GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Po dvidešimties metų kantraus laukimo į savo gimtąjį kraštą, Kėdainius, fotomenininkas Vaidotas Grigas atvežė nuostabią fotografijų parodą „Moterų visata“.  / Asmeninio archyvo nuotr.

Žvilgsnis į moterų visatą pro objektyvą

Judita GAIŽIUVIENĖ - 14:57 Vasario 05d. 2020

Sukūręs daugiau nei 500 žurnalų viršelių, surengęs per pusšimtį personalinių parodų ir išleidęs fotografijų albumą „Moterys“ iš Šėtos krašto kilęs fotomenininkas Vaidotas GRIGAS yra tvirtai įsitikinęs: „Dievas nėra sukūręs nieko gražesnio už moterį. O ir nefotogeniškų moterų nėra, yra tik blogi fotografai, negebantys įžvelgti jų grožio, unikalumo ir dvasingumo.“

Neabejotinai todėl jo sukurti moterų portretai ne tik reprezentaciniai, bet ir intymūs bei humoristiniai, atskleidžiantys fotografo sukurtos Moterų visatos įvairovę bei grožį. Moterys jo fotografijose – subrendusi asmenybė, kūrėja, – savęs, savo pasaulio, dažnai ir gerokai platesnių erdvių. Fotografas tik paryškina vieną kokį bruožą, o kartais moteris darosi vos atpažįstama – pokštauja, gundo, tampa kilminga florentiete, japone, Don Kichotu, Otelu, Arlekinu.

Kaip rašė Jurga Ivanauskaitė, „Vaidoto fotografijų herojės neretai pasiskolina svetimus, pavyzdžiui, Marilyn Monroe, veidus arba prisidengia nebyliojo kino simboliais: meilės vergės, moters viliokės, femme fatale... Tačiau, manding, šios kaukės jų tapatybę atskleidžia geriau negu individualumą žudančios pasinės nuotraukos. Vaidoto nuotraukose yra paralelių su Ingmaro Bergmano, Federico Fellini'o, Pedro Almodovaro kadrais – šie kino meistrai slėpiningą moters prigimtį perprato geriau nei mes pačios.“

Praėjus dvidešimčiai metų nuo pirminės minties gimtajame krašte, Kėdainiuose, surengti personalinę parodą, pagaliau V. Grigo fotografijų paroda papuošė Kėdainių daugiakultūrio centro erdves. Fotomenininkas noriai sutiko papasakoti ne tik apie pažintį su fotografija, profesinius iššūkius bei patirtis, bet ir apie Moterų visatą.

Nėra nefotogeniškų moterų, yra tik blogi fotografai, kurie neįžvelgia moters grožio, jos savitumo ir negeba techniškai to ištransliuot. V. Grigas

Pirmieji  portretai – mylimos močiutės

– Vaidotai, smalsu išgirsti, kokia buvo pirmoji jūsų pažintis su fotografija? Ar sunku buvo ją prisijaukinti?

– Pirmoji pažintis su fotografija užsimezgė, kai dar mokiausi mokykloje. Keletas bendraklasių jau turėjo fotoaparatus, aš ne. Tačiau man šis menas visuomet atrodė labai įdomus, dar nepažintas. Pamažu pradėjau juo domėtis, kol vieną dieną mano močiutė Antanina Janušauskienė, pas kurią praleisdavau labai daug laiko, padovanojo man fotoaparatą (šypteli).

– Kokius kadrus užfiksavote pirmiausia?

– Pirmosiose fotografijose, žinoma, buvo mano močiutė. Mama manęs klausdavo, kodėl visada fotografuoju ją, o aš tuomet buvau be patirties, nemažai laiko užtrukdavo fotoaparato nustatymai, močiutė lėtai judėdavo ir visad kantriai laukdavo, kol mylimas anūkas ją nufotografuos, tad kodėl gi ne (šypsosi)?

