GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Surviliškio kaime gyvenantis keturiasdešimt devynerių metų amžiaus Vytautas Misevičius, UAB „Kėdbusas“ vairuotojas, 1999 m. gamybos „DAF Berkhof“ autobusu Kėdainių rajono keliais kasdien susuka mažiausiai 220 kilometrų.  / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Viskas viename: ir psichologas, ir draugas, ir… autobuso vairuotojas

Justina ŠVEIKYTĖ - 09:00 Birželio 28d. 2019

Minutę ar valandą didvyriu būti yra daug lengviau, negu dieną iš dienos leisti tyliame heroizme.

Tik prisiminkime tą pilką kasdienybę. Sunkų darbą ir triūsą, už kurį, galbūt, mažai kas pagirs, bet herojus į jį vis tiek sudės visą savo širdį.

Ši istorija – apie tylius didvyrius, lydinčius mus kiekvieną dieną, kurie, galbūt, nėra iki galo įvertinti.

Apie tuos herojus, apie kuriuos garsiai kalba ne jie patys, bet jų nuveikti darbai.

Didžiausia padėka man – kuomet žmogus išlipdamas už kelionę padėkoja, „ačiū“ ištaria. Nieko daugiau ir nereikia. V. Misevičius

Vilniečiui nuvylus, pradžiugino kėdainietis

Vilniaus autobusų stotis. Jau po kelių minučių pajūrio link pajudės pustuštis autobusas. Baltijos jūros bangų mūšos kryptimi keliauti ruošiuosi ir aš. Įlipu į autobusą, paduodu vairuotojui bilietėlį, nespėju nė pasisveikinti, o jis nemaloniu tonu per dantis iškošia: „Gerai. Septinta vieta parašyta biliete. Ten ir sėsk“.

Iki išvykimo lieka 4 minutės. Įlipa jaunas vaikinas.

„Laba diena, – linkteli galva. – Prašyčiau studentišką bilietėlį. Kiek čia bus? 11 eurų? Luktelkite, aš tuoj surasiu pažymėjimą.“

„Nėr laiko ieškot“, – piktinasi vairuotojas.

„Tai žiūrėkit, jeigu nėra laiko, tuomet darom taip: aš susimoku, o kol bilietėlį išmušit, surasiu ir pažymėjimą. Banko kortelę priimat?“ – mandagus išlieka keleivis.

„Kokią dar kortelę? Ne į Skandinaviją važiuojam“, – širsta vairuotojas.

„Gerai, kolega skolina grynų pinigų. Imkite“, – sumokėjęs rasota kakta į autobuso gilumą nuskuba jaunuolis.

Iki išvykimo lieka 1 minutė. Įlipa kitas studenčiokas.

„Laba die…“ – tespėja išsišiepęs pasakyti.

„Ko tu nori?“ – dar vienu į autobusą įlipusiu keleiviu visiškai nesidžiaugia vairuotojas.

„Į Klaipėdą noriu…“ – nedrąsiai atsako jaunuolis.

„Anksčiau kur buvai? – kyla vairuotojo tonas. – Jau išvažiuoti reikia.“

Čia ir šis nelaimėlis pasiteirauja, galbūt kartais galįs atsiskaityti banko kortele.

„Vėl kortele?.. Aparatas sugedęs. Čia tau ne Skandinavija. Važiuok kitu autobusu. Lipk lauk“, – išgynęs vaikiną lauk vairuotojas nervingai uždaro duris.

Mano ir dar dviejų dešimčių keleivių kelionei į pajūrį tonas užduotas netgi labai nekoks.

Lyg to nebūtų gana, už gero pusvalandžio dardėjimo autobusu sučirškia mano mobilusis telefonas.

„Sveiki, čia „Rinkos aikštė“? Noriu papasakoti visiems jūsų skaitytojams apie vieną autobuso vairuotoją iš Kėdainių rajono“, – pokalbį kitame laido gale pradeda moteris, prisistatanti Kalnaberžės (Kėdainių r.) kaimo gyventoja Indre Šimaitiene.

