GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
 Valerija Daugvilienė su teta, mamos seserimi Tekle Bružaite kartu gyveno daugiau nei 10 metų.  / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Teklės Bružaitės priglausta našlaitė: „Ji mano gyvenimą pakeitė neatpažįstamai“

Kristina MIRVIENĖ - 08:00 Spalio 07d. 2019

Šiemet minime garsios mūsų krašto medikės, visoje Lietuvoje gerai žinomos vaikų gydytojos, Kėdainių krašto garbės pilietės Teklės Bružaitės 110-ąsias gimimo metines. Iškili jos asmenybė, net ir praėjus daugiau nei 20 metų po jos mirties, žavi stiprybe bei kelia didžiulę pagarbą. 

„Teklė garsėjo kaip be galo tvirtas ir valingas žmogus, tačiau aš ją pažįstu ir kaip  jautrią bei labai geros širdies moterį“, – taip apie savo tetą T. Bružaitę pasakoja jos dukterėčia, kėdainietė Valerija   Daugvilienė. Guvi ir itin šviesaus proto senjorė prisiminimus beria it su Tekle būtų mačiusi dar vakar. Ne taip lengva patikėti, kad nuo paauglystės su garsia gydytoja gyvenusi kėdainietė skaičiuoja jau 89-uosius metus.

Paskatino bėda 

Prisimindama atvykimo į Kėdainius istoriją, Valerija atsargiai renka žodžius – nenori nieko įžeisti. Į svetimą kraštą jai būnant dar paauglei, palikus gimtuosius namus Šilutės rajone, visai netoli Jurkaičių kaimo, teko keltis tam, kad išsigelbėtų. 

„1945 metais mirė mano mama, tuo metu man buvo 14 metų. Netrukus tėvukas parsivedė pamotę, o ši, deja, nenorėjo, kad aš mokyčiausi, vis kartojo, kad kolūkyje galėsiu dirbti, pinigų prasimanyti. O mokytis aš labai norėjau, deja, pamotei nelabai rūpėjau, po kurio laiko jau net ir apsirengti neturėjau ko, niekas drabužių nepirko, taip ir vaikščiojau išaugtais rūbais. Bėda buvo.

Bet negali  pamotės smerkti. Laikai buvo labai sunkūs, po karo visko trūko – maisto, drabužių, pinigų“, – į prisiminimus nugrimzta Valerija.

V. Daugvilienė pasakoja, kad jos mamos šeima buvo išties didelė, tačiau tik vienintelė Teklė baigė aukštąjį mokslą.

„Mano mama augo didelėje aštuonių vaikų šeimoje, kurioje buvo šešios dukros ir du sūnūs, vienas buvo vyriausias šeimos vaikas, o kitas jauniausias. Teklė buvo viena iš jaunesnių seserų. Mama pasakojo, kad Teklė nuo pat mažų dienų linko į mokslus, mėgo skaityti. Net eidama žąsų ganyti su savimi nešdavosi knygą. Tėvas, matydamas dukros gabumus bei norą mokytis, išleido ją į mokslus. Lengva nebuvo. Man pasakojo, kad kai ji mokėsi Telšių gimnazijoje, tėvai jai veždavo daug maisto produktų, padėjo kaip galėjo. O studijuojant Kaune jai teko verstis daugmaž pačiai, kažkur lyg dirbo, mama pasakojo, kad nelengva jai ten buvo pragyventi“, – sako Valerija.

Paklausė patarimo

Senolė pasakoja, kad jos gyvenimas šalia pamotės prašviesėjo ir kardinaliai pasikeitė po pokalbio su kaimyniniame miestelyje gyvenusia mamos drauge.

„Po mamos mirties vis  apsilankydavau pas jos draugę Švėkšnoje. Jai pasiguosdavau, pasipasakodavau. O ji, girdėdama mano bėdas su pamote, vis kartojo: „Prapulsi tu tam kolchoze, važiuok geriau į Kėdainius, pas  daktarę.“ Mamos draugė man labai padėjo, galima sakyti išgelbėjo mane. Kai apsisprendžiau važiuoti, ji man ir pinigų davė kelionei į Kėdainius“, – pasakoja V. Daugvilienė.

Gydytoja Teklė Bružaitė seserų ir dukterėčių apsuptyje. / Asmeninio archyvo nuotr. Priėmė

Pašnekovė prisimena, kad sprendimas atvykti į Kėdainius buvo gana avantiūristiškas, mat ji čia atvyko nieko neperspėjusi.