Vieną jos portretą, tiesa, šiuo metu restauruoju. Nuotraukoje įamžinta močiutė, stovinti prie savo namų, prie berželio, po kuriuo aš žaisdavau smėlio dėžėje. Tais laikais buvo prasta chemija, menka patirtis, prastas apdorojimas. Todėl tam, kad vaikystėje padarytą fotografiją galėčiau eksponuoti, dar reikia stipriai prie jos padirbėti.

– Kur vėliau krypo objektyvas?

– Tuometiniame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, kurį baigiau, visi studentai turėjo fotografijos kursą, nes buvo nuostata, jog kiekvienas mokytojas turi mokėti fotografuoti, išryškinti juostą, pagaminti nuotraukas.

Regis, visuomet buvau šalia fotografijos, sukdavausi laboratorijoje, kursinį darbą rašiau taip pat apie fotografiją. Žinių sėmiausi iš pirmojo savo mokytojo Vytauto Ylevičiaus, tekdavo pafotografuoti keliones, kurso drauges, įvairius įvykius, tačiau tuomet vis tiek dar nesijaučiau maloniai apsvaigęs nuo šios veiklos.

Rimtai į fotografiją pasinėriau tik 1983 metais, nes iki tol aktyviai dalyvaudavau kitokioje meninėje veikloje – dainavau chore „Ave Vita“, grojau pučiamųjų orkestre, dainavau estradiniame ansamblyje, taip tuo metu buvo vadinamos pop grupės, vadovaujant Tomui Leiburui, Algiui Frankoniui. Kartu su Michailu Garberiu ir Igoriu Berinu – legendinės grupės „Hiperbolė“ nariais – teko dalyvauti 1980 m. Maskvos Olimpinių žaidynių kultūrinėje programoje atstovaujant Lietuvai. Esu kilęs iš muzikalios šeimos – mano tėvelis buvo kaimo armonikierius, o mama – bažnyčios choro giedotoja (šypsosi).

Tuo laikmečiu, norint siekti muzikinės karjeros buvo būtina turėti muzikinį išsilavinimą, o aš jo neturėjau, todėl su muzika teko atsisveikinti. Dar kartą prie jos sugrįžau 2008-aisiais, kuomet buvau pakviestas su Asta Pylipaite dalyvauti konkurse „Žvaigždžių duetai“. Projekte sekėsi labai gerai – nukeliavome iki finalo.

Pajutęs didžiulį kūrybinį vakuumą, kaip jau minėjau, 1983 metais pradėjau rimtai dirbti fotografijos srityje. 1986 m. įstojau į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. Ši veikla man tapo tikra atgaiva, kūrybine palaima, darbu, pragyvenimo šaltiniu. Palikau pedagoginę veiklą ir 20 metų atidaviau grynai moters fotografijai, fotografuodamas grožio konkursus, modelius. 11 metų dirbau žurnale „Stilius“.

Fotografas – portretistas

– O ar esate išbandęs kitus žanrus?

– Taip, bet moters portretas ir dabar yra pagrindinė mano kūrybos kryptis. Per tą kūrybinį laikotarpį esu sukūręs apie 500 žurnalų viršelių. Tai absoliutus Lietuvos rekordas. Žinote, gal tai ir banali mintis, tačiau manau, jog Dievas už moterį nėra sukūręs nieko gražesnio, gal todėl šis darbas man ir patiko. Teko daug mokytis, semtis žinių, tobulėti, sekti fotografijos madas, stilių ir nuolat siekti dar daugiau.

Man svarbu ne tik gražus atvaizdas, bet ir vidinė moters būsena, nuotaika, emocija. Visada sakau, jog portretinę nuotrauką sudaro 50 proc. vaizdas ir 50 proc. psichologija. Kalbant apie moterų portretus, kartais gali būti ir 90 proc. psichologijos. Moterys yra jautrios asmenybės, vienas netinkamas žodis ar situacija jas gali išmušti iš vėžių, o tas netrukus atsispindi nuotraukoje. Įdomu tai, kad kiekviena mano fotografija turi savo istoriją, o šios gimsta iš noro įžvelgti ir pamatyti vidinę moters būseną bei ją įamžinti.

