GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Foreli Kramarik teigimu, mūsų, tėvų, pareiga užauginti ne tobulus robotus, kurie atliktų visas mūsų ir mūsų visuomenės užduotis, bet besidominčius laisvamanius, kurie, pridarę daugybę gyvenimo klaidų, galėtų nors kažkiek ir kažkaip pagražinti savo žemę do  / Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuolaikinė tėvystė daugiavaikės mamos ir psichologės akimis

Rasa JAKUBAUSKIENĖ - 12:29 Birželio 15d. 2019

 

Žinot, rengiant šį straipsnį, ilgai galvojau, ką pakalbinti, kad būtų įdomu ne tik man pačiai bendrauti su pašnekove, bet ir skaitytojams būtų įdomu ir naudinga skaityti. Esu 120 procentų tikra, kad pasirinkdama pašnekoves neapsirikau. Nes man, rašant šį straipsnį, kūnu lakstė šiurpuliukai. Tokie labai malonūs, gilūs, kurie į viršų iškelia tas giliai giliai pasislėpusias emocijas, kurios išsiveržia džiaugsmo, o gal susijaudinimo pavidalu. Ir jos kyla bei veržiasi ne šiaip sau, o todėl, kad kalbame apie pačius brangiausius ir tyriausius mūsų perlus – vaikus. Ir, kai girdi, kai moterys užauginusios ne vieną ir ne du vaikus, o penkis ar daugiau dalijasi savo auklėjimo patirtimi, išmintimi, apima tas kaltės jausmas: „Kodėl AŠ taip negaliu?!”. Bet palaukit, mielosios, neskubėkite savęs teisti. Penkis genealius vaikus užauginusi Amerikos lietuvė Foreli KRAMARIK, apie kurią žino turbūt daugelis, pataria: „Nebijokime savo klaidų“. Ji savo vaikų neleido į įprastas mokyklas, mokė juos namuose, o viena iš jos dukrų, Akiane, būdama vos aštuonerių nutapė Kristaus paveikslą „Taikos princas“ ir tapo pasaulyje pirmąja ir vienintele tokio amžiaus vunderkinde realizmo dailėje bei poezijoje.

Kita nuostabi pašnekovė klinikinė psichologė-psichoterapeutė Audronė BAKŠIENĖ papildė mūsų pokalbį savo, kaip profesionalės, mintimis ir įžvalgomis.

– Ar auklėjant vaikus verta naudotis medijų pagalba ir ten aprašomais patarimais? O gal vertėtų naudotis tik savo motiniška/tėviška nuojauta?

Foreli: Motiniška/tėviška nuojauta ir yra pats patikimiausias ryšys tarp Tiesos ir jūsų šeimos, tarp Dievo ir jūsų širdies, tarp visatos išminties ir jūsų proto.

Audronė: Žiniasklaidoje pateikiama daug vertingų patarimų, kaip ir įvairiose knygose. Tačiau kiekviena situacija ir kiekvienas vaikas ar šeima yra unikali, todėl universalūs receptai retai kada būna veiksmingi. Kita vertus, tik tėvai gali geriausiai pažinti savo vaiką, nė vienas specialistas nesugalvos konkrečių žodžių konkrečiam vaikui. Neretai reikia ne patarimų kaip auklėti vaiką, o pastiprinti tėtį ar mamą, padėti jam suprasti savo reakcijas, santykį su savo tėvais, įsisąmoninti savo vaikystės patyrimus.

Foreli Kramarik pataria tėvams būti budriems, šviesiems ir ramiems, gvildenant visus sunkumus ir patarimus. Asmeninio archyvo nuotr. – Kur, Jūsų nuomone, reikėtų ieškoti pagalbos auklėjant vaikus?Manau, nei vieni normalūs tėvai savo vaikams nelinki blogo ir nori juos užauginti laimingais žmonėmis. Tačiau patys tėvai turbūt dažnai atsiduria akligatvyje, kai nebežino, ko imtis ir kaip elgtis, matydami, kai visos išbandytos priemonės neveikia...

Foreli: Susiraskite žmones, kurie be jokių ordinų, medalių ir diplomų, o tik savo gyvenimu įrodo, kad iš jų tektų pasimokyti. Stebėkite tuos, kurie gyvai gali įrodyti, kaip auklėti savo vaikus. Stebėkite jų santykius, klausinėkite. Taip pat skaitykite biografijas tų žmonių, kurie padarė didžiulį įnašą žmonijai. Tą įnašą, kuris jums rūpi ir kurį gerbiate.

