GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Valdemaras Vaitulionis daugiau nei dešimt metų vartojo narkotikus. Šiandien vyras džiaugiasi išsivadavęs iš narkomanijos gniaužtų, tačiau pabrėžia, kad tai padaryti buvo labai sunku.  / Asmeninio archyvo nuotr.

Buvęs narkomanas: „Narkotikų vartojimas – tik ledkalnio viršūnė“

Kristina MIRVIENĖ - 11:01 Balandžio 29d. 2020

Žmonės, jų gyvenimai labai skirtingi, tačiau visų narkomanų istorijos yra kone identiškos. Ta pati pradžia – amoralios kompanijos, vakarėliai, kvaišalai, ta pati ir pabaiga – prarastas laikas, galimybės, sveikata, šeima ir gyvenimas.

Kodėl matydami tūkstančius liūdnai pasibaigusių kenčiančiųjų nuo priklausomybių gyvenimų, žmonės vis vien įninka į narkotikus? Atsakymą bandome rasti pokalbyje su savąją narkomano istoriją „Rinkos aikštei“ papasakojusiu netoli Kėdainių įsikūrusio labdaros ir paramos fondo (LPF) „Teen chllenge“ komandos nariu Valdemaru Vaitulioniu. 

Esmė giliau

– Valdemarai, pats esate išgyvenęs narkomanijos košmarą, ši priklausomybė jus kankino daugiau nei 10 metų. Kaip manote, kodėl žmonės tampa narkomanais?

– Priežasčių tikrai ne viena. Visų jų aš ir nežinau. Tačiau šiandien suvokiu savąsias. Pirmiausia tai buvo netinkamas mąstymas, netinkami prioritetai, neturėjau tinkamų vertybių. Narkotikų vartojimas – tai tik ledkalnio viršūnė, didžioji dalis problemos slypi kitur, ji nėra aiškiai matoma, o ją suvokti reikia pastangų. 

Labai daug narkomanų istorijų prisižiūrėjau, labai įvairūs žmonės papuola į priklausomybės pinkles – nuo šeimos apleistų vaikų iki žmonių iš, atrodytų, labai gerų, turtingų šeimų. Bet mano nuomone, visų jų problema viena – vidinė tuštuma.

– Kaip manote, kaip susiformavo jūsų netinkamas mąstymas? 

– Nesiekiu nei kaltinti, nei kažkam atsakomybę užkrauti dėl savo gyvenimo. Buvo kaip buvo. Mano šeima kaip mokėjo, kaip galėjo, taip ir gyveno. Augau nepilnoje šeimoje. Mane augino kažkiek mama, kažkiek močiutė. Vėliau mama sukūrė naują šeimą, aš likau gyventi su močiute. Tėtis mano gyvenime apskritai niekada nedalyvavo. Man šeima davė tai, kad turėjau kur pareiti miegoti, pavalgyti, bet artimesnio bendravimo, pokalbių nebuvo.

5–6 klasėje pradėjau praleidinėti daug pamokų, nuo 7 klasės išvis mokyklos nebelankiau. Svaigintis pradėjau nuo 14 metų, pirmą kartą narkotikų pabandžiau. Alkoholis, cigaretės, narkotikai, vagiliavimas – atrodė, kad labai šaunu taip maištauti. Valdemaras Vaitulionis

Jaučiausi kažkiek pamestas, apleistas, tad autoritetų ieškojau gatvėje. Man imponavo vyresni, stipresni, nenuostabu, kad greitai įsiliejau į kriminalines jaunimo grupuotes. Stačia galva pasinėriau į įvairias nelegalias veiklas. Man atrodė, kad aš, būdamas tarp jų, tampu labai kietas, sėkmingas, mane supa geri draugai, kuriems galiu bet kada pasiskųsti ir jie mane užtars, apgins. Saugumą, dėmesį ir pripažinimą aš atradau gatvėje. Dabar suprantu, kad tai turbūt buvo mano maištas, protestas.

