GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Saulius Urbonas: „Aš labai tikiu, kad iš pradžių reikia suprasti save, kas tu esi, tada atsiveria visi kiti neatsakyti klausimai“.   / Asmeninio archyvo nuotr.

Žengus į niekur, pasaulis apipila žvaigždėmis

Kristina KASPARAVIČĖ - 09:30 Vasario 10d. 2020

Jei reikėtų keliais žodžiais apibūdinti jau kone kėdainiškiu tapusio kauniečio 45 metų Sauliaus URBONO gyvenimą, pakaktų pasakyti, kad tai – priešingus polius siekiančios, bet harmonijos ir šviesos skraidinamos gyvenimo sūpuoklės. O jei į vieną sakinį išsirikiavusių žodžių galėtų būti daugiau, tuomet jau jais tektų piešti visą šio žmogaus būties paveikslą: nuo Kauno inteligentijos lopšio, sukurto mamos dailininkės ir tėčio inžinieriaus, iki paauglystės Vietname tarp skurdžių molinių lūšnelių su tykančiu gyvačių pavojumi, nuo dailės studijų, trejus metus trukusio pragyvenimo vien iš tapybos, iki verslo vadybos studijų, savo verslo kūrimo ir vadovo karjeros žinomose šalies įmonėse bei dabartinių solidžių Kėdainių konservų fabriko pardavimų direktoriaus pareigų. Tačiau už šiuos ryškius gyvenimo spalvų potėpius nė kiek ne mažiau svarbūs ir tie, kurie atspindi šio žmogaus kelią į save: nuo triukšmingų ir tuščių vakarėlių iki Indijos ašramų tylos, prisilietimo prie pasaulio išminties ir gebėjimo ja dalintis ne tik parašytoje ir išleistoje knygoje, bet ir su tais žmonėmis, kurie kasdien šalia. Žinoma, ir su tais, kurie net neįtaria, kodėl žemišką ir ganėtinai griežtą vadovaujantį darbą dirbančio S. Urbono akys visuomet spinduliuoja šviesą ir išskirtinę ramybę. 

– Jūs esate dailininkas, rašytojas – meniškos sielos žmogus, bet dirbate labai konkretų ir žemišką darbą – eidamas Kėdainių konservų fabriko pardavimų direktoriaus pareigas nuolat skaičiuojate, analizuojate, kuriate strategijas, vadovaujate žmonėms, keliate jiems tikslus ir orientuojatės į konkrečius rezultatus. Tikriausiai vadovo darbe mažoka menininkams būdingo polėkio... Kaip radote pusiausvyrą tarp konkretumo ir tikslumo reikalaujančio vadovo darbo bei kūrėjo prigimties, neatsiejamos nuo vidinės laisvės paieškų?

– O tos pusiausvyros nėra, nes visa yra viena. Tai viena ir ta pati besitęsianti kasdieninė kūryba.

Kartais girdime, kad žmonės sako besijaučiantys esą ne ten, kur turėtų būti. Esą nuvažiuosiu kažkur kitur ir bus geriau ar pats ten būsiu kitoks, tačiau galiausiai vis tiek prieinama prie to, kad kiekvienas turi realizuoti save toje erdvėje, kurioje tuo metu yra: savo darbe, savo šeimoje. 

Juk ne šiaip sau išmintingi budistų vienuoliai sako, kad vienuolis yra ne tas, kuris sėdi oloje ir visko atsisakęs gyvena savo gražiomis mintimis ir ramiomis emocijomis, bet tikras vienuolis yra tas, kuris gyvena sociume, turi šeimą, darbą ir sugeba susitvarkyti, susidėlioti savo gyvenimą taip, kad surastų ir savirealizaciją, ir gilintųsi į save. Arba kitaip sakant, būtų kelyje. 

Aš nenubrėžiu ribų tarp darbo, šeimos, kūrybos ar žmogaus kelio į save, nes visa tai yra vienis.

Manau, kad būtent tada, kada pradedame brėžti ribas ir atskiriame šiuos dalykus, tuomet ir atsiranda problemos. Tuomet ir čia negerai, ir ten negerai. Ir visą laiką atrodo lyg kažkur bus geriau. Bet kai atėjus laikui suvoki, kad būtent dabar yra tavo gyvenimas ir jis neskaidomas, tada neatsiranda tokios vietos, kur būtų negerai. 

