GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
„Noriu grąžinti žmonėms paprasčiausią žmogišką šilumą, toleranciją, paraginti gyvenime daugiau vadovautis širdimi, labiau įsiklausyti į kitą žmogų“, – savo kuriamos poezijos misiją atskleidžia kraštietė Vilma Sinickienė.  / „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

Poeziją kurianti kraštietė: „Gyvenkime širdimi“

Akvilė KUPČINSKAITĖ - 09:00 Kovo 04d. 2020

„Šie eilėraščiai neturi gulėti stalčiuje“, – perskaitęs mylimosios kūrinius savo verdiktą švelniai tarė Gudžiūnuose gyvenančios Vilmos SINICKIENĖS vyras. Jei ne tokie pasitikėjimo savimi ir drąsos dalintis dalele širdies įkvėpę žodžiai, mano pašnekovė šiandien prie krūtinės greičiausiai neglaustų pirmojo savo kūrybinio kūdikio – rudenį išleistos poezijos knygelės.

„Sunku patikėti, kad tai išties mano knyga. Esu labai savikritiška ir iki šiol stebiuosi, kad žmonėms patinka šie eilėraščiai. Pasirodo, tai, kas svarbu man, svarbu ir kitiems“, – džiaugiasi Vilma, radusi atgarsį savo skaitytojų sielose.

Kraštietės kūriniai – tarsi skaudžių pamokų užgrūdintos, bet prigimtinį jautrumą išsaugojusios širdies pokalbiai su gyvenimu, bandymas suprasti jo prasmę ir pastangos kasdienybėje atrasti vertingiausius dalykus. Kiekviena eilutė pulsuoja autorės širdimi, kiekvienas žodis – išjaustas ir neatsitiktinis. Savo poezija Vilma mus atsuka veidu į tiesą, į tai, ką patys sau vengiame pripažinti. Neretas šiuolaikinis žmogus per tūkstančius yrių nutolo nuo didžiausios jam gyvenimo suteiktos dovanos – žmogiškumo. Tapome kurti sielos šauksmui, prašančiam daugiau nei tik vieno lašelio atviro ir nuoširdaus bendravimo džiaugsmo, nesavanaudiško dalijimosi palaimos bei laisvės nuo primestų materialaus pasaulio pančių, kliudančių visa savo esybe tiesiog b-ū-t-i.

Gyventi širdimi ir klausant sielos, Vilma mokė ne tik tris savo atžalas, bet ir būrį kitų – taip pat savų vaikų. Pedagogė, ištrynusi atstumą, mokinius vadino: „Mano vaikai“. Kiekvienam širdyje ji rado vietos, laiko paguodos žodžiui, apkabinimui ir padrąsinimui. „Man visi vaikai buvo savi iki kaulų smegenų, nes jie buvo reikalingi man, o aš – jiems“, – bandydama sulaikyti akis suvilgiusias, bet  galiausiai skruostais vis vien pasileidusias ašaras, atskleidžia rugsėjų mokykloje, deja, jau nebesutinkanti Vilma.

Apie poeziją gyvenimui ir paties gyvenimo mums kuriamą poeziją, apie laimę, slypinčią dvasios turtuose, apie pasiryžimą sklaidyti kito liūdesį ir nešti sielą it žibintą – šiame interviu.

Vilma, prozą ir poeziją skaitome daugelis, bet tikrai ne kiekvienas pasiryžtame kurti. Kaip kūryba atėjo į Jūsų gyvenimą?

– Visa tai prasidėjo dar studijų metais. Aišku, negaliu to pavadinti poezija. Tai buvo bandymai rašyti. Triumfavo jaunatviškas maksimalizmas ir pasitikėjimas savimi. Maniau: „Oi, aš čia parašysiu!“ Bet nuėjau pas grupės vadovą Kęstutį Nastopką, žinomą kritiką, ir ...

Apkarpė sparnus?

– Taip, ir labai, bet, aišku, aš nerašyti negalėjau. Vis rašiau ir dėjau į stalčių. Gimė vaikai, paaugo, dabar jau gyvena savarankiškai, išsiskyrėme su pirmu vyru, jis mirė, palaidojau, kurį laiką gyvenau viena ir vėliau susipažinau su savo dabartiniu vyru. Praėjo keleri metai, skaitė, skaitė jis mano eilėraščius ir pasakė: „Jie neturi stalčiuje gulėti.“

Aš daug metų dirbau mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Labai myliu vaikus, apskritai myliu žmones ir gyvenimą, nes jame buvo daug praradimų, daug pamokų, padėjusių suprasti, kad mes šioje žemėje esame tik svečiai ir reikia džiaugtis kiekviena minute. Vilma Sinickienė

Kaip jautėtės, kai Jūsų kūrybą taip įvertino mylimas žmogus?

