GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Vienas iš dr. Arūno Gudinavičiaus pomėgių – keliavimas.  / Asmeninio archyvo nuotr.

Arūnas Gudinavičius: mokslininkai keliauja po vieną

Rasa JAKUBAUSKIENĖ - 12:47 Liepos 24d. 2019

Visada yra įdomu skaityti ar klausyti pasakojimų apie kitokius žmones. Žmones, kurie gyvenime yra pasiekę daugiau nei įprastas statistinis lietuvis. Sutikite, juk tapti mokslininku gali ir sugeba ne kiekvienas. Iš Kėdainių kilęs dabar jau dr. Arūnas GUDINAVIČIUS yra ne tik mokslininkas. Jis šiuo metu taip pat vadovauja ir didžiausio Lietuvos universiteto – Vilniaus universiteto (VU) – leidyklai. Kaip jis pats sako, iki mokslo aukštumų ir leidyklos vadovo pareigų jį atvedė smalsumas ir mėgavimasis tuo, ką daro. Ir nepaisant akademinių pasiekimų bei gyvenimo sostinėje, Arūnas Kėdainių nepamiršta, domisi jais ir bent kartą kitą per metus būtinai čia apsilanko.

–  Arūnai, susipažinkime: kas Jūs toks esate, kaip save apibūdintumėte?

– Visų pirma, save laikau europiečiu. Lietuvis – taip, vilnietis – gal, kėdainietis – nes čia gimiau. Esu mokslininkas ir leidėjas. Šiuo metu labiau leidėjas nei mokslininkas. 

– Grįžkime į praeitį. Esate kilęs iš Kėdainių. Iš kurios Lietuvos centro vietos?

– Mama, rodos, yra sakiusi, kad faktiškai gimiau Vilniuje. Iki kol išvažiavau studijuoti į Kauną, gyvenau Kėdainiuose, J. Basanavičiaus gatvėje tarp dabartinės stoties ir „Iki“ parduotuvės. Sovietinės statybos daugiabučių rajone. Tuo metu seneliai dar turėjo sodybą Šilainių kaime, vėliau jie persikraustė į namą Kėdainiuose. Dar turėjome sodą Pelėdnagiuose.

Kai esi rojaus kampelyje, nieko tokio per atostogas ir šiek tiek padirbėti. Asmeninio archyvo nuotr. – Ar turėjote kokią nors mėgstamą vietą Kėdainiuose, savo slaptą vietelę? 

– Visada mėgdavau senamiestį. Dabar jis atsinaujinęs, atidengti ir renovuoti anksčiau buvę apleisti pastatai. Dar viena puiki vieta Kėdainiuose – centrinis miesto parkas, o dar minaretas tolimajame gale.

– Žiūrint iš šiandienos perspektyvos, mokslai mokykloje Jums turėjo sektis iš tiesų gerai. Ar taip ir buvo? 

– Mokiausi 5-oje vidurinėje mokykloje, kiek vėliau ją pavadino „Ryto“. Mokslai sekėsi normaliai. Man rodos, visi dalykai gali būti prie širdies, čia labai priklauso nuo mokytojo. Kaip jis dėsto, kaip bendrauja su mokiniais. Buvo įvairių mokytojų. Ir puikių pedagogų, kurių pamokų gal net laukdavome, buvo ir tokių, prieš kuriuos visa klasė drebėdavo. Juk tai buvo sovietinė mokykla, pačioje brandoje, jei taip galima pasakyti. Vaikščiojimai ratu koridoriais per pertraukas, žygiavimai Lenino garbei, spaliukų ir komjaunuolių gaminimas, pasitaikydavo ir fizinių bausmių. 

O mokydavo ir keistų dalykų. Pavyzdžiui, papildomai būrelyje buvo galima išmokti vairuoti GAZ automobilį. Aš iki šiol nesuprantu, kam šešiolikmečiui reikia mokytis vairuoti GAZ automobilį. Sovietinį automobilį suaugęs vos gali suvaldyti. Matyt, karui ruošdavo. Ignoravau tokius mokslus, kai man reikėjo vairuoti, išmokau per kelias dienas prie normalaus automobilio. Sabotuodavau prastu pataikymu į koją Gegužės pirmosios žygiavimo ir dainavimo pratybas. Nesirišdavau kaklaraiščio. Nežinojau, kodėl taip dariau. Matyt, kažkoks jausmas sakė, kad tai prievartiniai ir ideologiniai dalykai.

– Arūnai, kaip klostėsi Jūsų gyvenimas mokykloje? Sutarėte su mokytojais?