Atsidūstu. Veikiausiai mano tik ką sostinėje liudyta istorija kartojasi ir gimtajame Kėdainių rajone. Jeigu nesikartoja, tai bent jau rimuojasi su maniške… Ir, ačiū Dienui, velniškai apsirinku.

Stebuklingos akimirkos, kuomet visi namuose: Vytautas Misevičius su žmona Žydra, dukra Goda ir sūnumi Aidu./Asmeninio archyvo nuotr.Vairuotojo išskirtinumą pastebėjo dukros

„Keleiviniu autobusu, kurį vairuoja Surviliškyje gyvenantis vairuotojas Vytautas Misevičius, kone kasdien į miestą važiuoja mano vaikai, tenka ir man kartas nuo karto.

Vytuko išskirtinumą pastebėjo mano dukros – juk ne be reikalo sakoma, kad tiesa kalba vaikų lūpomis… O iš tų lūpų nieko kito ir neišgirsi, tik tai, koks jis nuostabus žmogus, – patikina I. Šimaitienė. – Vis girdėdama dukrų, o vėliau – ir tokių pačių daugumos aplinkinių pastebėjimus, nusprendžiau apie Vytuką prabilti garsiai. Kas belieka, kai visa tai tęsiasi nebe dieną, savaitę ir netgi ne vienerius metus? Kas belieka, kai supranti, kad tai – žmogus, vertas beprotiškai didelės pagarbos? Pajunti, kad atėjo laikas Vytuką ištempti į dienos šviesą, padėkoti jam, paskleisti jo pavyzdžiu pozityvią žinią, o galbūt – ir priminimą, kad būtume vienas kito atžvilgiu šiltesni, kad mokėtume ne vien garsiai peiktis, bet garsiai ir dėkoti.“

Jei prireikia, stabteli ir pusiaukelėje

Kalnaberžietė I. Šimaitienė išsyk priduria neturinti pretenzijų nė vienam Kėdainių krašte autobuso vairuotoju dirbančiam vyrui, bet pabrėžia – V. Misevičius iš Surviliškio yra neeilinis: „Jis – be galo tėviškas, svetimais vaikais besirūpinantis kaip savais.

Kiekvieną dieną, kiekvieną kartą iš autobuso išleisdamas vaikus, primena jiems elgtis saugiai, nebėgti per kelią, atsargiai pereiti į kitą kelio pusę.

Jeigu koks vaikiukas namuose pamiršo moksleivio pažymėjimą, Vytautas balso nekels, o tik globėjiškai primins, kad kitą dieną jo nebepaliktų. Žinote, kaip vaikai, būna, ir nepaspėja į autobuso stotelę atbėgti – Vytautas nuo pusiaukelės stabtelėjęs „susirenka“, kiekvieną pažįsta, puikiai žino, kas kur įlipa ir išlipa. Jau nė nekalbu apie tai, kaip pagarbiai ir šiltai jis elgiasi su senyvo amžiaus žmonėmis – niekada nepravažiuos, visada sustos paimti.

Kuomet autobusu mano dukras į Kėdainius veža Vytukas, dėl jų esu visiškai rami. Tokie žmonės – retenybė.“

Vietoje autobuso pavarų perjungimo svirties – neseniai V. Misevičiaus  pamėgtas kalnų slidinėjimas. Atostogos – šventas reikalas!/Asmeninio archyvo nuotr.Lipančius į autobusą sutinka pokštais

Reisuodamas maršrutais Devynduoniai–Kėdainiai ir Kėdainiai–Devynduoniai su krašto jaunimu V. Misevičius per dieną praleidžia mažiausiai vieną valandą.

„Galima sakyti, kad jie dalį dienos tarsi drauge gyvena autobuse, – juokiasi I. Šimaitienė. – Bet esmė ne tai, kad Vytautas tiesiog saugiai veža vaikus iš taško A į tašką B. Viskas – kur kas giliau. Jis rodo pavyzdį suaugusiojo, kuris taip žmogiškai, kas nūdienoje jau gana reta, elgiasi savo darbo vietoje.

