GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Ažytėnai  / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Ažytėnų kaimas gyvena džiugių permainų nuotaikomis

Aistė BALČIŪNIENĖ - 11:09 Rugpjūčio 29d. 2019

Ažytėnų kaimas glaudžiai susijęs su etnografo, pirmojo diplomuoto Lietuvos agronomo, žymiosios apybraižos „Balanos gadynė“ autoriaus Mikalojaus Katkaus vardu. Jo paliktas pasakojimas – tai spalvingas Ažytėnų kaimo, Krakių valsčiaus XIX a. gyventojų buities ir papročių metraštis, kuris ir šiandien laikomas svarbiu etnologų, kraštotyrininkų tyrimų šaltiniu.

Po šalia Ažytėnų esantį Barkūniškio kaimą mus lydėjęs Viktoras Gaurilčikas, paprašytas įvardinti mieliausią apylinkių kampelį, pataria aplankyti upelės Ažytės prieglobstyje plytinčias Lenčių kaimo lankas ir šalia ant kalnelio stūksančias kapinaites. Jose ir palaidotas Ažytėnuose gyvenęs ir dirbęs Lietuvos šviesuolis Mikalojus Katkus, jo tėvai, žmona. 

Pats Ažytėnų kaimo pavadinimas kildinamas nuo per kaimą tekančios Ažytės vardo. Upės pavadinimas sietinas su žodžiais ežia, ažia („riba“, „rubežius“).

Lietuvių Tolstojaus keliais

„Kai mokiausi, šioje lankoje vykdavo mokslo metų pabaigtuvės. O M. Katkus yra aprašęs Ažytėnų ir Lenčių kaimo vaikų ristynes, – pasakoja V. Gaurilčikas mums bekopiant ant kapinaičių kalvos. – M. Katkus baigė aukštuosius žemės ūkio mokslus Rusijoje, Petrovsko Žemdirbystės ir miškininkystės akademijoje. Sugrįžęs į Ažytėnus paniro į žemės ūkio darbus. Nors seni žmonės sako, kad įdomiai ūkininkavo. Visgi plačiausiai jį išgarsino knyga „Balanos gadynė“. Mikalojus Katkus dar yra vadinamas lietuviškuoju Tolstojumi.

Lietuviškasis Tolstojus – būtent taip Mikalojų Katkų pirmą kartą pavadino iš Lenčių kaimo kilęs šviesuolis: gydytojas, aušrininkas, tautosakos rinkėjas, laisvamanis Mykolas Kuprevičius, garsiosios muzikų giminės pirmtakas. „Jei gražus gyvenimas yra meno srities objektas, tai M. K. buvo vienas didžiųjų Lietuvos menininkų“, – rašė jis.

Pirmasis diplomuotas Lietuvos ūkininkas, nepaisydamas tėvo lūkesčio, „nesiekė karjeros, nėjo tarnauti, ponauti ir lengvos duonos valgyti“. Jį, vasaros atostogų sugrįžusį, tėvai spirdavę prie darbo, norėdami nuo darbo atgrasyti. Tačiau, kaip savo autobiografijoje rašo M. Katkus, išėjo priešingai – darbas jį pamilo. Svajodamas apie ūkišką gyvenimą, būsimasis rašytojas stojo į žemės ūkio mokyklą. Mirus tėvui sugrįžo į jam patikėtą šeimos ūkį, kur pagaliau „pasijuto savo gaivale, lyg vėžys, kad vandenyje

M. Katkus taip pat atkakliai puoselėjo ir rėmė lietuvybę. Jo namuose prieglobstį ir nakvynę rasdavę knygnešiai. Aršiai kritikuodavo to meto valdininkų ir dvasininkų ydas ir, žinoma, už tai sulaukdavo jų nemalonės. Už politinę veiklą buvo nubaustas 14 metų kalėjimo. 

Gyvenimo pabaigoje M. Katkus pasakęs: Nestatykite brangaus paminklo. Paimkite akmenį iš Ažytėnų lauko. Palaidokite mane ant Ažytės kranto, kad matyčiau, kaip jūs rugius pjausite. Vykdant jo paskutinę valią ir buvo palaidotas Lenčių kaimo kapinėse, laisvamaniams skirtoje vietoje.