– Aš visad buvau skeptikė. Man atrodė, kad tai netiesa – šie kūriniai negali patikti žmonėms.

Kartą kolegė organizavo renginį ir pakvietė mane paskaityti savo eilėraščius, vėliau pakvietė ir antrą kartą. Po renginio grįžome su vyru namo ir jis man sako: „Klausydamas tavo eilių aš net susigraudinau. Tau reikia pačiai organizuoti savo kūrybos renginius ir būtinai išleisti knygelę.“

Ar buvo drąsu susitikti akis į akį su publika?

– Eilėraščiuose sudėtas visas mano gyvenimas, kuriame būta pakankamai daug skausmo ir liūdesio. Pirmus kartus skaitant tą savo gyvenimą labai sunku ir, žinoma, graudu, nes viskas, kas ten – išgyventa ir patirta. Taigi buvo nelengva.

Dabar, bėgant metams, mano kūryba keičiasi – ji tampa brandesnė. Į antrą knygutę sudėsiu visiškai kitokius eilėraščius, jeigu juos galima vadinti eilėraščiais, aš vadinu tekstais.

Pirmos knygelės viršelį puošia mano dukrytės daryta nuotrauka. Fotografija – jos hobis. Dukra tikrai kitaip mato pasaulį ir tai mane džiugina.

Aš daug metų dirbau mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Labai myliu vaikus, apskritai myliu žmones ir gyvenimą, nes jame buvo daug praradimų, daug pamokų, padėjusių suprasti, kad mes šioje žemėje esame tik svečiai ir reikia džiaugtis kiekviena minute. Neslėpsiu – taip žvelgti pradėjau visai neseniai. Tiesiog pagalvojau, kad jei visą laiką liūdėsiu, tai kaip šalia manęs gyvens tie, kurie man artimiausi?

Vilmos Sinickienės kuriama poezija jautrų atgarsį randa įvairaus amžiaus klausytojų sielose. / Asmeninio archyvo nuotr.O kas užbarstė tiek gyvenimo druskos?

– Pirmiausia, prieš daugiau kaip 20 metų netekau tėvelio. Man atrodė, kad jis bus amžinai, bet, matyt, viršuje rašomoje knygoje buvo sudėliota kitaip. Tėtis man buvo didelis autoritetas. Mokykloje apie jį rašydavau rašinius. Buvau tėčio dukra iki kaulų smegenų.

– Išgyvendami netektis dažnai jaučiamės taip tarsi jos mums būtų skirtos nepelnytai. Kaip Jums pavyko atrasti ramybę?

– Buvo nelengva. Iš pradžių nesusitaikai, bet vėliau supranti, kad kitaip nebus. Tėvelio ir dabar man dažnai trūksta, sakau savo vyrui: „Jūs abu su mano tėčiu puikiai sutartumėte, nes esate labai panašūs: ramūs, protingi, racionalūs, turintys švelnumo, suprantantys, atjaučiantys, padedantys.“ Neturiu tėčio, bet vis dar turiu mamą. Jai 80 metų ir ji pakankamai stipri, tad gyvena viena. Labai dėkoju tiek Dievui, tiek likimui, kad turiu tuos žmones, kurie mano gyvenimą daro gražų ir spalvingą.

Kokios gyvenimo akimirkos Jus įkvepia kurti?

– Paradoksalu, bet įkvepia tai, kad dabar mes esame susvetimėję, sumaterialėję, o gerumo, nuoširdumo, atvirumo mumyse, deja, kuo toliau, tuo mažiau.

Kaip manote, kodėl prarandame tai, kas mus labiausiai ir apibrėžia kaip žmones?

– Gyvenimo tempas, gal technologijos... Mes pernelyg mažai bendraujame tarpusavyje ir su savo vaikais, per mažai su jais einame į gamtą, stebime, kalbamės apie tai, ką matome gamtoje. Dirbdama mokykloje aš pamačiau, kaip vaikams trūksta nuoširdaus pašnekesio ir paprasčiausio apkabinimo.

