. D. Sipavičienė

„Bet, manau, kad ir kiti taip pat didžiuojasi ir žavisi savo šeimos nariais, kurie padaro kažkokią pažangą. Žinokit, mes, sveikieji, tiek nepadarome, neturime tokios kantrybės, kokią turi jie. Man atrodo, kad jie yra stipresni negu mes. O ta stiprybė pas juos ateina turbūt su noru būti tokiais pat, kaip ir mes. Jie nori ir stengiasi padaryti tai, ką mes sugebame“, – apie neįgaliųjų pasiekimus kalbėjo moteris.

Ji čia pat pateikė vyresnių senjorų pavyzdžių ir, kaip ji juos motyvuoja nepasiduoti, judėti į priekį.

„Kartais vyresni senjorai sako, kad jiems reikia lazdos ar vežimėlio. Tai būna, kad pakalbi su jais, parodai, kaip panašaus amžiaus žmogus gali be lazdos ir vežimėlio judėti, pamotyvuoji, tada stengiasi nepasiduoti ir jie. Aš labai žaviuosi bendruomenės centre (Kėdainių bendruomenės socialiniame centre, – red.) esančia mergaite Agne. Ji sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Bet ji visą laiką su šypsena, linksma, į parduotuves pati važiuoja, dalyvauja visur, netgi šoka sėdėdama vežimėlyje. Ji yra kažkas tokio!“ – atsistebėti neįgaliosios mokėjimu džiaugtis gyvenimu negalėjo D. Sipavičienė. – Man kartais dukra sakydavo: „Mama, aš pati blogiausia. Man pačiai yra baisiausia“. O aš jai tada sakau: „Tu matei laidą apie berniuką, kuris neturi nei kojų, nei rankų, parkerį laiko lūpomis ir rašo? Kiti vežimėlyje sėdi, o tu turi kojas, gali pati vaikščioti. Tu truputėlį kitokia. Nu ir kas!? Bet tu imk pavyzdį iš tų, kurie sėdi vežimėlyje“.

Kėdainių rajono neįgaliuosius vienijanti draugija jiems siūlo daug įvairių veiklų, kurias pastarieji mielai renkasi ir jose dalyvauja.Stiprybė – iš mamos

Paklausta, iš kur ji pati semiasi stiprybės, kantrybės ir begalinio noro džiaugtis gyvenimu, ponia Daiva prisiminė savo mamos gyvenimą.

„Iš tikrųjų labai sunku – mano tėtis 18 metų išgulėjo ant patalo. Mama juo turėjo nuolatos rūpintis, nes jis visiškai nieko negalėjo pats pasidaryti, net nesėdėjo. Aš visada pagalvoju, kad tėčiui buvo sunku, bet mamai dar sunkiau, – samprotavo moteris. – Mamai dabar 78 metai, bet ji tokia vikri, stipri, nors ir vargo labai daug mačiusi. Galvoju, gal iš mamos ta mano stiprybė.“

Nemažai stiprybės pašnekovei prideda ir savanoriavimas neįgaliųjų draugijoje.

„Galbūt prisidėjo dar ir tai, kad jau devintus metus savanoriauju neįgaliųjų draugijoje – prisižiūrėjau visokių žmonių nelaimių, prisiklausiau istorijų – gal ir iš jų pasisemiu tos stiprybės. Bet kitą kartą pagalvoju, kad nesu aš tokia stipri (juokiasi) – ir verkiu, kad niekas nematytų, ir save guodžiu, ir raminu – galvoju, ateis kita diena, bus geriau.“

Per karantiną veiklos nesumažėjo

Neseniai pasibaigęs karantinas, turėjo nemažai įtakos ir labai bendrauti mėgstantiems neįgaliesiems. Kėdainių rajono neįgaliųjų draugija kaip ir daugelis kitų vykdė paskelbto karantino sąlygas, dirbo nuotoliniu būdu. Amatų, literatų, ansamblio veiklos vyko taip pat nuotoliniu būdu – telefonu, skaipu.