– Kada jūsų gyvenime atsirado narkotikai?

– 5–6 klasėje pradėjau praleidinėti daug pamokų, nuo 7 klasės išvis mokyklos nebelankiau. Svaigintis pradėjau nuo 14 metų, pirmą kartą narkotikų pabandžiau. Alkoholis, cigaretės, narkotikai, vagiliavimas – atrodė, kad labai šaunu taip maištauti.

Narkotikai, kaip ir visi kiti svaigalai, iš pradžių būdavo vartojami susibūrimų metu. Iš pradžių vakarėliuose liejosi alkoholis, buvo cigaretės, šalia jų – ir marihuanos, kitų narkotikų. Tai buvo tarsi atsipalaidavimo būdas, juos vartodami jautėmės tarsi išskirtiniai. Tuo metu, dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, gal ir informacijos tiek nebuvo apie narkotikų keliamą pavojų, o gal aš jos tiesiog nemačiau ar nenorėjau matyti.

Narkotikų teko pabandyti įvairių, ir pats tiksliai nežinojau, ko ir kiek vartojau. Viskas vyko tarsi dėl kompanijos, bet kenkia tokie kompanionai ir jo šeimai visada tik individualiai.

LPF „Teen challenge“ dirba nuo narkotikų kažkada buvę priklausomi žmonės, jie puikiai supranta, su kuo susiduria kiekvienas narkomanas. Asmeninio archyvo nuotr.Tik žemyn

– Ar nuo narkotikų greitai pradedama ristis žemyn?

– Labai greitai, praktiškai nuo pirmų kartų pradedi degraduoti. Narkotikai įtraukia žaibiškai. Tai, kad tu vėl ir vėl atsiduri toje pačioje kompanijoje, vartojančioje narkotikus, jau liudija apie nuosmūkį, kuris tik didės.

Į stiprius narkotikus – heroiną, įnikau vos jų pabandęs. Netrukus supratau, kad gyvenimas, kalbant žargonu, tampa visišku pravalu (nesėkme – aut. past.), bet jau negalėjau savo priklausomybės suvaldyti, sustabdyti vartojimo. Dar išlikusi sveiko mąstymo dalelė man vis kartojo, kad ne taip, neteisingai gyvenu. 

– Kaip narkotikai pakeitė jūsų gyvenimą?

– Narkotikai mano gyvenimą vertė į visišką chaosą ir beprasmybę. Vienintelis narkomano gyvenimo tikslas – dozė. 

Pradėjęs vartoti labai greitai dozės pradedi ieškoti ne dėl malonumo, o vien tam, kad galėtum paeiti, kad tavęs nelaužytų, abstinencijos simptomai sunkiai pakeliami. Tik iš pradžių pradėjus vartoti būna euforija, apsvaigimas, po to viskas greitai keičiasi – žmogus labai kenčia tiek fiziškai, tiek psichologiškai. 

Organizmas labai greitai pradeda toleruoti narkotikus, tau jų reikia vis daugiau ir daugiau, kad apsvaigtum. Per dieną reikia 4, 5, 6 ir daugiau dozių, norisi vis daugiau, dažnai perdozuojama.

Narkomanai paprastai nieko neturi – nei šeimos, nei pajamų, nei turto, net telefonų, nes visa tai jau seniai išmainyta į dozę. Priklausomybė iš tavęs labai greitai atima viską – šeimą, gerovę, sveikatą, tau nelieka nieko – tik uždaras ratas „dozė“ – „dozės paieškos“, jei neišsivaduoji – ir netrukus ateisianti mirtis. Valdemaras Vaitulionis

Narkotikai ir darbas ar mokslai nesuderinama, dingsta pareigos jausmas, tavo mintys sukasi tik apie tai, iš kur gauti dozę. Būna kartais kai kurie narkomanai iš turtingesnių šeimų, kurie gauna laisvai pinigų, gali keletą metų kažkokius mokslus imituoti, nuo šeimos nuslėpti, manipuliuoti tėvais. Bet su darbu niekaip – negali dirbti ir laukti pinigų savaitę, mėnesį, jų reikia čia ir dabar – dozei. Todėl visi narkomanai vagiliauja – iš pradžių neša pinigus, daiktus iš namų, vėliau iš kitų. Pradėjau ir aš daryti nusikaltimus tam, kad prasimanyčiau pinigų narkotikams. Priklausomybė buvo labai stipri, ji mane buvo užvaldžiusi daugiau nei 10 metų. Gyvenimas buvo tarsi košmaras – narkotikai, nusikaltimai, įkalinimai ir daugiau nieko. 