Stengėtės jiems tai suteikti?

– Reikėtų šito paklausti mano buvusių mokinių. Kai pradėjo trūkti pamokų ir buvo sumažinti etatai, aš netekau darbo. Su mokiniais išsiskyrę vasarai, nežinojome, kad rudenį nebepasimatysime. Graudinausi vėliau feisbuke sulaukusi mokinių žinučių: „Mokytoja, kaip Jūs? Kada grįšit pas mus?“ Jei gavau tokias žinutes, vadinasi, tiems vaikams manęs trūksta ir aš jiems kažką daviau.

Organizuodama savo kūrybos vakarą, pasikviečiau buvusius mokinius ir jie visi atvažiavo. Atvyko ir tie vaikai, kurie buvo dvejetukininkai, neklaužados, bet jie tokie nuoširdūs, tokie draugiški... Ateidavo pas mane, atsisėsdavo ant stalo, kojos mataruojasi: „Mokytoja, mes pasikalbėti.“ Nėra geresnio jausmo...

Paradoksalu, bet kurti mane įkvepia tai, kad dabar mes esame susvetimėję, sumaterialėję, o gerumo, nuoširdumo, atvirumo mumyse, deja, kuo toliau, tuo mažiau. Vilma Sinickienė

Lengvai atrasdavote ryšį su šiuolaikiniais vaikais?

– Lengvai, nes vaikai labai jaučia tave patį. Jeigu tu neapsimetinėji, nemeluoji, laikaisi žodžio, tai jie niekad tavęs neišduos, neįžeis. Aišku, visko būdavo, bet aš turėjau savo arkliuką – per pamokas neskaitydavau moralų, nešaukdavau, o traukdavau per dantį.

Tai geresnis būdas?

– Kur kas geresnis. To bendravimo nekeisčiau į nieką. Mano mokiniai išsibarstę po visą pasaulį: gyvena Norvegijoje, Anglijoje, Airijoje... Kai jie feisbuke pamatė, kad išleidau knygelę, turėjau visiems išsiųsti, nes jiems šito reikėjo.

Ką reiškia pedagogui palikti mokyklą?

– Iš pradžių tai reiškia ašaras per Rugsėjo 1-ąją, nes tu ne ten. Labiausiai man trūksta vaikų akių, šurmulio, juoko. Tarp kolegų jaučiausi visaip, kartais balta varna, nes dabar mokykloje truputėlį kitoks gyvenimas, kitokie reikalavimai, o aš buvau žmogus, kuris atiduoda vaikams viską ne dėl mokslo rezultatų, geresnių rodiklių, bet, kaip kažkada pasakė mano vienas mokinys: „Jūs mums buvote ne mokytoja, o vyresnė draugė.“ Tiesiog stengiuosi visada, visur ir su visais bendrauti tik širdimi. Per 30 darbo metų tokių dalykų daug nutiko. Kai prisimenu, mane guodžia viena – tikrai ne veltui gyvenau ir ne veltui ėjau mokyti vaikų.

Kokią matote tikrąją pedagogo misiją? Turbūt ne vien perduoti dalyko žinias?

– Kai manęs klausdavo, ką aš darau, kad nevaldoma klasė mano pamokoje tyliai ir ramiai dirba, atsakydavau labai paprastai: „Aš ateinu dirbti su žmonėmis.“ Žinau, kad kažkuris iš jų galbūt nepavalgęs, neišsimiegojęs, kažkuriam iš ryto sugadino nuotaiką. Kiekvieną rytą atėjusi į pamokas po „labas rytas“ klausdavau: „Kaip jūs, brangieji?“ Šito reikia, esu 100 proc. įsitikinusi.

Kai ginant vyr. mokytojo kategoriją reikėjo laikyti psichologijos įskaitą, pasirinkau Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Komisijoje buvo ir mano buvusi lietuvių kalbos mokytoja. Pradėjau kalbėti apie G. Petkevičaitę-Bitę, kad visi mokiniai jai buvo lygūs, kad visiems reikia apkabinimo, šypsenos, gero žodžio. Pasakiau gal tris sakinius ir apsiverkiau, nebegalėjau kalbėti. Mano buvusios mokytojos akys išsiplėtė, ji žvelgė tai į mane, tai į iš Vilniaus atvykusį profesorių. Pasirodo, dar yra pasaulyje žmonių, kurie irgi dirba širdimi. Profesorius pasižiūrėjo į mane ir pasakė: „Viskas, mokytoja, ačiū, žinau, su kuo turiu reikalą.“ Paėmė mano knygelę, pasirašė, apkabino ir palinkėjo sėkmės. Mano mokytojos akys dar labiau išsiplėtė.