Žinoma, kad bet kur būtų gerai, reikia girdėti save, suvokti savo pašaukimą. Tik taip gali kaifuoti nuo gyvenimo. 

Rimtam vadovui netrūksta nei polėkio, nei pašėlusios energijos. / Irinos Jurkėnienės nuotr. – O kaip būti užtikrintam, kad tikrai eini savo keliu? 

– Paprastai. Jei sekmadienį jauti stresą, kad pirmadienį reikės eiti į darbą, vadinasi, esi ne savo kelyje – skubiai keisk darbą. 

Ir čia negali būti, kad dar pakentėsiu, dar palauksiu, kol susirasiu kitą darbą, nes reikia išlaikyti šeimą ar mokėti paskolą.

Šeima neturi saistyti žmogaus. Ji turi padėti. Šeima – nėra kalėjimas, ji tik paspirtis. Jei šeimoje gyvenimas – kalėjimas, – bėk. Jokiu būdu šeima neturi riboti siekiant svajonių ir tikslų.

Ir tik tada, kai žengi žingsnį į niekur, anksčiau ar vėliau pasaulis tave apipila žvaigždėmis. 

Jeigu bijosi, jeigu nedrįsi įgyvendinti savo svajonių ir laikysiesi to mažo šiaudo, kuris suteikia saugumo ir bent šiek tiek džiugina, jei taip ir nepaleisi jo, tai ir gausi labai nedaug. Tai ir tenkinsiesi labai mažu. 

– Bet ir Jūs nelengvai radote savo kelią. Iš pradžių baigėte dailės studijas, gyvenote iš tapybos ir tik vėliau, pabaigęs verslo vadybos studijas, nėrėte į verslą, į pardavimų sritį...

– Mano protas, kaip ir daugumos, vaikščiojo tai pirmyn, tai atgal. Nebuvo taip, kad suradau savo tiesų kelią ir juo ėjau. Buvo visko: ir kritimų, ir pakilimų. Bet visada vadovavausi ir vadovaujuosi savo draugo Jordano Poškaičio (daugkartinio bušido čempiono – aut. pastaba) patarimu – vienu kartu atsistok daugiau negu nukritai. 

Be to, taip mąsto ir mano tėvai. Kai tik pasakydavau, kad mano draugas padarė tą ar aną, iš tėvų visuomet sulaukdavau: „Tu gali geriau“. Vaikystėje tai erzindavo, bet dabar suprantu, kad tokia ir buvo lyderystės kelio pradžia. 

– Kuriai neabejotiną įtaką padarė ir Vietname praleistas paauglystės laikotarpis?

– Būtent Vietname ir radau savyje gebėjimą būti lyderiu, gebėjimą būti greitu, lanksčiu, pirmu. 

Ten praleidau paauglystę nuo 12 iki 16 metų. Kai išvykau, nebuvau klasėje nei greičiausias, nei geriausias, bet kai grįžau, kitiems jau buvo sunku mane pralenkti.

Tėtis dirbo Vietnamo pasiuntinybėje – buvo išsiųstas kaip inžinierius statyti centrinį dispečerinį punktą Hanojuje. Jis ten dirbo 4-erius metus, tad ir mes su mama ir mažyte sesute gyvenom ten kartu.

Pasiuntinybėje, aišku, gal buvo kiek gražiau, bet Vietnamo realybė skurdi – aplinkui vien moliniai namukai, varganos trobos, gyvatės...

Pasiuntinybėje buvo nemažai rusų vaikų, tad greit išmokau rusų kalbą, per tris mėnesius kalbėjau jau be akcento ir ta kalba ten mokytis teko kartu ne tik su rusų, bet ir ispanų, kubiečių, korėjiečių vaikais. Ten mums buvo labai įdomu, patys supratom, kad mes kitaip gyvenam, kad esam užsieniečiai.

Vietname prasidėjo ir mano pažintis su Azijos kultūra. Būtent ten važiuodavom pas Lamas gydytis žolelėmis ar akupunktūra, ten važiuodavom ir į šventyklas, kur, pakilęs į 5 kilometrų aukštį, kažką surandi arba nesurandi.

Matyt, tai ir buvo mano kelio pradžia į save.