Kalbant apie kitus žanrus, 2008 metais, palikus ,,Stiliaus“ žurnalą, mano darbas pasisuko į visiškai kitą pusę. Tris metus dirbau krepšinio klubo Kauno „Žalgiris“ fotografu. 12 metų teko laimė ir garbė dirbti su a. a. verslininku, filantropu, mecenatu, nepaprastos kultūros ir išsilavinimo žmogumi – Sauliumi Karosu, kuriant jo įvaizdį, fiksuojant jo įvairiapusišką veiklą. Mes ne tik dirbome, bet ir puikūs draugai buvome. Kadangi didžiausia jo aistra buvo istorinių automobilių kolekcionavimas, tai paskutiniuosius septynerius metus teko fotografuoti jo senovinių automobilių kolekciją. Apie juos išleidau du fotografijų albumus. Tai neįkainojama ir nepaprastai įdomi patirtis. Nuo 2015 m. fotografuoju kurortinį perlą prie Nemuno – Birštoną. 2018 išleistas mano sukurtų Birštono fotografijų albumas. Tikiuosi savo fotoaparato objektyvą nukreipti ir į nepaprasto grožio bei istorinės vertės Radvilų miestą – Kėdainius.

– Fotografavote istorinius automobilius, įdomu, ką įamžinti yra lengviau – juos ar moteris?

– Vienareikšmiškai moteris (juokiasi), nes su moterimi gali pasikalbėti, moteris gali šypsotis, ji gali judėti, tuo tarpu aplink automobilius ir pagulinėti, ir paklupinėti tenka – jei gerai matyti veidrodėlis, žiūrėk, prastas stiklo vaizdas, jei gerai matosi žibintai, nesimato galinės linijos ir taip toliau. Daugybė detalių, atspindžių, formų, linijų... Todėl tenka smarkiai paplušėti, kol atrandi tą rakursą, tą kampą, kur geriausiai matyti tai, ką automobilio kūrėjai buvo sumanę parodyti.

Fotografija – tai ne pirštas, kuris spaudžia mygtuką, ne akis, kuri žiūri pro objektyvą, o tai, kas yra virš akių – protas, suvokimas, intelektas, įžvalgumas. V. Grigas

– Vaidotai, o vyriškų portretų jūsų archyvuose gausu?

– Nemažai, nes tekdavo fotografuoti ir žinomus žmones, ir prezidentus. Ne kartą teko fotografuoti LR Prezidentą Valdą Adamkų. Prezidentas Algirdas Brazauskas, baigęs kadenciją, kartą prasitarė, jog per visą valstybei vadovavimo laikotarpį jis neturėjo nei vienos oficialios nuotraukos su valstybės apdovanojimais bei visomis regalijomis. Tada, žinoma, tokių nuotraukų padariau. Pamenu, tąsyk jis manęs paprašė niekam jų nerodyti, jo prašymą gerbiau ir saugojau nuotraukas asmeniniuose archyvuose. Kada A. Brazauskas iškeliavo anapilin, kilo tam tikra sumaištis, nes niekas neturėjo oficialios Prezidento fotografijos, kurią būtų galima garbingai pastatyti prie karsto. Galiausiai kažkas atsitiktinai prisiminė, jog prezidentą fotografavo Vaidotas Grigas. Taigi laidotuvėse buvo mano daryta fotografija. Ir niekas daugiau tokios neturi... Tuo žinoma didžiuojuosi.

Taip pat turiu minėtų verslininkų Sauliaus Karoso, Vladimiro Romanovo, daugelio aktorių, dainininkų ir kitų menininkų, sportininkų ir kitų žinomų vyrų portretų.

„Didžiausias kritikas esi pats sau“

– Ar fotografijoje yra reikalingas kūrybinis įkvėpimas?