Mokykloje iš pradžių buvau uoli pirmūnė, o paskui pasikeičiau. Pamaniau, kodėl turiu veržtis atsakinėti, griūti iš suolo? Juk yra ir kitų. Turbūt tai mano Ožiaragio charakteris (šypteli). Taigi ta pati mokytoja, kuri buvo komisijoje, anuomet ir man, ir mano mamai pasakė, kad nė nebandyčiau stoti į pedagogiką, nes tikrai neįstosiu.

Bet įstoti pavyko.

– Ir labai gerai pavyko. Buvo pasakyta: jeigu rinksitės laisvą temą, tai neįstosite – reikia rinktis literatūrinę. O aš kaip mažas vaikas: jei man pasakė ne, tai aš darysiu atvirkščiai. Pasiėmiau laisvą temą. Kaip tik sutapo, kad buvau parašiusi kelis apsakymus. Sujungiau juos į vieną, pridėjau pradžią, pabaigą ir nunešiau tą darbą tiesiai Kęstučiui Nastopkai į rankas. Galvojau, viskas, dabar tikrai neįstosiu. Atėjau drebančia širdimi pasižiūrėti į sąrašus ir sužinojau, kad įstojau. Už laisvą rašinį gavau tais laikais aukščiausią įvertinimą – penketą. Pasirodo, mitus įmanoma sugriauti.

Gal taip norėjau mokytojai suteikti pamoką – parodyti, kad apie žmogų nereikia spręsti vien išoriškai, kad turi savo mokinį matyti plačiau, o ne vien vertinti pagal tai, kaip jis atsakinėja. Kiek aš turėjau tokių mokinių, kurie negimė lietuvių kalbai, bet jie yra nuostabūs žmonės. Visada daug daugiau dėmesio skyriau tam, kad aš ugdau žmogų, ir jeigu jam manęs reikia, tai aš būsiu šalia.

Ar pedagogo kelias tokiam jautriam ir atviraširdžiam žmogui niekad nebuvo tapęs per sunkus?

– Ne, todėl, kad visa tai, ką išdalini, labai greitai sugrįžta. Prisimenu vieną mokinį: jis bėgdavo iš pamokų, neruošė namų darbų, bet ir šiandien parašo: „Kaip gyvena geriausia pasaulyje mokytoja?“ Taip, jis nebuvo pirmūnas, tačiau kasdienybėje jis – darbštus, dėmesingas, šiltas žmogus.

Taigi gyvenimas labai margas ir tam, kad jį gyventume, reikia širdies. Daug širdies atiduoti reikia ir dirbant su vaikais. Daugelis pedagogų linkę peikti šiuolaikinį jaunimą. Aš nesutinku – geri tie mūsų vaikai, tik parodykime jiems nors truputėlį širdies. Bet kokį ledą galima pralaužti, viskas priklauso nuo to, kaip su vaiku bendrauji. Reikia kantrybės, supratimo, nuoširdumo – be šito niekaip. Kai ant vaiko šaukiama, ką tai duoda? Nieko. Gerumu, švelnumu pasiekti galima tikrai daugiau.

Nesakau, kad buvau nuostabi mokytoja. Tiesiog dirbdama su vaikais buvau toks žmogus, koks esu visur: namie, su kolegomis, draugais, kaimynais – ž-m-o-g-u-s. Mokykloje jaučiausi savo vietoje, nes mano rankos gimė apkabinti, glostyti ir nebuvo nė vieno, kuris tai atstūmė, atvirkščiai – patys ateidavo apsikabinti.

Ši besąlygiška meilė žmogui ryški ir Jūsų kūryboje. Vilma, kam rašote savo eilėraščius: labiau sau ar galvodama apie skaitytoją?

– Niekad apie tai nesusimąsčiau. Vis tik pirmas skaitytojas visada būna mano vyras. Jis – ir rėmėjas, ir kritikas, ir skaitytojas. Neįmanoma žodžiais apsakyti, ką man reiškia toks mylimo vyro palaikymas. Kartais galvoju, kad gyvenime daug patyriau, išgyvenau vargo, liūdesio minučių, išliejau daug ašarų, bet turbūt toje aukštai rašomoje knygoje taip buvo numatyta, nes dabar šalia turiu žmogų, kuris tikrai yra mano antroji pusė.