Nebijokime mokytis vienas iš kito, bet neužmirškime, kad niekas nemylės ir nesupras mūsų vaiko taip giliai kaip mes ir niekas tiksliai negalės sužinoti, kaip auklėti vienintelį egzampliorių, kurį atnešėte į pasaulį jūs. Tegul šis šedevras bus jūsų įrėmintas taip kaip jūsų prašo paprasta širdužė. Gal rėmai nebus ypatingi, bet tos apsaugos, meilės ir atsidavimo rėmai yra unikaliai jūsų. Nebijokime savo klaidų.

Audronė: Džiaugiuosi, kad vis daugiau tėvelių ieško profesionalų pagalbos nelaukdami kol situacija šeimoje taps nebepakeliama ar nevaldoma. Tenka išgirsti tėvų prisipažinimą, jog buvo nelengva apsispręsti ateiti, tarsi pokalbis su psichologu reikštų pripažinimą, jog esu nevykėlis tėtis ar mama. Bet juk niekas nemoko būti tėvais. Mano įsitikinimu, pagalbos ieškojimas rodo žmogaus vidinę stiprybę ir brandą. Yra ir kitų būdų be individualios psichologo konsultacijos - organizuojami seminarai tėvams, tėvystės įgūdžių lavinimo grupės.

– Ar kartais medijose pateikiama informacija nėra žalinga jauniems tėvams, kurie yra nepatyrę ir nežino, ko griebtis vienoje ar kitoje situacijoje ir, naudodamiesi ten pateikiamais patarimais, tik dar labiau pablogina situaciją?

Foreli: Yra daug žalingos informacijos tiek žiniasklaidoje, tiek interneto skliautuose, knygose, tiek pasaulio universitetų paskaitose. Reikia mokyti jaunus tėvus atsirinkti blaiviai, pasikliovus savo intuicija. Ten, kur dominuoja vien kraštutinumai, tikriausiai nėra pats geriausias pasirinkimas ir patarimas. Ten, kur jūs jaučiatės nepilnavertiškai ir nužemintai, ten nėra pats geriausias jūsų kelias prašviesėjimui.

Audronė: Kartais savo praktikoje susiduriu su atvejais, kai tėvai taiko perskaitytas rekomendacijas ir, patys to nesuvokdami, dar pablogina situaciją. Dažnai tėvai nutaria tapti „nuosekliais“ ir nustatyti „ribas“, nors konkrečioje situacijoje prioritetas turėtų būti santykio su vaiku kūrimas.

Pavyzdžiui, 14 metų paauglė, kuri apie pusę metų save žaloja pjaustydamasi, bando riboti maistą ir turi nuolatines mintis apie savižudybę, aktyviai domisi informacija medijose apie savižudybės būdus. Kai ji parašė atsisveikinimo laiškus ir tėvai apie tai sužinojo, tėvai nutarė imtis „priemonių“ – neleisti telefono laikyti savo kambaryje nakties metu bei įvedė kitų apribojimų ir taisyklių. Žinoma, negalime paneigti, jog taisyklės ir nuoseklumas yra būtini. Tačiau minima situacija tik pablogėjo: paauglė jaučiasi visiškai vieniša, nesuprasta, praradusi bet kokį tikėjimą savo tėvais ir jos noras numirti dar sustiprėjo...

Kaip specialistas ir kaip mama, esu įsitikinusi, jog vaiko auklėjimas – tai žmogiškas, jautrus, pagarbus suaugusiojo santykis su kitu žmogumi, už kurį esame atsakingi. Tik besąlygiškai mylėdami savo vaiką, priimdami jį tokį, koks jis yra - netobulą, galbūt nenorintį realizuoti mūsų svajonių, - užmegzdami šiltą žmogišką santykį galime padaryti vienokią ar kitokią įtaką. Auklėti - tai ne tas pats, kas dresuoti protingą gyvūną. Bausmės ugdo vienintelį gebėjimą – išvengti bausmės. Joks suaugęs nėra laimėjęs karo su vaiku.

– Ir vis dėl to Lietuvoje iš tiesų sunku tėvams auginti, auklėti vaikus, nes jie patys gyvenime nesijaučia stabiliai ir užtikrintai, dažno yra žemas EQ (emocinis intelektas), o tai vaikų auklėjimui turbūt ypatingai kenkia?

Foreli: Nereikia šimtoprocentinio stabilumo ir užtikrintumo. Reikia meilės. Kuo stipresnis ryšys tarp motinos ir tėvo, tuo EQ bei IQ didesnis vaikui. Tai jau įrodyta pasaulio tyrinėtojų.