„Prieš važiuodama į Kėdainius nebuvau susiekusi su Tekle. Tais laikais, po karo, retas telefoną turėjo, be to, ir nežinojau jos numerio, laiško kažkaip irgi nesugalvojau parašyti. 

Atvykusi į Kėdainius iš karto prisistačiau prie daktarės T. Bružaitės namų durų, jai, aišku, tai buvo didelė staigmena. Džiaugiuosi, kad ji, pasitarusi su kartu gyvenusia savo seserimi Juze, tvarkiusia visokius jos ūkiškus reikalus, nusprendė mane priimti gyventi pas save“, – įvykį pakeitusį jos gyvenimą mena V. Daugvilienė.

Valerija, apsigyvenusi Kėdainiuose pas savo tetą T. Bružaitę, kuri tuomet glaudėsi viename iš dabartinės Didžiosios gatvės namų, antrame aukšte esančiame bute, netrukus pradėjo lankyti Kėdainių gimnazijos 9 klasę.

„Teta Teklė mane laikė griežtai, labai rūpinosi mano mokslais, domėjosi pasiekimais. Trejetas (sovietmečiu buvo vertinama penkiabale sistema – aut. past.) jai buvo ne pažimys – nebandyk parsinešti.

Kadangi karo metu Švėkšnos gimnazijoje pamokos tai vykdavo, tai ne, buvau gerokai atsilikusi, taip pat kai kurių dalykų, pavyzdžiui, rusų, vokiečių kalbų nebuvau net mokiusis. Todėl Teklė nusamdė mokytojus, kurie su manimi papildomai dirbo. 

Mama pasakojo, kad Teklė nuo pat mažų dienų linko į mokslus, mėgo skaityti. Net eidama žąsų ganyti su savimi nešdavosi knygą. Valerija

Mano laisvalaikis taip pat buvo griežtai kontroliuojamas, ribojami pasivaikščiojimai. Tik Juzytė laisviau leisdavo. Kai daktarei būdavo budėjimas, Juzė mane išleisdavo išeiti į miestą, į kiną, pasivaikščioti.

Teklė labai manimi rūpinosi – buvau gražiai aprengta, sočiai pavalgiusi, mylima ir gerbiama. T. Bružaitė mano gyvenimą pakeitė neatpažįstamai“, – geru likimu pasidžiaugia senolė.

Gyveno, kad dirbtų

Valerija prisimena su tetomis gyvenusi gana erdviai, nors namuose Didžiojoje gatvėje kone nuolat būdavo ir daugybė kitų žmonių – ligonių, plūstančių pas gydytoją T. Bružaitę.

„Visos trys gyvenome tikrai gerai, nesusigrūdę. Mes su Juzyte dalinomės erdviu kambariu, kitas kambarys buvo gydytojos darbo kabinetas, ten ji ligonius priiminėdavo, šalia jo – kitas kambarys laukiamasis, toje pačioje patalpoje atskyrus kampelį buvo ir gydytojos miegamasis.

Į Josvainių gatvę gydytoja persikėlė kiek vėliau, ten aš kartu su ja nelabai ilgai ir gyvenau – išvažiavau mokytis, vėliaus sukūriau savo šeimą“, – pasakoja senolė.

Pašnekovė pastebi, kad jos mintyse T. Bružaitė pirmiausiai iškyla kaip visiškai savo profesijai atsidavusi gydytoja, kuri beveik niekada neatsisakydavo pagelbėti pacientams.

„Gydytoja turėjo labai daug darbo, nes žmonės norėjo būtent jos konsultacijos, todėl Teklė visada turėjo labai daug pacientų. Nuo pat ankstaus ryto žmonės jau būriuodavosi prie jos namų durų,  prieš eidama į darbą ji juos priimdavo, bet daugiausiai konsultuodavo parėjusi namo. Mes su Juze pacientus įleisdavome į laukiamąjį, o jei žinodavome, kad gydytoja po darbo negalės priiminėti, tai tekdavo visus nuvilti bei paprašyti skirstytis“, – pasakoja senolė.

V. Daugvilienė viena pirmųjų atskubėjo pasveikinti Teklės Bružaitės, kai jai buvo įteiktas vienas iš daugybės apdovanojimų. / Asmeninio archyvo nuotr.Skiepijo vertybės 

V. Daugvilienė buvo ilgamete Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos matematikos mokytoja. Ji pripažįsta, kad profesijos pasirinkimui nemažai įtakos turėjo būtent gydytojos T. Bružaitės įžvalgos.