Šeima neturi saistyti žmogaus. Ji turi padėti. Šeima – nėra kalėjimas, ji tik paspirtis. Jei šeimoje gyvenimas – kalėjimas, – bėk. Jokiu būdu šeima neturi riboti siekiant svajonių ir tikslų. S. Urbonas

Grįžęs į Lietuvą baigiau menus, vėliau – verslo vadybą. Dar besimokydamas įgijau pirmąją pardavimų patirtį – būdamas 18 metų dirbau agentu – buvau pats geriausias pardavėjas, nes... tiesiog labai mėgau savo darbą. Matyt, toks gimiau. Ir vėliau, kur tik bedirbau, buvau geriausias pardavėjas. 

O paskui – šeima, verslas, kritimai ir pakilimai. 

Kai versle priėjau ribą, kai viską praradau, sutikau žmogų, „Reiki“ meistrą Gintą, kurį vadinu savo mokytoju. Jis tuomet man pasakė frazę iš Biblijos: „Vienoj kelio pusėj mėtai grūdus ir niekas neauga, bet kitoj kelio pusėj vieną sėklą numetei ir sužydėjo sodai“.

Štai po šio pokalbio nuėjau ir kolegai pasakiau, kad atiduodu jam visas savo akcijas ir išeinu. Kur? Bet kur. Laimės ieškoti. Ir pradėjau viską iš naujo. 

Tada prasidėjo mano antrasis gimimas.

Saulius su žmona Loreta mėgsta aktyvų gyvenimo būdą. / Asmeninio archyvo nuotr. – Ar šeimos negąsdino tokios Jūsų laimės paieškos?

– Kai aš labai pradėjau gilintis į save ir ieškoti atsakymo į klausimą, kas aš esu, žmonai tokios mano paieškos nebuvo įdomios. Bet netrukus atėjo toks momentas, kada aš vaikščiojau paskui ją su knyga ir vis rodžiau – žiūrėk, kas čia parašyta. Taip ir ji įsitraukė. 

Vėliau turėjome įdomios patirties su kartkartėmis į Lietuvą atvykstančia mokslų daktare Susan Gregg, mokančia toltekų išminties, kitais iškiliais žmonėmis. Dabar ruošiamės kelionei į Indiją, į Rišikešą, į „Advaita Vedanta“ pripažinto Mokytojo Mudži seminarą.

Taigi dabar su žmona Loreta esame bendrakeleiviai visomis prasmėmis, ne tik šeimoje. 

Bendrakeleiviai yra ir mūsų sūnūs Arnas bei Matas. Džiaugiuosi, kad jie abu sėkmingai derina ir studijas VDU, ir darbus didelėse šalies įmonėse, ir kelio į save paieškas.

– Ar pasikeitė Jūsų aplinka ir draugų ratas, kai pradėjote eiti savo dvasiniu keliu?

– Labai. Turiu pripažinti, kad nors ir buvau menininkas, sociumas buvo stipriai įtraukęs mane į materiją. Pradėjus gilintis į save, atsirado suvokimas, kad visi garsūs vakarėliai yra apie nieką – tuštybių mugė. 

Suvokiau, kad galima su žmonėmis bendrauti visiškai kitaip, analizuojant gilesnes temas. Kad kiekvienas žmogus, su kuriuo gali surasti ryšį, pradeda džiuginti. 

Bet tam, kad galėtum surasti ryšį su kitu, pirmiausia pats savyje turi surasti draugą. Ir tik jį suradęs, pradedi nebėgti nuo vienatvės, nes vienatvė ima džiuginti. Tuomet nebeatsiranda ir to jausmo, kad nori su kuo nors  greičiau susitikti, kad tik nebūtum vienas. 

– Mėgstate vienatvę?

– Labai mėgstu pabūti vienas. Manau, kad kiekvienam žmogui reikia vienatvės, kad būtų galima surasti savo balansą. 

Tik vienatvėje gali įsivertinti, kokie yra tavo lūkesčiai, kas iš tiesų tave vargina. O dažniausiai kiekvieną žmogų vargina neatitikimas tarp lūkesčių ir realybės. Tada viduje ir keliamos tragedijos, kurios realiai nė neegzistuoja. Tačiau tai suvoki tik būdamas pats su savimi. 