– Jei darbas yra mylimas ir artimas, įkvėpimas ateina savaime. Didžiausias trikdys, ko gero, yra nuovargis. Tam, kad ateitų įkvėpimas, reikia poilsio, reikia retsykiais ir atotrūkio nuo įprastinės veiklos.

– Ar ši veikla jums dar kelia iššūkius, o gal pats juos sau keliate?

– Bet kokiame profesiniame kelyje svarbiausia yra reikalavimai sau. Kiekvienu atveju norisi padaryti geriau, visada didėja ir atsakomybės laipsnis. Kuo daugiau suprantu apie fotografiją, tuo labiau žinau, ko man dar trūksta, į ką atkreipti dėmesį... Keičiasi laikai, keičiasi supratimas apie fotografija, apie jai keliamus reikalavimus, jos reikalingumą ir reikšmę žmogaus gyvenime. Natūralu, jog didžiausiu kritiku tampi pats sau. Norint būti geru fotografu, privalu nuolat kelti kvalifikaciją, todėl stengiuosi žengti koja kojon su aukščiausio lygio fotografais.

Žinote, iš esmės pasaulyje jau yra viskas nufotografuota, fotografui belieka visa tai pateikti kitaip.

– Sunku tokiu atveju išlikti originaliu?

– Sunku. Man fotografijoje svarbiausias yra žmogus. Ir aš visada sakau, kad nėra nefotogeniškų moterų, yra tik blogi fotografai, kurie neįžvelgia moters grožio, jos savitumo.  

Fotografija – tai ne pirštas, kuris spaudžia mygtuką, ne akis, kuri žiūri pro objektyvą, o tai, kas yra virš akių – protas, suvokimas, intelektas.

Fotografija – tai vizualinė komunikacijos forma, būdas ir metodas. Ypač dabartiniame amžiuje, kai daugiausia informacijos yra perduodama vaizdu. Maždaug prieš šimtą metų vengrų kilmės vokiečių fotografas Laszlo Moholy Nagy pasakė, jog ateis laikas, kai neraštingas žmogus bus ne tas, kuris nemoka skaityti ir rašyti, o tas, kuris nemokės fotografuoti. Tuomet visi juokėsi iš jo, tačiau štai praėjo kone šimtmetis ir akivaizdu, jog jei nesugeba žmogus suprasti fotografijos esmės, jis neteisingai suvokia ir visą joje pateikiamą informaciją, neadekvačiai reaguoja į pateikiamą vaizdą. Liūdna, tačiau kol kas visuomenės vizualinis raštingumas yra gana žemas...

Daugiau nei pusšimtis parodų

– Vaidotai, esate surengęs per pusšimtį personalinių parodų. Ar kiekviena jų išlieka reikšminga ir įsimintina?

– Be jokios abejonės. Man visada buvo labai svarbios parodos, rengiamos gimtajame krašte. Šiandien labai džiaugiuosi paroda, surengta Kėdainiuose. Tai mano mylimas Radvilų miestas. Didžiuojuosi, jog esu kilęs iš šio krašto, ir jau labai seniai puoselėjau mintį surengti čia parodą.

Kai 2000 metais Šėtoje surengiau parodą „Moterys“, Janina Monkutė-Marks tuomet pasiūlė savo darbus atvežti į jos steigiamą muziejų-galeriją. Žinoma, sutikau, tačiau toji paroda taip ir nebuvo surengta. Praėjo jau 20 metų ir pagaliau mano darbai Kėdainiuose, daugiakultūriame centre. Labai tuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi (šypsosi).

Be abejo, reikšmingos ir parodos, kurias teko surengti Vilniaus rotušėje, kurias aplankė ne tik fotografijų herojės, bet ir pats Prezidentas Valdas Adamkus. Viena ryškiausių parodų įvyko 2008 m. Europos Parlamente, Briuselyje. Tai didis džiaugsmas bei įvertinimas, leidžiantis man jaustis laimingam.

