GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Etnologės, humanitarinių mokslų daktarės Daivos Šeškauskaitės tautinis kostiumas pasiūtas pagal šalia senelių gimtinės esančiame Plinkaigalio piliakalnyje rastus ir rekonstruotus drabužius.  / Asmeninio archyvo nuotr.

Dagotuvės ir pagoniškasis pradas, arba kas esame iš tikrųjų

Justina ŠVEIKYTĖ - 09:39 Rugpjūčio 15d. 2019

„Viena vertus, krikščionybė į Lietuvą atnešė kultūrą, mokslą, meną ir demokratiją, tačiau prarasdami senąją religiją ir tradiciją, mes, lietuviai, netekome ir reikšmingos savojo identiteto dalies“, – įsitikinusi kėdainiečiams puikiai pažįstama etnologė, humanitarinių mokslų daktarė Daiva ŠEŠKAUSKAITĖ (57).

Žolinė šįmet neretam tautiečiui asocijuojasi tik su laisva nuo darbo diena, sėk­mingesniam – su ilgiuoju savaitgaliu, besiviliant puikaus oro ir, tikėtina, paskutiniojo pasibuvimo gamtoje šią vasarą.

Vis tik būrius tikinčiųjų šią savaitę buria, kaip ir kiekvienais metais, Lietuvos bažnyčiose rengiami iškilmingi Žolinės atlaidai.

Tačiau šįkart su visoje šalyje žinoma etnologe, paskaitas apie lietuvių gamtos tikėjimą, pasaulėžiūrą, pasaulėjautą ir mitologiją vedančia D. Šeškauskaite kalbamės apie tai, ką mažai kas težino – senosios, reikšmingos senovės baltų šventės ištakas.

Dagojo viską, kuo dalinosi motulė

– Krikščioniškoje tradicijoje Žolinė yra Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmės. Kokia gi ši šventė pagoniškoje tradicijoje? Ką ji reiškė mūsų protėviams? – „Rinkos aikštė“ paklausė humanitarinių mokslų daktarės D. Šeškauskaitės.

– Žolinė – lietuvių, kuriais šiuo atveju vadinu senovės žmones, kitataučių akimis – pagonis, kurie, mano manymu, ir yra tikrieji lietuviai – atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena.

Laikas, kuomet svarbiausi lauko darbai jau buvo nudirbti: javai – nupjauti, uogos ir vaisiai – surinkti, o uogienių – privirta.

Žolinė simbolizuoja tai, jog „be penkių minučių“ prasideda ruduo. Iš tiesų Žolinė – daugiau nei atsisveikinimas: garbė gamtai, šlovė augalams ir apskritai visai augmenijai. Tai labai aktualu, ypač nūdieną, kadangi labai jau norime gyventi natūralioje aplinkoje, ar ne (šypteli)?

Žolinė – lietuvių, kuriais, šiuo atveju, vadinu senovės žmones, kitataučių akimis – pagonis, kurie, mano manymu, ir yra tikrieji lietuviai – atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. D. Šeškauskaitė

Toji šventė buvo tyriausia pagarbos išraiška gamtai, kurią senovės žmonės ypač gerbė. O į gamtos terminą pateko visa žaluma ir žolynai, kiekvienas rugys, beržas, krūmas ir žolė. Taipogi – netgi piktžolės, kurių mes tiek kratomės, nors jos visos yra naudingos. Tiek ta pati usnis, balanda ar varnalėša, iš kurių netgi sriubas virti galime (šypteli).

Kuomet lietuvis senovėje eidavo sėti rugių, švariai nusiprausdavo, apsirengdavo, o rugių pjauti einančios moterys būdavo apliejamos vandeniu. Visa tai – iš pagarbos gamtai ir tikėjimo, kad po tokio kilnaus atsako, tokios garbingos padėkos ir kiti metai derliumi nenuskriaus.

Beje, pagonių laikais Žolinė dar buvo vadinama Dagotuvėmis. Dagotuvės – dagojimo šventė, pabaigtuvės. Manau, kad šis istorinis pavadinimas turėtų būti sugrąžintas.