Juk, regis, dar Pitagoras yra pasakęs, kad jeigu žmogus kas dieną pusę valandos nepabūna vienas su savimi, jeigu bent tiek laiko nepasėdi ramiai ant kėdės, tai jis nieko išvis gyvenime negali padaryti. 

O kas yra tas pasėdėjimas, pabuvimas su savimi? Tai yra ta pati meditacija, įsivertinimas, ko tau iš tiesų reikia, sugrįžimas į pirmapradę būtį, į pradžių pradžią, kur dar nėra jokių istorijų ir koncepcijų. Tada pailsi ne tik tavo kūnas.

Bet kuriuo atveju kasdien į lovą turime gultis dar nepavargę, o atsikelti – pailsėję. 

– Knygoje „Kelias į save“, kurią parašėte ir išleidote daugiau nei prieš dešimtmetį, o vėliau jos leidimas buvo net pakartotas, Jūs rašote, kad problemų nėra ir jas susikuriame patys. Teigiate, kad „Mes per daug rūpinamės savo problemomis, kad pamatytume Dievą šalia savęs.“ Bet dirbant vadovaujamą darbą tikriausiai nuolat tenka spręsti tai vienas, tai kitas problemas. Ir bent jau tie žmonės, kuriems Jūs vadovaujate, tikriausiai nemano, kad problemų nėra?

– Stengiuosi, kad su manimi dirbantys žmonės sunkumuose įžvelgtų iššūkius, o ne problemas.

Jei būsi paprastas ir žinosi savo kelią, kuriuo tu eini, ir nebūsi pataikaujantis ar vedamas kažkokių nesąmoningų ego sugalvotų dalykų – svarbos ar kažko tokio – nebus ir problemų. Ir nesvarbu, ar tu vadovas, ar ne vadovas, visiems galioja vienas dalykas – santykis turi būti labai paprastas. Kaip žmogaus su žmogumi. 

O jei kitas žmogus nepatenkintas, tiesiog reikia diskutuoti ir ieškoti kompromiso, nes viskas žmogiška.

Antras dalykas – jeigu santykis jau yra negeras, tai tu ne žmogų žeidi, o save. Ir tuomet turi analizuoti, kas yra ne taip: arba tu kažką praleidai ir padarei kažkokį neteisingą sprendimą, arba pasidavei ego sukeltai klaidingai nuostatai. Ir net jei tokia nuostata yra ne tavo paties, o atėjusi iš šalies, tai nereiškia, kad tu turi eiti ir ją skleisti. Pirmiausia turi diskutuoti ir pats 100 procentu tikėti tuo, ką darai. Kai tikėsi pats, tuomet idėja uždegsi ir kitus. Netikint neįmanoma pasiekti iškeltų tikslų. 

Labiausiai nemėgstu požiūrio, kad reikia padaryti kažką tik dėl to, kad reikia padaryti. Manau, kad kiekvienas darbas turi būti daromas ne dėl darbo, ne dėl pliusiuko, o dėl to, kad norime jį padaryti ir pasiekti vienokį ar kitokį rezultatą. O norint jį pasiekti, reikia kurti. Kūryba ir yra varomoji jėga. O jeigu eini ir darai viską tik pagal „kažkieno dūdelę“, tai nepastebimai dingsta visas įdomumas. Įdomu tik tada, kai pats kuri, kai pats viską dėlioji. 

Man labai svarbu, kad su manimi dirbtų motyvuoti, užsidegę žmonės, kad dirbdami jaustų malonumą.

Ir kaip žmogus, ir kaip vadovas aš pirmiausia noriu būti teisingas. Aš visą gyvenimą ieškojau tiesos, ieškojau to, kas yra tikra, todėl man ir tiesioginiame darbe tai yra labai svarbu. 

– Bet tarp tikrumo yra daug netikrumo ir tarp tiesos yra daug netiesos. Ir ne visuomet būna lengva iš karto pamatyti tai, kas tikra, o kas ne. Juolab, kad kiekvienas žmogus turi savo nuomonę arba net savo tiesą. Kiek žmonių, tiek ir tiesų?

– Tik finale yra viena tiesa. Kasdienybėje kiekvienas turi savo nuomonę ir tai yra gerai. Klausimas tik toks – kaip mes reaguojame, kai nuomonės nesutampa? 

Visuomet sakau, kad svarbiausias yra požiūris ir reakcija į situaciją. Kai mano ir kito žmogaus požiūris nesutampa, bandau kalbėtis, tad didelių dramų nebūna. 