Narkomanai paprastai nieko neturi – nei šeimos, nei pajamų, nei turto, net telefonų, nes visa tai jau seniai išmainyta į dozę. Priklausomybė iš tavęs labai greitai atima viską – šeimą, gerovę, sveikatą, tau nelieka nieko – tik uždaras ratas „dozė“ – „dozės paieškos“, jei neišsivaduoji – ir netrukus ateisianti mirtis.

Negali būti tik truputį narkomanas, į narkomaniją papuoli visa savo esybe, kaip į užburtą ratą, iš kurio ištrūkti be galo sunku.

– Dažnas narkomanas neišvengia įkalinimo įstaigų. Jūs taip pat? 

– Žinoma, gyvenime vadovaudamasis tokiomis vertybėmis, kokias turėjau aš būdamas paauglys, nieko gero tikėtis nebuvo galima. Todėl netrukus pakliuvau teisėsaugos akiratin, vėliau ir į nepilnamečių koloniją. Tačiau pirmas kartas įkalinimo įstaigoje suveikė atvirkščiai – įkalinimas ne išgąsdino ar privertė mane susimąstyti, bet dar labiau padidino mano kvailą reikšmingumą, išaugino grupuotės narių palankumą man, tapau dar tvirtesne jos dalimi. Beje, įkalinimo įstaigoje kiti kalintys nepilnamečiai mane priėmė labai draugiškai, sulaukiau daug palaikymo. Nors mačiau, kad buvo kitų kalinių, kurių dalia kalėjime buvo labai sudėtinga. Viduje buvau jautrus, skaudu buvo matyti kitus kenčiant, bet visada vaidindavau kietuolį. 

V. Vaitulionis: „Narkotikų vartojimas – tik ledkalnio viršūnė, didžioji dalis problemos slypi kitur, ji nėra aiškiai matoma, o ją suvokti reikia pastangų.“ Asmeninio archyvo nuotr. Kelias atgal

– Nejau niekas jūsų nebandė ištraukti iš narkomanijos liūno?

– Kažkas tarsi lyg bandė padėti, artimieji norėjo atvesti į protą, nukreipti ieškotis pagalbos, bet tai nieko nedavė. 

Kai šeima supranta, kad vartoji kvaišalus paprastai tu jau būni gerokai į juos įnikęs, turi stiprią priklausomybę nuo jų. 

Išsivaduoti iš narkomanijos pavyks, tik jei pats nori ir dedi pastangas, rodai iniciatyvą. Kito kelio nėra. 

– Kas nulėmė jūsų sprendimą mesti narkotikus? 

– Atsidūriau gatvėje, nieko neturėjau, buvau ne kartą perdozavęs, patekęs į ligoninę, sveikata vis prastėjo, buvau labai išsekęs, kamavo depresija, nusivylimas. Nenorėjau daugiau taip gyventi. Svajojau apie normalų gyvenimą, šeimą.

Realūs pokyčiai prasidėjo, kai eilinį kartą atsidūrus įkalinimo įstaigoje man į rankas pakliuvo psichologinė literatūra.

Esu dėkingas savo močiutei, kad ji įskiepijo man pomėgį skaityti knygas. Kai patekdavau į kalėjimą, turėdavau daug laisvo laiko, tad skaitydavau. Dabar tiksliai neatsimenu, nuo kuo prasidėjo mano budimas, bet tada pradėjo populiarėti populiariosios psichologijos žurnalai, saviugda.  Skaičiau neturėdamas jokių didelių planų, bet pradėjau gilintis, atradau Bibliją. Pamačiau, kad pamažu keičiuosi. 