Kuo tėvai pirmaisiais metais jį labiau lepins, kuo dažniau priglaus, duos visko, ko vaikui reikia, tuo didesnis bus jų vaiko EQ bei IQ.

Kuo tėvai nuo 2 metų jį daugiau sudomins ir įtrauks į ivairiapusius darbus, bei kūrybą, tuo didesnis EQ bei IQ .

Kuo mažiau žaislų, bei kuo daugiau paprastų elementų, su kuriais galima kurti (molis, smėlis, vanduo, šakos, akmenys, popierius, dažai, plytos ir t.t.) tuo didesnis EQ, bei IQ.

Kuo mažiau barimo ir mušimo, tuo geresnė atmintis ir EQ bei IQ.

Kuo įdomesni ir geraširdiškesni bendraamžiai bei aplinkiniai augant tuo EQ bei IQ aukštesni.

Kuo mažiau žaislų, bei kuo daugiau paprastų elementų, su kuriais galima kurti (molis, smėlis, vanduo, šakos, akmenys, popierius, dažai, plytos ir t.t.) tuo didesnis EQ, bei IQ. F. Kramarik

Audronė: Dabar labai populiaru kalbėti apie emocinį intelektą. Iš tiesų, mokslininkai teigia, būtent emocinės kompetencijos lemia sėkmę tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime. Be jokios abejonės, emociškai kompetentingi tėvai efektyviau spręs vaikų auklėjimo sunkumus. Gera žinia ta, jog emocinį intelektą galima ugdyti ir tai pradėti niekada nėra per vėlu. Emocinio intelekto sąvoka apima daug vidinių ir tarpasmeninių žmogaus gebėjimų. Tai ne „laisvė – jausmams!“, o sugebėjimas rasti darną tarp proto ir jausmų, įjungti abi sistemas, protu suprasti jausmų priežastį ir pasinaudoti jausmų teikiama energija.  

Kai kalbame apie emociškai kompetentingą žmogų, turime omenyje, jog toks žmogus geba atpažinti savo ir kitų jausmus, žino savo stipriąsias ir silpnąsias vietas, moka atgauti vidinę pusiausvyrą, efektyviai susitvarko su stresu, jaučia vidinę motyvaciją, geba spręsti konfliktus, palaikyti ilgalaikius santykius, empatiškas.

Audronės Bakšienės nuomone, kiekvienas laikmetis turi savo iššūkių, visais laikais buvo galvojama kaip kuo geriau ugdyti jaunąją kartą. Asmeninio archyvo nuotr. – Galbūt tai yra, jei taip galima pavadinti, pereinamosios kartos sindromas, kai mes patys, trisdešimtmečiai ar vyresni, esame dar užaugę su beržine koše, o dabartinius vaikus, pasak specialistų, reikia auklėti visiškai kitaip. Ir mes paprasčiausiai nežinome, kaip, nemokame?

Foreli: Jeigu beržinės košės nesiūlysim savo gerbiamam svečiui, draugui, vyrui ar žmonai, žinoma, nereikia ir mūsų vaikui. Pagarba visiems yra būtina.

Jeigu tėvai pratrūksta ir visgi pamuša savo vaiką, reikia tučtuojau atsiprašyti, priglausti ir paaiškinti, kodėl „pratrūkote...“ Taip, norisi, kad vaikai mus laikytų visada autoritetais. Bet rykštė niekada nepadės jo išugdyti.

Audronė: Nesusikalbėjimas tarp kartų visada egzistavo. Visais laikais vaikams atrodydavo, jog tėvų požiūris yra pasenęs, o tėvams – jog vaikams trūksta pagarbos ir pan. Vis dėlto, sparti technologijų plėtra  ir globalūs pokyčiai pasaulyje daro didelę įtaką mūsų gyvensenai. Ir šiuokaikiniai vaikai (irgi netgi tėvai) iš tiesų turi tam tikrų bruožų, kurie nebuvo būdingi ankstesnėms kartoms. Dabartiniai vaikai yra žymiai emociškai jautresni ir uždaresni, labiau individualistai, stokoja bendravimo įgūdžių. Kita vertus, labiau išprusę technologiškai, priklausomi nuo technologijų.

– Ar Jūs, Foreli, būdama daugiavaikė mama, naudojotės medijose pateikiama informacija?

Foreli: Kartais. Ir ne tik medijose, bet ir iš pažįstamų. Tada, kai užspausdavau savo intuiciją ir pasitikėdavau kitais labiau nei savimi, visi patarimai be išimties, kuriuos bandžiau pritaikyti, buvo žalingi.