– Dažniausiai sutardavau. Tik su vienais sutarti buvo malonu, su kitais – ne taip malonu. Dabar sunkiai įsivaizduojama, bet tada buvo norma ant mokinio rėkti arba už kokį tai neva nusižengimą suėmus už skruostų papurtyti. O ir vertinimams dažnai įtakos turėdavo ne žinios ir nuveikti darbai, o elgesys. Kalbėjai per pamoka – du.

Buvome klasė kaip klasė. Kaip tais laikais ir įprasta – šiek tiek patyčių, šiek tiek nusirašymų, bet iš esmės buvome gana draugiški ir vieningi. Kiek žinau (ne apie visus žinau), daugeliui gyvenimas susiklostė gerai. Tarp klasiokų turime ir batų dizainerį Žaną Maslauską, turime Kėdainių savivaldybės tarybos narį Virmantą Pikelį, mano bendrasuolį Dainių Railą, sukūrusį pramonės įmonių automatizavimo verslą ir daug kitų, kuriančių Lietuvą tokią, kokia ji yra dabar. Kita dalis gyvena ir dirba ne Lietuvoje, tai apie juos mažiau žinau. Žinau, kad Egidijus Štuikys, bendraklasis, kurį aplankiau dar praeitą rudenį būdamas su reikalais Airijoje, vadovauja nedideliam kokybės testavimo skyriui didelėje automobilių detalių gamykloje Corko mieste. Turime tradiciją susitikti kas penkerius metus. Paskutinis susitikimas buvo pernai – po 25 metų. Yra šauni grupė klasiokų, kurie gyvena Kėdainiuose, tai jie ir organizuoja nepailsdami.

Turime tradiciją susitikti kas penkerius metus. Paskutinis susitikimas buvo pernai – po 25 metų. Yra šauni grupė klasiokų, kurie gyvena Kėdainiuose, tai jie ir organizuoja nepailsdami. A. Gudinavičius

– Spėju, kad gimtąjį kraštą palikote dėl mokslų. Kada tai įvyko? 

– 1993 metais išvažiavau studijuoti į Kauno technologijos universitetą, tuometinį Automatikos ir elektrotechnikos fakultetą. Baigiau bakalaurą, o po to ir magistrą. Bakalauro mokslai buvo sunkūs. Jei gerai pamenu, tai iš kokių 200 priimtųjų į kursą krito beveik pusė, liko vos daugiau nei 100, tai tame reitinge buvau šeštas. Prieš kelerius metus buvo kurso susitikimas po 20 metų, susirinko apie 50 žmonių. Apsilankėme buvusiame fakultete, bendrabučiuose. Pamatėme ir visiškai nepasikeitusių dalykų – bendrabučiuose pasikeitė tik gyventojai (atsirado daugybė užsieniečių iš egzotiškų mums šalių), o išorė ir vidus kol kas tas pats.

Antrame magistrantūros kurse prof. Jono Punio dėka susidomėjau multimedija. Tuo metu tai buvo inovatyvūs sprendimai – vaizdo, garso, judančių vaizdų panaudojimas kompiuteriuose! Priminsiu, kad tai buvo laikai, kai dar naudojome 1,44 MB floppy diskelius, ir tik pasirodžiusią Windows 3.11 versiją. Profesorius pasikvietė mane dirbti į jo vadovaujamą Vaizdų apdorojimo ir multimedijos laboratoriją. Joje pradėjau dirbti su elektroninėmis multimedijos knygomis. Su knygomis dirbu iki dabar.

Dr. Arūnas Gudinavičius teigia, ypatingais gabumais nepasižymintis, o savo pasiekimus vadina nuoseklaus ir kryptingo darbo rezultatu. Asmeninio archyvo nuotr. – Esate iš tiesų daug pasiekęs mokslininkas – Vilniaus universiteto leidyklos direktorius, socialinių mokslų daktaras, elektros inžinerijos mokslų magistras. Kas Jus skatino to siekti?