Organizmas labai greitai pradeda toleruoti narkotikus, tau jų reikia vis daugiau ir daugiau, kad apsvaigtum. Per dieną reikia 4, 5, 6 ir daugiau dozių, norisi vis daugiau, dažnai perdozuojama. Valdemaras Vaitulionis

Skaitydamas supratau, kad aš gyvenime neturėjau visiškai jokių tikslų, moralinių vertybių, o prioritetai buvo tokie, kurie griovė mano gyvenimą.

Suvokiau, kad turiu save pradėti gydyti pirmiausia emociškai, dvasiškai. Įkvėptas skaitinių ėmiau daugiau tuo domėtis, ieškoti pagalbos. Tuomet natūraliai pradėjo atsirasti žmonės, kurie žinojo, ką reikia daryti norint atsikratyti priklausomybės narkotikams. Kai pradedi pats savimi rūpintis, stengtis dėl savęs, tada ir pati aplinka tarsi savaime keičiasi, tiesiasi pagalbos rankos. Iki tol paprasčiausiai to nepastebi.

– Kas jums labiausiai padėjo kovojant su priklausomybe narkotikams?

– Išgijau  „Teen challenge“ fondo programos ir komandos dėka. Man, kaip ir daugeliui kitų nuo priklausomybės kenčiančių žmonų visame pasaulyje, ši programa ne tik padėjo išbristi iš narkomanijos liūno, bet ir atvėrė daug naujų dalykų. 

„Teen challenge“ pabrėžia dvasingumo svarbą. Žmonės dvasingumą supranta įvairiai, bet man dvasingumas atėjo per Dievą, per krikščionybę. Dievas tapo tuo stiprybės resursu, kuris yra daugiau nei žmogus, man jo labai trūko.

Dvasingumo dėka aš atradau tvirtybę savo gyvenime ir tik tada prasidėjo pokyčiai. Vadavimasis iš narkomanijos – tai pirmiausia savęs keitimo procesas, kuris buvo labai lėtas, ilgas, daug visokių iššūkių, sunkumų teko įveikti. Sunkumų yra ir dabar, bet verta stengtis, yra šansas išsikapstyti iš narkomanijos. 

– Ne visiems patinka religija, ne visi tiki Dievą. Ką netikintiems patartumėte?

– „Teen challenge“ neverčia domėtis religija. Svarbiausia išlaikyti aistrą ir motyvaciją gyventi. Jei neatrandi Dievo, gal tada tu turi kažkokį norą, siekį, gal nori kokio daikto, sportuoti ir pan. Skatiname užsibrėžti tikslą, jo siekti, prisiimti atsakomybę už save ir savo gyvenimą.

Pamenu, kažkas liepė prisiminti, kiek motyvacijos turėdavau, kai reikėdavo gauti dozę – nesvarbu žiema ar vasara, lyja, sninga, šalta, basas, ar naktį pakelk. Skatiname atrasti lygiai tokią pačią stiprią motyvaciją ir aistrą gyventi geriems dalykams. 

Dvasingumo dėka aš atradau tvirtybę savo gyvenime ir tik tada prasidėjo pokyčiai. Vadavimasis iš narkomanijos – tai pirmiausia savęs keitimo procesas, kuris buvo labai lėtas, ilgas, daug visokių iššūkių, sunkumų teko įveikti. Sunkumų yra ir dabar, bet verta stengtis, yra šansas išsikapstyti iš narkomanijos.  Valdemaras Vaitulionis

Narkomanija – tai dvasinė liga, reikia pradėti nuo savo vidinio gyvenimo pokyčių – pažinti, valyti, keisti save, tai galima daryti ir be religijos. 

Ilgas kelias 

– Koks yra gijimas nuo narkomanijos?