Visi žmonės skirtingi, tad ir dirbant vienoje komandoje su kitais, tas labai jaučiasi, todėl vadovo darbas – gebėjimas kitame žmoguje įžvelgti jo potencialą ir dirbti su tomis jo savybėmis, kurios yra labai reikalingos, geriausios, siekiant užsibrėžto tikslo. 

Yra vienas labai gražus pasakojimas: eina vienas žmogelis ir žiūri – sklypas su augančiomis piktžolėmis. Rauna, rauna jis tas piktžoles, o jų kaip nemažėja, taip nemažėja. O gretimame sklype sėdi kaimynas tarp gėlių ir knygą skaito. Tai žmogus ir klausia  kaimyno – kaip čia taip yra? O tas jam atsako: „Anksčiau aš irgi roviau piktžoles, o vieną dieną supratau, kad tai beprasmiška, todėl prisodinau gėlių ir piktžolės nustojo augti, joms tiesiog neliko vietos.“ 

Lygiai taip yra ir gyvenime – kai atskleidi žmogaus gerąsias puses, o ne kovoji su jo ydom ar tuo, kas tau jame nepatinka, prasideda vyksmas. Atsiranda erdvė kūrybai, ateina santarvė. 

Ir kai viskas atsistoja į savo vietas, tuomet ir paaiškėja, kad visa yra vientisa. Nėra gyvenimo šalia darbo ar darbo šalia gyvenimo. Yra tik vienas gyvenimas – nėra dviejų. 

Saulius Urbonas įsitikinęs, kad kiekvieno vadovo santykiai su darbuotojais pirmiausia turi būti žmogiški. / Algimanto Barzdžiaus nuotr. – Savo knygoje Jūs akcentuojate, kad kiekvienas žmogus turi gyventi ir būti laimingas čia ir dabar, bet turi nepamiršti ir svajoti. Daugumai į galvą kalama ir kita tiesa, kad privalu išsikelti tikslus, nes kitaip nieko nepasieksi, tad daug žmonių ir įsivaizduoja, kad laimingi bus tik tada, kai pasieks savo užsibrėžtus tikslus. O jei vis tik esu laimingas čia ir dabar, kur nuves tikslai ir svajonės? Į dar didesnę laimę? 

– Su tikslais yra spąstų. Kaip ir su likimu. Jei manai, kad viskas jau yra apspręsta, išeitų, kam stengtis, ar ne? Bet išmintingi mokytojai pataria: gyvenk taip, lyg viskas būtų apspręsta, bet vis tiek stenkis kažką padaryti. Nereikalingos įtampos ar baimės nusikratymas padaro žmogų laisvą, o laisvas žmogus geba kurti ir sukuria žymiai daugiau.

Manau, kad galutinis tikslas yra tavo vidinė būsena ir laimė – kaip tu jautiesi. Todėl nereikia nei sau, nei kitiems užkrauti tų visų sunkių dalykų ir įtikinėti save ar kitą, kad turėsi namą ir būsi labai laimingas, ar turėsi du vaikus ir būsi laimingas, arba gausi trokštamas pareigas ir būsi laimingas. Tokio galvojimo pasekmė – pilnos klinikos nelaimingų daktarų, kurie dėl tėvų baigė mediciną ir dar  daugiau tų, kurie sėdi prie tų daktarų durų. 

Taigi tikslai yra tie spąstai, į kuriuos gali pakliūti ir neišlįsti. Ir tik būdamas kokių 40-ies, pradedi ieškoti – kas iš tiesų aš esu? Ir galiausiai supranti, kad tai, ką darei ir buvo tavo tikslas. Arba tikslo iš vis net ir nebuvo. 

Kai atskleidi žmogaus gerąsias puses, o ne kovoji su jo ydom ar tuo, kas tau jame nepatinka, prasideda vyksmas. Atsiranda erdvė kūrybai, ateina santarvė. S. Urbonas

Manau, kad laimingi žmonės yra tie, kurie gali kurti ir sukurti. Ne tik sau, bet ir visuomenei. Ir čia visai gerai veikia net ir egoistiškas požiūris, kai nori pirmiausia sukurti sau, nes kai sukuri sau, tada gali kurti ir kitiems. 