Neblėstantis atminimas

M. Katkaus sodyboje Ažytėnuose yra įkurtas jo vardo muziejus. Krakių vidurinei mokyklai suteiktas Mikalojaus Katkaus vardas (dab. Mikalojaus Katkaus gimnazija). Gimnazijoje kas penkerius metus minimos M. Katkaus gimimo metinės, kuriose dalyvauja gausus būrys rašytojo vaikaičių ir provaikaičių.

Prieš keletą metų Ažytėnuose bendruomenės pirmininkės Liudmilos Šimkienės iniciatyva sudegusių kultūros namų vietoje Lietuvos šviesuoliui buvo atidengtas paminklas, o bendruomenės išpirktas žemės plotelis pavadintas M. Katkaus skveru. Deja nebelikę dar vieno su gražaus M. Katkaus vardu siejamo palikimo – pradinės mokyklos. M. Katkus savo namuose mokė kaimo vaikus, 1919–1922 m. buvo Ažytėnų pradžios mokyklos vedėjas, mokytojas. Ažytėnų pradinio ugdymo skyrius buvo uždarytas 2006 m. 

O kuo Ažytėnai gyvena šiandien?

M. Daukšos viešosios bibliotekos Ažytėnų skyriaus bibliotekininkė, Ažytėnų bendruomenės pirmininkė Liudmila Šimkienė./ Algimanto Barzdžiaus nuotr. Džiugios permainų nuotaikos

Pastate, kur anksčiau buvo įsikūrusi mokykla, medicinos punktas, dabar veikia bendruomenės centras, M. Daukšos viešosios bibliotekos Ažytėnų skyriaus filialas. Bibliotekininkė, bendruomenės pirmininkė Liudmila Šimkienė skuba dalintis džiugiomis žiniomis: Kėdainių rajono savivaldybės sprendimu pastate bus atnaujinta biblioteka, įkurtas vaikų dienos centras.

„Ir žinote, verkiu džiaugsmo ašaromis. Neabejoju, kad Ažytėnų vaikai, kuriuos vadinu ir savo vaikais, džiaugsis kartu su manimi, – emocijų neslėpė L. Šimkienė. – Numatyta, kad bus praplėsta biblioteka, nes šiandien mažųjų kambarėlyje – vaikai susispaudę, langas neatsidaro, tai vasarą tiesiog dusdavom nuo karščio. Ir visi vienoje erdvėje: ir skaitykla, ir „triukšmingi“ stalo žaidimai. Taip pat turėsime ir tualetą, pas mus jo nebuvo, naudojom buvusio med. punkto. Į antrą aukštą neįgaliuosius, senyvo amžiaus žmones pakels keltuvas. Ar galite patikėti? Tačiau tai jau ne mano nuopelnas“, – priduria. O paklausus, kodėl, jos nuomone, inovacijos pasiekia būtent Ažytėnų kaimą, svarsto: „Turbūt, žmonės mato, kad pas mus nuolat pilna vaikų. Vaikai – tai mano veiklos variklis, didieji įkvėpėjai, dėl jų aš dirbu. Bibliotekoje lankosi apie 150 lankytojų. Taip pat džiaugiamės sportišku ir veikliu Ažytėnų bendruomenės jaunimu.“

Pasak L. Šimkienės, dar pernai pastatas pačiame kaimo centre priminė vaiduoklį. „O dabar jau galime džiaugtis pirmosiomis permainomis: sutvarkytas pastato fasadas. Viskas nudažyta naujai, apšiltintos sienos, sutvarkyti laiptai“, – pažymėjo L. Šimkienė.

Tautinė giesmė suvienija visą kaimą

Pagrindinės miestelio šventės vyksta miesto aikštėje, bendruomenės kiemelyje. 

„Anksčiau šventės vykdavo Lenčių kaimo lankoje, tačiau seni žmonės ten jau neateidavo. O kai šventės persikėlė į patį miestelį – tai ir tvarkos daugiau, ir vyresnieji gali dalyvauti.

Gražia tradicija tapo bendruomenės kiemelyje liepos mėnesį vykstanti Vidurvasario šventė, sutraukianti ne tik Ažytėnų, bet ir aplinkinių miestelių, kaimų gyventojus. 

Kai kurie net savo atostogas į Lietuvą iš užsienio specialiai prie šventės derina. Šventės metu vyksta koncertai, organizuojamos pramogos vaikams. Nėra gražiau, kai per 150 žmonių visi drauge giedame tautinę giesmę“, – pasakoja L. Šimkienė.