„Kai bebaigdama mokyklą rinkausi profesiją, man buvo labai svarbi Teklės nuomonė, tariausi su ja. Ji pritarė mano pasirinkimui tapti mokytoja, tačiau ne visai sutiko su  idėja rinktis vokiečių kalbą. Šią kalbą studijuoti siekiau, nes labai patiko man Teklės pasamdyta vokiečių kalbos mokytoja, mudvi labai prisirišome viena prie kitos, net kartu pradėjome vokiečių autorių eilėraščius versti į lietuvių kalbą. Tačiau Teklė patarė verčiau rinktis mano anksčiau svarstytas matematikos studijas. Ji pastebėjo, kad matematikos specialisto visur reikėsią, o štai vokiečių kalbą ne bet kur bus galima panaudoti. Matematika man sekėsi taip pat gerai, šio dalyko mokytojas man net liepdavo padėti kitoms klasiokėms, kurioms silpniau sekdavosi skaičiuoti. Beje, būtent tada, bemokydama klasiokes, ir supratau, kad man patinka mokyti, kad noriu būti mokytoja. 

Neįsiklausyti į Teklės patarimą negalėjau, ji man buvo didelis autoritetas, todėl rinkausi matematiką ir dėl to niekada nesigailėjau“, – tvirtina V. Daugvilienė. 

Pasidomiu, ar Valerija, kuri taip žavėjosi savo teta gydytoja, nenorėjo sekti jos pėdomis ir tapti medike.

„Ne, ne! Noro būti gydytoja aš visai neturėjau, netraukė manęs ši profesija. Nežinau, gal ir polinkio neturėjau, bet kai mačiau, kaip gydytojai sunku, kiek ji dirba, kokią atsakomybė krenta ant jos pečių, kokie pacientai būna – vaikai ligoti, klykia, suaugusieji priekaištauja, dažniausiai ateina susinervinę, –nenorėjau tokio darbo. 

Pamenu, gydytoja ir pati kitą kartą bardavo tas motinas, ko jos taip ilgai laukė, kol liga įsisenės. Ji taip pat griežtai ir su pacientais elgdavosi.

Mane labiau traukė dirbti su nesergančiais vaikais, juos mokyti (šypsosi). Tad ir apie gydytojos  darbą net nesvarsčiau, o Teklė, gal ir matydama, kad tai manęs netraukia, niekada mediko profesijos ir nepiršo“,  – prisimena V. Daugvilienė.

Minint garsios mūsų krašto medikės, visoje Lietuvoje gerai žinomos vaikų gydytojos, Kėdainių krašto garbės pilietės Teklės Bružaitės 110-ąsias gimimo metines, Kėdainių M. Daukšos bibliotekoje surengtas atminimo vakaras.  / Algimanto Barzdžiaus nuotr. Niekada nesipyko

Kad Teklė buvo griežta pirmiausiai sau, o paskui ir kitiems, žinojo daugelis jos kolegų, pacientų, bičiulių. Teiraujuosi Valerijos, ar nebuvo su griežtąja Tekle sudėtinga sugyventi, nekilę konfliktų tarp judviejų.

„Oi ne! Turbūt nė karto nesame net žodžio piktesnio viena kitai pasakiusios, o ką jau kalbėti apie kažkokius konfliktus. Visų pirma mes – aš ir jos seserys, jų vaikai – Teklę labai gerbėme, todėl net minčių nekilo būti dėl kažko nepatenkintai, priešingai, Teklei stengiausi įtikti, pasitarnauti, bet ji niekada tuo nepiktnaudžiavo, visada elgėsi garbingai ir sąžiningai. Mes labai draugiškai gyvenome. Jaučiau tada ir iki šiol jaučiu šiai moteriai tik didžiulį dėkingumą ir pagarbą“, – pabrėžia V. Daugvilienė.

Kalbantis nepastebimai kalba ir vėl palinksta link gydytojos darbo reikalų. Ir tai nenuostabu, juk Teklė juo ir gyveno.

„Teklė buvo pasišventusi savo darbui – jam ji negalėjo nei savęs, nei savo laiko. Jei atėjo žmogus, vadinasi jam bėda, reikia nedelsiant padėti. Vienas atvejis man labai įsirėžė atmintin. Pamenu, Teklė buvo ką tik grįžusi iš ligoninės, tačiau šį kartą ne kaip gydytoja, o kaip ligonė. Ji buvo patekusi į baisią avariją, patyrė daug sunkių sužalojimų, gydytojams teko pakovoti dėl jos gyvybės. Visi labai jaudinomės, bet Teklė buvo stipri, išsikapstė, pasveiko. 