– Smalsumas. Smalsu buvo, kas bus, kai baigsiu magistrą, kas bus, kai pradėsiu dirbti su multimedijos knygomis, kas bus, kai baigsiu doktorantūrą. Ir sutiktų žmonių palaikymas. Labai didelę įtaką man padarė daugiau kaip dešimties metų darbas su akademiku prof. Eugenijumi Jovaiša. Su juo leidykloje „Elektroninės leidybos namai“ kūrėme tuo metu labai inovatyvias multimedijos knygas kompaktiniuose diskuose istorine tematika. Vėlgi – tai buvo laikai, kai kompiuterio stacionarus diskas siekė 8 GB, pagrindinė laikmena buvo kompaktinis diskas, o vaizdo siužeto internete nebuvo įmanoma pažiūrėti, nes internetas buvo toks lėtas, kad vieną mažą paveikslėlį kraudavo kelias sekundes. Buvo surinkta puiki komanda, buvome jauni ir energingi – kalnus nuversdavome. Profesorius sakydavo: „Jei darbas trukdo mokslui ar gyvenimui, reikia mesti darbą.“ Darbo nemečiau, bet su jo paraginimu ir kito profesoriaus Domo Kauno kvietimu 2006 metais pradėjau dėstyti Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto studentams, o dar po dvejų metų įstojau į doktorantūrą. Buvo smalsu.

Ketveri metai rašant disertaciją apie elektroninių knygų kokybę tapo dar vienu įdomiu ir nelengvu gyvenimo etapu. Įskaitant ir žemės drebėjimą, kuris įvyko dviejų mėnesių stažuotės Naujojoje Zelandijoje pabaigoje. Žuvo per 200 žmonių, Christchurcho universitetas buvo uždarytas, mano namas, kuriame gyvenau, apgriuvo, teko evakuotis. Stažuotės metu vykdytas dešimties savaičių tyrimas liko neužbaigtas, pritrūko poros savaičių. 

Tąkart pavyko išsinuomoti automobilį, palikau Christchurchą ir beveik dvi savaites važinėjau po Naująją Zelandiją, kol atidarė oro uostą ir atėjo skrydžio į namus laikas. Beje, nuostabi šalis. Klimatu pietinė sala panaši į Lietuvą. Galėčiau ten gyventi. 

Studijuojant doktorantūroje reikėjo labai daug ko išmokti. Visų pirma, išmokti mąstyti kitaip. Skaityti kitokias knygas. Rašyti kitokius tekstus. Pristatinėti tyrimus konferencijose, atsakyti į užduodamus klausimus. Bediskutuojant apie disertacijos rengimo bėdas susiformavo stiprių kolegų doktorantų ratas, taip vadinamas uždaras „Mažvydo klubas“, kuriame yra šeši nariai, su kuriais bendradarbiaujame ir iki šiol.

Surinkau gerą komandą ir kartu siekiame naujų iššūkių – tapti prestižine akademine leidykla Baltijos šalyse. A. Gudinavičius

Apsigynus disertaciją, tuometinis Komunikacijos fakulteto dekanas prof. Andrius Vaišnys patikėjo manimi ir pakvietė vadovauti antrai Vilniaus universiteto leidyklai, viešajai įstaigai „Akademinė leidyba“. Jos veikla buvo apmirusi. Vos spėjau atgaivinti, kai VU vadovybė nusprendė sujungti leidyklas ir vicerektorius prof. Rimantas Jankauskas pasirinko mane vadovauti reorganizuotai Vilniaus universiteto leidyklai. Surinkau gerą komandą ir kartu siekiame naujų iššūkių – tapti prestižine akademine leidykla Baltijos šalyse.

– Jūsų patirtis skamba įspūdingai! Kaip Jūs tai įvardytumėte – akademiniai gabumai ar tiesiog uolaus, nuoseklaus darbo rezultatai?

– Nemanau, kad pasižymiu kokiais nors ypatingais akademiniais gabumais, tačiau moku dirbti nuosekliai ir kryptingai. Dar labai svarbu – visada stengiuosi dirbti tai, kas man patinka. Taip susiklostė, kad pagal specialybę (esu automatikos inžinierius) nedirbau nė dienos, tačiau dėl to nesigailiu. KTU davė tinkamą išsilavinimą, gerą technologijų supratimo pagrindą, kurį ir naudoju savo veikloje.

– Jūsų tėveliai ir šiandien tebegyvena Kėdainiuose. Kodėl Jūs pats negrįžote į gimtąjį miestą?

– Negrįžau, nes tai, ką dariau, galėjau daryti tik Vilniuje. Mano mama Leontina dirba Kėdainių bendruomenės socialiniame centre, o tėtis Vytautas, dirbęs Kėdainių chemijos gamykloje, vėliau Klaipėdos „Begos“ kompanijoje, dabar pensijoje. Medžioja ir sukasi darže Kėdainiuose, reguliariai užsuka į Vilnių, kur gyvena mano sesuo Kristina, prižiūri mūsų sodybą Anykščių rajone. Veiklos turi ne mažiau nei dirbdamas.

– Tačiau vis tiek grįžtate aplankyti tėvų, giminių, jei jų čia yra... Kaip dažnai čia grįžtate?