– O gal informacija medijose iš tiesų yra naudinga ir reikalinga, tik tėvai negeba tinkamai jos atsirinkti ar pritaikyti?

Foreli: Yra daug naudingos ir reikalingos informacijos aplink. Reikia sugebėti ją atsirinkti. Bet tam reikia laiko. Deja, laiko daug kam labai trūksta. Mūsų vienintelis kompasas yra nuojauta, intuicija, apgalvojimas visų iššūkių, būnant gamtoje…

Taip pat padėtų pasitarimas su tais draugais bei šeimos nariais, kurių nuomonės sąmoningumas ir brandumas yra pasitvirtinęs jau daugelį kartų.

O tiems, kurie turi artimą ryšį su dvasiniu pasauliu, yra dar papildoma pagalba. Kartais net stebuklinga. Deja, net tas pasaulis mus dažnai klaidina. Tyčia ar netyčia. Ten vyksta dar didesnės klastos, kurios žmonijai nesuprantamos. Patariu būti budriems, šviesiems ir ramiems, gvildenant visus sunkumus ir patarimus. Iš visur.

Sunku patikliam tėvui ir motinai. Dėl to nereikia savęs barti už klaidas. Jų neišvengiama, kai iš visų pusių mus klaidina, skubina, apgaudinėja ar stumia iš pusiausvyros.

Neretai reikia ne patarimų kaip auklėti vaiką, o pastiprinti tėtį ar mamą, padėti jam suprasti savo reakcijas, santykį su savo tėvais, įsisąmoninti savo vaikystės patyrimus. A. Bakšienė

– Jūsų nuomone, ar ateinančios kartos savo vaikus auklės geriau nei tai daro šiuolaikiniai tėvai (galbūt įsisąmonins tam tikras „naująsias“ taisykles, normas, prisitaikys prie kitokio, šiuolaikinio požiūrio į auklėjimą)?

Foreli: Gal auklės ir geriau, bet rezultatai nebus tokie, kokių tikėtasi. Dėl to, kad bus kitokios spragos ir kiti iššūkiai, kurie pakiš koją mūsų atžalom. Kol mes visi nesusijugsim su absoliučia tiesa, išmintimi ir meile, nebus ilgalaikės pažangos. Nors, manau, viena iš žmonijos pakraipų yra labai nuostabi. Ten yra tiek gėrio ir atsidavimo!

Audronė: Nenorėčiau lyginti kartų auklėjimo stilių. Kiekvienas laikmetis turi savo iššūkių, visais laikais buvo galvojama kaip kuo geriau ugdyti jaunąją kartą. Galime jaustis pasaulio piliečiais, keliauti be apribojimų, domėtis, patirti įvairius dalykus, bet gyvenimas ne tik be galo įdomus, bet ir sudėtingas: daugėja įvairiarasių šeimų, auga LGBT bendruomenė, šeimos kuriamos vis vėliau, keičiasi visuomenės normos, randasi naujos profesijos ir t.t. Suaugusiajam yra iššūkis prisitaikyti taip sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, tad kol patys nerasime vidinės harmonijos, auklėti vaikus nebus lengviau. Juk negalime perduoti to, ko patys neturime.

– Foreli, ką turite minty, kalbėdama apie vieną iš žmonijos pakraipų?

Foreli: Ateitis nėra sukietėjusi. Ji kol kas lipni kaip dar nesudžiuvęs molis. Pakraipų yra aibė. Keletas pakraipų yra žmonijos žlugimas, išsigimimas, susijungimas su dirbtiniu protu, arba šios žemės palikimas.

Keletas pakraipų yra rojiškas gyvenimas - kaip visi vaikai įsivaizduoja, koks pasaulis ir turėtų būti. Suaugę mūsų pasaulį ir sudrasko. Ne vaikai. 

– Šiuolaikiniame vaikų auklėjime turbūt labai tiktų patarlė: „Iš didelio rašto išėjom iš krašto“? Tai reiškia, kad kuo daugiau stengiamės ir bandom mandagiai, visais atvejais atsižvelgdami į vaikų norus, juos auklėti, tuo situacija tampa sudėtingesnė, tėvai nebežino, kaip elgtis, vaikai jų neklauso, tyčiojasi, nejaučia jiems jokios pagarbos ir pan. Jūsų nuomone, kodėl taip yra?