Tai ir yra gyvenimas čia ir dabar, tai ir yra tas gyvenimo jutimas, kad DABAR gali būti laimingas. Ir neverta nukelti tikslo būti laimingu rytoj, nes tai jau – smegenų algoritmas, kuris ir veikia principu – rytoj. Ir tai – ne tik apie tikslą. Kitaip sakant, esmė paprasta – nustok galvoti, viskas jau yra. 

Bet visi esame žmonės su savo ketinimais ir kaip sako išminčius Šri Ramana Maharši, tik pačiame finale sudega ketinimai. Iš pradžių tu degini visus savo norus ir lūkesčius mirties lauže, o paskui dar ir lazda turi sudegti, kuria ugnyje žarstei norų ir lūkesčių pelenus. 

Saulius Urbonas: „Aš nenubrėžiu ribų tarp darbo, šeimos, kūrybos ar žmogaus kelio į save, nes visa tai yra vienis.“ / Irinos Jurkėnienės nuotr. – Koks šiandien yra klausimas, į kurį ieškote atsakymo?

– Klausimas vis dar tas pats, pasakysiu jį ne savais žodžiais. „Tuo metu, kai visi žiūri dieviškąjį spektaklį, aš degu noru atitraukti užkulisių širmą ir susipažinti su Režisieriumi“. Žodžiu, kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių. Kuo toliau einu, tuo labiau suprantu, kad mes nieko čia nesuprantame: nei iš kur tai atsirado, nei kur tai dingsta. Kas tas didysis Kūrėjas, Režisierius? Kodėl visa tai vyksta? Iš kur visa tai atsirado? 

Aš labai tikiu tuo, kad iš pradžių reikia suprasti save, kas tu esi, tada atsiveria visi kiti neatsakyti klausimai. 

Yra labai gera pasaka: Dievas pasikviečia žmogų ir sako: „Ateik, aš tau duosiu visą karalystę.“ Žmogus ateina ir žiūri – rūmai, o prie rūmų – didžiulės rožės. Susižavi rožėmis: jos kvepia, jos tokios gražios! Jis stovi ir negali atsigrožėti. Ir štai 100 metų pasiliko prie tų rožių. Paskui atsipeikėjo – tai gi mane Dievas kvietė! Pagaliau įeina į rūmus, o ten šoka gražios deivės. Ir vėl jis susižavi taip, kad ir vėl nepastebimai 100 metų praeina... 

Taip ir mes gyvename – kažkas mus pakeliui sutrukdo ir pamirštame kur ėję, kokius klausimus sau uždavinėjome. Kelyje į galutinę tiesą neretai mus stabdo ir proto žaidimai. Bet svarbiausia – nepamiršti, kad visa yra viena. O religijos, filosofijos ir įvairūs mokymai tėra pagalbininkai mūsų kelyje. Ir dažniausiai visi jie kalba apie vieną ir tą patį, nors ir kitais žodžiais: Nagvalis, Nirvana, Rojus, Didžioji dvasia... Visur pasakojama apie tą patį, bet skirtingais laikmečiais ir skirtingose kultūrose, todėl tie žodžiai ir mokymai skiriasi ir kai yra įvardijami kitaip, truputėlį protą paklaidina. Adomas, Ieva, gyvatė, obuolys, gėris, blogis, lūkestis, Atmanas, savirealizacija, noras – viskas susidėlioja į tą pačią grandinę. 

– Jūsų knyga „Kelias į save“, regis, yra ne vieno Jūsų pažinto mokymo pasekmė, apibendrinanti svarbiausias gyvenimo tiesas ir talpinanti daug šviesios išminties. Ar nesibaiminote, kad rašydamas pakartosite jau kažkieno kito užrašytą išmintį?

– Ne, jokios baimės nebuvo. Kelių yra daug, tačiau galutinė stotelė viena, tad nenuostabu, kad tos pačios tiesos persipina įvairiose knygose ar mokymuose. 

Knygą pradėjau rašyti tada, kai negalėjau nerašyti, atėjo energija kurios buvo neįmanoma sustabdyti. Čia kaip ir su vestuvėmis. Jaunuoliai draugauja kokius penkerius metus, o paskui klausia – ar tuoktis? Kokį patarimą jiems gali duoti? Ogi tuoktis, bet tik tuo atveju, jei jau tiesiog negali nesituokti. Tada tai tikra. Taip ir su knyga – gali rašyti tik tada, jei negali nerašyti. 