– Rečiau, nei mama norėtų. Pastaruoju metu kartą kitą per metus. Dabar tėvai dažniau atvažiuoja į Vilnių.

– Ar nešiojatės širdyje kokį nors gražų, tik Jums vienam mielą prisiminimą (o gal net kelis) iš Kėdainių?

– Iš mokyklos laikų geriausi prisiminimai yra iš taip vadinamų darbo ir poilsio stovyklų. Aštuntoje ir devintoje klasėje vasaros metu mus trims savaitėms vežė į kolūkius, kuriuose visa klasė gyvendavo kaimo mokykloje ir padėdavo nudirbti kai kuriuos darbus. Būdavo linksma tiek dirbant, tiek po darbų. Dar ir pinigus mokėdavo šiokius tokius. Manau, tai būdavo visai naudinga mokiniams. Bet su nepriklausomybės atgavimu ir kolūkių sugriuvimu ši praktika baigėsi. Nors ne visur. Pavyzdžiui, mano sūnus, kuris mokosi Valdorfo mokykloje Vilniuje, pernai po dešimtos klasės važiavo praktikos pas ūkininką Vokietijoje. 

– Ar Jums svarbus Jūsų gimtasis kraštas? Galbūt esate domėjęsis savo kraštu ir jį aprašęs ir išleidęs knygą/-ų?

— Taip, svarbus. Esant progai domiuosi Kėdainių istorija, dabartiniais reikalais. Visad stebiu, už ką balsuoja kėdainiškiai, ką išsirenka. Atvažiavęs visada stebiu, kas pasikeitė. Džiaugiuosi, kad miestas gražėja, kad žmonės turi darbų, atsiranda įvairių nedidelių verslų. 

Va, prieš kokią savaitę, klasiokas Linas Bajorūnas feisbuke pasidalijo puikiais įspūdžiais apie naują piceriją Kėdainiuose „Plika barzda“. Nuotraukoje buvo plikas hipsteris su barzda (tikiuosi, nesupyks už komplimentą), matyt, savininkas. Picerijoje nebuvau, gal ir aplankysiu, kai būsiu Kėdainiuose, bet iš konteksto matau, kad ten daug širdies įdėta. Labai linkiu jiems sėkmės. Mane džiugina tokie nedideli naujos kartos verslai. Tai ne tik vieta pavalgyti. Tai indikatorius, kad mieste gyvenimo kokybė auga. Kėdainiai ir kėdainiečiai vis daugiau valgo mieste, ir jiems tampa svarbu, ką ir kaip valgyti.

O jeigu apie knygas, tai esu kelių nedidelių knygų bendraautorius. Pats skaitau daug. Skaitau ir mokslines knygas, be to niekaip nesigauna. Skaitau ir gerus detektyvus, kai noriu pailsėti. Šiuo metu mano skaityklėje Tanos French „In the Woods“ – detektyvas, spalvingais veikėjais nupiešiantis ir šiuolaikinės Airijos paveikslą. Gal nuskambėsiu pernelyg didaktiškai – negaliu susilaikyti, nes kelis pastaruosius metus domėjausi skaitymo ekranuose ir popieriuje procesais – knygų skaitymas yra labai svarbu. Visiems. Svarbu tiems, kas nori būti konkurencingi – ar versle, ar moksle, ar valstybės tarnyboje. Ir akcentas yra knygų. Feisbukai, portalai ir kiti žinių ir paskalų šaltiniai nėra ilgasis skaitymas, kuris teikia mums svarbią naudą – gerina žodyną, plečia vaizduotę, moko reikšti mintis, suvokti didesnį kontekstą ir t. t. Mano manymu, geriausia dovana bet kokia proga yra knyga. Aš pats jau seniai dovanoju beveik tik knygas. Rekomenduoju išbandyti.

– Jūsų pasiekimai akivaizdžiai rodo, jog knygos – Jūsų gyvenimas. Ką dar be skaitymo mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Kaip jau sakiau, esu smalsus, todėl mėgstu keliauti. Kai buvau jaunesnis, su grupe draugų kasmet plaukdavome kalnų upėmis Kolos pusiasalyje, Karelijoje, Altajuje, Buriatijoje, Pirėnuose, Islandijoje. Tai būdavo maždaug dviejų savaičių autonominiai žygiai Sibire ir Rusijos Šiaurėje, kai reikėdavo visą reikalingą maistą ir įrangą užsinešti į tam tikrą aukštį ir tada leistis upėmis žemyn. Labai geras poilsis. Jokių pašalinių žmonių, mobiliųjų telefonų, jokių internetų – gauni tiek adrenalino, galva išsivalo taip, kad grįžęs signalizacijos kodo nebepameni. Plaukimai Vakarų Europoje labiau civilizuoti – čia jau nepabėgsi nuo žmonių ir patogumų. 