Praeities neidealizuoja

L. Šimkienė Ažytėnuose gyvena nuo 1986 m., prieš tai gyveno Meironiškiuose.

„Kol mokiausi Krakėse, atvažiuodavome į Ažytėnuose vykdavusius šokius. Jie vykdavo kultūros namuose, vėliau ten buvo parduotuvė. Į šokius atlėkdavome su uniformomis ant motociklų.

O kelias koks buvo! Jokio asfalto, pakely – jokių namų. Teatleidžia man senieji gyventojai, bet, tiesą sakant, Ažytėnai atrodė niūriau. Ir kai mano vyras, agronomas, gavo paskyrimą į Ažytėnus ir kai sužinojau, kad turėsiu čia gyventi, man pasidarė dar baisiau. Juk išeiti iš geresnio į blogesnį niekas nenori. Jau turėjau du vaikus: sūnų ir dukterį. Ažytėnuose mums pasiūlė du namus, tai tokios „bakūžės“ pasirodė... O trečiajame būtų reikėję gyventi su dar vienu vyru. Tada savo vyrui pasakiau: „Aš, Staseli, niekur nesikelsiu, geriau Meironiškiuose liksiu, bet su dviem vyrais viename name negyvensiu“, – juokiasi Liudmila ir prisimena, kad praėjus kiek laiko naujakurių šeimai pasiūlė „alytnamį“. „O tais laikais gauti „alytnamį“ buvo iš tiesų kažkas nepaprasta. Taip ir apsigyvenome“, – prisimena ji. O kai apsigyveno, pamatė, kad ir pažįstamų gausu. Pirmas darbas Ažytėnuose buvo kasininkės, tuometiniame kolūkyje, dirbo iki 1998 m.

Į didžiulį autobusą, kuris važinėjo į Krakes, ne įlipdavai, o buvai įnešamas, o po to – išnešamas. Šitiek būdavo vaikų – iš kiekvieno namo po du, po tris! L. Šimkienė

„Mūsų visų vaikai – vienodo amžiaus. Ir prisiminimai panašūs. Į didžiulį autobusą, kuris važinėjo į Krakes, ne įlipdavai, o buvai įnešamas, o po to – išnešamas. Šitiek būdavo vaikų – iš kiekvieno namo po du, po tris! Nuo 1998 m. dirbau Krakėse buhaltere, o 2005 m. pradėjau dirbti Ažytėnų bibliotekoje“, – skrieja pavėjui L. Šimkienės pasakojimai

Ažytėnai buvo centrinė kolūkio gyvenvietė. Dabar čia gyvena apie 200 žmonių.

„Vaikai užauga ir išeina... Didžiąją gyventojų dalį sudaro vidurinės kartos žmonės, jau užauginę savo vaikus. Nors yra ir jaunų, čia atsikeliančių, sugrįžtančių“, – pažymi L. Šimkienė. Kaip pavyzdį ji mini Ažytėnų žemės ūkio bendrovės vadovą Šarūną Šiušę. 

„Šarūnas dėl kaimo labai stengiasi, čia gyvena, dirba ir trys jo sūnūs“, – sako ji.

Kaimo šventės neįsivaizduojamos be Ažytėnų žemės ūkio bendrovės paramos, o nelaimei užklupus bendrovės vadovas pirmas skuba į pagalbą. Tačiau pagalbos nemėgsta afišuoti.

Ūkininkas, Ažytėnų ŽŪB vadovas Šarūnas Šiušė./ Algimanto Barzdžiaus nuotr. Ne asmeninis, o bendras reikalas

„Aš ne vadovas, aš ūkininkas. Ir tikrai nenoriu sureikšminti tos paramos. Tie patys žmonės čia gyvena, čia ir dirba. Tai yra daugiau bendras reikalas“, – sako Medininkuose gimęs, dabar jau ažytėniškis Š. Šiušė. Su juo kalbamės apie Lietuvos kaimo perspektyvas, kaimo žmogaus gyvenimą, ir, žinoma, apie tai, kokie šie metai buvo Ažytėnų žemės ūkio bendrovei.

Bendrovėje vasarą dirba apie 50 žmonių, daugiausia jų iš pačių Ažytėnų. 

„Bendrai turime apie porą tūkstančių hektarų“, – pažymi pašnekovas. Į klausimą, kaip laikosi bendrovė, atsako, kad jo vadovaujamos bendrovės padėtis žemės ūkyje nėra kažkuo išskirtinė. „Laikomės kaip ir visi. Esame globaliame pasaulyje su savo produkcija, kuri kaskart mums kuria iššūkius. Man smagu, kad pas mus dirba daug puikių žmonių ir jų dėka ūkis laikosi“, – sako Š. Šiušė. 