Audronė: Iš tiesų gyvename paradokasaliame pasaulyje: naudojamės begale technologijos laimėjimų kad taupytume savo laiką,  mums prienami viso pasaulio mokslo laimėjimai, tačiau mes kaip niekad stokojame laiko, vidinių resursų, daugėja depresijos, nerimo spektro sutrikimų. Nesijaučiame saugiai - teroro aktai, gręsiančios ekologinės katastrofos, augantys vartojimo poreikiai ir finansiniai įsipareigojimai. Esame tarsi netekę pagrindo, kurį teikia vertybės, dvasingumas, brandžių žmonių išmintis. Psichoterapijos praktikoje neretai sutinku jaunus žmones, kurie yra išsilavinę, protingi, gebantys realizuoti bet kokį savo profesinį sumanymą ar įgyvendinti bet kokį savo norą, tačiau nesijaučia laimingi, išgyvena vidinę tuštumą, ieško atsakymų apie gyvenimo prasmę ir nuoširdumo santykiuose. Natūralu, kad tėvai jaučiasi pasimetę.

Emociškai kompetentingas žmogus geba atpažinti savo ir kitų jausmus, žino savo stipriąsias ir silpnąsias vietas, moka atgauti vidinę pusiausvyrą, efektyviai susitvarko su stresu, jaučia vidinę motyvaciją, geba spręsti konfliktus, palaikyti ilgalaikius santykius, empatiškas. A. Bakšienė

Foreli: Tūkstančius metų tėvai auklėjo savo vaikus, tikėdamiesi paklusnumo ir dorovės. Tūkstančius metų tėvai buvo nusivylę savo neišpildytais lūkesčiais. Net ir pačiu švelniausiu, paklusniausiu ir darbščiausiu vaiku tėvai nėra iki galo patenkinti. Nes tėvams vis kažko trūksta. Vietoj to, kad džiaugtumėmės vaikų esybe, mes skundžiamės jų žmogiškumu.

Mūsų, tėvų, pareiga užauginti ne tobulus robotus, kurie atliktų visas mūsų ir mūsų visuomenės užduotis, bet besidominčius laisvamanius, kurie, pridarę daugybę gyvenimo klaidų, galėtų nors kažkiek ir kažkaip pagražinti savo žemę dora, esybe ar dorais darbais.

Nepaklusnūs vaikai dažniausiai yra visuomenės veikėjai, revolucionieriai ir kūrėjai. Jie atsineša su savimi savo įtaigą, energiją ir reikalavimus. Tėvams nėra lengva išauginti būsimą direktorių, generolą, režisierių ar prezidentą. Toks vaikas tikriausiai maištaus, kritikuos, daužysis po visas puses, įžeidinės aplinkinius, o gal net vogs, rūkys, ir pasėdės kolonijoje. Jis kaip rakštis po basa koja visiems bus. Bet būtent žinant mūsų vaikų misiją, yra daug lengviau juos nukreipti, nuraminti, paraginti ar užjausti. Tėvams reikia gilių ir patvirtintų žinių apie psichologiją ir antropologiją.

Kantrybė, tikroji meilė ir pasireiškia tada, kai mūsų vaikai netobuli. Manau, kad mes sukurti ne tam, kad būtumėm idealūs, bet tam, kad, būdami tokie pažeidžiami, bejėgiai, prislėgti, mušami ir keikiami, mes parodytumėm nors žiežirbėlę meilės ir atlaidumo, šilumos ir kilnumo.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Gyvenimo grožį ir prasmę atranda iš naujo

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
11:42 Gruodžio 04d. 2019
img

Pusšimtį santuokoje gyvenančios poros patarimas – supratimas ir abipusė meilė

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
16:09 Lapkričio 23d. 2019
img

Sonata Leščinskienė – atsidavusi slaugytoja su puikiu humoro jausmu

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
15:12 Lapkričio 22d. 2019
img

Su nemokama elektronine viza – į Karaliaučių

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
1
13:08 Lapkričio 19d. 2019
img

Europinių susitikimų pamokos

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
13:34 Lapkričio 18d. 2019
img

Karininkas, nesvajojęs juo būti

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
1
15:14 Lapkričio 07d. 2019
img

Profesorius iš Kėdainių puoselėja svajonę apie kokybišką gyvenimą Lietuvoje

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
13:19 Spalio 25d. 2019
img

Nuo tarnautojo laiškų iki auksinės ir besąlygiškos meilės

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
Papildytas
13:39 Spalio 15d. 2019
img

Net ir po septyniasdešimties metų skausmas nepasimiršta

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
15:13 Spalio 14d. 2019
img

Senjorai pradėjo naujus mokslo metus (GALERIJA)

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
Papildytas
09:52 Spalio 09d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!