Žiemą kalnų slidinėjimas – Italija, Austrija, Čekija, Slovakija, Švedija. Kartais išeiname į dviejų dienų žiemos žygius su slidėmis Lietuvos miškuose. Su nakvyne. Tik pastaraisiais metais sunku pataikyti tinkamą orą – reikia sniego ir bent -5 °C laipsnių šalčio. 

Vasarą mėgstu laiką leisti sodyboje netoli Anykščių, prie Šventosios. Matyt, dar netapau nei vilniečiu, nei miestiečiu. Man patinka ir žolę nupjauti, ir medžius prižiūrėti. Patinka, kai gamta arčiau nei kaimynas, kai kvadratiniame kilometre gyvena keli žmonės.

– Jums patinka tai, ką darote?

– Buvimas mokslininku reiškia daug keliavimo, pažinčių su užsienio kolegomis mezgimo, palaikymo, darbo bendruose projektuose. Manau, kad mokslininkas yra neabejotinai geriausia profesija (jei tai profesija – sakyčiau, gyvenimo būdas), nors ir skirta ne kiekvienam. Gaila, kad Lietuvoje taip nerimtai žiūrima į mokslininkus, jų darbas sąlyginai nedaug apmokamas. Todėl, tenka dirbti ir leidykloje. Nemažai keliauju. Paprastai turiu per dešimt komandiruočių per metus – konferencijos, dėstymo vizitai, pasitarimai ir pan. Dažnai į komandiruotes tenka keliauti vienam – žinau, kad daug žmonių to nemėgsta, tačiau man patinka. Keliaudamas vienas turi daugiau laiko pagalvoti, stebėti aplinką, nesi priklausomas nuo kitų. Tai nereiškia, kad nemėgstu keliauti ir su kitais. Mėgstu. Man patinka oro uostai, patinka ten dirbti belaukiant skrydžio, patinka viešbučiai, nauji žmonės. Patinka pažinti naujas šalis, miestus. Visa tai man poilsis nuo rutinos, kuri daugiau ar mažiau yra kiekviename darbe. Artimiausia komandiruotė į konferenciją Florencijoje. Jau penktą kartą. Florencijoje ir aplink ją yra tiek ką apžiūrėti, kad niekaip nenusibosta. Paskui kita konferencija į JAV, į Masačusetsą, tarp Bostono ir Niujorko. O po to – į Kazachstaną, atostogų į Tian Šanio kalnus šalia Almatos. Eisime į dešimties dienų autonominį pėsčiųjų žygį kalnuose. Beje, kartu keliaus ir klasiokas, kėdainietis Darius Vaitkaitis su sūnumi.

– Laikui bėgant, žmonės dažnai pasvarsto, o kiti net ir grįžta ten, kur jų šaknys. Ar esate kada nors galvojęs apie galimybę grįžti gyventi atgal į Kėdainius ar jų apylinkes?

– Ne, kol kas tokių minčių nebuvo.

– Ačiū už įdomų pokalbį.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Jaunieji dailininkai gilinosi į animacijos meną

Kuriantys gražesnį pasaulį
Papildytas
1
15:11 Rugsėjo 30d. 2019
img

Muzika vaikų gyvenime: pažadina sąmonę ir tobulina protą

Kuriantys gražesnį pasaulį
15:52 Rugsėjo 10d. 2019
img

Komponuodama radinius menininkė kuria savo „dienoraštį“

Kuriantys gražesnį pasaulį
Papildytas
1
20:50 Rugpjūčio 28d. 2019
img

Dagotuvės ir pagoniškasis pradas, arba kas esame iš tikrųjų

Kuriantys gražesnį pasaulį
09:39 Rugpjūčio 15d. 2019
img

Dabar yra pats metas daryti tai, ką nori daryti

Kuriantys gražesnį pasaulį
10:51 Rugpjūčio 13d. 2019
img

Istoriją liudijantys sunkvežimiai į Kėdainius sutraukė minią smalsuolių (GALERIJA)

Kuriantys gražesnį pasaulį
Papildytas
21:22 Rugpjūčio 10d. 2019
img

Rankdarbiuose išsaugotas laikas

Kuriantys gražesnį pasaulį
1
13:29 Rugpjūčio 08d. 2019
img

Iš Amerikos – tiesiai į Paberžę išpildyti savo svajonės

Kuriantys gražesnį pasaulį
10:00 Liepos 27d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!