– Iš pradžių buvo labai sunku atsispirti narkotikams. Todėl iš karto supratau, kad privalau pakeisti savo aplinką, t. y. nutraukti santykius su vartojančiais. 

Nelabai įsivaizduoju, kad būtų įmanoma iš priklausomybės narkotikams išbristi vienam, be niekieno pagalbos. Man tikrai nebūtų pavykę. Turi būti palaikanti, tave suprantanti aplinka, kurioje žmonės žino gresiančius sveikimo proceso pavojus ir pan. „Teen challenge“ programoje tau padeda žmonės, jau perėję tą kelią, jie žino, ką tu išgyveni besivaduodamas iš narkomanijos, žino, ko tau reikia, ką pasakyti, patarti, kaip padėti nepasiduoti. 

Pirmi metai vaduojantis iš narkomanijos buvo ypatingai sunkūs, užeidavo ir nuotaikų kaita, norėdavosi viską mesti ir grįžti prie narkotikų, todėl ypatingai svarbu, kokie žmonės tuo metu bus aplink tave.

Svarbu suprasti – jei tu griovei save, savo gyvenimą ne vienerius metus, nereikia tikėtis, kad nuo priklausomybės pasveiksi per metus ar dvejus. Mes juokaujame, kad per metus tik kairę nuo dešinės pradėsi skirti. Vadavimasis iš priklausomybės – sunkus, lėtas ir ilgas procesas.

– Kalbėjote apie aplinkos svarbą. O ar nebandėte savo aplinkos žmones atvesti į protą, paraginti kartu atsikratyti priklausomybės?

– Dabar jau galėčiau bandyti tai daryti, kai pats sustiprėji, įgyji patirties, įgauni tvirtą pagrindą po kojomis, tada gali ir kitiems likimo broliams padėti. Bet tuomet, kai pats buvau dugne,  didelis pasiekimas buvo pradėti kapstytis iš jo.

Ne taip paprasta įkalbėti kitą, kai pats ne visai žinai, nuo ko pradėti. Atsimenu, kalėjime būdavo, jei skaitau ką nors, vis atsirasdavo sakančių, kad kam aš čia nesąmones skaitau, nelabai ir paskelbsi tą gerąją naujieną tokioje aplinkoje. 

Narkotikai iš tavęs atima labai daug – pirmiausia tai laiką, kurį galėtum skirti mokymuisi, tobulėjimui, gyvenimo kūrimui, antra – netenki dalies sveikatos, trečia – suteiki daug skausmo, kančios artimiesiems ir pačiam sau. Valdemaras Vaitulionis

Beje, buvo daug tokių, kurie net ir netikėjo, kad galima išsivaduoti iš narkomanijos, laikė save beviltiškais. Kai garsiai pasvajodavau ir ragindavau bandyti kartu mesti vartoti, dažnas jų tik numodavo ranka, sakydavo, kad neįmanoma.

Džiaugiuosi, kad yra pasveikusiųjų narkomanų liudijimų, pasakojimų – jų istorijos įkvėpė nepasiduoti. Niekada netikėkite, kad neįmanoma išsivaduoti iš narkomanijos! Bus tikrai nelengva, bet visada įmanoma, tik reikia norėti. Niekas tavęs nuo narkotikų neišgelbės: nei artimieji, nei draugai, kol pats nepradėsi.

Visam gyvenimui

– Kiek metų nebevartojate narkotikų?

– Visiškai blaivus, t. y. visiškai jokių kvaišalų – nei narkotikų, nei alkoholio, nei tabako nevartoju jau 4 metus. Narkotikų nevartoju nuo 2010 metų.

– Kodėl atsisakėte ir kitų žalingų įpročių?

– Žmogus, kuris neturi priklausomybių, tikrai gali atsigerti vyno švenčių metu ir panašiai. Tačiau nuo stiprių priklausomybių kentėjusiems žmonėms to daryti negalima. Savisaugos mechanizmai neveikia taip, kaip galbūt turėtų. Tokiems žmonėms turint net ir tokių visuotinai priimtų žalingų įpročių kaip rūkymas, susilpnėja valia – geriau nerizikuoti. Man nei cigaretės, nei alkoholis nieko gero juk neduoda, kam man visa tai. 