Metai – kaip gyvenimas

Paklaustas, kaip vertina šiuos metus, pašnekovas padėties nedramatizuoja. „Mūsų nuotaikos kaip oras“, – šypteli. Ir detalizuoja konkrečiau: „Visi metai yra geri, aš nematau tų blogų metų; tik gal kartais mūsų norai viršija galimybes. Metai yra skirtingi, bet kiekvieni jų – saviti ir įdomūs. O ekonomika – vienais metais geresnė, kitais blogesnė, bet tai yra gyvenimas.“

Ažytėnuose gyvena daug darbščių, gerų žmonių, kurie myli savo kaimą, tad manau, kad kaimas gyvuos. Š. Šiušė

Pasak jo, kasdienybė žemės ūkyje nėra lengva, tačiau – labai įdomi. Negali nuspėti gamtos, kiekviena diena būna skirtinga, kitokia. Čia ne gamykla, kur daug ką įmanoma suplanuoti, suorganizuoti, čia vyksta labai įdomūs procesai.

Grūdai iš Ažytėnų laukų – ir Saudo Arabijoje, ir Irane

Mišraus ūkio bendrovė verčiasi tiek augalininkyste, tiek gyvulininkyste. 

„Pas mus pakankamai stiprūs grūdų ir pieno sektoriai. Pienas keliauja į Lietuvos perdirbimo įmones, o kadangi užsiimame ir sėklininkyste, mūsų grūdai pasklinda po visą Lietuvą. Maistinius grūdus vežame tiesiai į Klaipėdos uostą. Kiek žinau, mūsų grūdai pasiekė apie 20 šalių, tarp jų – Saudo Arabiją, Iraną, Indiją, Pietų Afriką. Lietuviškas grūdas vertinamas už jo kokybę“, – pasakoja Š. Šiušė.

Lietuviškas kaimas – globalaus pasaulio akivaizdoje

Kokia, pašnekovo nuomone, Lietuvos kaimo ateitis? 

„Kaip ir visur, yra visko. Vykstantys procesai liečia ne tik konkretų kaimą, bet ir visą Lietuvą. Akivaizdžiai matyti, kad regionai traukiasi, jaunimo irgi mažėja.

Pritraukti jaunus žmones į kaimą, mažesnį miestelį, motyvuoti juos pasilikti – pakankamai sudėtinga. Jaunimui trūksta pramogų, įdomesnio laisvalaikio. Miestas traukia labiau. Juolab kad, mano nuomone, ir bendra Lietuvos politika koncentruojasi į didmiesčius: Vilnių, Kauną, Klaipėdą ir tai yra didžiausi traukos centrai. 

Yra ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis. Galime regionus gaivinti, galime jų negaivinti, bet visame pasaulyje dalis kaimų traukiasi, dalis – natūraliai išlieka“, – globalias tendencijas įvardina jis.

Beklausant neskubių, apmąstytų pašnekovo minčių, sukirba klausimas: ar įmanoma ir ar tikslinga kurti konkurencingą miestui aplinką kaime ar mažame miestelyje? Kas lemia, kad vieni kaimai nyksta, kiti priešingai – išlieka ar net auga?

Š. Šiušės nuomone, šie procesai labai priklauso nuo darbo vietų regionuose, pačiuose kaimuose, o valdžios institucijų parama, kryptinga politika – labai svarbios.

Kaimui gyvybės įkvepia investicijos ir darbo vietos

„Daug kalbama apie kaimus, regionus, apie jų gaivinimą, bet dažniausiai tai ir lieka kalbomis. Taip pat nuolatos girdime apie švietimo sistemą, nesibaigiančią švietimo reformą. Manau, jog svarbu, kad valstybė rastų galimybę išlaikyti pradines mokyklas kaime ir vaikas turėtų galimybę baigti pradines klases, kur jisai gimė, ten, kur jo šaknys. Ir jau šiek tiek supratęs, kas tai yra pasaulis, kaip jis vystosi, pakeltų sparnus ir vyktų atokiau, į tolimesnes, stipresnes mokyklas. Nemanau, kad vaikams būtų sudėtinga įsilieti į naują aplinką. Dabar vaikai labai komunikabilūs, jie greitai prisitaiko prie gyvenimo pokyčių, tai, manau, kad atėjus į naują vietą, jiems nekiltų problemų.