Fotografijų parodoje „Moterų visata“ eksponuojamos fotografijos iš ciklų: „Rūta“, „Kūnas kaip drobė“, „Moterys“, „Mados metamorfozės“, „Šypsenos kodas“, „Ievos dukterys“, „Go red for women“. Paroda veiks iki vasario 21 d. Aut. past.

– 2007-aisiais išleidote fotografijų albumą „Moterys“. Kaip gimė šis projektas?

– Mintį apie fotografijų albumą pasiūlė Saulius Karosas. Jis yra ir vienintelis knygos mecenatas. Saulius buvo aukštos erudicijos, nepaprasto išsilavinimo ir kultūros žmogus, labai vertino kiekvieno žmogaus darbą ir profesionalumą. Man ir laimė, ir garbė, jog teko pažinti tokį žmogų bei jo dėka į dienos šviesą paleisti fotografijų albumą „Moterys“.

Į šį albumą sudėtos dešimties metų fotografijos, o pats projektas „Moterų visata“ apima visus mano projektus, įskaitant ir pirmąją mano močiutės nuotrauką. Pavadinimas projekto taip pat neatsitiktinis. Tai mintis iš paskutinio Jurgos Ivanauskaitės teksto, kurį ji parašė mano fotografijų albumui. Lapkričio 15-osios vakarą ji man paskambino ir paprašė, jog atvažiuočiau jo pasiimti, nes kitądien ji turėjo gultis į ligoninę. Atvykau pas ją, padėkojau, apsikabinome, atsisveikinome. Ir daugiau nesusitikome... Jurga mirė vasario 17-ąją, o albumas pasirodė to paties mėnesio 27 dieną. Pristatyme dalyvavo jos mama, sesuo, o jos jau nebuvo... Esu laimingas, kad Dievulis man davė tokią dovaną – pažintį ir galimybę džiaugtis jos mintimis mano fotografijų albume.

– Jums, Vaidotai, nesvetima ir akademinė bendruomenė – esate Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas, Kūrybinių industrijų fakultete dėstote fotografiją. Koks, jūsų akimis, šiandien yra jaunimas?

– Pagal išsilavinimą, o, matyt, ir iš prigimties esu pedagogas. Mokykloje dirbti nenorėčiau (šypsosi), tačiau dirbti universitete man yra didis džiaugsmas. Jau 10 metų dėstau dalyką, kuris man įdomus, apie kurį turiu tiek praktinių, tiek teorinių žinių, ir su dideliu noru perteikiu jas jaunajai kartai.

Didžioji dalis šiuolaikinio jaunimo kūrybingi žmonės. Kartais išgirstu, kad anksčiau jis buvo kitoks, o dabar šioks ar anoks. Visais laikais visokio jaunimo būta ir yra... Ir vis tik, kiekvienos kartos jaunimas yra geresnis už buvusį, jis gauna daugiau žinių, daugiau informacijos, patirties ir geba imliai jas įsisavinti. Jeigu jaunimas kaskart nebūtų geresnis, visuomenė degraduotų, išnyktų. Jaunimas turi būti geresnis, gebantis kurti ir geresnę visuomenę.

– Sugrįžkime prie Jūsų parodos, kuri papuošė daugiakultūrio centro sienas. Iš kurių ciklų atrinktos nuotraukos ekspozicijai?

– Parodoje eksponuojamos nuotraukos iš visų mano fotografijų ciklų. Pats labiausiai vertinu ciklą „Go red for women“. Šį tarptautinį kūrybinį-švietėjišką projektą vykdau su Lietuvos širdies asociacija ir profesoriumi, kardiologu Pranu Šerpyčiu. Jau surengėme per 20 fotografijos parodų. Raudonos suknelės ir raudonos spalvos ženklai simbolizuoja ne tik aistrą gyventi. Jos siunčia ir raudoną pavojaus signalą – STOP. Fotografijos projekto tikslas labai prasmingas – atkreipti visuomenės dėmesį į moterų širdies ir kraujagyslių ligas, kurios yra pirmoji mirties priežastis visame pasaulyje, bei paskatinti moteris daugiau rūpintis savo širdies sveikata.