Jam nepriklauso bendrauti, šitaip rūpintis keleiviais, tapti kiekvieno – ir vaiko, ir jaunuolio, ir suaugusiojo, ir močiutės draugu. Už tai didesnio atlyginimo jam nemokės, bet jis taip elgiasi iš širdies.

Vytukas toks: visuomet pasisveikins, pakalbins, geros dienos palinkės. Per šitiek metų nesu jo mačiusi blogos nuotaikos. Tai įlipus, jis nuotaiką ne sugadins, bet priešingai – netgi pakels.

Kartą su dukromis pačios vos suspėjome į autobusą. Kitas galbūt būtų niurzgėjęs, o Vytautas tik pajuokavo: „Ką, merginos, ilgiau šįryt gražinotės?“

Žygdarbį daro kasdien

Humoro jausmas ir nuoširdumas – šios, anot kalnaberžietės, yra pagrindinės V. Misevičiaus savybės, paperkančios kiekvieną jo keleivį.

„Girdėjau, kad ekskursijoms į kitus miestus užsakydami autobusus keleiviai prašo, kad vairuotų būtent Misevičius...

Pagyvenusios močiutėlės, būna, ankstesnį reisą praleidžia, jeigu prie autobuso vairo sėdi ne jis, ir laukia kito reiso. Yra taip: kartą su Vytuku pasivažinėję, su kitais vairuotojais važiuoti žmonės nebenori, – vyriškiui iš Surviliškio gerų žodžių negaili I. Šimaitienė. – Jis puikiai pamena, ką su kuo šnekėjosi, ką kam, kad ir juokais, pažadėjo.

Grįžo namo neseniai mano aštuonmetė dukra Gabija, dažnai į autobusą atsinešanti smuiką, ir sako žvelgdama didelėmis akimis: „Mama, žinai, ką sakė vairuotojas? Jis sakė, kad kai išmoksiu groti smuiku, aš autobuse pagrosiu, o jis dainuos!“.

Žinote, kai mama man sakė: „Mokinkis, vaike“, aš pro langą žiūrėjau... Todėl tą patį daryti turiu iki šiol. V. Misevičius

Vytukas vaikams – ir ne vien jiems – ir draugas, ir autoritetas. Dovanoja vien geriausias emocijas, ir tai kartojasi kiekvieną dieną.

Žmogus tiesiog kasdien aplink save sukuria jaukias, šiltas, nuoširdžias smulkmenas, iš kurių ir susideda kasdienybė.

Moko aplinkinius žmogiškų vertybių, švelnumo, bendravimo ir rūpesčio kitu.

Žygdarbį žmogus daro kasdien.

Kalbėkime apie tai, dalinkimės gėriu, mokėkime sukrusti ne vien tada, kuomet blogi dalykai aplink dedasi, bet ir gerais garsiai pasidžiaukime. Kuo daugiau pozityvumo mūsų gyvenime kad tik būtų.“

Nelaiko savęs išskirtiniu

Sureaguojame į kiekvieną skaitytojų užklausą. Nepaisant to, teigiama ji ir maloni ar, kaip nutinka gana dažnai – ne itin džiugi.

Darbo dienos pabaigoje telefono skambučio sulaukęs šios publikacijos „kaltininkas“ V. Misevičius ragelį pakelia kiek pridusęs – pasiteisina tik ką baigęs tvarkyti savo „bolidą“. Papasakoja, kad nuo paties ryto kitądien sėdės prie autobuso vairo, mat vešiąs Miegėnų pagrindinės mokyklos moksleivius ekskursijai į Kauną. Netrunku pastebėti, jog kraštietis ne iš daugžodžiaujančiųjų, tačiau itin mandagus ir nuoširdus.

) Vytautas ir Žydra Misevičiai – entuziastingi Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos sirgaliai./ Asmeninio archyvo nuotr.– Vytautai, gavome nusiskundimą iš skaitytojų, kad „kartą su Misevičiumi pasivažinėję, su kitais vairuotojais važiuoti žmonės nebenori“. Kokia jūsų pripažinimo paslaptis? – „Rinkos aikštė“ paklausė V. Misevičiaus.