Kai sėdau ją rašyti, rašiau visas atostogas nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Nes kitaip tiesiog negalėjau. Viskas ėjosi savaime. Tai man tapo dar viena praktika einant į savęs pažinimą. Kai rašai, esi kaip kempinė – išsispaudžia viskas. Rašydamas eini giliau nei kalbėdamas. 

Parašiau ir dar dvi knygas, kurios neišleistos. 

Vieną – apie baimę. Man buvo svarbu išsiaiškinti, kas yra ta baimė. Pradėjau šį reiškinį analizuoti iš visokių pusių – psichologijos, krikščionybės, budizmo, šamanizmo, jų prigimties pagal tikrumą ir netikrumą, naudingumą ir nenaudingumą. Gavosi visas mokslinis darbas. Paskui ėmiau interviu apie baimes iš sėkmingų gydytojų, sportininkų, verslininkų, čempionų ir daugybės kitų žmonių, kurie perlipo per daugybę baimių, kad atsidurtų olimpo viršūnėje. Aiškinausi, kaip jie nugali savo baimes. Ir įdomiausia, kad niekas aiškių atsakymų taip ir nedavė. Nes atsakymų nėra. 

Ir kai galiausiai supratau, kad baimės iš viso nėra, kad tai tėra tik koncepcija, tik iliuzija, tai ta knyga taip ir guli, dingo tikslas ją išleisti. Bet ir ji man pasitarnavo kaip gera praktika. Tai tapo dalimi kelio į save. 

O dar viena rašoma ir kol kas nebaigta knyga – grožinė–dvasinė, analizuojanti moralės problematiką. Moralė irgi yra koncepcija. Ir realiai visiškai nesuprantama, iš kur ji kilo, kodėl ji kilo? Kodėl gėrį vadiname gėriu, o blogį – blogiu? Ar knyga apie moralės dilemą išvys dienos šviesą, kol kas dar nežinia, nes nežinau, kur tas rašymas nuves. 

– Jūs daug keliaujate, sportuojate, rašote knygas, tapote paveikslus, dirbate atsakingą darbą, esate tikras šeimos žmogus ir einate dvasinio tobulėjimo keliu. Šeima, savaime suprantama, tokį žmogų „orkestrą“ priima natūraliai, o kaip su tais, kurie Jus menkiau pažįsta? Kaip Jums sekėsi įsilieti į Kėdainių konservų fabriko kolektyvą? Ar Jūsų žmonės nelaiko kitokiu ar net keistuoliu? Nesijaučiate esąs balta varna?

–   Aš nesu tas, kuris labai norėtų parodyti aplinkai, kad esu į kažką labai besigilinantis ar siekiantis tobulėjimo. Jokių parodomųjų dalykų netoleruoju, anaiptol, stengiuosi neapkrauti savimi aplinkinių. Turiu prisipažinti, kad ir šis interviu buvo su klaustuku, tačiau paskui pagalvojau... – kodėl gi ne?..

Kėdainių konservų fabrike dirbu metus ir apie šią mano gyvenimo pusę nedaug kas ką ir žino, nes aš neturiu tikslo mokyti žmonių ar kažką jiems parodyti.

Kai gavau pasiūlymą čia dirbti, kaip didžiausius privalumus įsivardijau sau tai, kad bendrovė yra labai ambicinga, inovatyvi, kad pačioje įmonių grupėje „Vikonda“, kuriai jis priklauso, orientuojamasi į greitai besikeičiančias pasaulio verslo tendencijas, čia suburta novatoriška vadovų komanda, o įmonių grupės savininkė domisi ne tik verslu ir inovacijomis, bet ir yra plačių pažiūrų, besigilinanti į kur kas sudėtingesnius dalykus, su vidinės laisvės siekiu. Visa tai ir rezonavo priimant sprendimą.

Be to, aš visą gyvenimą dirbau greito apyvartumo maisto produktų pardavimuose, jų organizavime, verslo valdyme, tad jaučiau, kad šis darbas – tikrai man. Jis – taip pat yra mano kelio dalis. 

– Bet savo kelyje sutinkame visokių žmonių ir ne visi mums patinka. Kaip išvengiate neretam kylančio nesąmoningo noro keisti kitą žmogų? 