Dalintis savo kūryba yra tas pats, kas įsileisti kitus žmones į savo sielą. Nebaugu?

– Man keista, kad žmonės skaito mano eiles ir jiems patinka.

O jums pačiai?

– Manau, kad esu daugiau savikritiška, nei man patinka tai, ką parašau. Bet aš negaliu nerašyti. Savo eilėraščių nelaikau didžia kūryba, tiesiog rašydama aš išsilieju, mano širdis taip kalbasi su tais, kurių nėra šalia.

Labai įsiminė viena Jūsų eilėraščio mintis: „Tikroji laimė, kai gali save dalinti.“ Mudviejų pokalbio metu supratau, kad ši eilutė yra apie tikrąją Jus.

– Tai mano gyvenimo moto. Jeigu negali nieko atiduoti, nieko palikti, nieko paaukoti, tai tavo gyvenimas tuščias.

Ar šiais egoizmo triumfo laikais žmonės supranta tokį altruistišką užmojį?

– Dauguma nesupranta. Aš tiesiog noriu grąžinti žmonėms paprasčiausią žmogišką šilumą, toleranciją, paraginti gyvenime daugiau vadovautis širdimi, labiau įsiklausyti į kitą žmogų.

Aš gyvenu dėl tų žmonių, kuriems manęs reikia ir kuriuos galbūt kažkada sušildžiau. Buvo atvejis, kai visiškai palūžusi mergaitė atėjo pas mane su atsisveikinimo rašteliu. Ji buvo pasiryžusi išeiti iš gyvenimo. Kaip tokioje situacijoje elgtis? Džiaugiuosi, kad šiandien ji gyva, turi šeimą, yra laiminga, skaito mano kūrybą, sveikina mane, vadina auklėtoja. Tai žodžiais neapsakoma.

O kas Jus pačią pripildo jėgų?

– Skaitau knygas, važiuoju į koncertus. Mano vieni mėgiamiausių rašytojų – Vytautas Mačernis ir Justinas Marcinkevičius. Pacituosiu jo nuostabų eilėraštį: „Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu. Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu. Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies.“ Ar galima tokios poezijos neskaityti, jos nesuprasti ir nejausti? Kokiu žmogumi tada reikia būti? Štai iš čia jėgų ir pasisemiu.

Gyvenimas Jums nepagailėjo sunkių valandų. Ar šiandien jaučiatės laiminga?

– Padaryčiau nuodėmę, jei sakyčiau, kad nesu laiminga. Taip, neturiu darbo, bet turiu kojas, rankas, esu gyva, vis dar turiu mamą, tris nuostabius vaikus, mylintį ir mylimą vyrą. Ko daugiau reikia? Negaliu jaustis nelaiminga, nes turiu viską, ko gyvenime reikia, išskyrus vaikų klegesį ir akis. Šito aš nebeturiu – galimybės mokytojauti.

Esame įpratę daugiau galvoti apie tai, ko mums trūksta, ir pamirštame, kiek daug visko turime. Vilma, ko palinkėtumėte šiuolaikiniam žmogui?

– Sustoti, skirti minutę sau, apsidairyti aplinkui, pamatyti gyvenimo spalvas ir pajusti širdimi, kad čia esu ne šiaip sau. Turėtume galvoti ne apie tai, ko trūksta man, o ko stinga šalia manęs esančiajam. Gal jam trūksta mano šilto žvilgsnio, minutės pasėdėti drauge ir išgerti arbatos, pasikalbėti. Pažvelkime į savo gyvenimą ne iš materialaus taško: mes gimstame ne tik namus statyti, vaikus gimdyti, o jeigu gimdom, tai turime ir nemažai atiduoti. Nors kažkada man pasakė: „Neišdalink savęs, pasilik ir sau.“

Pavyksta?

– Ne, bet aš nejaučiu nuostolio, nes turiu, kas mane sustiprina ir pripildo.

Dėkoju, Vilma, už pasitikėjimą ir atvertą širdį. Tikiuosi, Jūsų kūryba ir toliau šildys gyvenimo skuboje sušalusias sielas bei džiugins Jus pačią.