– (juokiasi) O kaip galiu jums pagelbėti šiuo klausimu? Nemanau, kad esu kuo nors išskirtinis.

– Na, kalba keleiviai, jog pats žmogiškiausias ir rūpestingiausias vairuotojas visame Kėdainių rajone esate. Niekada balso nekeliantis, visada su šypsena, prie kiekvienos močiutėlės, dar nespėjusios prieiti stotelės, stabtelintis...

– Nežinia... Turbūt ne man spręsti. O kad močiutėms sustoju – natūralu. Matyt galvoju, kad ir pats kada nors pasensiu.

Kas dėl šypsenos – vadovaujuosi vienu tvirtu principu. Kodėl man būti piktam, suirzusiam, jeigu tokios neigiamos emocijos tuoj pat persiduos ir mano keleiviams?

– Vadinasi, nuotaikingas vairuotojas – mandagūs ir keleiviai?

– Be abejo. Aš apskritai labai stengiuosi bendrą kalbą rasti su kiekvienu keleiviu. Kol kas dar nė su vienu nesu susipykęs (juokiasi).

Jeigu į autobusą įlipęs žmogus lepteli ką nors nemalonaus, galbūt tądien yra be nuotaikos – tiesiog nekreipi dėmesio, skaityk, neišgirdai. Jeigu pasako ką nors gero – jį ir patį pamini geru.

Ir vaikų, ir močiučių draugas

– O kaip gi randate priėjimą prie kiekvieno keleivio, Vytautai? Kaip jaučiate, ką kuriam pasakyti, kurį paguosti, kurį pabarti?

– Sunku ir pasakyti. Aš stengiuosi su visais bendrauti vienodai. Pagyvenęs žmogus, pusamžis, jaunuolis ir vaikas – neišskiriu nė vieno.

Pats juk su žmona Žydra užauginau du vaikus, tad žinau, kad jiems reikia priminti saugiai pereiti į kitą kelio pusę. Vaikai po savaitgalio ar atostogų, būna, pamiršta atsinešti moksleivių pažymėjimus, tad mėgstu priminti, kad kitą rytą būtinai įsidėtų. Pavežu ir be bilietėlio – juk pažįstu vaikus, matau juos kiekvieną dieną metai iš metų, tad žinau, jog pažymėjimus tikrai turi, tik tiek kad pamiršta juos įsidėti, pamiršta atsinešti.

– Sakykite, kaip sekasi sutarti su maištingo amžiaus paaugliais?

– Būna visko. Kartą vieną, kuris susipliekė su draugu, namo vežiau vėlesniu autobusu. Jeigu sėdi ir triukšmauja autobuso gale, pasikviečiu į priekį ir pasisodinu šalia savęs. Jeigu garsiai šūkauja, paprašau šalia manęs prisėdus dar ir uždainuoti. Tada vaikai nurimsta ir drąsa kaip mat išgaruoja (juokiasi).

Esu dirbęs ir su sunkvežimiais, bet likau prie autobuso vairo, nes nusprendžiau, kad savoje lovoje noriu miegoti kiekvieną naktį... Senstu, ko gero. V. Misevičius

Mėgstu pajuokauti, kad esu grynas aviganis – gimęs šuns metais po avino ženklu (juokiasi). Esu pareigingas, bet užsispyręs. Moku „kąsti“ ir būti švelnus. Esu griežtas, bet teisingas. Keleiviams, ypatingai vaikams, leidžiu daug, bet iki tol, kol riba nėra peržengiama. Kėdainių rajono vaikai – kaip vaikai. Juk ir mes maži būdavome išdykę. Geri jie ir protingi – žino, ką daryti galima, o ko jau nebe.