Etnologė D. Šeškauskaitė primena, jog senųjų baltų tradicijoje Žolinės metu didelis dėmesys būdavo skiriamas iš šviežių rugių keptai duonai./ Asmeninio archyvo nuotr. Lietuvoje įvedus krikščionybę, pagonių šventės buvo sutapatintos su katalikiškomis, o Žoline oficialiai paskelbta rugpjūčio 15-oji. Kaip manote, ar senieji mūsų žmonės būtent tądien ir dagodavę?

– Pradėkime nuo to, kad esame palaiminti gyvendami tokioje klimato juostoje ir tokioje šalyje, kurioje yra ryškios keturių metų laikų sandūros su šitokia nepaprastai harmoninga gamta (šypteli).

Galime didžiuotis tokiais kraštovaizdžiais, bet, iš kitos pusės, iš protėvių gavome pareigą – puoselėti tą nuostabią gamtą ir tokią pačią nuostabią perduoti tiems, kurie čia gyvens po mūsų.

Lietuvoje galime išskirti ryškią žalumo pradžią ir pabaigą, ko negalime pasakyti apie, tarkime, Skandinavijos šalis su kur kas trumpesniu augmenijos vegetaciniu laikotarpiu. Arba tokias šalis kaip Egiptą, kur kone ištisus metus tvieskia saulė, vegetacija nė nespėja įsibėgėti, o tik išsiskleidęs augalas nuo karščio žūva.

Įprastai gegužį, bet šiltesniais metais jau ir kovo viduryje viskas pradeda žydėti, o baigiasi būtent rugpjūtį. Lietuviško rudens pradžia – tai pirmieji rūkai, metas, kuomet gamta pradeda ruoštis miegui. Geltonuoja klevų lapai, savas spalvas ima rodyti ir kiti medžiai. Gamta ruošiasi miegui.

Man apskritai visa tai, kaip žiemos miegui sukrenta gamta, užmiega ežiukai ar gyvatės, yra lygu stebuklui, tokiam kaip vaiko gimimas.

Manau, kad pagonys Dagotuves švęsdavo rugpjūtį, tačiau tikrai ne 15 dieną. Manyčiau, kad iš tiesų jų apeigos vykdavusios link mėnesio pabaigos, tarp rugpjūčio 21 ir 25 dienos. Tai veikiausiai buvo susiję ir su mėnulio fazių kaita.

Žolinę apskritai ne visai teisinga vadinti švente. Kartais atrodo, kad senieji lietuviai nieko daugiau neveikė, vien tik šventė (šypteli). Iš tiesų jie dirbo ir labai sunkiai. Prieš prasidedant rudens metui, jie jau turėjo būti nupjovę visus pasėlius, o tai darė tik savomis rankomis bei įnagiais. Eidavo į talkas vieni pas kitus – ne šventės būdavo galvose, o tai, kaip kuo greičiau pasiimti tai, ką davė motulė gamta.

Tais laikais greitai niekas nevyko. Įsivaizduokite, kad ūkininkas, anuomet turėjęs 14 ar 16 hektarų žemės, jau skaitydavosi stambus pusbajoris, kuris, pradėjęs pjauti rugpjūčio 1–10 dieną, veikiausiai ir užbaigdavo ties mėnesio pabaiga.

Auka dievams – gyvuliai, alus, midus ir duona

Daiva, papasakokite plačiau, kaipgi mūsų protėviai X–XII amžiuje minėdavo Žolinę?

– Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėleles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Viską, ką užaugino gamta, jos sukdavo į puokštes, pynes, pavadinkime, „cibulių kasas“ ir vainikus. Kiekviename šalies regione – skirtingai. Pašventindavo ką supynusios pas vaidilą ar krivį. Tiesa, šventindavo ir patys – prie savęs juk ugnį turėjo kiekvienas žmogus.

Vadinasi, vainikai būdavę ne vien jaunos, nekaltos mergelės simbolis, bet ir augalų, kuriuos žmonės naudojo gyvenime – apsaugai, medicinai, magijai, maistui ir netgi namų apyvokos reikalams.