Kai daktarę iš ligoninės išleido į namus, aš ją slaugiau. Ir kaip šiandien pamenu – matau, ateina pacientas, aš jam aiškinu, kad gydytoja negali priimti, nes pati serga, dar neatsigavo po patirtų traumų. O daktarė išgirdusi šaukia „Tegul ateina! Apžiūrėsiu“. Ji savęs niekada negailėjo niekam“, –  atminties kerteles atskleidžia V. Daugvilienė.

Senolė mena, kad po avarijos T. Bružaitei teko nemažai dirbti su savimi, kad atgautų sveikatą. O gydytojos valios stiprybės ir atkalumo būtų užtekę net keliems žmonėms. 

„Po avarijoje patirtų traumų tetai teko iš naujo mokytis vaikščioti, rašyti. Bet ji buvo be galo valingas žmogus, tokios stiprios valios ir atkaklumo žmogaus, kokia buvo ji, aš ir iki šiol nesu sutikusi. Niekada nesu mačiusi, kad ji verktų, nebuvau girdėjusi, kad skųstųsi ar dejuotų. Tad ir po avarijos ji kantriai mankštinosi, dirbo su savimi ir savo pasiekė – pasveiko“, – pasakoja Valerija.

Griežta sau

Valerija mena, kad T. Bružaitės diena būdavo labai ilgai ir turininga, ji niekada nesėdėdavo be užsiėmimo.

„Gydytoja labai daug vaikščiodavo. Ryte ji keldavos labai anksti, sportuodavo, tada maudydavosi po šaltu dušu. Buvo labai tvarkinga, labai žiūrėjo švaros. Atidžiai prižiūrėjo savo mitybą, vengdavo riebaus maisto. 6 val. ryto ji jau pradėdavo priiminėti ligonius namuose. 7 val. pėsčiomis iš namų Josvainių gatvėje keliaudavo į darbą ligoninėje, Budrio gatvėje. Pamenu, kad ji sakydavo, kad turi eiti kairiąja kelio puse, nes jei eis kita, būtinai kas nors sustos ir pasiūlys pavėžėti. Ji nenorėjo važiuoti, ji norėjo judėti. Po darbo ligoninėje grįžusi namo pavalgydavo, o tada ir vėl priiminėdavo žmones namuose. Tokia jos buvo diena. O laisvalaikio ji labai mažai turėjo. Laisvadienį turėdavo tik vieną sekmadienį, tuomet dažniausiai skaitydavo, tobulindavosi“, – prisiminimais dalijasi V. Daugvilienė.

Pašnekovė pasakoja, kad, nepaisant tvirtos savikontrolės, Teklė buvo taip pat ir labai nuoširdi bei draugiška asmenybė. 

Teklės Bružaitės dukterėčia V. Daugvilienė tvirtina, kad tik tetos dėka ji gavo išsilavinimą, ji jai įdiegė svarbiausias gyvenimiškas vertybes. Aut. past.

„Jei kas ateidavo į svečius ji tuoj puldavo ant stalo nešti viską, ką turėjo geriausio. Turėjo tokią madą, kad pridėdavo į lėkštę visko svečiui neklausydama jo atsisakymo.

Po to, kai jau sukūriau savo šeimą ir išsikrausčiau iš Teklės namų, vis vien dažnai pas ją lankydavausi, ir ne tik todėl, kad jaučiau pareigą jai padėti buityje, gera man būdavo ją pamatyti, pasikalbėti prie kavos puodelio. Kaip smagu būdavo kartu su ja ir Juzyte važiuoti į tėviškę. Turėjome savų tradicijų – gimtinėje buvo didžiulė liepa, kurią trys žmonės vos rankomis apglėbdavo, kartu eidavome prie tos liepos, smagu būdavo prisiminti vaikystę. Kiekvieną kartą atvažiavę į gimtas vietas leisdavomės nuo kalniuko prie šaltinio. Teklė juokaudavo, kad tai grožio šaltinis“, – prisimindama šypsosi Valerija. 

Tautinis atgimimas

„Teklė buvo didelė Lietuvos patriotė. Sovietmečiu ji buvo gana abejinga jų politiniams reikalams, nelabai domėjosi, laikėsi nuošalyje. Tačiau kai viskas aštuoniasdešimtųjų pabaigoje pradėjo verstis, ji atgijo, daug apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą kalbėjo, labai džiaugėsi Atgimimo judėjimu, vėliau, jau kai prasidėjo pirmieji nepriklausomos Lietuvos valdžios rinkimai, ji savo pacientus agitavo už, jos įsitikinimu, tinkamus kandidatus. Kai kurie jų ne itin patenkinti būdavo, vienas net ir supykęs išėjo, bet ji nieko nebijojo, drąsiai pasisakė už savo įsitikinimus“, – tvirtina Valerija.