– Vienas iš didžiausių darbų, kurį kiekvienas turime padaryti – palikti ramybėje pasaulį. Bet vien šito darbo neužteks. Teks nuveikti ir antrą, ne mažiau svarbų – palikti ramybėje ir save. 

Pirmiausia palieki ramybėje pasaulį, paskui save, o tada jau nieko ir nebenori keisti, tada jau viskas gerai. Bet jeigu tikrai labai nori kažką keisti, keisk save, o ne pasaulį. 

Tik įsivertink, ar tikrai reikia kažką keisti. Nes čia tas pats klausimas, tas pats žaidimas, tik kita jo pusė – kada tu pradedi keisti, tam niekada nebėra pabaigos. Bet finale paaiškėja, kad nėra iš tikro ką keisti, nes galiausiai atsakai sau į svarbiausią klausimą – o kas nori ką nors keisti? Atsakymas – ego. 

Ir tada supranti, kad visa tai tėra proto žaidimai. Ir tik tada, kai supranti, kad turi nueiti toliau nei siekia tavo požiūrio ribos, suvoki, kad to požiūrio iš vis nėra. Ir tik tada gali būti laisvas. Ir tik tada gali palikti save ramybėje.

– Ar jūs esate laisvas žmogus?

– Esu laisvas savo pasirinkimuose. 

– Savo knygą baigiate epilogu, kviesdamas kiekvieną žmogų pažvelgti į save iš šalies: „Šis žmogus kasdien eina į darbą, bendrauja su kitais žmonėmis. Jis turi draugų, bet tikriausiai turi ir priešų. Taip pat šis žmogus turi tėvus, šeimą. Jis vairuoja automobilį, perkasi maisto, šeria savo šunį ir t.t. Kaip jūs manote, ar šis žmogus laimingas? Ar jis myli save? Ar myli jį supantį pasaulį? Pabūkite ramiai ir stebėkite šį žmogų. Tegu jis gyvena kaip ir gyvenęs, o jūs pažiūrėkite, kaip jis tai daro. Paklauskite savęs, ar norėtumėte gyventi šio žmogaus gyvenimą? Ar norėtumėte juo būti? Jei taip, tada aš jus sveikinu, o jei ne, dabar turite galimybę tapti geresnis. Galite tapti geresnis ne kitiems, o sau pačiam.“

– Taip ir yra. Visi turime šansą tapti geresniais. Sau patiems. Ir eidami tik savo pačių kelių. Vedami begalinio smalsumo, kuris yra jėga. Smalsumo ir noro kažką pažinti. Ir kai tas noras atsiranda, vidus veriasi tiesai ir to jau nebesustabdysi. Sakysite, čia graži literatūra, o realiai.... O realiai literatūra ir realybė yra viena. 

– Ačiū už pokalbį.

3 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Neįgalieji – stiprybės pavyzdys sveikiesiems

Kuriantys gražesnį pasaulį
1
14:46 Birželio 17d. 2020
img

Tėvo pėdomis: vaikai tapo policijos pareigūnais

Kuriantys gražesnį pasaulį
10:51 Birželio 16d. 2020
img

Kėdainių tautodailininkai karantino sujauktų planų neatsisako

Kuriantys gražesnį pasaulį
1
15:52 Birželio 04d. 2020
img

Šiųmetės vasaros stovyklos nesiskirs nuo ankstesnių

Kuriantys gražesnį pasaulį
15:54 Gegužės 20d. 2020
img

Keramikė Dalė Urbienė: „Geriausi darbai gimsta suteikus sau laisvę“

Kuriantys gražesnį pasaulį
14:47 Gegužės 14d. 2020
img

Slaugos namams – geradarių dovanos

Kuriantys gražesnį pasaulį
12:51 Gegužės 07d. 2020
img

Saugi kaimynystė – vieninga bendruomenė

Kuriantys gražesnį pasaulį
13:10 Gegužės 04d. 2020
img

Kaip sporto salę susikurti namie?

Kuriantys gražesnį pasaulį
14:38 Balandžio 27d. 2020
img

Darijus Astrauskas: „Žinojau, kad galiu daugiau, nei kiti tikisi“

Kuriantys gražesnį pasaulį
15:40 Balandžio 08d. 2020

SKELBIMAI

touched by digitouch!