Manau, kad pagonys Dagotuves švęsdavo rugpjūtį, tačiau tikrai ne 15 dieną. Manyčiau, kad iš tiesų jų apeigos vykdavę link mėnesio pabaigos. D. Šeškauskaitė

Susidžiovindavo pynes ir palikdavo namuos išdžiūti. Po kurio laiką jomis puodelyje tai arbatą plikė, į pirtį nešėsi, visaip, kaip tik sugalvojo, panaudodavo su visa pynės viduje sukaupta gera energija.

Kadangi rugiai jau būdavo nupjauti, pirmąjį jų pėdą ūkininkas surišdavo ir pastatydavo namuose – gaspadoriumi vadino, pagarbą ir viltį geram būsimam derliui simbolizuodavo.

O štai antrąjį pėdą sumaldavo ir duonelę šviežią išsikepdavo – šis ritualas buvo ypač svarbus ir reikšmingas. Kepalėlį irgi pašventindavo.

Kadangi tuo metu būdavo daug tuoktuvių, netrūkdavo jaunamarčių, kurios irgi eidavo į laikus rugių pjauti. Džiaugdavosi ponai, sakydavo: „Va, kaip mūsų marčios gražiai pjauna!“ (šypteli).

Pastaruoju metu pastebimai populiarėja apeigos pagal senuosius lietuviškus papročius – įšventinimai,  sužadėtuvės, žiedynos, vestuvės, įvairių monumentų, paminklų šventinimas./ Asmeninio archyvo nuotr. O kokie tai dienai būdingi būdavę ritualai, apeigos? Kaip senovės baltai atsilygindavo dievams?

– Kadangi rašytinių šaltinių yra, galime pabandyti gana tikroviškai rekonstruoti, kaip atrodydavo Žolinės apeigos prieš tūkstantį metų.

Į vieną vietą susirinkdavo ne vien šeima ar giminė, bet visas kaimas. Buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Tikėjo: kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas.

Paruošdavo didžiulį stalą, kurį nuklodavo savo suneštais augalais, daržovėmis, gėlėmis ir medžių šakelėmis – tuo, kas vis dar žydi ar tik ką nužydėjo. Kitaip tariant – viskuo, ką tik galėjo panaudoti. Būtinai pašventindavo ir visi kartu išragaudavo.

Ta iškilminga proga protėviai papjaudavo jautį, kiaulę ar avį, o auka dievams buvo gyvulio kraujas, pilamas į ugnį.

Tądien rituališkai būdavo kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo.

Ūkininkai iš šviežio derliaus padarydavo alaus, midaus, suraugindavo kumelės pieno. Dabar mus alkoholis labai gąsdina, atsirado netgi tokios frazės kaip „veryginis alus“, bet anuomet ritualuose jis būdavo plačiai naudojamas. Nekalbu, kad juo piktnaudžiaudavo. Alus būdavo skirtas ritualams.

Taigi, apeigų metu per ugnį, per dūmą duonelė, alus ir midus, būtinai bent tris dienas raugtas kumelės pienas buvo aukojami seniesiems dievams – saulei, mėnuliui, miškui, dangui.

Kiekvienas dobilėlis, gyslotis, kietis buvo nepaprastai svarbus. Kiekvienas buvo pagerbtas, pašlovintas ir apdainuotas. D. Šeškauskaitė

Pagonys tikėjo, kad tik raugintas maistas ir gėrimai kaip padėka per dūmus turi būti aukojami dievams. Tarsi kokia personifikacija – nežinodami, kaip tie dievai atrodo, tuo, ką gamta davė, jie dievams ir atsidėkodavo (šypteli).

Kūkaliui kadaise traukė dainas, dabar – nykstanti rūšis

– Lengva ranka skirstome daržoves ir vaisius į mažiau ir labiau mums naudingus. O ar prieš tūkstantmetį žmogus irgi vieną augalą gerbė daugiau, o kitą – mindžiojo?

– Gaila, kad mes šiandien neturime to supratimo, kokį turėjo ano laikmečio žmonės, laikęsi arti gamtos, arti žemės. Jiems svarbus buvo kiekvienas augalas ir gyvūnėlis.