Kėdainių rajone gyvenančių žmonių simpatijas užkariavęs autobuso „DAF Berkhof“ vairuotojas V. Misevičius laisvu laiku mėgsta keliones ir aktyvų poilsį./ Asmeninio archyvo nuotr.Visus Lietuvos dvarus apvaikščiojęs

– Vytautai, kaip pasirinkote autobuso vairuotojo profesiją? Kada apsisprendėte dirbti šį sudėtingą, o svarbiausia – ir labai atsakingą darbą?

– Vairavimas mane traukė jau nuo 17 ar18 metų. Visuomet labai mylėjau techniką. Iš esmės viską, kas tik rieda, be pertraukos vairuoju jau nuo 1988 metų, atmetus laiką, praleistą armijoje. Esu dirbęs ir su sunkvežimiais, bet likau prie autobuso vairo, nes nusprendžiau, kad savoje lovoje noriu miegoti kiekvieną naktį... Senstu, ko gero (juokiasi).

– O ar nepavargstate šitiek metų ratus sukti tuo pačiu maršrutu – DevynduoniaiKėdainiai ir atgal?

– Žinote, kai mama man sakė: „Mokinkis, vaike“, aš pro langą žiūrėjau... Todėl tą patį daryti turiu iki šiol (juokiasi).

Na, o jeigu rimtai, aišku, kad kartais pavargstu – juk esu toks pats žmogus kaip ir kiti. Man irgi pasitaiko tiek geresnių, tiek prastesnių dienų. Bet tada viską pasveriu ir suprantu, kad man pasisekė – turiu gražią šeimą, mylimą darbą. Ko daugiau norėti?

– Kuo ši profesija jus žavi labiausiai?

– Man šis darbas išties labai patinka, ir tai sakau tikrai ne norėdamas kažkam įtikti. Tiesą pasakius, netgi galiu teigti, jog savo darbą myliu. Bendrauju su žmonėmis, pats daug  visko pamatau. Faktiškai galiu išvardinti beveik visus Lietuvos dvarus ir papasakoti, kaip į kiekvieną jų nuvykti (juokiasi).

Kai užsakomuoju reisu vežu keleivius į kurį nors kitą Lietuvos miestą, jame ir pats pasivaikštau, apsidairau. Kuo toliau važiuoji – tuo smagiau.

Bet ir po Kėdainių rajoną važinėti įdomu. Keliai – tebūnie ir tie patys, bet sulig kiekviena metų diena peizažai kartu su metų laikais už autobuso lango keičiasi. Vienas iš pirmųjų pastebiu gelstančius lapus, pirmąsias šalnas, sutinku pražystančius gėlių žiedus pakelėse ir šylančius vasariškus rytus.

Gal tik iš šono šis darbas gali pasirodyti monotoniškas, bet kasdien net ir tie patys keleiviai ateina su vis kitomis nuotaikomis, naujomis istorijomis. Žinau, kas vyksta visų šiuo reisu važiuojančių močiučių gyvenimuose, kurios iš jų anūkas dirba Jungtinėje Karalystėje, kurios – Norvegijoje...

Dažnai ir lauktuvių gaunu – atneša močiutės ir riešutų, ir braškių. Uogų kartais jau ir nebeturiu kur dėti, bet nežinau, ką joms pasakyti, tad paimu. Geros tos mano močiutės (juokiasi).

Kadangi į įvairias šalies vietas vežu vis kitas Kėdainių krašto keleivių publikas, pamatau ir susipažįstu su labai daug skirtingų žmonių. Nuo moksleivių – iki sveikuolių, maudynių eketėje entuziastų. Kadangi žiemą kėdainiečius vežiau į „Palangos stintos“ šventėje vykusias „Ruonių maudynes“, jas pirmą kartą gyvenime išbandė ir mano žmona Žydra. Nors „ruoniai“ labai aktyviai eketėje prisijungti kvietė ir mane, šįkart nusprendžiau likti ant kranto ir juos palaikyti morališkai (juokiasi).

Į keleivio vietą nepatupdysi

– Šitiek Lietuvos kampelių regėta, lankyta ir naršyta!... Ar yra miestai, kurie jums arčiau širdies bei tie, į kuriuos važiuoti patinka kur kas mažiau?