Garbingo amžiaus Valerijai kiekvieną rytą iš Vilniaus skambina jos vienturtis sūnus medicinos psichologas Albertas – jaudinasi dėl senolės motinos. Tačiau Valerija į Vilnių pas sūnų keltis neskuba, pabrėžia, kad negali, nes Kėdainiuose dar turi pareigų. 

„Kai prieš porą metų mirė mano vyras, vienai gyventi išties tapo kiek liūdnoka, tačiau iš Kėdainių, kol dar pati judu, niekur nesikelsiu. Čia privalau Teklės, Juzytės ir savo vyro kapus prižiūrėti. Dar ir  sodą turiu, vasarą ten gyvenu, daržovių, uogų, vaisių užsiauginu. Pripratau Kėdainiuose gyventi ir nenoriu niekur iš čia išvažiuoti“, – tvirtina V. Daugvilienė.

Valerija iki šiol saugo visus Kėdainių spaudos straipsnius apie savo tetą. Pavartau, paskaitinėju ir aš. Gydytojos T. Bružaitės interviu įžvalgos nustebina. Štai kelios jų:

„Kėdainių garsas“, Laima Miliuvienė, 1990 m. 

„Ir niekada savęs nepalepinate ilgesne miego valanda, papildomomis poilsio minutėmis?

Niekada jokio darbo neatidedu rytdienai. Žinau: tądien turiu tą ir tą padaryti. Ir darau. Žinau: privalau 4 valandą atsikelti, nes žmonės jau laukia. Ir keliuos. Be jokio žadintuvo.“

„Namiškiai buvo patenkinti jūsų pasirinkta specialybe?

Nors tėvas buvo ūkininkas, bet pinigų daug neturėjo, todėl į mokslus leisti nelabai norėjo. Ypač mergaitės. Sako, ištekėsi – ir po visų mokslų, po profesijos. Pažadėjau: leiskit, niekada netekėsiu, tik gydytoja būsiu. Kaip matot, tėvui duotą pažadą ištesėjau.“ 

„Jūs labai mylite vaikus, kad pasirinkote pediatriją?

Tai labiausiai ligų skriaudžiami pacientai. Nei jie pasiskųs, nei pasakys, kur skauda. Vaikų gydytojas turi būti ypač geras specialistas. Visų sričių, o ne siauros specializacijos. Ir visa medicina, atrodo, pagaliau persiorientuojama. Tik išmokus gydyti visą žmogų bus leista tobulintis vienoje srityje.“

„Dabar visi jautrūs nervingi. Toks laikas neramus? 

Ne laikas tokiais mus padarė, o užterštas oras, radiacija. Tai veikia žmogaus organizmą, nervų sistemą, o tada ir mes savo elgesiu veikiame vienas kita, teisindamiesi, kad toks laikas.“

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Kunigas T. Šernas: „Lietuva dar ir šiandien valgo Reformacijos vaisius“

Savam krašte net saulė ryškesnė
11:18 Lapkričio 27d. 2019
img

„Partizanų karo prieštaravimai kilo dėl politinių interesų konflikto“

Savam krašte net saulė ryškesnė
14:44 Lapkričio 12d. 2019
img

Krašto medžiotojai pagerbė Šv. Hubertą

Savam krašte net saulė ryškesnė
11:49 Lapkričio 06d. 2019
img

Dotnuvos vienuolyne atidaryta Tėvo Stanislovo knygų biblioteka

Savam krašte net saulė ryškesnė
Papildytas
1
15:17 Lapkričio 02d. 2019
img

Fotografas Ernestas Zarnadzė: „Kėdainiai yra mano namai“

Savam krašte net saulė ryškesnė
12:48 Spalio 25d. 2019
img

Įdomiausias Kėdainių krašto vietovardis – Devynduoniai

Savam krašte net saulė ryškesnė
13:35 Rugsėjo 16d. 2019
img

Liublino unijos 450-osioms metinėms – iškilmingas koncertas

Savam krašte net saulė ryškesnė
Papildytas
1
14:53 Rugsėjo 04d. 2019
img

Kraštotyros ir vietovardžių takais: pokalbis su kraštotyrininku Rytu Tamašausku

Savam krašte net saulė ryškesnė
09:00 Liepos 31d. 2019
img

Baltijos keliui – 30 metų: minėjimas ir renginiai

Savam krašte net saulė ryškesnė
14:28 Liepos 22d. 2019
img

Kėdainiečiai pasitiko „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyvius (GALERIJA)

Savam krašte net saulė ryškesnė
Papildytas
09:48 Liepos 06d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!