Kiekvienas dobilėlis, gyslotis, kietis buvo nepaprastai svarbus. Kiekvienas buvo pagerbtas, pašlovintas ir apdainuotas.

Netgi boružėlei buvo skiriamas dėmesys, dainuojamos dainos, linkima sėkmingai pasiekti padangę.

Žaluma pagoniui buvo viskas: ir gyvenimas, ir maistas, ir gydymas, ir buitis. Tarkime, šiaudais ar ajerais prikimšę tik ką pasiūtą maišą pasigamindavo pagalvę, čiužinį ar antklodę miegui.

Dar sąlyginai neseniai lovų nebuvo. Buvo tik platūs suolai, užkloti tokiais patalais.

Žolinė – tyra pagonybės laikų pagarbos išraiška gamtai, laikas, kuomet svarbiausi lauko darbai jau buvo nudirbti, javai – nupjauti, uogos ir vaisiai – surinkti, o uogienių – privirta./ J. Šveikytės nuotr.Šiandien, visur dairydamiesi natūralumo, turbūt sakytume, jog protėviai sveikai miegodavo (juokiasi). Aišku, tuo metu jie negalvojo sveika ar ne – tiesiog šitaip vertė gyvenimas.

Augalas pagonį lydėjo nuo mažens iki paskutinio atodūsio. Motina, ruošdamasi į pasaulį atvesti kūdikį, uostė žoleles, gėrė gėlių žiedų arbatas, kad procesas būtų lengvesnis. Tik gimęs vaikutis buvo stiprinamas žolelėmis. Prieš mirtį žmogui į pagalvę artimieji prigrūsdavę tam tikrų augalų, tikėdami, kad dėl to geresnis anapusinis gyvenimas būsiąs.

Labai daug dainų ir sutartinių skambėjo kūkaliui – dirvinei raugei, rūšiai, jau įrašytai į Lietuvos raudonąją knygą.

Senovėje jis kaip pagalbininkas augdavo tarp rugių, dainose žmonės jo prašydavo padėti rugius užauginti. Rugiai ir kviečiai būdavo aukšti, rugieną lietuviai naudodavę patalams ruošti arba stogams dengti, o kūkalis iš šono remdavo stiebą, padėjo jam išsilaikyti ir nenuvirsti.

Tikėjo: kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas.  D. Šeškauskaitė

Modernėjant žemdirbystei, kūkalis tapo kenkėju ir buvo išnaikintas su chemikalais. Dabar rugiai auga žemesni, bet vis tiek baiminamasi, kad vėjas jų nenulenktų, o liūtys – nesuguldytų. Kadaise tam pasitarnaudavo kūkalis.

Ar gailite to, kad tiek Žolinė, tiek kitos protėvių apei­gos ir ritualai pamažu ne tik kad praranda istorinę savo prasmę, bet daugeliui nė nėra girdėti?

– Deja deja, taip yra. Ne vien tai, kad žmonės nežino arba nemato prasmės minėti taip, kaip tai darę senieji baltai. Man labai gaila ir to, kad žmogus nebesugrąžinamai keičia gamtą.

Žinote, prieš kelias dienas turėjau nepaprastą nutikimą. Mudu su vyru gyvename gamtoje ir ją puoselėjame. Patys turime šiek tiek rugių. Anądien juos iškūlęs kombainininkas atvežė mums ir išpylė visą tą kūgį kieme. O kūgis – pilnas ne vien rugių, bet ir vabaliukų, žiogų, boružių, vorų – visokių, kokių tik nori (juokiasi).

Jis pats netgi iššoko iš kombaino ir garsiai stebėjosi pirmą kartą matąs tiek visokių gyvių rugiuose!.. Mat įprastai būna taip: išpili, o ten – vien tik rugiai.

Tad pirmiausia man gaila, kad gamtoje nebėra sintezės. Į žemę pripilama trąšų ir įvairiausių pesticidų, skirtų augti tik vienos rūšies augalui, o visus kitus – sunaikinti. Javų, rugių laukuose nebėra laumžirgių ir drugelių. Nebėra ne vien kūkalio, bet netgi aguonų.