– Ar gyvenimas išsivadavus iš narkotikų sugrįžta?

– Aišku, nereikia būti naiviam ir manyti, kad metai, praleisti vartojant narkotikus, tavęs niekaip nepaveiks, nepadarys įtakos tavo tolesniam gyvenimui. Narkotikai iš tavęs atima labai daug – pirmiausia tai laiką, kurį galėtum skirti mokymuisi, tobulėjimui, gyvenimo kūrimui, antra – netenki dalies sveikatos, trečia – suteiki daug skausmo, kančios artimiesiems ir pačiam sau.

Štai ir aš tik dabar, įkopęs į penktąją dešimtį, netrukus laikysiu brandos egzaminus. Neseniai sukūriau šeimą. Dabar esu labai laimingas, bet išgyventi ir prarasti teko daug.

– Ar sudėtinga buvusiems narkomanams grįžti į darbo rinką?

– Labai džiugu, kad Lietuvoje yra daug sąmoningų ir suprantančių darbdavių. Tačiau ir mes, buvę narkomanai, taip pat su jais esame labai nuoširdūs ir atviri, nieko neslepiame. 

„Teen challenge“ programoje daug dėmesio skiriame pagarbai sau, kitiems, todėl mūsų žmonės neapkalbinėja, yra sąžiningi. Gal tas nuoširdumas, sąžiningumas ir padeda, nes susirasti darbą nėra sunku. Dėl darbo vietų nėra problemų, svarbu paties motyvacija. 

– Ką dabar jaučiate matydamas narkotikus vartojančius žmones?

– Liūdna, tačiau ne, nestebina, nes tai įprasta – daug mano pažįstamų, vartojusių narkotikus, jau yra mirę, o likę gyvi tik yra gyvi, tačiau jų gyvenimas baisus, kaip ir jų išvaizda – be dantų, veidai nuo kvaišalų persimainę. Vis tik daugiau iš mano aplinkos yra tokių, kam nepavyko nei pavyko išsivaduoti iš narkomanijos. Priklausomybė – labai sunki liga. 

Dažniausiai nuo priklausomybės žmonės pradeda gelbėtis tik praradę beveik viską. Nedaug tokių, kurie sustoja vos pastebėję, kad narkotikai juos tempia žemyn.  Valdemaras Vaitulionis

Matau labai daug sulaužytų gyvenimų. Žmonės į „Teen challenge“ ateina ne vien iš gatvės, ateina ir iš labai neblogo gyvenimo, kur šeimos, vaikai, pinigai, kur nieko nestokoja, bet tai nesulaiko, jie vis vien vartoja. Taip yra, nes žmonėse žioji dvasinė tuštuma.

Būna, į mus kreipiasi gydytis,  bet to labiau nori žmonos, vyrai, tėvai nei pats narkomanas. Nelabai efektyviai vyksta tuomet gijimas, jei nėra didelio vidinio noro, bet būna, kad ir gimsta tas noras. 

Dažniausiai nuo priklausomybės žmonės pradeda gelbėtis tik praradę beveik viską. Nedaug tokių, kurie sustoja vos pastebėję, kad narkotikai juos tempia žemyn. Tai tokia liga, kuri labai smarkiai įtraukia ir iš kurios daugelis pradeda vaduotis tik atsispyrę nuo dugno. 

Išsivaduoti iš narkomanijos gniaužtų – didelė pergalė, pasiekimas, neįsivaizduojate, kaip džiaugiuosi, kad man pavyko tai padaryti. Tačiau nuolat sau primenu neužriesti nosies, per daug nesipuikuoti, nes priklausomybė yra labai slidi. Labai stengiuosi išlaikyti dėkingumą Dievui, kad davė jėgų, ištraukė, nes tai padaryti nėra paprasta. Tai baisus liūnas. 