Statistika yra visai kitokia nei mes įsivaizduojame. Kai prisijungiau prie projekto, mane šokiravo nuo širdies ligų mirštančių žmonių skaičius. Lietuvoje kasmet nuo širdies ligų miršta apie 13 tūkst. moterų, visame pasaulyje – tarp 7–8 milijonų. Lietuvoje iš 100 nuo širdies ligų mirusių žmonių– 65 moterys. Deja, tik nedaugelis iš mūsų susimąsto apie tai, kad moters širdis yra jautri, Ji kur kas labiau apkrauta rūpesčiais nei vyrų. Moterys iš visos širdies džiaugiasi ir liūdi, ir visa širdimi atsiduoda tam, ką myli.

Kodėl, kai vyrui suskausta širdies plotą, skubama pas gydytoją? Nes baiminamasi, kad neištiktų infarktas, nors iš tiesų gali skaudėti dėl visai kitų sveikatos problemų. O štai kai moteriai suskausta širdį, dažnai numojama ranka, sakant: ji tiesiog susinervino, yra jautri, viskas greitai praeis. Tačiau nepraeina... Nepriklausomai nuo amžiaus, kilmės, užimamos socialinės padėties, politinių pažiūrų, profesijos ar tam tikrų įsitikinimų akcijoje „Go red for women“ dalyvauja per kelias dešimtis žinomų Lietuvos moterų.

Šis projektas man yra prasmingiausias. Jei tai padės išsaugoti bent vieną gyvybę, visas darbas įdėtas į šį projektą bus atsipirkęs.

– Pažvelkime akimirką į ateitį. Ar galvojate apie ateities projektus?

– Nesigailėk vakar dienos ir to, kas įvyko, nesvajok apie rytojų, nes rytojaus gali ir nebūti, o džiaukis tuo, ką gali padaryti šiandien ir dabar.

Su amžiumi pradėjau į viską žiūrėti filosofiškai (juokiasi).

Taigi, dabar noriu sėkmingai užbaigti projektą „Go red for women“ ir išleisti fotografijų albumą, o vėliau... bus matyt (šypsosi).

– Ačiū jums už pokalbį.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Neįgalieji – stiprybės pavyzdys sveikiesiems

Kuriantys gražesnį pasaulį
1
14:46 Birželio 17d. 2020
img

Tėvo pėdomis: vaikai tapo policijos pareigūnais

Kuriantys gražesnį pasaulį
10:51 Birželio 16d. 2020
img

Kėdainių tautodailininkai karantino sujauktų planų neatsisako

Kuriantys gražesnį pasaulį
1
15:52 Birželio 04d. 2020
img

Šiųmetės vasaros stovyklos nesiskirs nuo ankstesnių

Kuriantys gražesnį pasaulį
15:54 Gegužės 20d. 2020
img

Keramikė Dalė Urbienė: „Geriausi darbai gimsta suteikus sau laisvę“

Kuriantys gražesnį pasaulį
14:47 Gegužės 14d. 2020
img

Slaugos namams – geradarių dovanos

Kuriantys gražesnį pasaulį
12:51 Gegužės 07d. 2020
img

Saugi kaimynystė – vieninga bendruomenė

Kuriantys gražesnį pasaulį
13:10 Gegužės 04d. 2020
img

Kaip sporto salę susikurti namie?

Kuriantys gražesnį pasaulį
14:38 Balandžio 27d. 2020
img

Darijus Astrauskas: „Žinojau, kad galiu daugiau, nei kiti tikisi“

Kuriantys gražesnį pasaulį
15:40 Balandžio 08d. 2020

SKELBIMAI

touched by digitouch!