Prijaukinta – senolių, tinkama – ir mūsų laikams

Daiva, netoli Plinkaigalio piliakalnio, pagal kuriame rastus, rekonstruotus drabužius pasiūtas ir jūsų pačios tautinis kostiumas, kadaise buvęs Šeškauskų kaimas, o jame gyvenę jūsų pačios seneliai. Ar Kėdainių kraštas jums yra artimas?

– Labai! Kėdainiai man – mylimiausių mažesniojo kalibro miestų sąrašo viršuje. Į Kėdainių miestą ir rajoną atvykstu gana dažnai – edukacijas vedu, parodas pristatau, koncertuoju. Esu buvusi ir Kėdainių krašto muziejuje, ir Arnetų name, ir Paberžėje.

Labai norisi palinkėti, kad nepamirštume, jog esame išties išskirtinė tauta, ir jeigu nenorime išnykti, privalome išlikti tvirti, puoselėti lietuvybę. Ne tolti, o sugrįžti prie tikrosios mūsų prigimties – gamtos. D. Šeškauskaitė

Gera, miela atvykti į Kėdainių senamiestį, ne vien žavingas, bet ir turtinga Radvilų istorija grįstas gatveles.

Senieji baltai garbino visą gamtą – pradedant gyvūnija, visa žaluma ir žolynais, kiekvienu rugys, beržu, ir krūmu, baigiant kiekviena piktžole./ BNS (Josvydo Elinsko) nuotr. O kaipgi vasaros ir rudens sandūrą siūlytumėte paminėti kėdainiečiui, norinčiam bent kiek pajusti senųjų baltų Dagotuvių tradiciją?

– Pasiūlysiu keletą variantų. Nesvarbu kada – rugpjūčio 15, 16, 21 ar 22 dieną – atvykti į Raseinių rajoną, Sargelių kaimą, kur vesiu apeigas. Galite pasiskambinti man, pasitarti telefono numeriu +370 699 457 18. Atsivežti šviežių daržovių – juk ir balkonuose žmonės augina tai kokį agurkėlį. O ir pas mane galima prisiskinti augalėlių, pasigaminti vainiką ar puokštę ir pašventinti.

Tiems, kurie vis dėlto liks namuose – siūlyčiau pasidaryti šventę su šeimos nariais, kaimynais. Sueiti į vieną vietą, atsinešti gamtos gėrybių. Tinka viskas, o juk užderėję ir pomidorai, ir bulvės, ir burokai. Galima atsinešti ir krieną, ir krapą, ir pelyną.

Labai rekomenduoju takažoles – jos gelbėja nuo inkstų akmenligės, šlapimo pūslės negalavimų.

Pasigaminkite ką nors gardaus – labai mėgiamas patiekalas būdavo koldūnai su bulvių įdaru.

Viską, ką susinešėte, galima pašventinti vandeniu iš šaltinėlio ar šulinio. Jeigu būsite lauke – sukurkite laužą. Jeigu viduje – uždekite žvakelę.

Ištarkite: „Šventinam mūsų užaugintą maistą. Norime, kad jis padėtų mūsų gyvenimui, mūsų sveikatai mūsų vaikams. Dėkojame už gerą derlių ir tegu gausus bus kitais metais. Kad sveiki kitų metų sulauktume.“ Šios – dažniausiai minimos maldos ar formulės prie šventinto stalo.

Kalbą sakyti gali vyriausiasis žmogus būryje. Nebūtina kartoti pažodžiui, nebūtina kalbėti Žemei, orui, vėjams – pakanka tiesiog nuoširdžiai padėkoti už gėrį, ką turime, ir žmones, kurie mus supa.

Atminkime ir protėvius: tiek tolimus, tuos, kurie už mus prieš šimtus metų kariavo, ir artimiausius – močiutes, senelius, kurių tarp mūsų jau nebėra.