– Gal pasirodysiu keistas, bet man kaip miestas nepatinka Vilnius, nors jame kur kas lengviau vairuoti negu Kaune. Vis dėlto, labiausiai mėgstu važiuoti į pajūrį. Laimei, ta kryptimi autobusą vairuoti tenka labai dažnai.

– O sakykite, Vytautai, sukaupus ilgametę patirtį su vairu rankose ar lengvai pats persėdate į keleivio vietą?

– Nesėdžiu keleivio vietoje. Nebent trumpam, kai dirbu antru vairuotoju (juokiasi). O automobilį ir tą vairuoju tik pats, nors žmona kartais ir pasisiūlo pagelbėti šiuo klausimu. Čia mudviems sekasi rasti kompromisą – man patinka vairuoti, o Žydrai – būti vežamai (juokiasi).

Kuomet autobusu mano dukras į Kėdainius veža Vytukas, dėl jų esu visiškai rami. I. Šimaitienė

– Jūsų žmona Žydra dirba socialine pedagoge Miegėnų pagrindinėje mokykloje. Ar ji retsykiais nepavydi – juk tiek dailiosios lyties atstovių kasdien jums tenka pavėžėti?

– Kur mano mieloji ras geresnį už mane (juokiasi)? Žinoma, pokštauju. Kaip ten sakydavo vyresni žmonės: įsimyli tik vieną moterį gyvenime...

Geriausia padėka – stebuklingas žodelis

– Kad jau prabilome apie dainas autobuse, viena jūsų keleivių – aštuonmetė Gabija – mokosi groti smuiku. Kiek girdėjome, pažadėjote jai pramokus groti gerai, drauge atlikti kūrinį. Ji grieš smuiku, o jūs dainuosite. Tad ar išpildysite pažadą?

– Be abejonės!

– Tai galbūt ne vien geras vairuotojas, bet ir solisto talentą užslėptą turite?

– Patikėkite – jūs nenorėtumėte išgirsti manęs dainuojančio... Bet kai toji diena išauš, aš labai labai stengsiuosi (juokiasi).

– Dainos – dainomis, tačiau sakykite, Vytautai, koks atgalinis ryšys jus, taip nuoširdžiai kasdien atliekantį savo darbą, džiugina labiausiai? Tos braškytės, kurias močiutės neša?

– (juokiasi) Iš tiesų, tai braškės yra smulkmena. Braškių per akis turime ir patys – atvykite, pasidalinsime ir su jumis (juokiasi). O jeigu rimtai, tai didžiausia padėka man – kuomet žmogus išlipdamas už kelionę padėkoja, „ačiū“ ištaria. Nieko daugiau ir nereikia.

– Ačiū už pokalbį, Vytautai. Gerų, sėkmingų, o svarbiausia – saugių jums kelionių.

4 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Kėdainiuose pasirodęs atlikėjas iš Naujosios Zelandijos: „Muzikuoti yra palaima“

Kuriantys gražesnį pasaulį
Papildytas
1
15:42 Liepos 19d. 2019
img

Vasaros stovyklos Kėdainių rajone: ar dar galima suspėti?

Kuriantys gražesnį pasaulį
09:19 Liepos 15d. 2019
img

Plunksna dar nepadėta džiūti

Kuriantys gražesnį pasaulį
09:13 Birželio 20d. 2019
img

Pajieslyje peržiemojusi sužeista gandrė turi likimo draugą

Kuriantys gražesnį pasaulį
11:51 Gegužės 20d. 2019
img

Ramus gyvenimo saulėlydis

Kuriantys gražesnį pasaulį
14:36 Gegužės 07d. 2019
img

Motinystė, įkvėpusi kurti

Kuriantys gražesnį pasaulį
1
00:01 Gegužės 05d. 2019
img

Jaunų kūrėjų parodoje – žvilgsnis į pasaulį drąsiomis akimis (FOTO, VIDEO)

Kuriantys gražesnį pasaulį
Papildytas
VIDEO
1
14:42 Balandžio 24d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!