„Mėnesio gale sulaukdavome iš šių būrelių ataskaitų apie atliktą darbą. Asmeniniai asistentai lankė savo prižiūrimus, negalią turinčius žmones, pirko maistą, vaistus, aptvarkydavo namus, – apie karantino kasdienybę pasakojo savanorė. – Daug dirbo mūsų draugijos vairuotojas, kuris beveik kas antrą dieną vykdavo su ligoniais į Onkologijos kliniką Kaune.“

Ko negalėdavo padaryti namuose, buhalterė atlikdavo draugijoje. O telefono skambučiai buvo peradresuoti D. Sipavičienei, kuri jų per dieną sulaukdavo net dešimtimis.

„Negalią turintys asmenys registruodavosi pavėžėjimo klausimais į gydymo įstaigas, dėl nario mokesčio sumokėjimo, paklotėlių, švirkštų pasiėmimo. Būdavo, kad kai kuriomis dienomis reikėdavo vykti į draugiją iki trijų kartų per dieną. Tačiau be galo malonu, kad žmonės nepamiršo ir karantino metu rūpinosi savais klausimais, Labai miela ir džiugina širdį, kai paskambinę žmonės pavadina mane net daktaryte, – juokėsi pašnekovė. – Sako, kad malonūs pokalbiai, geri žodžiai, supratimas daug labiau gydo, tad pabendravimui vis dar tikrai sulaukiu daug skambučių.

Man labai patinka bendrauti su žmonėmis. Tad tiesiog prašau – skambinkit, klauskit, prašykit – kiek įmanoma bus padėta.“

Padėkos žodis

D. Sipavičienė pabrėžė, kad draugijos pirmininkas Rimantas Dubosas karantino metu taip pat neapleido reikalų draugijos labui ir rūpinosi savų, negalią turinčių, žmonių pavėžėjimu į gydymo įstaigas, tvarkė draugijos aplinką.

„Tad kieme privežta smėlio, žvyro, trinkelių ir visa tai pirmininko rūpesčiu, mūsų draugijos narių savanorių ir gerų žmonių dėka, – pirmininką ir savanorius gyrė ponia Daiva. – Tad didelį ačiū tariame Jonavos hidrostatybos direktoriui, Kėdainių miesto seniūnijos darbuotojams, seniūnui A. Krivičiui, ūkininkui Eugenijui Kasiuliui, verslininkui Ruslanui Linevui, UAB „Kėdainių kranai“ ir kitoms statybinėms organizacijoms, kurios padėjo ir padeda labdaros pagrindu mūsų draugijai. Mes, negalią turintys asmenys, labai laukėme karantino pabaigos, susitikimų, bendravimų ir pasibuvimo kartu.“

Neįgaliųjų palinkėjimas sveikiesiems:

Mažiau pykčio, nervų, imti pavyzdį iš neįgaliųjų, didžiuotis jais, kantrybės, stiprybės. Mums, sveikiems, jos labai reikia.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Dirbdami širdimi dovanoja gerumą

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
1
12:48 Rugpjūčio 03d. 2020
img

Veidas, kuriame visada matai saulę

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
15:34 Rugpjūčio 01d. 2020
img

Ji padeda užlipti ant gyvenimo pokyčių tramplyno

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
09:30 Liepos 28d. 2020
img

Užkietėjusiam motociklininkui labiausiai rūpi saugus eismas

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
08:18 Liepos 20d. 2020
img

Veiklusis šefas Edvinas Genys dangoraižius iškeitė į nuosavą daržą

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
1
15:43 Birželio 16d. 2020
img

Kamilė Šniukštaitė: ne žodžiais, o darbais žmones gydanti kineziterapeutė

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
1
16:00 Birželio 15d. 2020
img

Avalynės kūrėjų duetas savo sąjungą sutvirtino santuokos saitais

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
1
17:05 Birželio 13d. 2020
img

Jos kasdienybė – ląstelių spektakliai laboratorijoje

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
14:48 Birželio 10d. 2020
img

Prekybos olimpietė: „Tikiu darbu, o ne stebuklais“

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
08:12 Birželio 01d. 2020

SKELBIMAI

touched by digitouch!