Pradėkime nuo to, kad esame palaiminti gyvendami tokioje klimato juostoje ir tokioje šalyje, kurioje yra ryškios keturių metų laikų sandūros su šitokia nepaprastai harmoninga gamta. D. Šeškauskaitė

Labai svarbu, kad apeigose dalyvautų ir vaikai, kad prisiliestų prie visko, nes galbūt kai kurie net nėra regėję lysvės, kurioje užaugo bulvė.

Manau, jog tai būtų labai gražus ritualas ir prasminga proga vasaros sezono užbaigimui, giminės ar bičiulių susibūrimui (šypteli).

Galbūt tokia gaida ir užbaikime mudviejų pokalbį  palinkėdami vieni kitiems kuo daugiau laiko praleisti šalia artimiausiųjų ir neskubėti išsižadėti savojo identiteto?

– Mes, lietuviai, esame gamtos žmonės. Miškas, ąžuolas, pušis, vilkas ir meška – mums.

Lietuviai ėmė bėgti iš kaimo į miestą, o iš miesto – į užsienį. Ir čia iškyla didžiulis paradoksas: pabėgę į užsienius, jie nenori gyventi Berlyne, Londone ar Sidnėjuje – iš didmiesčių keliasi į mažesnius miestus ar netgi kaimus. Bėgo nuo prigimties, bet niekur nenubėgo.

Ne be reikalo turime posakį, kad žmogui reikia „užauginti sūnų, pastatyti namą ir pasodinti medį“. Jeigu vokiečiai, prancūzai, olandai ar austrai visą gyvenimą praleidžia nuomojamuose būstuose, lietuviai išvykę stropiai taupo ir siekia įsigyti nuosavą būstą, įleisti šaknis... ir aplink dairosi lietuvių bendruomenių, nes nori girdėti gimtąją kalbą.

Vadinasi, mums svarbu tvirtai stovėti ant žemės, kaip tiems ąžuolams, įleisti šaknis, o tada stiebtis link dangaus ir į jį žiūrėti.

Daug lietuvių dabar išmano kinų ar indų mitologiją, tampa jogos guru, bet, parodžius į kokį nors Lietuvos medį ir paprašius įvardinti, jo nepažįsta. Paklausti, kuo žmonės Lietuvoje tikėjo prieš tūkstantį metų, nežino, ką ir atsakyti.

Kunigas ir humanistas Mikalojus Daukša yra pasakęs: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą.“

Labai norisi palinkėti, kad nepamirštume, jog esame išties išskirtinė tauta, ir jeigu nenorime išnykti, privalome išlikti tvirti, puoselėti lietuvybę.

Ne tolti, o sugrįžti prie tikrosios mūsų prigimties – gamtos.

Toks tad palinkėjimas: prisiminti savo prigimtį ir ją saugoti.

Juk mūsų lietuviška savastis yra tokia tobula (šypteli)...

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Jaunieji dailininkai gilinosi į animacijos meną

Kuriantys gražesnį pasaulį
Papildytas
1
15:11 Rugsėjo 30d. 2019
img

Muzika vaikų gyvenime: pažadina sąmonę ir tobulina protą

Kuriantys gražesnį pasaulį
15:52 Rugsėjo 10d. 2019
img

Komponuodama radinius menininkė kuria savo „dienoraštį“

Kuriantys gražesnį pasaulį
Papildytas
1
20:50 Rugpjūčio 28d. 2019
img

Dabar yra pats metas daryti tai, ką nori daryti

Kuriantys gražesnį pasaulį
10:51 Rugpjūčio 13d. 2019
img

Istoriją liudijantys sunkvežimiai į Kėdainius sutraukė minią smalsuolių (GALERIJA)

Kuriantys gražesnį pasaulį
Papildytas
21:22 Rugpjūčio 10d. 2019
img

Rankdarbiuose išsaugotas laikas

Kuriantys gražesnį pasaulį
1
13:29 Rugpjūčio 08d. 2019
img

Iš Amerikos – tiesiai į Paberžę išpildyti savo svajonės

Kuriantys gražesnį pasaulį
10:00 Liepos 27d. 2019
img

Arūnas Gudinavičius: mokslininkai keliauja po vieną

Kuriantys gražesnį pasaulį
1
12:47 Liepos 24d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!