Infrastuktūra turėtų būti kuriama ne tik mieste, bet ir kaime. Tada žmonės ir kaimą labiau mylės. Š. Šiušė

Jeigu kaime yra darbo vietų, tai kaimas – gyvybingesnis, o kur jų nėra, kur tenka žmonėms važinėti, ir ypač didesnius atstumus, tai su laiku žmonės ir išvažiuos“, – pastebėjimais dalinasi pašnekovas. Jis pažymi, kad nors vis dar linkstama kaimą sieti su žemės ūkiu, bet kiekvienais metais žmonių, užsiimančių žemės ūkiu, lieka vis mažiau ir ragina atrasti naujas kaimo darbo rinkos galimybes, pažvelgti į jas plačiau.

Dinamiškame kaime – ne vien žemės ūkis

„Pasaulis labai keičiasi, keičiasi ir pats kaimas. Manau, kad protinga mokesčių politika leistų investuoti į kaimą, kuriame yra darbo rankų. Būtų galima kaimą sieti ne tik su žemės ūkiu, bet ir su paslaugų sfera, perdirbimu. Teko lankytis ne vienoje šalyje. Kad ir toje pačioje Danijoje, buvusiose fermose yra garsi visoje Europoje trąšų gamykla. Panašių pavyzdžių mačiau ir Vokietijoje. Mokestinės lengvatos investuotojams duotų tam tikrą postūmį. Nuo mūsų politikų, mokesčių sistemos, bendros aplinkos skaidrumo priklauso kokie investuotojai ateis, kaip atrodys kaimas, ar jis išliks, – atkreipia dėmesį Š. Šiušė. – O dabar toks kaimas, kuris juda, kuriame yra gyvasties, tiesiog gyvena su savo vargais, bėdomis ir savo džiaugsmais.“

Svarbiausia – gyvenimo pilnatvė

Kokie didžiausi kaimo džiaugsmai?

„Jeigu žmogus gyvena pilnavertį gyvenimą, jeigu jam patinka aplinka, ar iš tiesų didelis skirtumas, kur jis gyvena. Turbūt daugelis, ypač vyresnės kartos žmonių, mieste net negalėtų gyventi. 

Jaunimui ir tai „trūksta oro“ mieste. Įkalintas tarp keturių sienų, ant betono – ne kiekvienas ištveria. Matome pavyzdžių, kai žmonės iš miesto į kaimą bėga ir ieško gamtos prieglobsčio“, – pastebėjimais dalinasi pašnekovas.

Dėmesys ir realūs darbai skatina plėtrą

„Smagu, kad paskutiniu metu valdžios žmonės pradeda atsisukti į kaimą. Ateina tam tikros investicijos ir žmonės pajunta tikrą rūpestį, tam tikrus pasikeitimus. Neseniai aplink šį bibliotekos pastatą vaikščiojome kaip apie pastatą vaiduoklį. Dabar pastatas restauruotas, atgaivintas parkelis, atnaujinta aikštelė, taip pat atsinaujins biblioteka, steigsis vaikų dienos centras. 

Tie dalykai nebus padaryti veltui – tai daroma žmonėms. Ir žmonės tai mato, jaučia, jie visu tuo naudosis. Atsiranda stimulas. Bus didesnis užimtumas, daugiau kur praleisti laiką, kur vaikams pažaisti. Visi tie dalykai yra reikalingi ir turėtų būti tęsiami. Infrastuktūra turėtų būti kuriama ne tik mieste, bet ir kaime. Tada žmonės ir kaimą labiau mylės.

Manau, kad kaimas bet kokiu atveju liks. Tik kaip jis atrodys, kokiame lygmenyje – sunku pasakyti. Ažytėnuose gyvena daug darbščių, gerų žmonių, kurie myli savo kaimą, tad manau, kad kaimas gyvuos“, – optimizmo nestokojo pašnekovas.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Prisiminimuose – išnykusių kaimų vaizdas

Diena kaime
11:53 Rugpjūčio 22d. 2019
img

Valinava – pavadinimas iš meilės

Diena kaime
10:08 Rugpjūčio 21d. 2019
img

Kemėši̇̀škiai: kaimas kunigo pavarde

Diena kaime
13:48 Rugpjūčio 13d. 2019
img

Mažo kaimo dideli turtai

Diena kaime
1
08:30 Liepos 31d. 2019
img

Šimtametės mokyklos kryžkelės

Diena kaime
1
13:42 Liepos 18d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!