 

Pavasario giesmė

 

Ateina į širdį pavasaris

čiurlendamas ievų žiedais.

Jis džiaugsmą ir meilę atneša,

liūdėti ir verkti neleis.

 

Nubėga jo krištolo žingsniai

jau bundančiais saulės laukais,

pavyti gyvenimą viliasi - 

beržų jis kasas tuoj paleis.

 

Ir vyturio giesmę čirenančią

nuneš mūsų toliais žaliais.

Viltį, silpnai berusenančią,

žmonėms po pasaulį paskleis.

 

Pražys šitie kloniai ir pievos

upelių svaigiąja daina...

Pakeisti negalim mes nieko

ties gęstančios saulės laida.

 

Paklausykim ant kranto susėdę,

koks čiurlenimas šitas gražus,

kol pavasarį matome bėgantį

per žaliuojančius gėrio takus.

 

Ilgesys

 

Ilgesys į tavo langą beldžia

balandžio balto snapeliu

ir sustabdyti laiką meldžia

akimirkai nubėgus takeliu.

 

Žmogau, gyvenimas tikrai per trumpas

pamiršti tuos, kurie visad šalia,

ir saugo mus, prie mūsų budi,

kokia bebūtų paskirta dalia.

 

Tikrai negrįžta tai, kas jau praėjo,

ir viskas taip beviltiškai trapu...

Išmokim dovanoti meilę, gėrį,

nes juk prarasti - beprotiškai skaudu.

 

Nepavydėkim artimi lašelio meilės,

nenusisukim nuo netekusio vilties...

Likimas juk kiekvieno pasigaili,

kas netrypia nuliūdusios širdies.

 

Mylima

 

Laukais bespalviais vėl nuklysiu tolin

tyriausią orą sielon kvėpdama,

sugersiu savimi mintis gražiausias, oriai

pajusiu, kokia laiminga aš ir mylima.

 

Ta meilė širdy manoj giliai gyvena,

stiprybę teikia, kai esu vienui viena.

Ji lyg šaltinis gyslomis čiurlena

laiminga ir skaidri tyra nauja diena.

 

Per kvapnų minkštą lapų čežesį

rankas išskleidus apkabint skubu

nerūpestingą, margą paukščių klegesį,

kad niekada nebūtų jau graudu.

 

Tikroji laimė, kai gali save dalinti,

akimirką kiekvieną saulėj nutapyt

ir pyktį, liūdesį į samaną suminti,

o džiaugsmo ašarą ant skruosto sustabdyt...

 

Akimirka

 

Pažvelk, kažkur po šakute eglutės

tau tyliai šypsosi sėkmė...

Ant kiekvienos žaliuojančios šakutės

pasislepia gyvenimo prasmė.

 

Tu paklausyk, kaip tyliai plaka

pulsuodama švelnumo plunksnele

laimingą šviesdama tau taką

vaiko ištiesta šilta ranka.

 

Pajusk, ramybė gyslom teka,

nes metai bėgo vėjo skubini...

Ir neužmiršk, tai meilės lūpom šneka

žaisliukai, džiaugsmo kupini.

 

Nusišypsok, nors ir raudoti noris,

nors siela nori garsiai šaukt...

Gyvenimas - lyg tinklas voro - 

plonytis ir tikrai labai trapus.

 

Negrįžta, juk tikrai negrįžta

akimirka, kurią dabar jauti,

ir laikas tartum smilga plyšta...

Akimirka...juk ji tokia stipri...

 

1 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Kėdainių įrašų studijoje – elektroninės muzikos kūrėjas

Kuriantys gražesnį pasaulį
10:13 Kovo 30d. 2020
img

Dvasininkai tikinčiųjų nepalieka ir per karantiną

Kuriantys gražesnį pasaulį
15:39 Kovo 26d. 2020
img

Archeologijos magistrė, kurianti kepuraites vaikams

Kuriantys gražesnį pasaulį
14:05 Kovo 24d. 2020
img

Žengus į niekur, pasaulis apipila žvaigždėmis

Kuriantys gražesnį pasaulį
09:30 Vasario 10d. 2020
img

Žvilgsnis į moterų visatą pro objektyvą

Kuriantys gražesnį pasaulį
2
14:57 Vasario 05d. 2020
img

Odė laisvei būti kitokiam

Kuriantys gražesnį pasaulį
1
13:30 Sausio 22d. 2020

SKELBIMAI

touched by digitouch!