Artimieji svarbu

– Minėjote, kad turi būti asmeninė iniciatyva vaduojantis iš priklausomybių. Koks yra artimųjų vaidmuo?

– Taip, iš tikrųjų pagalbos reikia norėti, bet jos ieškoti galima kartu. Svarbu, kad artimieji nepalaikytų priklausomybės. Gaila, tačiau neretai narkomanai pajunta norą gydytis tik po to, kai artimieji jiems užtrenkia duris. Kai žmogus neturi kur pareiti, tik tada jis susimąsto. 

Narkomanai yra labai geri manipuliatoriai, žinau pagal save. Mes galime gerumu, švelnumu palenkti į savo pusę artimuosius, bet galvoje vienas tikslas – gauti dozę. Priklausomybė sudėtinga liga. 

Svarbiausia, kad iki narkotikų nebūtų prisigyventa. Labai svarbu, kad tarp vaikų ir tėvų būtų ryšys, geri santykiai. Tėvai neturėtų būti tik kaip prievaizdai ar kažkokių sausų pamokslų sakytojai. Aš pats prisimenu – man labai trūko bendravimo su tėvais, jų dėmesio, domėjimosi manimi. 

– Narkotikai turbūt dažniausiai atsiranda paauglystėje. Ką paaugliams norėtumėte pasakyti?

– Dažnai mes, „Teen challenge“ nariai, paaugliams mokyklose pasakojame savo istorijas. Ir jie kartais mane pamatę, sako, kad na štai, juk viskas dabar gerai. Bet jiems vis pabrėžiu, kad aš labai daug praradau, narkotikai iš manęs vos visai neatėmė gyvenimo, o jį susigrąžinti buvo labai sudėtinga. Beje, ir susigrąžini ne viską, o daugeliui išvis nepavyksta. Žmonės vartodami suserga sunkiomis ligomis, užsikrečia nepagydomomis infekcijomis. 

Labai gerai pagalvokite, ką jums gali duoti narkotikai, kokios bus pasekmės. Pradžia labai nekalta ir atrodo, kad tik pabandysiu, bet labai retai kada tuo ir baigiasi. Rizika rimtai susirgti priklausomybe nuo narkotikų yra milžiniška. Tai vaikščiojimas peilio ašmenimis. Didžioji dalis susirgusiųjų pradėjo nuo gimnazijos, vakarėlio ir kiekvienas galvojo, kad aš  kažkoks ypatingas ir manęs tai tikrai nepalies. Tikrai palies! Kuo labiau taip galvosi, tuo labiau palies.

Apskritai, aš manau, kad dabar yra kiti dalykai madingi. Šaunu yra nerūkyti, nevartoti, geriau rinktis sportą, mokslus, knygas. Rūpinkitės savimi! Kas, jei ne tu, tai padarys?

4 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Šilumos be tėvų globos likusiems vaikams reikia ir per karantiną

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
15:01 Gegužės 13d. 2020
img

Pakliuvo į karštąją koronoviruso zoną

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
16:38 Gegužės 05d. 2020
img

Mokytis ir mylėti – niekada nevėlu!

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
14:02 Balandžio 28d. 2020
img

Pavasarį miškuose – ragų radybos

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
15:21 Kovo 19d. 2020
img

Meilės liepsną kursto ir ledinės maudynės

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
08:00 Vasario 14d. 2020
img

Kaip vingiuotas gyvenimas žmogų ištiesina

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
15:09 Vasario 12d. 2020
img

Mitai ir tikrovė: kiek šilumos iš tiesų yra Ispanijoje?

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
12:48 Sausio 30d. 2020
img

Kaip Kėdainiuose sekasi gyventi neįprastų pavardžių turėtojams?

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
13:37 Sausio 23d. 2020
img

JAV mokytojavęs kėdainietis: „Šiuo metu esu visiškai patenkintas tuo, kur esu ir ką veikiu“

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
14:51 Sausio 14d. 2020

SKELBIMAI

touched by digitouch!